- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-26
- Bylos Nr.
- e2-402-330/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02180-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- J. S.
- Atsakovas
- K. K., J. K.
- Kategorijos
- 3.1.18.3Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-5270-852/2018 pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovėms K. K. ir J. K. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo – padaryti įrašą viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį P. A. g. 54, Vilniuje.
2. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 25 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl būsimo turto pardavimo, pagal kurią atsakovė K. K. įsipareigojo ne vėliau kaip iki 2023 m. gruodžio 31 d. parduoti ieškovei žemės sklypą (sklypus) iki 0,06 ha ploto Vilniaus mieste, į kuriuos bus atkurtos nuosavybės teisės pardavėjos vardu pagal Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2017 m. kovo 20 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal preliminariąją sutartį ieškovė sumokėjo atsakovei 7 200 Eur, o atsakovė įsipareigojo neperleisti nuosavybės teisių į turtą tretiesiems asmenims. Atsakovė 2018 m. birželio 8 d. informavo ieškovę, kad ji neketina sudaryti pirkimo - pardavimo sutarties. Ieškovei tapo žinoma, kad atsakovė K. K. 2018 m. rugsėjo 7 d. dovanojimo sutartimi žemės sklypą, esantį P. A. g. 54, Vilniuje, perleido atsakovei J. K.. Ieškovė nurodė ketinanti atsakovėms pareikšti ieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Žemesnės instancijos teismas
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į žemės sklypą. Teismas nurodė, kad šalių sudaryta preliminarioji sutartis neįrodo ieškovės teisių į ketinamos sudaryti pirkimo - pardavimo sutarties objektą. Teismas sprendė, jog nėra teisinės būtinybės ginti ieškovės interesą, susijusį su žemės sklypo įsigijimu natūra.
Šalies argumentai
4. Ieškovė teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia atsakovių K. K. ir J. K. 2018 m. rugsėjo 7 d. sudarytą žemės sklypo dovanojimo sutartį, taikyti restituciją natūra ir sugrąžinti atsakovei K. K. šia dovanojimo sutartimi perleistą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
5. Ieškinyje taip pat suformuluotas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priimti teismo nutartį, kuria būtų taikomas įrašas viešame registre – draudimas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo ir / ar kitokių daiktinių teisių, susijusių su nurodomu sklypu, įregistravimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 21 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę jau buvo išspręstas teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi, o naujų aplinkybių, kurios dar nebuvo įvertintos 2018 m. lapkričio 23 d. nutartyje, ieškovė nenurodė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Atskiruoju skundu ieškovė J. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad toks ieškovės prašymas buvo išspręstas ankstesne nutartimi, todėl negali būti sprendžiamas pakartotinai. Teismas turėjo įvertinti visas pateiktame ieškinyje nurodytas aplinkybes. Ieškinyje yra išdėstytos aplinkybės, pagrindžiančios ieškovės teises į žemės sklypą. Šios aplinkybės, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, teismui nebuvo nurodytos.
8.2. Vien aplinkybė, kad ginčo nekilnojamasis turtas, kuris ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, buvo neteisėtai atsakovės perleistas nesąžiningam trečiajam asmeniui, turinčiam teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Netaikant prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ginčo turtas gali būti perleistas kitam asmeniui, kas apsunkintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
8.3. Teismas nesivadovavo teismų praktika. Vilniaus miesto apylinkės teismas kitoje civilinėje byloje, kurios faktinės aplinkybės yra artimos nagrinėjamai bylai, taikė laikinąją apsaugos priemonę – padarė įrašą viešajame registre. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas jau buvo perleistas atsakovei J. K., egzistuoja didelė tikimybė, kad ginčo turtas bus perleistas kitiems asmenims.
Atsiliepimas
9. Atsakovės K. K. ir J. K. atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
9.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau yra išspręstas 2018 m. lapkričio 23 d. nutartimi, o naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovė nenurodė.
9.2. Teismas neturėjo vadovautis ieškovės nurodyta teismų praktika. Teismo nesaisto žemesnės grandies teismų priimti sprendimai.
9.3. Ieškovė net preliminariai nepagrindė ieškinio reikalavimų. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą šalis negali būti įpareigota preliminariąją sutartį vykdyti natūra. Ieškovė bet kokiu atveju neturi teisės reikalauti vykdyti šalių sudarytą preliminariąją sutartį ir įpareigoti atsakovę K. K. sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį. Dovanojimo sutarties nuginčijimas nesukurs ieškovei teisių į ginčo turtą.
9.4. Ieškovė neįrodė atsakovės J. K. nesąžiningumo, t. y. jos ketinimų nesąžiningai paslėpti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti ginčo turtą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
12. Pasisakant dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize.
Žemesnės instancijos teismas
13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2018 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-208-178/2018 ir kt.).
