- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-16
- Bylos Nr.
- 2A-338-264/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė (pirm.), Dalė Burdulienė, Neringa Venckienė
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- R. J.
- Advokatai
- Paulius Vaicekauskas, Sonata Venslovienė
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Baubienės, kolegijos teisėjų Dalės Burdulienės ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Juventai Blaževičiūtei,
dalyvaujant ieškovui G. K., ieškovo atstovui advokatui Pauliui Vaicekauskui, atsakovui R. J., atsakovo atstovei advokatei Sonatai Venslovienei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovui R. J. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas G. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l. 3-4), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. J. 9376,82 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad 1999-12-06 atsakovas pasiskolino iš ieškovo 9376,82 Lt ir pasirašė paskolos raštelį, kuriuo įsipareigojo pinigus grąžinti iki 2000-12-06, tačiau paskolos sutartu terminu negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai; priteisė iš atsakovo R. J. 9376,82 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2009-10-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas: 281,00 Lt žyminio mokesčio, 1815 Lt advokato atstovavimo išlaidų ieškovui G. K. bei 27,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Teismas iš 1999-12-06 atsakovo surašyto raštelio (b. l. 5, 86) nustatė, kad atsakovas pasiskolino iš ieškovo 9376,82 Lt ir pasižadėjo paskolą grąžinti iki 2000-12-06. Šį raštelį taip pat pasirašė liudytojai: G. B. ir E. K.. Teismas nurodė, kad liudytojas G. B. teisme patvirtino, jog atsakovas pas jį ir ieškovą prašė paskolinti pinigų, tačiau liudytojas pinigus skolinti atsisakė, o ieškovas paskolino. Nors liudytojas G. B. nematė pinigų iš rankų į rankas perdavimo fakto, tačiau jis matė pinigus, padėtus ant rašomojo stalo, o atsakovas pats savo iniciatyva, niekieno neverčiamas surašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad jis iš ieškovo pasiskolino tam tikrą sumą pinigų. Liudytoja E. K. nematė nei pinigų, nei jų perdavimo fakto, tačiau ji patvirtino, kad atsakovas pats pasirašė paskolos raštelį, to daryti jo niekas nevertė. Teismas, lingvistiškai aiškindamas paskolos raštelio turinį, darė išvadą, kad atsakovas, surašydamas šį raštelį jau pripažino faktą, kad jis nurodytą raštelyje pinigų sumą pasiskolino, nes sandorio apibūdinimui jis vartojo žodį „pasiskolinau“, t.y. kaip įvykusį faktą. Taip pat jis nurodo, kad įsipareigoja pasiskolintą sumą grąžinti, nurodo grąžinimo terminą. Be to, atsakovas turėjo tikslą pinigų pasiskolinti ne tik iš ieškovo, bet ir iš liudytojo G. B., tačiau šis skolinti pinigus atsisakė. Atsakovas yra išsilavinęs, veiklus ir orientuotas žmogus, todėl turėjo būti pakankamai apdairus, pasirašydamas raštelį, jis gebėjo suvokti tokio raštelio pasirašymo turinį ir pasekmes. Teismas sprendė, kad atsakovo tikrasis ketinimas buvo pasiskolinti pinigų ir jis šį ketinimą realizavo pasiskolindamas pinigų iš ieškovo (CK 6.193 straipsnis), ieškovas realiai jam perdavė skolinamą 9376,82 Lt sumą (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai. Atsakovas neįrodė, kad jis 1999-12-06 raštelį buvo priverstas pasirašyti dėl jo darbinio pavaldumo ieškovui, nes teismo posėdyje apklausti liudytojai patvirtino, kad atsakovo atžvilgiu pasirašant raštelį nebuvo naudojamas smurtas ir prievarta, kad jis raštelį surašė ir pasirašė savo laisva valia. Atsakovas, nepripažindamas pinigų skolinimosi fakto paskolos sutarties netgi neginčijo, o kol ji nėra nuginčyta – yra galiojanti.
Šalies argumentai
Atsakovas R. J. apeliaciniu skundu (b.l. 98-108) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo G. K. ieškinį atmesti. Apeliantas nurodo, kad teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant materialines bei procesines teisės normas, su teismo sprendimu nesutinka dėl sekančių motyvų:
1. Remiantis Konstitucinio Teismo teisės taisyklėmis, apelianto atstovė pirmosios instancijos teismo prašė sprendžiant šį ginčą vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009, suformuotu precedentu, tačiau teismas visiškai nepasisakė, kodėl atmetė šį dalyvaujančio asmens reikalavimą, nors civilinio proceso įstatymas įpareigoja teismą sprendimo motyvuojamojoje dalyje tai nurodyti (CPK 270 str. 4 d. 3 p.), ir priimant sprendimą vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-19 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008, kurioje buvo visiškai kitas įrodinėjimo dalykas nei šioje byloje.
2. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktą privalo įrodyti atsakovas, laikytini nepagrįstais, neturintys juridinio pagrindo ir prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai tokios kategorijos bylose. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką ir negrįstai perkėlė apeliantui tą įrodinėjimo naštą, kuri skirtina būtent ieškovui.
3. Aplinkybę, kad pinigus ieškovas perdavė atsakovui 1999 m. gruodžio 6 d. raštelio pasirašymo metu, pirmosios instancijos teismas sprendime grindė šiame raštelyje įrašytu žodžiu „pasiskolinau“. Tačiau raštelio formuluotė „pasiskolinau“ tiek pagal lingvistinę šio žodžio prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu neteikia pagrindo konstatuoti, jog paskolos davėjo 9.376,82 Lt perdavimo ir paskolos gavėjo šios pinigų sumos gavimo faktai įvyko raštelio pasirašymo metu, t. y. tuo momentu, kurį, nurodo ieškovas. Be to, raštelyje nenurodyta, kad ieškovas perdavė, o apeliantas faktiškai gavo 9.376,82 Lt sumą. Remiantis suformuotu teisės precedentu ir atsižvelgiant į ieškovo paaiškinimus, liudytojų parodymus, kad šie nematę pačių pinigų perdavimo fakto bei raštelio turinio neatitiktį, į tai, kad paskolos sutartis yra realinė, kurios sudarymo faktui patvirtinti, be šalių valios pasiskolinti ir paskolinti pinigus, būtina įrodyti ir pinigų perdavimą paskolos gavėjui, spręstina, kad ieškovas neįrodė, kad perdavė atsakovui ginčo dokumente nurodytus 9.376,82 Lt. Taigi ginčo raštelio turinio pagrindu negalima pripažinti, kad šalių pasirašytas raštelis yra skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko (9.376,82 Lt) perdavimą atsakovui.
4. Teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 1 dalį. Ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų santraukoje teismas nurodė, kad ieškovas atidavė apeliantui 9.000,00 Lt skirtus paskolinti bei piniginėje tuo momentu turėtus visus pinigus, tačiau iš ieškovo paaiškinimų, duotų 2010-09-15 vykusio teismo posėdžio metu, tokios vienareikšmės išvados padaryti negalima. Šiems teiginiams pagrįsti ieškovas nepateikė jokių įrodymų, todėl tokie jo paaiškinimai, nesant jokių kitų įrodymų, negali būti laikomi kaip teismo nustatyta aplinkybė.
5. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktus, nes teismo sprendimo aprašomojoje dalyje daugelio esminių dalykų, kas buvo išdėstyta apelianto procesiniuose dokumentuose bei jo atstovės paaiškinimuose, pirmosios instancijos teismas visiškai nepaminėjo, o štai ieškovo, jo atstovo paaiškinimai nurodyti gana išsamiai.
6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais kaip įrodymais, galinčiais patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą, nes liudytojų G. B. ir E. K. parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaringi. Liudytojai patvirtinto, jog atsakovas buvo pavaldus ieškovui, tačiau ir liudytoja E. K. parodė, kad 1999-12-06 ji buvo pavaldi ir liudytojui G. B.. Teismas visiškai nesiaiškino liudytojo G. B. ir ieškovo santykių. Liudytojas G. B. buvo ieškovo vadovaujamos bendrovės direktoriumi, toje bendrovėje ieškovas buvo akcininku. Be to, ieškovas ir liudytojas G. B. yra draugai. Kadangi liudytojus siejo pavaldumo, draugystės ir verslo santykiai su ieškovu, todėl jų parodymai negali būti objektyvūs.
7. Teismas neturėjo apklausti tik vieno atvykusio liudytojo ir neatidėti teismo posėdžio, pateisindamas tai proceso koncentracijos principu, nes būtent šios bylos aplinkybių kontekste negalima buvo apklausti vieno atvykusio liudytojo, kadangi labai tikėtina, kad jie susižinojo, todėl pirmosios instancijos teismas, prieš nuspręsdamas neatidėti teismo posėdžio (nors teismo posėdžio pabaigoje vis tiek jį atidėjo) ir apklausti tik vieną liudytoją, turėjo tai įvertinti.
8. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo teikiamus įrodymus, pagrindžiančius liudytojų, atsakovo ir ieškovo tarpusavio santykius paskolos dokumento sudarymo metu, todėl apeliantas juos teikia apeliacinės instancijos teismui.
