- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-520-436/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-12190-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Nerijus Meilutis, Arūnas Rudzinskas (pran.)
- Atsakovas
- V. J., G. J., A. I. V., J. J.
- Ieškovas
- R. J.
- Trečiasis asmuo
- Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos apsaugos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininko), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. J., G. J., A. I. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1661-454/2013 pagal ieškovės R. J. ieškinį dėl teisės gauti statybos leidimą be bendraturčių sutikimo atsakovams V. J., V. J., J. J., A. I. V., ir atsakovų V. J., J. J., A. I. V. patikslintą priešieškinį ieškovei R. J. dėl bendraturčių teisių apsaugos, savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius, tretieji asmenys Kauno miesto savivaldybės administracija, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos apsaugos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti teisę be atsakovų sutikimo gauti statybos leidimą ir atlikti statybos (rekonstrukcijos) darbus (duomenys neskelbtini), pagal 2012-03-06 statybos ir rekonstrukcijos projektą; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad šalys yra pastato (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. 2006-05-31 ieškovei buvo išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GR 814-285 pastato dalies rekonstravimui ir buvo leista statyti priestatą pagal architekto projektą, kuriame numatytas verandos padidinimas 20,65 kv. m. Rūsys projekte nebuvo suprojektuotas, todėl tais pačiais metais projekto korektūrai išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GR 814-285/1. 2009-04-15 išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GR 814-285/2 projektą papildžius vandentiekiu ir nuotekų šalinimu. Šiam projektui taip pat buvo parengtas pakeitimas, numatant rūsį po anksčiau suprojektuotu priestatu, tačiau šiam pakeitimui statybos leidimas neišduotas, nes nepateikti bendraturčių sutikimai. 2012-06-25 ieškovė registruotu laišku kreipėsi į bendraturčius dėl sutikimo vandentiekiui, nuotekų šalinimui ir šildymo katilui priestate įsirengti, tačiau atsakymų iš bendraturčių negavo, dėl ko yra priversta kreiptis į teismą.
Atsakovai V. J., J. J. ir A. I. V. byloje pateikė patikslintą priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti valdoje (duomenys neskelbtini), priestato ir rūsio statybos rekonstrukcijos darbus, vykdomus ieškovės, neteisėtais ir savavališkais bei įpareigoti ieškovę per 30 d. po teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis pertvarkyti statinį pagal matmenis rekonstrukcijos darbams, kuriems yra bendraturčių sutikimas ir kurį patvirtino 1997-02-18 Kauno miesto apylinkės teismas savo sprendimu; panaikinti statybos leidimus Nr. 38-3 GR 814/285, Nr. 38-3 GR 814-285/1 ir Nr. 38-3 GR 814-285/2; priteisti bylinėjimosi išlaidas (t.2, b. l. 118-123).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, patikslintą priešieškinį atmetė. Pripažino ieškovei R. J. teisę gauti statybos leidimą ir atlikti statybos (rekonstrukcijos) darbus adresu (duomenys neskelbtini), pagal 2012 m. kovo 6 d. statybos ir rekonstrukcijos projektą be atsakovų V. J., V. J., J. J., A. I. V. sutikimo. Priteisė iš atsakovų 71,50 Lt žyminio mokesčio ieškovės R. J. naudai. Priteisė iš atsakovų 61,00 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai. Priteisė iš atsakovų 1320,00 Lt valstybei už ieškovei suteitą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
Dėl ieškinio reikalavimų.
Teismas nustatė, kad atsakovai neduoda ieškovei sutikimo statybai (rekonstrukcijai), kadangi jų teigimu dėl rūsio statybos pablogėjo namo būklė, jis pasviro. Kaip šiuos argumentus patvirtinantį įrodymą pateikė antstolio 2013-04-04 surašyta faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0085/13/16 (t, 2, b.l. 66-91). Teismas konstatavo, kad antstolio atlikti matavimai ir protokole fiksuotos aplinkybės negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais, apibūdinančiais statinio būklę. Tinkamai nustatyti statinio būklę (jos pablogėjimą), įvertinti būklės pokyčius, šių pokyčių priežastis turi teisę tik tam tikrą kvalifikaciją turintys asmenys. Antstolis nėra specialistas, turintis teisę atlikti pastatų būklės vertinimus. Teismo posėdžių metu atsakovams buvo pasiūlyta kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau atsakovai šiuo teismo pasiūlymu nepasinaudojo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovai neįrodė savo argumentų dėl atsisakymo duoti ieškovei sutikimą įsirengti rūsį, jų nurodyti argumentai vertintini kaip subjektyvi nuomonė nepagrįsta specialistų išvadomis.
Teismas konstatavo, kad atsakovų kaip bendraturčių nesutikimas leisti ieškovei įsirengti rūsį po pastatytu priestatu, užkerta kelią ieškovei įsirengti vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemą, ieškovė, senyvo amžiaus moteris, yra priversta naudotis lauko tualetu, ką patvirtina 2013-01-31 Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktas Nr. 11-8-23 (t. 2, b. l. 28–29), tuo atsakovai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus susitvarkyti buitį ir pasigerinti gyvenimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį laikė įrodytu ir pagrįstu, todėl patenkino.