14. Apeliacinis teismas sutinka su atsakovių atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktais argumentais dėl ieškovės ieškinio preliminaraus nepagrįstumo. Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė J. S. ir atsakovė K. K. sudarė susitarimą dėl būsimo turto pirkimo. Pagal tą susitarimą atsakovė jame nurodytu terminu ir sąlygomis įsipareigojo ieškovei parduoti žemės sklypą. Tarp šalių nėra ginčo dėl sudaryto susitarimo kvalifikavimo preliminariąja pirkimo - pardavimo sutartimi. Šalys pripažįsta, kad pagrindinė žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovė išreikė poziciją nesudaryti su ieškove pagrindinės pirkimo - pardavimo sutarties, pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovei K. K. priklausęs žemės sklypas, dėl kurio būsimo pirkimo - pardavimo buvo tariamasi su ieškove, atsakovių sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu perleistas atsakovei J. K..
15. Kaip matyti iš ieškinio argumentų, atsakovių sudaryto nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) dovanojimo sandorio negaliojimas (neteisėtumas) iš esmės grindžiamas aplinkybėmis dėl preliminariosios sutarties nevykdymo. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Apeliacinio teismo vertinimu, toks teisinis reguliavimas sudaro pagrindą išvadai, kad preliminariosios sutarties sąlygų neįvykdymas (analizuojamu atveju – turto perleidimas kitam asmeniui) savaime nelemia turto perleidimo sandorio neteisėtumo ir (arba) negaliojimo. Tiek pagal nurodytą teisinį reguliavimą, tiek pagal šalių sudarytos preliminariosios sutarties sąlygas, pagrindinės sutarties nesudarius dėl pardavėjos (atsakovės K. K.) kaltės, pirkėja (ieškovė) gali reikalauti sugrąžinti sumokėtą avansinę įmoką, atlyginti nuostolius ir (ar) sumokėti sutarto dydžio netesybas. Tuo tarpu ieškovės teigimas, jog ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymas sukėlė atsakovės K. K. nemokumą, kas esą sąlygoja būtinumą ginčo turtą grąžinti šios atsakovės nuosavybėn (CK 6.66 straipsnyje apibrėžtas pagrindas), šioje bylos stadijoje stokoja pagrindimo ir teisinio argumentavimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad esant tokioms aplinkybėms, ieškovės pareikštas ieškinys laikytinas preliminariai nepagrįstu.
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).
17. Apeliantės įsitikinimu, vien aplinkybė, kad ginčo nekilnojamasis turtas, kuris palankaus ieškovei sprendimo atveju galėtų būti grąžintas natūra, yra neteisėtai atsakovės perleistas nesąžiningam trečiajam asmeniui, turinčiam teisę disponuoti ginčo objektu, patvirtina teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka, atmeta jį kaip teisiškai nepagrįstą ir pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje pagal konkrečias faktines aplinkybes ir ginčo šalių elgesį, o vien ginčo objektas per se (liet. pats savaime) nesuponuoja poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar atsisakyti jas taikyti.
18. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o deklaratyvūs teiginiai dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės nesudaro teisinio pagrindo varžyti kito asmens teises (CPK 178 straipsnis).
19. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių atsakovės J. K. ketinimą ginčo turtą perleisti ar kitaip suvaržyti, t. y. neįrodė faktinės teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Minėta, jog būtent ieškovei teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, taigi ir savo teiginius dėl realios grėsmės, kad galbūt ieškovei palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo vykdymas bus apsunkintas. Svarbu pažymėti, kad paprastai grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui ar jo vykdymo apsunkinimui konstatuojama ir laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdamas išvengti būsimo jam nenaudingo sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-203-464/2016; 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016). Nagrinėjamu atveju apeliantė cituoja teismų praktiką, susijusią su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, tačiau nepateikia jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą, kad atsakovė J. K. nesąžiningai ketina nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems asmenims ar jas suvaržyti (CPK 178 straipsnis).
20. Jau minėta, kad kaip pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė akcentuoja aplinkybę, jog ginčo objektas yra nekilnojamasis daiktas, kurį viena atsakovė perleido kitai. Apeliacinis teismas pažymi, kad šio sandorio (dovanojimo sutarties) teisėtumas bus vertinamas nagrinėjant bylą iš esmės, o sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tokia atsakovių nesąžiningumo prielaida yra nepakankama ir atsieta nuo grėsmės galimo sprendimo vykdymui, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos.
21. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, jog ieškovės ieškinys tikėtinai (preliminariai) nėra pagrįstas, taip pat ieškovė nepagrindė galimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikos, t. y. neįrodė abiejų sąlygų, būtinų laikinosioms apsaugos priemonės taikyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas sprendžia, jog priimdamas apskųstą nutartį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino analizuojamo klausimo aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti šią nutartį atskirajame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Kiti ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.