Atsiliepimas
Ieškovas G. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.124-127) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas su skundu nesutinka dėl sekančių motyvų:
Šalies argumentai
1. Ieškovas nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką ir nepagrįstai perkėlė apeliantui tą įrodinėjimo naštą, kuri skirta būtent ieškovui. LAT 2008 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008 konstatavo, jog teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Paskolos sutartis yra realinė - ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas - kad paskolą grąžino. Atsižvelgiant į tai, jog 1999-12-06 atsakovo pasirašytas paskolos raštelis yra pas ieškovą darytina išvada, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus atsakovas, gavo. Atsakovui ginčijant pinigų gavimo faktą jo įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad lingvistiškai aiškinant paskolos raštelio turinį, darytina išvada, kad atsakovas, sudarydamas šį raštelį jau pripažino, kad jis nurodytą raštelyje pinigų sumą pasiskolino, nes sandorio apibūdinimui jis vartojo žodį „pasiskolinau“, t.y. kaip įvykusį faktą. Nagrinėjamo ginčo ir LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2009 dėstomos faktinės aplinkybės skiriasi iš esmės.
3. Kad pinigų perdavimo faktas pagal paskolos sutartį yra visiškai įrodytas, teismas padarė vertindamas ne tik patį raštelio tekstą tačiau vertino ir kitus byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir liudytojų paaiškinimus, kurie buvo apklausiami apelianto prašymu.
Šalies argumentai
4. Ieškovas nesutinka su apelianto nurodytais argumentais, kad liudytojų G. B. ir E. K. paaiškinimai gali būti neobjektyvūs, kadangi minėtus asmenis galimai siejo pavaldumo santykiai, jie buvo apklausti ne viename posėdyje, tačiau per kelis posėdžius ir dėl to galėjo susižinoti. Pirmas buvo apklausiamas liudytojas G. B., o kitame posėdyje - liudytoja E. K., tačiau liudytojo G. B., kuris buvo apklausiamas pirmas, paaiškinimai išsamesni ir informatyvesni už antrosios liudytojos, kuri buvo apklausta vėliau, todėl apelianto daroma prielaida, kad liudytojai susižinojo, yra atmestina. Be to, iš atsakovo socialinio draudimo pažymėjimo matyti, kad darbo santykiai su atsakovo įvardijamomis įmonėmis nutrūko iki 1999 m. lapkričio 30d., t.y. prieš pasirašant skolos raštelį.
5. Apeliantas nepripažįsta pinigų skolinimosi fakto, tačiau pačios paskolos sutarties neginčija, taip pat apeliantas neginčija, kad paskolos raštelis surašytas ir pasirašytas jo ranka. Iš to darytina išvada, kad apeliantas sutinka, kad paskolos raštelis yra autentiškas, tačiau nei atsiliepime į ieškinį, nei apeliaciniame skunde nenurodo kokiu kitu būdu ir kokiomis kitomis aplinkybėmis galėjo atsirasti toks paskolos raštelis, kas leidžia daryti išvadą kad apeliantas tikrai pasiskolino paskolos raštelyje nurodytą pinigų sumą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Įstatymų leidėjas nustatė, kad paskolos sutartis turi būti rašytinė. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (2000 m. CK 6.871 str.)
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino 1999-12-06 data atsakovo surašytą ir pasirašytą paskolos raštelį dėl 9376,82 litų paskolos (b. l. 5, 86), Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Ta aplinkybė, kad sutartį dėl 9376, 82 Lt skolinimosi surašė atsakovas ir sutarties originalą teismui pateikė apžiūrai ieškovas ( b. l. 61-62), patvirtina šalių tikruosius ketinimus, nes visuotinai suprantama aplinkybė, kad pagal šalies paprotinę teisę skolininkas pats surašo skolos dokumentą, kuris iki galutinio skolos grąžinimo yra saugomas pas kreditorių (CPK 182 str. 1 p.).
Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (ieškovui) (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog ginčo raštelio turinys nepatvirtina paskolos dalyko (9.376,82 Lt) perdavimą atsakovui, pinigų jis negavo.