Dėl patikslinto priešieškinio reikalavimų.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. gegužės 31 d. ieškovei buvo išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GR 814-285 gyvenamojo namo dalies rekonstravimui statant priestatą (t. 1, b.l. 142). Šiam leidimui gauti buvo reikalingas namo bendraturčių sutikimas. Dėl tokio sutikimo kilęs ginčas nagrinėtas teisme ir Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. vasario 18 d. sprendimu R. J. ieškinys tenkintas, gyvenamojo namo Taurakiemio g. 2, Kaune, tuometiniai bendraturčiai įpareigoti netrukdyti ieškovei statyti priestatą (t. 1, b.l. 35, 81). Kaip matyti iš prijungtos civilinės bylos Nr. 2-3179/97, byloje dalyvavę atsakovai sutiko su ieškovės reikalavimais, sutiko, kad ieškinys būtu tenkintas (civilinės bylos Nr. 2-3179/97, l. 16). Ieškovai nurodo, kad ieškovės pastatytas priestatas yra didesnis nei turėjo būti pagal dokumentus, kuriais vadovaujantis ieškovė turėjo vykdyti statybos darbus, t.y. bendras pastatytas priestato plotas po rekonstrukcijos turėjo būti 15,37 kv.m. Teismas nesutiko su tokiais atsakovų argumentais, kadangi, kaip matyti iš aukščiau nurodytoje civilinėje byloje esančių priešprojektinių pasiūlymų, juose buvo numatoma praplėsti verandą 15,3 kv.m., t.y. 15,3 kv.m. ją padidinti, tokiems darbams ir buvo išduotas ginčijamas statybos leidimas.
2006 m. spalio 13 d. ieškovei buvo išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GR 814-285/1, kadangi ieškovė atliko pirminio projekto korektūrą (t. 2, b.l. 143). Pagal tuo metu galiojusio Statybos techninio reglamentą STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, pakoregavus projekto sprendinius (gabaritus), buvo perrašytas statybos leidimas ir šiuo atveju naujas bendraturčių sutikimas nebuvo reikalingas. 2009 m. balandžio 15 d. ieškovei išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GR 814-2 (t. 2, b. l. 144), papildžius projektą vandentiekio ir nuotekų šalinimo tinklų dalimi. Teismas pažymėjo, kad išduodant šį statybos leidimą bendraturčių sutikimai buvo gauti (t. 1, b. l. 31, 32, 33, 34).
Pagrindinis atsakovų nesutiko argumentas nurodomas patikslintame priešieškinyje yra tai, kad ieškovės pastatytas priestatas yra didesnis nei numatyta statybos dokumentuose. Tačiau šis argumentas teismo nuomone neturi nieko bendro su išduotų statybos leidimų teisėtumu ir nėra pagrindas juos naikinti. Teismas, išklausęs šalis bei išnagrinėjęs bylos medžiagą, nenustatė, kad išduodant ginčijamus statybos leidimus būtų pažeistos tuo metu galiojusios teisės normos, todėl pripažino, jog statybos leidimai yra teisėti ir juos naikinti nėra teisinio pagrindo. Be to, trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašė taikyti ieškinio senatį. Reikalavimams dėl individualių administracinių aktų panaikinimo taikomas vieno mėnesių senaties terminas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str.). Todėl vadovaujantis šia teisės norma, teismas konstatavo, kad atsakovai yra praleidę senaties terminą nurodytiems statybos leidimams panaikinti. Senaties termino praleidimas, kai jį taikyti prašo priešinga šalis, taip pat yra pagrindas atmesti ieškinį, nagrinėjamų atveju – patikslinto priešieškinio dalį dėl reikalavimo panaikini statybos leidimus.
