Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-917-387/2012

Teisėjas Jeugenijušas Jaglinskis Teisminio proceso Nr. 1-04-3-00001-2012-4

2012 m. spalio 31 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Sigitos Bieliauskienės, sekretoriaujant Jolantai Maksimovič, dalyvaujant gynėjui advokatui L. J., nuteistajam D. S., nukentėjusiajai L. L., jos atstovui advokatui Benjaminui Dubrovskiui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., ir nubaustas 4 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nėra susiję su darbu ir lankymusi gydymo įstaigose.

Iš D. S. L. L. naudai priteista 65 Lt turtinei žalai atlyginti, 800 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 250 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Tuo pačiu nuosprendžiu L. L. išteisinta pagal BK 154 str. 1, 2 d. d., 155 str. 1 d., nustačius, kad ji nepadarė veikos, turinčios šių nusikaltimo požymių. Nuosprendis jos atžvilgiu neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad jis nežymiai sužalojo žmogų, t. y. 2011-12-25, apie 22.30 val., (duomenys neskelbtini), prie gyvenamojo namo durų, būdamas neblaivus, pakeitęs bendro namo išorinių lauko durų spyną, neįsileido vidun L. L., keikėsi, griebė jai už kaklo, pradėjo smaugti, apdraskė veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą, ir tuo padarydamas L. L. kūno sužalojimus, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad 2011-12-30 specialisto išvadoje Nr. G 3927/11 (01) nėra nustatyta, kad nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti būtent žmogaus kumščiu. O pati nukentėjusioji tiek ikiteisminio, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu keitė savo parodymus, iš pradžių nurodydama, kad apeliantas jai smogė kumščiu, o vėliau, kad D. S. ją tik smaugė ir draskė. Dėl pastarosios priežasties L. L. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Vadovaujantis nukentėjusiosios parodymais, jog neva apeliantas jai sudavė vieną smūgį į kaktą, negalėjo būti padaryti sužalojimai, nurodyti minėtoje specialisto išvadoje. Nuo vieno smūgio į kaktą ant nukentėjusiosios veido negalėjo atsirasti kraujas ar, juo labiau, daugybiniai veido sužalojimai. Be to, nukentėjusioji visą laiką akcentavo, jog apeliantas ją smaugė, tuo tarpu specialisto išvadoje nėra nurodyta, kad ant jos kaklo būtų rastos smaugimo žymės.

Anot apelianto, pirmos instancijos teismas vertino išskirtinai tik liudytojų V. Lazovskij, J. L., G. L., M. L. parodymus, kurie yra nukentėjusiosios giminaičiai ir yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi. Apelianto teigimu, jų parodymai apie įvykio aplinkybes yra vieni kitiems prieštaraujantys. Liudytojai pateikė skirtingas įvykio versijas, nors visi be išimties nurodė, kad buvo įvykio vietoje ir matė konfliktą tarp apelianto ir nukentėjusiosios, kas verčia abejoti jų parodymų tikrumu. Skundžiamame nuosprendyje teismas nepasisakė dėl minėtų nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų prieštaravimų, nevertino liudytojų akivaizdaus suinteresuotumo padėti L. L., visiškai neanalizavo ir nevertino galimo apelianto užpuolimo bei apkalbėjimo motyvų egzistavimo. Apylinkės teismas įvertino apelianto įvykio versiją kaip nepatikimą, nepateikiant tokio vertinimo argumentacijos, pagrįstos konkrečiais bylos duomenimis.

Apeliantas pažymi, kad norint patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 1 d., vien nežymaus sveikatos sutrikdymo fakto konstatavimo neužtenka. Šiuo atveju turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad yra pagrindas išvadai, jog apelianto veiksmai, kurie pasireiškė žodinio konflikto su nukentėjusiąja bei G. L. ir M. L. metu, buvo nukreipti tyčia nukentėjusiąją sužaloti ar tyčia sukelti jai fizinį skausmą, t. y. kad jis sąmoningai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų padariniai ar kiltų grėsmė jiems atsirasti.