Pinigų perdavimo atsakovo nuosavybėn faktą ieškovas įrodinėjo: 1999-12-06 atsakovo surašytu ir jo pasirašytu prie dviejų liudytojų G. B. ir E. K. paskolos rašteliu, kuriame nurodyta „Aš R. J.... pasiskolinau iš G. K. 9376,82 ...“ . Iš raštelio turinio matyti, kad atsakovas gavo iš ieškovo 9376,82 litų iki raštelio surašymo, ir skolą įsipareigojo grąžinti iki 2000-12-06. Ieškovas teisme paaiškino, kad atsakovas buvo prašęs paskolinti 10 000 Lt, tačiau jis paskolino tiek, kiek tuo metu turėjo, pinigus perdavė atsakovui savo darbo kabinete prieš atsakovui surašant raštelį, o liudytojus pakvietė tam, kad jie patvirtintų atsakovo parašo tikrumą paskolos raštelyje. Iš pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų G. B. ir E. K. parodymų matyti, kad liudytojai jokių konkrečių aplinkybių dėl pinigų perdavimo atsakovui nepatvirtino, nes šio fakto nematė( b. l. 71, 91-92), tačiau patvirtino tai, kad kabinete buvo normali atmosfera, atsakovas elgėsi ramiai, todėl apelianto nurodyta aplinkybė, kad jis buvo priverstas parašyti ginčijamą raštelį dėl jam neva darytos psichologinės prievartos, nepagrįsta jokiais įrodymais, todėl atmestina. Iš liudytojo G. B. paaiškinimų matyti, kad atsakovas ir jo buvo prašęs paskolinti pinigų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek pagal lingvistinę žodžio „pasiskolinau“ prasmę, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu leidžia konstatuoti, jog paskolos davėjo 9376,82 litų perdavimo ir paskolos gavėjo šios pinigų sumos gavimo faktas įvyko prieš atsakovui surašant ir jam pasirašant ginčo raštelį, ir aiškiai atspindi pinigų perdavimo faktą bei tikrąją šalių valią ir ketinimus. Apelianto nurodytos aplinkybės, kurias aiškindami liudytojai bei ieškovas nėra nuoseklūs, nėra esminės, nuo 1999-12-06 praėjo daug laiko, todėl visų aplinkybių gali neprisiminti.
Apeliacinio skundo argumentai bei jame nurodytos aplinkybės dėl liudytojos E. K. pavaldumo G B., o G. B. – ieškovui, atsakovo - ieškovui ginčijamo raštelio surašymo metu, nėra pagrindas abejoti šių liudytojų parodymais duotais teisme. Iš liudytojų E. K. parodymų teisme (b. l. 91-92) matyti, kad ji nuo 2002 m. nebedirbo bendrovėje, atsakovą pažinojo tik iš matymo. Iš prie apeliacinio skundo pateiktų dokumentų: LR juridinių asmenų registro išrašų bei Kauno miesto savivaldybės archyvo duomenų, matyti, kad juose nėra duomenų, kad liudytojas G. B. su ieškovu susiję pavaldumo santykiais, yra duomenys, kad ieškovas paskolos raštelio surašymo metu nuo 1999-12-01 paskirtas UAB „Lieta“ direktoriumi, dirbo UAB „Patikima informacija“ redaktoriaus pareigose (b. l. 109-110, 115), o Sodros duomenimis atsakovas 1998-12-11 – 1999-11-30 laikotarpiu dirbo UAB „Patikima informacija“ bei UAB „Noreksas“ (b. l. 37, 120). Šie duomenys tik patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas kurį laiką dirbo vienoje UAB „Patikima informacija“, buvo pažįstami, kad darbo santykiai su atsakovo įvardijamomis įmonėmis nutrūko iki 1999 m. lapkričio 30d., t. y. prieš pasirašant skolos raštelį, todėl ieškovas negalėjo turėti jokios įtakos atsakovui paskolos raštelio surašymo metu. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo abejoti paties atsakovo valia surašytu ir pasirašytu 1999-12-06 paskolos rašteliu, kuris savo forma ir turiniu atitiko 1964 m. CK 43, 291 str. paskolos sutarties formos ir turinio reikalavimus. Preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui.
Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto nurodytos aplinkybės, kad raštelyje nėra įrašo apie pinigų perdavimą-gavimą, kad prie 9376,82 nėra nurodyta valiuta, o rašant sumą žodžiais nėra 300 Lt, nedaro šio raštelio negaliojančiu, nes šias klaidas padarė rašydamas pats atsakovas ir tai nepaneigia, jog atsakovas gavo iš ieškovo 9.376,82 Lt sumą prieš raštelio surašymą.
Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo vadovautis LAT nutartimi, priimta civilinėje bylose Nr. 3K-3-145/2009 ratio decidenti, atmestini, nes nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką ir negrįstai perkėlė apeliantui tą įrodinėjimo naštą atmestini, nes esant paskolos sutarčiai, byloje atsakovas nepareiškė priešieškinio dėl paskolos sutarties nuginčijimo, tuo užsitikrinant savo interesų gynimą (CPK 5 str., CK1.138 str.). Todėl apelianto argumentai dėl CPK 178, 185 str. , CK 6.875 str. 1 d.,. pažeidimo ir nesivadovavimo įrodymų pusiausvyros principu nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas nepažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų, nepažeidė įrodinėjimo pareigos šalims paskirstymą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų bei nenukrypo nuo kasacinio teismo šiais klausimais suformuotos praktikos.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Esant šioms aplinkybėms, apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo skundžiamą sprendimą keisti ar naikinti. Apeliacinis skundas atmestinas, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto valstybei priteistinos 5, 40 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nutar i a:
Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš R. J. 5, 40 Lt bylinėjimosi išlaidas valstybei į surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB bankas „Swedbank“, banko kodas 7300, įmokos kodas 5660.