Atsakovai patikslintame priešieškinyje, taip pat prašė pripažinti ieškovės atliekamus priestato ir rūsio statybos rekonstrukcijos darbus savavališkais. Teismo nuomone byloje nėra duomenų, kad dėl ieškovės atliekamų priestato rekonstrukcijos darbų būtų surašytas savavališkos statybos aktas. Byloje atsakovų pateiktas 2012-02-07 faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas (t. 1, b.l. 133), negali būti pripažįstamas dokumentu, nustatančiu savavališką statybą. Atsižvelgiant į tai kas pasakyta, teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė aplinkybių dėl atsakovės vykdomos savavališkos rekonstrukcijos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai V. J., G. J., A. I. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti, atsakovų patikslintą priešieškinį patenkinti ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Kauno apylinkės teismas padarė procesinės teisės pažeidimus, turėjusius esminės reikšmės netinkamam bylos išnagrinėjimui, o būtent: netinkamai ir neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus (LR CPK 185 str.); netinkamai ištyrė rašytinius įrodymus (LR CPK 235 str. 1 d., 250 str.). Statybos leidimų skyriaus ir Savivaldybės atstovės pozicija dėl statybos leidimų atitikimo 1997 m. teismo sprendimui išsiskyrė. Teismas byloje nepašalino tos pačios institucijos (Savivaldybės) nuomonių prieštaravimo, tokiu būdu laikytina, kad teismas neištyrė visų bylos aplinkybių (LR CPK 250 str.), o pirmas statybos leidimas išduotas ne 1997 m teismo sprendimo pagrindu, o visiškai be pagrindo. Pirmojo statybos leidimo pagrindu išduoti vėlesni statybos leidimai tik atkartojo pirmojo leidimo, išduoto suklastojus nurodytą rekonstrukcijos kvadratūrą, pagrindu;2006-05-31 išduotas leidimas yra su aiškiais taisymais, kuriuos padarė ne šį leidimą išdavusi institucija - Savivaldybės Statybos leidimų skyrius, o visiškai su šiuo skyriumi nesusijęs asmuo ir netgi ne savivaldybės darbuotojas, o rekonstrukcijos projektą rengusi projektuotoja projekto vadovė I. J.. Statybos inspekcija nenustatė savavališkos statybos, nes statiniai su mažom leistinom paklaidom atitinka išduotiems statybos leidimams su ištaisymais bet esmė tame, kad leidimai neatitinka nei 1997 m. teismo sprendimo, nei kitų norminių aktų. Pirmos instancijos teismas niekaip nesureagavo į projekto vadovės I. J. atliktus šio dokumento ištaisymus, nors šiuose projektuotojos veiksmuose yra net baudžiamojo nusikaltimo - dokumentų klastojimo požymių. Teismas netgi sprendime pasirėmė šiuo ištaisytu dokumentu kaip teisėtu ir pagrįstu;Senaties terminas turi būti taikoma tik leidimo užsakovei, t. y. šiuo atveju, ieškovei. Atsakovai neturėjo galimybės sužinoti, kada ieškovė gavo pirmą ir sekančius statybos leidimus. Pirmos instancijos teismas apie tai niekaip nepasisakė. Teismas taip pat niekaip nereagavo į kitą aplinkybę, kad 1997-02-18 užbaigtoje ir įsiteisėjusio teismo sprendimu civ. bylos Nr. 2-3179/97-1 medžiagoje kažkokiu būdu atsirado atskirai registruotu 2013-03-12 įrašu papildoma medžiaga -nepasirašyti, nepatvirtinti projekto planai, fasadai ir t.t. su jau visai kitokiais rekonstruojamos namo dalies (priestato) matmenimis. Ir teismas jais rėmėsi;Ieškovės rekonstruojamas bendraturčių bendro naudojimo priestatas (veranda) užstato bendro naudojimo žemę apie 12 kv. m. ir priskiriamas ieškovei kitų bendraturčių turimų sklypo dalių sąskaita, todėl jie nebeturi galimybės įvažiuoti į bendro naudojimo kiemą. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu apeliantai nesiekė įrodinėti pastato būklę, jie įrodinėjo tai, kad ieškovė nesilaikė 1997 metais teismo sprendimu duoto leidimo rekonstruoti verandą. Be to, pablogėjo gyvenamojo namo techninis stovis, namas tapo netgi avaringas. Neaišku, kokiais teisiniais aktais ar faktinėmis aplinkybėmis teismas rėmėsi, savo sprendime teigdamas, kad ieškovei, norint įsirengti vandentiekį ir nuotekų šalinimą, būtina įsirengti ir rūsį;Priestatas statomas ne toje vietoje, kurioje buvo pateikti priešprojektiniai pasiūlymai. Todėl atsakovai mano, kad pirmoje eilėje ieškovė turėjo pateikti atsakovams ir su jais suderinti naują bendraturčių žemės sklypo naudojimosi dalių bei statinio naudojimosi dalių planus, o tik paskui, gavus atitinkamus statybos leidimus, vykdyti statinio priestato (verandos) rekonstrukciją Nors, nagrinėjant bylą, atsakovai buvo iškėlę šį klausimą, teismas savo sprendime apie tai nepasisakė; pirmos instancijos teismas, neaišku kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remdamasis, nustatė, kad verandos praplėtimo padidinimas leidžiamas 20,65 kv. m. Joks projektas bendraturčiams derinimui nebuvo pateiktas, išskyrus pateiktą priešprojektinį pasiūlymą lapuose L-1 ir L-1a, pridėtuose prie 1997 m. pateikto ieškinio teismui;Priestatas statomas ne toje vietoje, kurioje buvo pateikti priešprojektiniai pasiūlymai. Todėl atsakovai mano, kad pirmoje eilėje ieškovė turėjo pateikti atsakovams ir su jais suderinti naują bendraturčių žemės sklypo naudojimosi dalių bei statinio naudojimosi dalių planus, o tik paskui, gavus atitinkamus statybos leidimus, vykdyti statinio priestato (verandos) rekonstrukciją Nors, nagrinėjant bylą, atsakovai buvo iškėlę šį klausimą, teismas savo sprendime apie tai nepasisakė;
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. J. prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
