Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) R. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria buvo išspręstas ieškovės R. T. ieškinio atsakovui V. L. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, institucija, teikianti išvadą byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, priėmimo klausimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus, prašydama: 1) nepilnamečio vaiko gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove, 2) nustatyti atsakovo bendravimo su vaiku bendravimo tvarką, 3) priteisti iš atsakovo vaiko išlaikymui po 1000 Eur, mokamus kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės, pinigus mokant iki kiekvieno einamojo mėnesio 15-tos dienos, priteistas lėšas kasmet indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją, 4) priteistas lėšas uzufrukto teise pavedant tvarkyti ieškovei, 5) priteisti iš atsakovo 16650 Eur dydžio nepilnamečio vaiko išlaikymo įsiskolinimą, 6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė ir atsakovas nebuvo sudarę santuokos, tačiau jiedu augina vaiką. Jiems bendru sutarimu nepavyksta išspręsti su vaiku susijusių klausimų, t. y. iki šiol nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, bendravimo su skyrium gyvenančiu atsakovu tvarka, nenustatytas išlaikymo dydis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neišlaiko vaiko, siekdama apginti pažeidžiamus vaiko interesus, ieškovė kreipėsi į teismą su minėtais ieškinio reikalavimais.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2022 m. gruodžio 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį atsakovui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo, institucija, teikianti išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

4. Teismas nurodė, kad bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovės bei su ja gyvenančio nepilnamečio vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lenkijoje. Tai pagrindžia tiek ieškovės nurodomos aplinkybės, tiek pridedami dokumentai (nuomos sutartis, vaiko paciento kortelė, dokumentai, pagrindžiantys, kad vaikas mokosi Lenkijos mokykloje ir kt.) Taigi nagrinėjamai civilinei bylai yra būdingas užsienio elementas ir joje turi būti sprendžiamas tarptautinio teismingumo klausimas.

5. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė, be kita ko, prašė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą bei nustatyti bendravimo su vaiku tvarką, daryta išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytinas 2003 m. lapkričio 27 d. Reglamentas Nr. 2201/2003. Šio Reglamento 8 straipsnis įtvirtina bendrąją jurisdikcijos nustatymo taisyklę bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui – pagal vaiko nuolatinę (įprastinę) gyvenamąją vietą.

6. Pažymėta, kad reikalavimų dėl išlaikymo vaikams priteisimo jurisdikcijos nustatymui, atsižvelgiant į valstybę, su kuria yra susiję šie reikalavimai, taikytinos 2008 m. gruodžio 18 d. Reglamento Nr. 4/2009 nuostatos dėl jurisdikcijos.

7. Remiantis tuo, kad ieškovė su vaiku gyvena Lenkijoje, ten yra vaiko gydymo, ugdymo įstaigos, konstatuota, kad civilinė byla dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo neteisminga Lietuvos Respublikos teismams ir priklauso Lenkijos Respublikos teismų jurisdikcijai, todėl ieškinį atsisakyta priimti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalis 2 punktas).

8. Ieškovei išaiškinta, kad ieškinį atsakovui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo turi teisę pareikšti atitinkamam Lenkijos Respublikos teismui.

III. Atskirojo skundo argumentai

9. Apeliantė (ieškovė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. gruodžio 29 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. teismas neįvertino, kad konkrečiu atveju byloje pateiktas ieškinys dėl šeimos teisinių santykių. Atsižvelgiant į tai, kad pateiktu ieškiniu pareikšti keli reikalavimai, t. y. nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, bendravimo su skyrium gyvenančiu atsakovu tvarką ir priteisti išlaikymą, išlaikymo įsiskolinimą, teismas šiuo atveju, gavęs ieškinį, turėjo kiekvienam jų (reikalavimų) atskirai nustatyti tarptautinį (užsienio) elementą, susijusią valstybę ir teismingumo klausimui spręsti taikytiną teisės aktą. Taigi esant pareikštiems keliems reikalavimams, dėl kiekvieno jų teismingumo teismas turėjo nuspręsti atskirai. Atsisakęs priimti ieškinį, teismas neįvertino, kad vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, visą gyvenimą gyvenęs Lietuvoje, turintis esminį ryšį su Lietuva. Taip pat teismas neįvertino, kad ieškovės ir jos su atsakovu vaiko deklaruota gyvenamoji vieta – Lietuvoje, ir kad vaikas tik mokosi Lenkijos Respublikoje. Teismas nesiaiškino, ar atsakovas sutinka nagrinėti bylą Lietuvos teismuose.

