Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

4. Atsakovas skundžiamame Sprendime iš esmės nenurodė ir / ar nemotyvavo nei vienos aplinkybės, jog pareiškėjui yra būtina panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir atitinkamai pareiškėjas turi (turės) išvykti iš Lietuvos (savanoriškai arba per prievartą). Priešingai nei nurodė atsakovas, šiuo atveju nebuvo įvertintas ir nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo buvimo Lietuvoje laiką, pareiškėjo esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas padarė teisės pažeidimą ir kad tai būti šiurkštus, sunkus, pavojingas ir panašaus pobūdžio pažeidimas. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra nemotyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnių reikalavimų.

8. 2025 m. vasario 20 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą dėl teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Atlikus patikrinimą buvo nustatyta, kad 2025 m. vasario 13 d. pareiškėjas teisėtai atvyko į Šengeno erdvę, turėdamas Turkijos Respublikos piliečio pasą ir leidimą laikinai gyventi Nr. 760237455, galiojusį iki 2025 m. vasario 19 d. Pareiškėjas paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atvyko dirbti, tarpininkaujant Bendrovei pateikė prašymą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo pagrindu, sprendimas dėl šio prašymo 2025 m. vasario 20 d. dar nebuvo priimtas. Pareiškėjas 2025 m. vasario 20 d. pateiktame paaiškinime nurodė, kad pripažįsta, kad Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2025 m. vasario 20 d., kad neišvyko iš Lietuvos iki teisėto buvimo galiojimo laiko pabaigos, nes susirgo, ir paprašė leisti išvykti iš Šengeno erdvės savanoriškai. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą bei vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priėmė sprendimą Nr. 25S52080 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Turkiją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. 2025 m. balandžio 15 d. Migracijos departamente buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) persiųstas pareiškėjo 2025 m. balandžio 11 d. prašymas atidėti deportacijos procedūrą dėl sveikatos būklės ir pratęsti savanoriško išvykimo terminą. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad per suteiktą 30 dienų savanoriško išvykimo laikotarpį neišvyko dėl sunkios sveikatos būklės, dėl tos pačios priežasties negalėjo kreiptis į Migracijos departamentą dėl savanoriško išvykimo termino per nustatytą terminą. Pareiškėjas prašė įvertinti galimybę pratęsti savanoriško išvykimo laiką, sustabdyti deportaciją ir leisti toliau likti Lietuvoje, kadangi jau yra priimtas sprendimas išduoti naują leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu. Migracijos departamentas, įvertinęs prašyme nurodytas aplinkybes bei prie prašymo pridėtus dokumentus, nenustatė objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo įvykdyti sprendimo dėl grąžinimo, taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų ėmęsis aktyvių veiksmų, siekdamas iki savanoriško išvykimo termino pabaigos pranešti Migracijos departamentui apie pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių jis negalėjo išvykti iš Lietuvos per sprendime dėl grąžinimo nurodytą savanoriško išvykimo laikotarpį, pareiškėjo prašymo netenkino. 2025 m. gegužės 9 d. Migracijos departamente gautas dar vienas pareiškėjo 2025 m. gegužės 8 d. prašymas, kuriame jis dar kartą prašė peržiūrėti 2025 m. vasario 20 d. grąžinimo sprendimą bei atsižvelgti į tai, kad negalėjo įvykdyti sprendimo dėl grąžinimo dėl sveikatos būklės. Naujai gautame pareiškėjo prašyme nebuvo pateikta jokių naujų objektyvių aplinkybių ar dokumentų, kurie nebuvo pateikti prie ankstesnio pareiškėjo VSAT pateikto prašymo. Migracijos departamentas 2025 m. birželio 6 d. raštu Nr. 25SD11261 informavo pareiškėją, kad nenustatė priežasčių, dėl kurių sprendimas dėl jo grąžinimo turėtų būti pakeistas ar panaikintas.

9. Atsakovo vertinimu, tai, jog darbo sutartis nesudaryta, yra nulemta išimtinai paties pareiškėjo veiksmų, o ne Migracijos departamento sprendimų. Kaip ne kartą buvo nurodyta ir pačiam pareiškėjui, tam, kad jis galėtų atsiimti leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtai, t. y. įvykdyti priimtą grąžinimo sprendimą. Pareiškėjas, neteisėtai būdamas Lietuvos Respublikoje, negalėjo turėti teisėtų lūkesčių įteisinti savo buvimo Lietuvos Respublikoje.

10. Aplinkybė, jog 2025 m. balandžio 2 d. buvo priimtas sprendimas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi (išrašytas 2025 m. balandžio 4 d.) nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dėl to yra teisėtai. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. vasario 19 d., tad nuo 2025 m. vasario 20 d. jis Lietuvoje yra neteisėtai. Pareiškėjo padėtis pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (2025 m. vasario 6 d.) dar būnant teisėtai Lietuvoje, nesuponuoja išvados, kad jis gali likti Lietuvoje, iki kol bus išnagrinėtas jo prašymas, neturint dokumento, patvirtinančio teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjo savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminas baigėsi 2025 m. kovo 22 d., tačiau jis iki šio termino pabaigos nesikreipė į Migracijos departamentą prašydamas pratęsti savanoriško išvykimo terminą, savo iniciatyva nesiėmė jokių veiksmų, prašymą pateikė tik tuomet, kai buvo sulaikytas patikrinimo metu po eismo įvykio.