Kartu su apeliaciniu skundu atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kuriais pagrįstų savo teiginius, kad teismas neištyrė visų bylos aplinkybių (CPK 250 str.); kad pirmas statybos leidimas išduotas ne 1997-02-18 sprendimo pagrindu, o visiškai be pagrindo; kad pirmojo statybos leidimo pagrindu išduoti vėlesni statybos leidimai tik atkartojo pirmojo leidimo, išduoto suklastojus nurodytą rekonstrukcijos kvadratūrą (ieškovės pareiškime savavališkai parašytu iki 30 kv. m.) pagrindu (CPK 178 str.). Teismas nustatė priešingas aplinkybes;Atsakovai teigia, kad bylos nagrinėjimo eigoje jie kreipėsi į specialistą - architektą išvados pateikimui dėl 1997 m. sprendimu leisto verandos (priestato) rekonstrukcijos ploto pagal 1997 m. teismui pateiktų ieškinio priedų L1 ir L1a priešprojektinius pasiūlymus. Tačiau byloje tokių duomenų nėra. Priešingai - teismas sprendime nurodo, kad teismo posėdžių metu atsakovams buvo pasiūlyta kreiptis pagalbos į specialistus, tačiau atsakovai šiuo teismo pasiūlymu nepasinaudojo. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovai būtų pareiškę, kad įrodymai yra suklastoti (CPK 184 str.);Teismas pagrįstai vertino, kad atsakovų atsiliepimuose į ieškinį išsakyti argumentai apie pastatytą per didelį priestatą, dėl šio statinio negalėjimo naudotis žemės sklypu, įvažiuoti į kiemą, yra nesusiję su klausimo dėl leidimo įsirengti rūsį sprendimu, kadangi rūsį ieškovė nori įsirengti po pastatytu priestatu, o priestato statybai ji turi leidimus ir visą reikalingą dokumentaciją (t. 1, b. l. 20-48). Be to, kaip pripažino patys atsakovai, į savo kiemą jie turi patekimą iš gretimo sklypo. Todėl padarė teisingą išvadą, kad atsakovų argumentai nelaikytini įrodančiais jų nurodytas aplinkybes, kad leidus ieškovei įsirengti rūsį jų teisės ir teisėti interesai bus pažeisti;Teismas, remdamasis 2013-01-31 Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktu Nr. l 1-8-23 (t. 2, b. l. 28-29), teisingai konstatavo, kad atsakovų kaip bendraturčių nesutikimas leisti ieškovei įsirengti rūsį po pastatytu priestatu užkerta kelią ieškovei įsirengti vandentiekio ir nuotekų šalinimo sistemą, ieškovė, senyvo amžiaus moteris, yra priversta naudotis lauko tualetu, o tuo atsakovai pažeidžia jos teises ir teisėtus interesu susitvarkyti buitį ir pasigerinti gyvenimo sąlygas.Teismas teisingai nustatė aplinkybes, jog byloje nėra duomenų, kad dėl ieškovės atliekamų priestato rekonstrukcijos darbų būtų surašytas savavališkos statybos aktas, o iš byloje esančių atsakymų, valstybinę priežiūrą atliekanti institucija - Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius nurodė atsakovams, kad atlikus faktinių duomenų patikrinimą savavališka statyba nenustatyta (t. 1, b. l. 132, 136, t. 2, b. l. 37-38); kad tokią pačią poziciją teismo posėdyje išsakė ir trečiojo asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus atstovė;Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad vien atsakovų subjektyvūs argumentai nelaikytini įrodančiais jų nurodytas aplinkybes, kad leidus ieškovei įsirengti rūsį jų teisės ir teisėti interesai bus pažeisti. Be to, kaip minėta, patys atsakovai nesidomėjo teismui pateikta visa gyvenamojo namo rekonstrukcijai reikalinga dokumentacija, tai atmestini jų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad ieškovės ieškinyje nenurodyta, kokiems konkretiems statybos darbams teismas pripažino ieškovei teisę gauti statybos leidimą ir atlikti statybos (rekonstrukcijos) darbus adresu Taurakiemio g. 2-2, Kaune, pagal 2012 n, kovo 6 d. statybos ir rekonstrukcijos projektą be atsakovų sutikimo (CPK 178 str.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad:
Kauno miesto savivaldybės administracija ieškovei R. J. 2006 m. gegužės 31d. išdavė statybos leidimą Nr. 38-3 GR 814-285 gyvenamojo namo dalies rekonstravimui, statant priestatą. Šiam leidimui gauti buvo reikalingas gyvenamojo namo bendraturčių sutikimas (statybos leidimo išdavimo metu galiojusio Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“, patvirtinto LR aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218, 15.3 p.). Ginčas dėl tokio sutikimo buvo nagrinėjamas Kauno miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-3179/97. Teismas 1997 m. vasario 18 d. sprendimu patenkino ieškovės R. J. ieškinį ir įpareigojo tuometinius gyvenamojo namo Taurakiemio g. 2 bendraturčius E. V. ir K. J. netrukdyti ieškovei statyti priestatą pagal sudarytą architekto projektą, įėjimą į priestatą įsirengiant ieškovės lėšomis iš šiaurinės pusės. Pateiktuose priešprojektiniuose pasiūlymuose buvo nurodyta, kad verandą numatoma praplėsti 15,3 kv. m. Laikytina, kad esamą verandos plotą numatyta padidinti, papildomai pristatant 15,3 kv. m.;Nesutinka su apeliantų teiginiu, jog 9,11 kv. m ploto veranda yra bendro naudojimo patalpa. Byloje pateiktoje 1978 m. gegužės 22 d. sutartyje, kuria buvo nustatyta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarka, II d. 1 p. nustatyta, kad ieškovė, be kitų patalpų, naudosis priestatu (2al/m); tuo tarpu visiems bendraturčiams suteikiama teisė naudotis tik praėjimu per verandą (2al/m). Todėl galima visiškai pagrįstai teigti, jog šis statybos leidimas buvo išduotas tos patalpos rekonstravimui, kuri pagal sutartį buvo priskirta naudotis ieškovei, juo labiau, kad pagal parengtą projektą jokių rekonstrukcijos darbų verandos dalyje, skirtoje praėjimui, nebuvo numatyta;Apeliaciniame skunde nurodyti matmenys yra paremti tik apeliantų prielaidomis, o ne byloje pateiktais įrodymais. