Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-258-478-2014

Teisėjas Dalis Žilionis Teisminio proceso Nr. 1-51-3-00008-2013-4

2014 m. kovo 21 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Rimo Švirino ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant nuteistajam L. Ž., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajai D. Z., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės apribojimu dešimčiai (10) mėnesių.

L. Ž. įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, jam uždrausta lankytis A. B. ir J. B. gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini). Įpareigojimą ir draudimą paskirta vykdyti dešimt (10) mėnesių.

Iš L. Ž. civilinei ieškovei D. Z. priteistas vienas tūkstantis penki šimtai (1500) litų neturtinės žalos atlyginimo bei vienas tūkstantis penki šimtai (1500) litų nukentėjusiosios atstovo advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Ž. nuteistas už tai, kad padarė nežymų sveikatos sužalojimą, o būtent: 2013-03-22 apie 14 val., gyvenamajame name, kuriame gyvena A. B. ir jo buvusi sutuoktinė J. B., esančiame (duomenys neskelbtini), L. Ž. tyčia, iš asmeninių paskatų, D. Z. vyniojant ant grindų ištiestą kilimą, spyrė jai koja į kairę ranką, ko pasėkoje nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje.

Nuteistasis L. Ž. skundžia Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir bylą nutraukti. Nuteistojo teigimu, jis nusikalstamų veiksmų nukentėjusiosios D. Z. atžvilgiu nepadarė, prieš ją fiziškai nesmurtavo, fizinio skausmo nesukėlė ir sveikatos nesutrikdė. Apeliantas skunde neneigia, jog 2013 m. kovo 22 d. kartu su žmona bei mažamečiu vaiku buvo nuvykęs į sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), kurios 1/3 priklauso jo sutuoktinei E. Ž.. Sodyboje įvyko žodinis konfliktas su M. ir J. K., D. Z. bei trečiuoju sodybos bendrasavininkiu A. B.. Įvykus susistumdymui tarp R. B. ir jo tėvo A. B., D. Z. aktyviais veiksmais bandė sutramdyti savo brolį A. B., rankose laikydama iš pastarojo paimtą akumuliatorinį suktuvą, o A. B. konflikto metu panaudojo ašarines dujas. Apelianto įsitikinimu, teismo medicinos specialisto nustatyti D. Z. sužalojimai galėjo atsirasti būtent šio susistumdymo metu, kadangi jis jokių smurtinių veiksmų D. Z. atžvilgiu neatliko.

Apelianto manymu, teismas taip pat neatsižvelgė ir į prieštaringai D. Z. bei jos kviestų liudytojų nurodomas aplinkybes apie nuteistojo suduotų smūgių seką, jų sudavimo aplinkybes: pati D. Z. nurodė, jog smūgį L. Ž. jai sudavė, kai norėjo sutrukdyti A. B. kažką išnešti, o maždaug po valandos spyrė jai, vyniojančiai kilimą, į ranką; J. K. parodė, jog L. Ž. sudavė D. Z. ranka į veidą, o iš karto po to spyrė į kairę ranką; M. K. parodė, jog L. Ž. sudavė D. Z. ranka į veidą, po pusvalandžio ar valandos, jai besukant kilimą, spyrė į kairę ranką; A. B. parodė, jog L. Ž. spyrė D. Z. į ranką, kai ji norėjo išnešti kilimą, o po to norėjo suduoti jam, tačiau smūgis teko D. Z.. Nuteistojo teigimu, šie bei kiti akivaizdūs nukentėjusiosios bei liudytojų prieštaravimai teismo nebuvo panaikinti, nurodant, kad nėra pagrindo jais netikėti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas L. Ž. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad jo kaltė dėl nusikalstamos veikos neįrodyta.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka ne su nuteistojo skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, jog L. Ž. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiosios D. Z., liudytojų M. K., J. K., A. B., O. M. parodymais, iš dalies ir liudytojų E. Ž., R. B. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada ir kita rašytine bylos medžiaga. Nors nuteistasis bylos nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad 2013 m. kovo 22 d. apie 14 val., gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), L. Ž., D. Z. vyniojant ant grindų ištiestą kilimą, tyčia spyrė jai koja į kairę ranką, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir teismas nepagrįstai jais vadovavosi, tačiau su šiais skundo argumentais nesutiktina, o argumentai, susiję su smūgio D. Z. į veidą sudavimu, nenagrinėtini, kadangi ši aplinkybė skundžiamame nuosprendyje iš kaltinimo pašalinta kaip neįrodyta. Nukentėjusioji tiek skunde dėl baudžiamojo proceso privataus kaltinimo tvarka pradėjimo (b. l. 2-3), tiek apklausiama teismo posėdyje (b. l. 62-63) nuosekliai laikėsi savo parodymų, jog vykstančio konflikto dėl M. ir J. K. priklausančių baldų paėmimo iš namo, kuriame gyvena D. Z. brolis A. B. ir jo buvusi sutuoktinė J. B., metu būtent L. Ž. jai vyniojant ant grindų patiestą kilimą koja spyrė į kairę ranką. Šią aplinkybę patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta liudytoja M. K., teigusi, kad D. Z. sukant kilimą, L. Ž. spyrė koja ir pataikė D. Z. į kairę ranką, po ko ant D. Z. rankos dilbio matėsi didelė mėlynė (b. l. 63-64), liudytojai J. K. (b. l. 64) ir A. B. (b. l. 64-65), taip pat nurodę, kad D. Z. vyniojant kilimą, L. Ž. spyrė jai į kairę ranką, bei liudytoja O. M., kuri patvirtino, kad jai atvykus į sodybą D. Z. pasakojo, jog L. Ž. jai įspyrė į ranką (b. l. 81-82). Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad D. Z. kairiame dilbyje padaryta poodinė kraujosruva, paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, o sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 4-5). Kadangi nei nukentėjusiosios, nei liudytojų M. K., J. K. bei A. B. parodymuose esminių prieštaravimų nėra, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra ir pagrindo juos vertinti kritiškai ar jais netikėti. Aplinkybės, nurodytos apeliaciniame skunde, jog D. Z. turi priešiškų interesų L. Ž. atžvilgiu, nesudaro pagrindo spręsti, kad ji bei jos pusę palaikantys liudytojai L. Ž. apkalbėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo posėdyje tinkamai ištirti ir skundžiamame nuosprendyje nuosekliai ir išsamiai išanalizuoti įrodymai yra pakankami L. Ž. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti.