9.2. Spręsdamas, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jam neteismingas pagal 2003 m. lapkričio 27 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalį, teismas, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė visos bylos šalys ir (ar) Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus. Teismas nenurodė, kodėl pareikštas reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Iš skundžiamos teismo nutarties turinio matyti, jog teismas aptariamo reikalavimo neteismingumą, nors ir netiesiogiai, grindė kito tame pačiame ieškinyje pareikšto reikalavimo – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo – neteismingumu Lietuvos Respublikos teismams. Konkrečiu atveju nustatyta, jog atsakovo nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, jis – Lietuvos Respublikos pilietis, jo deklaruota gyvenamoji vieta ir turimas turtas – Lietuvoje. Todėl teismui buvo pagrindas konstatuoti, kad reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.

9.3. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas netinkamai įvertino ieškinyje nurodomas aplinkybes, netinkamai taikė tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas grąžintinas nagrinėti teismu iš naujo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

11. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

12. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo 2022 m. gruodžio 29 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą.

13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Reglamentų Nr. 2201/2003 ir Nr. 4/2009 nuostatomis, nustatė, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos ieškovės keliamam ginčui nagrinėti ir nurodė ieškovei su reikalavimais dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos, išlaikymo priteisimo kreiptis į Lenkijos Respublikos teismą. Ieškovė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

14. Bylos duomenimis, ieškovė su nepilnamečiu jos ir atsakovo vaiku D. L., gim. (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) gyvena Lenkijoje. Prie ieškinio pateikti rašytiniai dokumentai patvirtina, kad vaikas Lenkijoje lanko mokyklą, jam teikiama medicininė priežiūra.

15. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas tarptautinio šeimos bylos teismingumo klausimas, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų pobūdžio.

16. Visų pirma, pastebėtina, kad Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003, kuriuo remiamasi tiek skundžiamoje nutartyje, tiek atskirajame skunde, panaikintas nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. Nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. taikomas 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas Nr. 2019/1111), išskyrus 92, 93 ir 103 straipsnius, kurie taikomi nuo 2019 m. liepos 22 d. Ieškinys teisme gautas 2022 m. gruodžio 13 d.

17. Reglamentu Nr. 2019/1111 nustatomos vienodos jurisdikcijos taisyklės, taikytinos bylose dėl santuokos nutraukimo, separacijos ir santuokos pripažinimo negaliojančia, taip pat ginčuose dėl tėvų pareigų, turinčiuose tarptautinį elementą. Preambulės 7 punkte nurodoma, kad siekiant užtikrinti lygybę visiems vaikams, šis reglamentas turėtų būti taikomas visiems sprendimas dėl tėvų pareigų, įskaitant vaikų apsaugos priemones, neatsižvelgiant į ryšį su santuokos ar kita byla. Išlaikymo prievolės nepatenka į šio reglamento taikymo sritį, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 (toliau – Reglamentas Nr. 4/2009) (preambulės 13 punktas).

18. Remiantis Reglamento Nr. 2019/1111 1 straipsnio 1 dalies b punktu, 2 dalies a punktu, šis reglamentas taikomas civilinėse bylose, susijusiose su tėvų pareigų skyrimu, vykdymu, perdavimu, apribojimu ar atėmimu, t. y. su globos teisėmis ir bendravimo teisėmis (Reglamento Nr. 2019/1111 2 straipsnio 2 dalies 9 ir 10 punktai). Vadovaujantis Reglamento Nr. 2019/1111 1 straipsnio 4 dalies e punktu, šis reglamentas netaikomas išlaikymo prievolėms.

19. Nagrinėjamoje byloje iškovė pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymo, taip pat dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Lenkijos Respublika), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: 1) dėl reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo tvarką teismingumo spręstina remiantis Reglamento Nr. 2019/1111 nustatytomis taisyklėmis; 2) dėl reikalavimo priteisti išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis Reglamento Nr. 4/2009 nustatytomis taisyklėmis.

20. Reglamento Nr. 2019/1111 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcija – valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio įprastinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, yra toje valstybėje narėje. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad 1 dalis taikoma laikantis 8-10 straipsnių.