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad tokią išvadą pateikė specialistas - architektas, tačiau tai yra tik specialisto nuomonė, kuri teismui nėra privaloma. Projekto ekspertizės apeliantai byloje neteikė;Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos pozicija ir argumentai visiškai atitinka Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyriaus 2013 m. balandžio 11d. rašte Nr. 38-2-204 išsakytą nuomonę. Tiek šiame rašte, tiek Kauno miesto savivaldybės administracijos byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose laikomasi tos pačios nuomonės, jog bendraturčių sutikimas buvo duotas priestato praplėtimui 15,37 kv. m, o visi ginčijami statybos leidimai buvo išduoti teisėtai;Apeliacinio skundo teiginiai dėl taisymų ginčijamuose statybos leidimuose ir dokumentų klastojimo taip pat paremti vien Apeliantų prielaidomis, nes tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nėra. Bylos nagrinėjimo metu Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė tinkamai patvirtintas ginčijamų statybos leidimų kopijas (I t., b. 1. 142-144), šie įrodymai patvirtina, kad išduotuose statybos leidimuose jokie pataisymai nebuvo daryti. Apeliantai galimai kalba apie projekto vadovės I. J. padarytus pataisymus statybos leidimo kopijoje, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija statybos leidimas su tokiais techniniais rodikliais, kokie nurodyti pataisymuose, nebuvo išdavusi, šiuo dokumentu vadovautis nėra jokio pagrindo, ir dėl to ne kartą buvo pasisakyta tiek Kauno miesto savivaldybės administracijos nagrinėjamoje byloje pateiktuose atsiliepimuose, tiek Statybos leidimų skyriaus 2013 m. balandžio 11 d. rašte Nr. 38-2-204.Apeliantų keliami reikalavimai panaikinti statybos leidimus neabejotinai yra administracinio pobūdžio - prašoma panaikinti individualius administracinius aktus, priimtus viešojo administravimo subjekto - Kauno miesto savivaldybės administracijos, jai vykdant viešojo administravimo funkcijas. 2011 m. gruodžio 30 d. apeliantų raštas Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai patvirtina, jog jau tada jiems buvo žinoma apie išduotus statybos leidimus, tai patvirtina ir jų 2012 m. liepos 25 d. patikslintas ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-15608-192/2012, tačiau dėl jų teisėtumo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė. Reikalavimas panaikinti statybos leidimus teismui pateiktas tik 2013 m. balandžio 23 d., t. y. žymiai praleidus įstatymo nustatytą terminą, o bylos nagrinėjimo metu apeliantai jokių svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė, termino atnaujinti neprašė. Apeliantų motyvas, kad įstatymo nustatytas terminas gali būti taikomas tik ieškovės atžvilgiu, nepagrįstas jokiomis teisės aktų nuostatomis, todėl akivaizdžiai klaidingas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai konstatavo, jog LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas vieno mėnesio terminas statybos leidimams ginčyti buvo praleistas;Priešprojektiniuose pasiūlymuose, kuriems bendraturčiai pritarė civilinės bylos Nr. 2-3179/97 nagrinėjimo metu, buvo numatyta išplėsti priestatą 15,37 kv. m ir pažymėta preliminari priestato išplėtimo vieta. Tai patvirtina, kad priestato išplėtimas buvo numatytas būtent bendram naudojimui skirtoje žemės sklypo dalyje, o bendraturčiai pritarė, kad priestatas būtų padidintas 15,37 kv. m. Atitinkamai laikytina, kad 12 kv. m žemės sklypo dalies užstatymui ieškovė turėjo bendraturčių pritarimą. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog buvo užstatytas bendrojo naudojimo įvažiavimas ir Apeliantams apsunkintas patekimas į žemės sklypą. Antstolio faktinių aplinkybių protokole tokios aplinkybės tai pat nebuvo nustatytos;Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendime tinkamai įvertinti visi įrodymai, turintys reikšmės ginčo išsprendimui - statybos leidimai, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, Kauno miesto savivaldybės administracijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštai ir kt. Mano, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo iš esmės susisiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepalankiai apeliantams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliantų pareikšto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Spręsdamas šį prašymą teismas visų pirma pažymi, kad CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra ekstraordinarinė (išimtinė forma). Dalyvaujantys byloje asmenys dėl bylos nagrinėjimo šia forma savo procesiniuose dokumentuose gali teikti motyvuotus prašymus (CPK 322 str.). Tačiau nagrinėjamoje byloje prašyme dėl skundo žodinio nagrinėjimo apeliantai konkrečiai nenurodė, kokios bylos aplinkybės galės būti tinkamai išaiškintos tik žodinio nagrinėjimo metu ir kokios gali susidaryti kliūtys, trukdysiančios visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą nagrinėjant skundą rašytinio proceso tvarka. Apeliantai nekonkretizavo, kokius svarbius klausimus apeliacinės instancijos teismas gali išsiaiškinti būtent žodinio nagrinėjimo būdu, apsiribodami abstrakčiu