Teismo posėdyje nuteistasis D. S. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusioji ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad 2011-12-25 D. S. nežymiai sužalojo L. L., t. y. neįsileido jos į namus, keikėsi, griebė nukentėjusiajai už kaklo, pradėjo smaugti, apdraskė veidą, sukeldamas jai fizinį skausmą. Pažymėtina, kad L. L. kreipėsi dėl medicininės pagalbos jai suteikimo nepraėjus nei dviem valandoms nuo įvykio, o ne po penkių dienų kaip nurodo apeliantas. 2011-12-26, 0.15 val., po apžiūros, VšĮ Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje jai buvo diagnozuotas galvos sumušimas (b. l. 4). Pastaroji diagnozė buvo tik patvirtinta 2011-12-30 specialisto išvada Nr. G 3927/11 (01), kurioje konstatuota, kad L. L. padaryti odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kaktos kairėje pusėje, odos nubrozdinimai kairės akies vokuose, kairiame skruoste, nosies kairiajame sparnelyje, kairiame žande, nuo trauminių poveikių kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2011-12-25); sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 5-6). Iš karto po įvykio nukentėjusiosios veide atsiradusių sužalojimų buvimo faktą patvirtino ir liudytojai V. Lazovskij (ant nukentėjusiosios veido matė kraują ir įdrėskimus), G. L. (ant žmonos veido buvo kraujosruvos), M. L. (L. L. veidas buvo apdraskytas) (b. l. 51, 70, 71). 2011-12-25 tarnybiniame pranešime patrulė B. R. nurodė, kad policijos pareigūnams atvykus, matėsi, jog L. L. akis buvo pamušta ir po akimi buvo nubrozdinimai (medžiaga dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, b. l. 36).

Apelianto dėmesys yra atkreiptinas į tai, kad vien ta aplinkybė, jog aukščiau minėtoje išvadoje nėra vienareikšmiškai nurodoma, jog nukentėjusiajai sužalojimai buvo padaryti būtent žmogaus kumščiu, negali sudaryti pagrindo abejoti šios išvados įrodomąja galia. Tai yra įprasta praktika, teikiant tokio pobūdžio specialisto išvadas. Įvertinęs jam pateiktą medžiagą, specialistas gali tik nurodyti ar asmuo galėjo būti sužalotas nurodytu laiku ir kokiomis aplinkybėmis galėjo būti padarytas tam tikras sužalojimas. Tas faktas, kad specialistė neužfiksavo L. L. kakle išorinių sužalojimų buvimo taip pat pats savaime nepaneigia nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų apie tai, kad ji buvo smaugiama. Nukentėjusioji teisiamojo posėdžio metu buvo nurodžiusi, jog D. S. iš pradžių jai sudavė smūgį kumščiu į kaktą, paskui pradėjo smaugti, tačiau M. L. bandė atitraukti jo ranką nuo nukentėjusiosios. Taip pat L. L. nurodė, kad po muštynių jai buvo apdraskytas veidas (b. l. 50). Pažymėtina, kad skirtingai negu kad nurodoma skunde, nukentėjusioji iš esmės nekeitė savo parodymų, visą laiką akcentuodama, kad kilusio konflikto tarp jos ir D. S. metu pastarasis panaudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, dėl ko ji patyrė aukščiau nurodytus sužalojimus.

Kaip nepagrįsta apygardos teismas atmeta ir apelianto nurodomą argumentą dėl apylinkės teismo liudytojų V. L., J. L., G. L., M. L. parodymų vertinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, tarp jų nėra esminių prieštaravimų. Visi liudytojai nurodo, kad konfliktas prasidėjo D. S. sudavus nukentėjusiajai smūgį į veidą. Vėliau konfliktas vystėsi namo koridoriuje, kur kaltininkas iš nugaros griebė L. L. ranka už kaklo, o V. L., G. ir M. L. bandė išlaisvinti nukentėjusiąją iš D. S.. Tuo tarpu A. S. nusileido iš antro aukšto muštynėms jau pasibaigus. Pažymėtina, kad šiuos liudytojų parodymus patvirtina aukščiau aptarti rašytiniai įrodymai, kuriuose konstatuota, kad konflikto metu nukentėjusioji patyrė veido sužalojimus, sukėlusius jai fizinį skausmą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai vadovavosi liudytojų V. L., J. L., G. L., M. L. parodymais, vertindamas juos atsižvelgiant į kitus byloje surinktus įrodymus. Aukščiau išanalizuoti liudytojų, nukentėjusiosios parodymai bei rašytiniai įrodymai patvirtina, kad D. S. konflikto metu vartojo fizinį smurtą L. L. atžvilgiu, jo veiksmai buvo tyčiniai, todėl priežastinio ryšio buvimas tarp D. S. veiksmų ir nukentėjusiosios patirtų sužalojimų yra akivaizdus.

Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju yra visiškai nesvarbu kokios priežastys nulėmė 2011-12-25 tarp kaltininko ir nukentėjusiosios įvykusio konflikto kilimą, todėl šis apelianto argumentas teismo atskirai nevertintinas ir plačiau neanalizuojamas.

Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad D. S. nuteistas pagrįstai negali būti tenkinamas ir nuteistojo advokato prašymas išieškoti iš nukentėjusiosios bylinėjimosi išlaidas (BPK 105 str.6d.)

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.