11. Kaip ir buvo nurodyta Migracijos departamento 2025 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 25SD8592, įvertinus 2025 m. kovo 19 d. išduotą Medicininę pažymą dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo įstaigą (Forma Nr. 094/a), kurioje nurodyta, kad į darbą pareiškėjas negalėjo atvykti nuo 2025 m. kovo 19 d. iki 2025 m. kovo 28 d., bei patikrinus nurodytus ligos kodus, nenustatyta, kad pareiškėjas turėjo sveikatos sutrikimų, dėl kurių negalėjo per MIGRIS pateikti prašymo dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo. Nors prašyme dėl savanoriško išvykimo termino pratęsimo pareiškėjas nurodė, jog sąmoningai nenorėjo sukelti grėsmės visuomenės sveikatai, tačiau tai nesutrukdė jam 2025 m. kovo 25 d. 19.39 val. vykti į Panevėžį (užfiksuotas kelių eismo taisyklių pažeidimas) ar 2025 m. kovo 26 d. su kitu asmeniu vykti vienu automobiliu.

12. Pareiškėjo atveju nebuvo nustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių jis negalėjo įvykdyti sprendimo dėl grąžinimo, taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas iki savanoriško išvykimo termino pabaigos pranešti Migracijos departamentui apie pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių negalėjo išvykti iš Lietuvos per sprendime dėl grąžinimo nurodytą savanoriško išvykimo laikotarpį, o vengė įvykdyti sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę, per sprendimo vykdymo laikotarpį nesusisiekė su Migracijos departamentu nei telefonu, nei per MIGRIS, neinformavo apie priežastis, dėl kurių negalėjo įvykdyti priimto sprendimo ar nesiėmė kitų veiksmų, siekdamas išspręsti šį klausimą.

18. Teismo vertinimu, skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

21. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kodėl pareiškėjas vis dėlto nesudarė darbo sutarties su Bendrove. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko darbo tikslais, yra pasiruošęs tęsti darbo santykius, bet dėl Migracijos departamento neteisėtų veiksmų negalėjo įsidarbinti. Pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. balandžio 4 d., nebuvo įteiktas, todėl jis negalėjo sudaryti darbo sutarties.

22. Atsakovas skundžiamame Sprendime nenurodė nei vienos aplinkybės, jog pareiškėjui yra būtina panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir todėl pareiškėjas turi išvykti iš Lietuvos. Šiuo atveju nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo buvimo Lietuvoje laiką, jo esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas būtų padaręs kokį nors teisės pažeidimą. Jis visą laiką Lietuvoje gyveno legaliai, susitvarkęs visus leidimus bei dokumentus. Jis yra pasiruošęs bendradarbiauti su Migracijos departamentu ir kitomis valdžios įstaigomis.

26. Pareiškėjo atveju nenustatytos objektyvios priežastys, dėl kurių jis negalėjo įvykdyti sprendimo dėl grąžinimo, taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas iki savanoriško išvykimo termino pabaigos pranešti Migracijos departamentui apie pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių negalėjo išvykti iš Lietuvos per sprendime dėl grąžinimo nurodytą savanoriško išvykimo laikotarpį, o vengė įvykdyti sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę, per sprendimo vykdymo laikotarpį nesusisiekė su Migracijos departamentu nei telefonu, nei per MIGRIS, neinformavo apie priežastis dėl kurių negalėjo įvykdyti priimto sprendimo ar nesiėmė kitų veiksmų, siekdamas išspręsti šį klausimą.

29. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Regionų administracinis teismo 2025 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-14221-484/2025, kuris turi prejudicinio fakto galią, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kodėl pareiškėjas vis dėlto nesudarė darbo sutarties su Bendrove.

31. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 13 d. teisėtai atvyko į Šengeno erdvę, turėdamas Turkijos piliečio pasą ir 2023 m. balandžio 4 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760237455, galiojusį iki 2025 m. vasario 19 d. Pareiškėjas 2025 m. vasario 6 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „FF Construction“ pagrindu dirbti logistikos specialistu (vadybininku). Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindais. 2025 m. balandžio 4 d. jam išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. balandžio 4 d., nebuvo įteiktas. Pareiškėjas 2025 m. vasario 20 d. pateiktame paaiškinime pripažino, kad Lietuvoje yra neteisėtai nuo 2025 m. vasario 20 d., neišvyko iš Lietuvos iki teisėto buvimo galiojimo laiko pabaigos, nes susirgo ir prašė leisti išvykti iš Šengeno erdvės savanoriškai. Migracijos departamento priimtu sprendimu pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į Turkiją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Pareiškėjas pateikė prašymą atidėti deportacijos procedūrą dėl sveikatos būklės ir pratęsti savanoriško išvykimo terminą. Migracijos departamentas prašymo netenkino.

32. Taip pat nustatyta, kad 2025 m. birželio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 25S129379, kuriuo nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Turkijos Respubliką; 2) trijų mėnesių laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką; 3) įtraukti į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimo vykdymas pavestas Valstybės sienų apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Nesutikdamas su šiuo Migracijos departamento sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į Regionų administracinis teismą, kuris 2025 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-14221-484/2025 pareiškėjo tenkino ir panaikino Migracijos departamento sprendimą Nr. 25S129379. Regionų administracinis teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjas prašymą išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „FF Construcion“ pagrindu Migracijos departamentui pateikė ne tik būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai, bet ir prieš priimant Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52080 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – Turkijos Respubliką.

33. 2025 m. rugsėjo 19 d. Migracijos departamentas priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą Nr. 25S205849, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2027 m. balandžio 4 d., nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Skundžiamas atsakovo Sprendimas yra priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, nes darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.