nurodymu, jog pageidauja, kad apeliacinis skundas būtų nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad visos aplinkybės, kurias bylos dalyviai laikė reikšmingomis išaiškinti apeliacinio proceso metu, yra jų išsamiai išdėstytos ir gali būti patikrintos, ištirtos bei įvertintos rašytinio proceso būdu. Teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės tinkamai išaiškinti, įvertinti ir kvalifikuoti esmines nagrinėjamos bylos aplinkybes bei priimti teisingą procesinį sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo. Apeliantai neargumentavo, kaip žodinis apeliacinio skundo šioje byloje nagrinėjimas užtikrintų ekonomiškesnį ir operatyvesnį bylai reikšmingų aplinkybių išaiškinimą. Priešingai, teismas, atsižvelgdamas į CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso eigos principus, neturi būtinumo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, jog nėra būtinybės atsakovų apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl šio prašymo netenkina.
Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei ir atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 8–17). Daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti. Kai nuosavybės teisė į daiktą priklauso dviem ar daugiau savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teise, jis valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų bendraturčių bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Susitarimą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo bendraturčiai pasiekia bendradarbiaudami, kooperuodamiesi, laisva valia derindami savo interesus. Įstatyme nustatytas imperatyvas susitarti įpareigoja bendraturčius, veikiant pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, ieškoti priimtiniausio jiems sprendimo būdo, nesiekiant savo teisių įgyvendinimo kitų bendraturčių teisių sąskaita. Bendraturčiams nesusitarus, nepriklausomai nuo nesutarimo priežasčių, daikto valdymo, naudojimosi ir disponavimo juo tvarka gali būti nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, kai bendraturčių ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo sprendžia teismas, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne bendraturčio siekiamą įgyvendinti ar apginti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, bet jos įgyvendinimo būdą ar sąlygas bei įrodinėti, kad besikreipusio į teismą teisminės gynybos bendraturčio pasirinktas teisės įgyvendinimo būdas ar sąlygos pažeistų jų teises ar teisėtus interesus į bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. V. v. A. M., J. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1064/2003; 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Senasis dvaras“ v. Daugiabučio namo Vilniaus g. 123 savininkų bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2004; 2009 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. L. G., bylos Nr. 3K-3-132/2009; kt.).
Byloje nustatyta, kad ieškovei 2006 m. gegužės 31 d. buvo išduotas leidimas Nr. 38-3 GR 814-285 ginčo pastato dalies rekonstravimui (2 t., b. l. 142). Šiam leidimui gauti buvo reikalingas gyvenamojo namo bendraturčių sutikimas. Sutikimo kai kurie bendraturčiai nebuvo davę, todėl ginčas buvo išspręstas teisme. Kauno miesto apylinkės teismas 1997 m. vasario 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3179/97 įpareigojo V. E. ir J. K. netrukdyti J. R. statyti priestatą (duomenys neskelbtini), pagal sudarytą architekto projektą, išėjimą į priestatą įsirengiant J. R. lėšomis iš šiaurinės pusės (1 t., b. l. 35). Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi dokumentais, kurie neaiškiu būdu buvo atsiradę prie išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-3179/97, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantų ginčijami statybos leidimai yra išduoti teisėtai ir atitinkantys 1997 metų teismo sprendimą. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Apeliantai teismui pateikė naujus rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, jog dėl naujų dokumentų išnagrinėtoje Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-3179/97 atsiradimo aplinkybių buvo atliktas patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuos dokumentus tikslinga prijungti prie civilinės bylos, kadangi jų pateikimo būtinybė iškilo po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (CPK 314 str.). Iš 2014 m. vasario 20 d. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotojos rašto matyti, jog teismas nenustatė, kad po bylos išnagrinėjimo joje atsirado naujų rašytinių įrodymų, nes priešprojektiniai pasiūlymai teismui buvo pateikti kartu su ieškiniu 1996 m. gruodžio 23 d., o nauju registracijos įrašu 2013 m. kovo 12 d. atsiradusių dokumentų civilinėje byloje Nr. 2-3179/97 nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendime turėjo pagrindą remtis civilinėje byloje Nr. 2- 3179/97 esančiais priešprojektiniais pasiūlymais. Iš priešprojektinių pasiūlymų aiškiai matyti, jog projektuojamos verandos plotas buvo numatytas 15.3 kv. m., o tai reiškia, kad esamą verandos plotą buvo numatyta padidinti, papildomai pristatant 15,3 kv. m., todėl apeliantų argumentai, jog naujai pristatytos verandos plotas turėjo būti 5.3 kv. m., atmestini, kaip nepagrįsti, nes jie pateikti kaip apeliantų prielaidos, tačiau nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais.