21. Šio Reglamento Nr. 2019/1111 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją su tėvų pareigomis susijusiose bylose, jei tenkinamos šios sąlygos: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, visų pirma dėl to, kad: i) bent vieno iš tėvų pareigų turėtojų įprastinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje narėje; ii) toje valstybėje narėje yra buvusi vaiko įprastinė gyvenamoji vieta arba iii) vaikas yra tos valstybės narės pilietis; b) bylos šalys, taip pat visi kiti tėvų pareigų turėtojai: i) laisva valia susitarė dėl jurisdikcijos ne vėliau nei kreipimosi į teismą momentu arba ii) aiškiai išreikštu būdu sutiko su jurisdikcija proceso metu, o teismas užtikrino, kad visos šalys būtų informuotos apie savo teises užginčyti jurisdikciją, ir c) naudojimasis jurisdikcija atitinka vaiko interesus.

22. Iš bylos duomenų matyti, kad vieno iš vaiko tėvų įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, Lietuvoje yra buvusi vaiko įprastinė gyvenamoji vieta iki jam išvykstant į Lenkiją, be to, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų Reglamento Nr. 2019-1111 10 straipsnio 1 dalies a punkte. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo jam neteismingas pagal Reglamento Nr. 2019-1111 10 straipsnio 1 dalį, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šių reikalavimų teismingumo, t. y. ar šalys susitarė arba sutinka su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju atitinka vaiko interesus. Pastebėtina, kad pagal Reglamento Nr. 2019-1111 10 straipsnio 2 dalį asmenys, kurie tapo proceso šalimis po to, kai buvo kreiptasi į teismą, gali pareikšti savo sutikimą po to, kai buvo kreiptasi į teismą. Jei jie nepateikia prieštaravimo, jų sutikimas laikomas numanomu.

23. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą ir nustatęs, kad vaiko gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje, todėl ieškinys dėl tėvų pareigų Lietuvos Respublikos teismams yra neteismingas pagal Reglamento Nr. 2019/1111 7 straipsnio 1 dalį, turėtų patikrinti, ar iš ieškinio turinio ir (ar) kartu su ieškiniu pateiktų įrodymų nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl ieškinio teismingumo Lietuvos Respublikos teismams remiantis kitais reglamente nustatytais jurisdikcijos pagrindais, ir tik padaręs neigiamą išvadą šiuo klausimu – spręsti, ar atitinkamu klausimu jurisdikciją turi kitos valstybės narės teismas (reglamento 18 straipsnis). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad iš pateikto ieškinio nustatęs bent vieną iš Reglamento Nr. 2019/1111 10 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių, t. y. kad vaikas turi esminį ryšį su Lietuvos Respublika, teismas turi įsitikinti kitų sąlygų, nustatytų nurodytoje normoje (kad Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus), egzistavimu. Tuo atveju, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl kurios nors iš nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovui pateikti jas patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 25 punktą).

24. Pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad su ieškiniu nebuvo pateikti aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos teismui sprendžiant dėl pareikštų reikalavimų teismingumo, patvirtinantys įrodymai, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti trūkumų šalinimo institutą, nurodydamas ieškovei pateikti atitinkamus įrodymus. Sutiktina su apeliante, kad nagrinėjamu atveju dėl pirmiau nurodytų aplinkybių (duomenų apie vaiko esminį ryšį su Lietuva) nėra akivaizdu, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Reglamento Nr. 2019/1111 nuostatas ir nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį.

25. Šios nutarties 19 punkte nurodyta, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimų dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimas spręstinas vadovaujantis Reglamento Nr. 4/2009 įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis.

26. Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

27. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad atsakovas gyvena Lietuvoje, pateikti duomenys apie jo deklaruotą gyvenamąją vietą Vilniuje, taip pat duomenys apie turimą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgdamas į ieškinio turinį ir kartu su ieškiniu pateiktus duomenis apie atsakovo pilietybę, jo deklaruotą gyvenamąją vietą ir turimą turtą Lietuvoje pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a punktą.

28. Nagrinėjamoje byloje ieškovės pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams grindžiamas Reglamento Nr. 4/2009 3 straipsnio a punktu, nes atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė jurisdikcijos taisykles (Reglamento 4/2009 10 straipsnis), spręsdamas, kad šie reikalavimai neteismingi Lietuvos teismams.

29. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatytomis aplinkybėmis netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimo institutą, nepagrįstai sprendė, kad ieškinys nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismams, ir atsisakydamas priimti ieškinį, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, todėl atskirasis skundas tenkinamas, o skundžiama nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. gruodžio 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl ieškinio priėmimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.