Pažymėtina, jog aplinkybės, kad dėl baldų paėmimo tarp giminaičių vyko konfliktas, neneigė ir kita konflikto pusė – pats kaltinamasis L. Ž., jo sutuoktinė E. Ž., kuri nurodė, kad R. B. trukdė D. Z. sukti kilimą, o L. Ž. ant jo stovėjo (b. l. 67-68), liudytojas R. B., taip pat nurodęs, kad kartu su L. Ž. stovėjo ant kilimo (b. l. 80-81). Kita šių liudytojų parodymų dalis, taip pat kaltinamojo parodymai, jog L. Ž. D. Z. smūgių nesudavė, o ši susižeidė pati akumuliatoriniu suktuvu, vertintina kaip siekis padėti kaltinamajam išvengti atsakomybės. Tuo tarpu liudytojos J. B. parodymai apskritai nei patvirtina, nei paneigia faktą, kad L. Ž. koja spyrė D. Z., kadangi ji konflikte nedalyvavo (b. l. 81).

Skunde nurodytas argumentas, jog nukentėjusioji iškart po įvykio nesikreipdama į atvykusius policijos pareigūnus užkirto kelią objektyviam aplinkybių nustatymui, yra nepagrįstas, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiajai kreipusis su pareiškimu į policiją praėjus keletui dienų po įvykio, o atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą – keipusis į teismą privataus kaltinimo tvarka, šio įvykio aplinkybės buvo nustatytos pakankamai objektyviai, net ir neatliekant ikiteisminio tyrimo.

Apeliantas skunde taip pat nurodė, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys patenkintas nepagrįstai, kadangi jis nusikalstamos veikos nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir nuosprendyje nurodytus pirmosios instancijos teismo motyvus, kuriais remdamasis teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies, konstatuoja, kad nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimas priteistas pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino kaltininko kaltę, veikos pavojingumą ir jos pasekmes – nukentėjusiajai tyčia suduotas vienas smūgis, ji buvo sužalota nežymiai, padarant jai kraujosruvą ant dilbio; kaltinamojo turtinę padėtį – jis darbingas, dirba; taip pat atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajai nebuvo padaryta turtinė žala, tačiau jai buvo sukeltas fizinis skausmas, ji patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymo nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes ir, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, priteisė D. Z. neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai nustatydamas jos dydį. Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į bylos nesudėtingumą bei nedidelę apimtį, taip pat pagrįstai sumažino nukentėjusiajai priteistinų išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai jam skyrė draudimą lankytis konflikto vietoje – name, esančiame (duomenys neskelbtini). Iš bylos aplinkybių matyti, kad šios sodybos dalis priklauso L. Ž. sutuoktinei, taip pat jos broliui R. B. bei tėvui A. B.. D. Z. yra A. B. sesuo, atvykstanti į sodybą aplankyti ten gyvenančio brolio. Pažymėtina, jog vienas iš bausmės tikslų – atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas (BK 41 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Kadangi ir pats apeliantas skunde pripažįsta, kad jo santykiai su D. Z. yra priešiški, tarp jo ir nukentėjusiosios bei jos artimų giminaičių nuolat kyla konfliktai, ką patvirtina ir pažyma apie asmens baustumą (b. l. 28-39), pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. Ž. paskyrė draudimą lankytis vietoje, kurioje lankosi abi konfliktuojančios pusės.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. Ž., išlaidas iki 2014 m. vasario 27 d. sudarė 40 litų dydžio advokato užmokestis, kuris priteistinas valstybės naudai. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (nauja redakcija, patvirtinta 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-270) 21 straipsnio 6 dalimi, antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybės naudai negali būti priteistos, kadangi iš byloje esančio Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo matyti, kad nustatytas L. Ž. pirmas turto ir pajamų lygis, todėl valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis pareiškėjui yra 100 procentų (b. l. 50-51).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo L. Ž. apeliacinį skundą atmesti.