Apeliantai ginčija 2006 m. gegužės 31 d. išduotą leidimą priestato statybai, teigdami kad jis yra išduotas su aiškiais taisymais, kuriuos padarė projekto vadovė I. J.. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos į bylą pateiktus tinkamai patvirtintus statybos leidimus, esančius 2 t., b. l. 142–144, kuriuose jokių taisymų nėra. Pagrindinis apeliantų argumentas ginčijant išduotus statybos leidimus yra tai, kad ieškovės pastatytas priestatas yra didesnis nei numatyta statybos dokumentuose. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šis argumentas neturi nieko bendro su išduotų statybos leidimų teisėtumu ir nėra pagrindas juos naikinti. Trečiasis asmuo prašė reikalavimui dėl statybos leidimų panaikinimo taikyti senatį. Apeliantai nurodo, jog apie ginčijamus statybos leidimus jie nežinojo, tačiau šiuos apeliantų argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai.
Reikalavimams dėl individualių administracinių aktų panaikinimo taikomas vieno mėnesio senaties terminas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra suformulavęs taisyklę, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-298/2010 ir kt.). Apeliantų keliami reikalavimai panaikinti statybos leidimus yra administracinio pobūdžio, kadangi prašoma panaikinti individualius administracinius aktus, priimtus viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės administracijos, jai vykdant viešojo administravimo funkcijas. Byloje esantis 2011 m. gruodžio 30 d. apeliantų prašymas Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (1 t., b. l. 137) patvirtina, jog jau tada jiems buvo žinoma apie išduotus statybos leidimus. Be to, 2012 m. rugpjūčio 30 d. kreipdamiesi į teismą su ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-15608-192/2012 dėl jų teisėtumo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė. Reikalavimas panaikinti statybos leidimus teismui pateiktas tik patikslintame priešieškinyje 2013 m. balandžio 24 d. (2 t., b. l. 118–123). Tai reiškia, kad įstatymu nustatytas vieno mėnesio apskundimo terminas yra žymiai praleistas, o apeliantai jokių svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė, termino atnaujinti neprašė. Apeliantų motyvas, kad įstatymo nustatytas terminas gali būti taikomas tik ieškovės atžvilgiu, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytas vieno mėnesio terminas statybos leidimams ginčyti buvo praleistas, todėl pritaikius senatį toks reikalavimas pagrįstai atmestas.
Apeliantai savo pastato dalies būklės pablogėjimą sieja su aplinkybe, jog ieškovė įsirengė rūsio patalpas, nors tokiai statybai Kauno miesto savivaldybės administracija statybos leidimo nėra išdavusi. Kaip jau buvo minėta, ieškovei 2006 m. gegužės 31d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GR 814-285 gyvenamojo namo dalies rekonstrukcijai, statant priestatą. Tuo pagrindu ieškovė pradėjo pastato rekonstrukciją – priestato prie gyvenamojo namo pristatymui. Tais pačiais metais ieškovei išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GR 814-285/1 projekto korektūrai (priestato patalpų perplanavimui). 2009 m. balandžio 15 d. ieškovei išduotas leidimas Nr. 38-3 GR 814-285/2 projektą papildžius vandentiekio ir nuotekų šalinimo dalimi (1 t., b. l. 138). Tam pačiam projektui buvo parengtas pakeitimas, numatant rūsį po anksčiau suprojektuotu priestatu. Projektiniai sprendiniai buvo suderinti 2008 m. gruodžio 18 d. su Urbanistikos skyriaus vyriausiuoju specialistu A. K.. Šias aplinkybes patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus raštai (1 t., b. l. 138–139). Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu informavo apeliantus, kad 2012 m. vasario 7 d. atliko faktinių duomenų patikrinimą (duomenys neskelbtini) ir nustatė, jog ieškovė vykdo gyvenamojo namo dalies rekonstravimą, pristatant priestatą pagal parengtą projektą bei 2006 m. gegužės 31 d. išduotą statybos leidimą Nr. 38-3 GR 814-285/1. Taip pat nustatė, kad po priestatu įrenginėjamas rūsys, kurio įrengimui 2008 m. gruodžio 18 d. raštu pritarė Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyriaus vyriausiasis specialistas A. K.. Esminių nukrypimų nuo minėto projekto ir savavališkos statybos faktų nenustatė (1 t., b. l. 136, 133). Po šio rašto gavimo apeliantų atstovė 2012 m. birželio 4 d. kreipėsi su pretenzija į ieškovę, kurioje nurodė, jog projekto pakeitimui, kuriuo ieškovė nori įsirengti rūsį, privalu yra gauti bendraturčių sutikimą (1 t., b. l. 133–134). Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyrius 2012 m. gegužės 8 d. raštu informavo ieškovę, kad projekto pakeitimui, numatant rūsį po anksčiau suprojektuotu priestatu, reikalingas naujas statybos leidimas, kuriam išduoti reikia gyvenamojo namo bendraturčių sutikimo (1 t., b. l. 15). Taigi, iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė buvo pradėjusi įsirenginėti rūsį po priestatu, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, nes nežinojo, jog tokiam projekto pakeitimui taip pat reikalingas naujas leidimas, tačiau paaiškėjus šiai aplinkybei, ieškovė kreipėsi į bendraturčius dėl sutikimo gavimo, kurie tokio sutikimo nedavė. Atkreiptinas dėmesys, kad nors ir buvo pradėtas įsirenginėti rūsys, bet Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius nukrypimų nuo minėto projekto ir savavališkos statybos faktų nenustatė. Taip pat byloje nėra aktų, kuriais būtų konstatuota, jog ieškovės vykdomos rekonstrukcijos yra savavališkos. Apeliantai atsisako duoti sutikimą ieškovei įsirengti rūsį po priestatų, motyvuodami tuo, jog jiems priklausančio pastato būklė pablogėjo ir tai patvirtina antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2013 m. balandžio 4 d. protokolas (2 t., b. l. 70–91). Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas savo sprendime, antstolio atlikti matavimai ir protokole fiksuotos aplinkybės negali būti pripažįstami tinkamais įrodymais, apibūdinančiais statinio būklę, nes tą padaryti gali tik atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys, galintys įvertinti pastato techninę būklę. Taip pat apeliantai nurodo, kad rekonstravus priestatą, buvo užstatyta apie 12 kv. m. bendros žemės sklypo dalies. Teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens Kauno miesto savivaldybės administracijos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, kad priešprojektiniuose pasiūlymuose, kuriems bendraturčiai pritarė civilinės bylos Nr. 2-3179/97 nagrinėjimo metu, buvo numatyta išplėsti priestatą 15,37 kv. m ir pažymėta preliminari priestato išplėtimo vieta. Tai patvirtina, kad priestato išplėtimas buvo numatytas būtent bendram naudojimui skirtoje žemės sklypo dalyje, o bendraturčiai pritarė, kad priestatas būtų padidintas 15,37 kv. m. Atitinkamai laikytina, kad 12 kv. m žemės sklypo dalies užstatymui ieškovė turėjo bendraturčių pritarimą. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog buvo užstatytas bendrojo naudojimo įvažiavimas ir apeliantams apsunkintas patekimas į žemės sklypą. Antstolio faktinių aplinkybių protokole tokios aplinkybės tai pat nebuvo nustatytos.
Nesutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus įrodymus, turinčius reikšmės ginčo išsprendimui – statybos leidimus, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, Kauno miesto savivaldybės administracijos bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštus, todėl padarė pagrįstas išvadas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų pozicija nesutikti su projekto pakeitimu, leidžiant ieškovei įsirengti rūsį po priestatu, yra nepakankamai pagrįsta. Atsižvelgtina į praėjusį laikotarpį nuo darbų pradžios, kai bendrasavininkai nedavė sutikimo dėl pastato rekonstrukcijos – priestato statybos. Ši aplinkybė patvirtina, kad tarp bendrasavininkų konfliktas tęsiasi ilgą laiką, šalys tarpusavyje nebendradarbiauja. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliaciniame skunde apeliantai savo argumentus dėl nesutikimo su ieškovės rekonstrukcijos projektu iš esmės grindžia ne argumentais dėl savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimu, bet nurodydami, kad rekonstrukcija neatitinka teisės normų reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad rekonstrukcijos darbų atitiktį teisės normų reikalavimams vertina kompetentingos institucijos, kurios, nustačiusios neatitiktis, įpareigoja jas pašalinti, o to nepadarius – neišduoda statybą leidžiančio dokumento (Statybos įstatymo 23 straipsnio 14-16, 23 dalys). Nagrinėjamu atveju, byloje įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovės vykdomos statybos yra savavališkos ar neatitinka patvirtintiems projektams, nėra.
Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.