Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-951-852/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-18
Bylos Nr.: e2A-951-852/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-52-3-04495-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Verikas, Giedrė Čėsnienė, Renata Volodko
Ieškovas: Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“, uždarosios akcinės bendrovės „Jan car factory“
Atsakovas: Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Nemėžis“
Trečiasis asmuo: J. E. K.

Kategorijos

2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
2.4.2.12.1Vindikacinis ieškinys (rei vindicatio)
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-951-852/2020Teisminio proceso Nr. 2-52-3-04495-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.3; 2.4.2.12.1; 3.3.1.20 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2020 m. birželio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jan car factory“ ieškinį atsakovei Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovei „Nemėžis“ dėl daiktų išreikalavimo iš neteisėto valdymo ir atsakovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės „Nemėžis“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Jan car factory“ dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo J. E. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Jan car factory“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, patikslintu ieškiniu prašydama: 1) Grąžinti jai iš atsakovės Vilniaus rajono žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) „Nemėžis“ (toliau – ir atsakovė) neteisėtai sulaikytus kilnojamuosius daiktus bendrai 2 448,53 Eur sumai: aukšto slėgio plovimo įrenginį 3701/H 110B; lompiuterį itsn00501; siurblį; rotorių Makita; plastikines dėžes su dangčiais, 62 vnt.; akumuliatorinį gręžtuvą atsuktuvą; smūginį gręžtuvą; spintą; monitorių Samsung 19’ 940NW Silver; kompiuterinį stalą TOMAS; mobilų kondicionierių EACM 12; siurblį šildymo sistemai UPS 32/80 su priedais; skalbimo mašiną ZANUSSI ZWF 1026; 2) Grąžinti jai iš atsakovės neteisėtai sulaikytus automobilio Ferrari 330GT priekinės pakabos stabilizatorių, tachometro trasas ir reduktorių bei spidometro trasas ir automobilio Maserati Indy 4900 kardaną, išmetimo kolektorius, starterį ir stabdžio siurblio tvirtinimo detales (bendros 400 Eur vertės); 3) Grąžinti jai iš atsakovės neteisėtai sulaikytus TENG profesionalių įrankių rinkinį (spintelė su stalčiais iš 3 aukštų), 1 vnt.; įrankių komplektą skirtą greičio dėžėms ir varikliams remontuoti; WURTH profesionalius įrankius su spintele; siuvimo mašiną odai siūti; medinę spintą su automobilių modelių kolekcija, 1 vnt.; metalines lentynas, 2 vnt. (bendros 8 800 Eur vertės); 4) Leisti jos atstovams, esant reikalui, pasitelkus antstolį, patekti atsakovės darbo laiku į atsakovei priklausančias gamybines patalpas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas 5G1/b, 12, 1-3, 1-4, 1-5, 1-6, 1-10 ar kitas patalpas, kuriose laikomi jos ar jos valdomi tretiesiems asmenims priklausantys daiktai, įvertinti likusių neareštuotų daiktų ir medžiagų faktinius likučius bei būklę; 5) Priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2006 m. birželio 1 d. tarp jos ir atsakovės buvo sudaryta gamybinių patalpų, priklausančių atsakovei ir esančių (duomenys neskelbtini), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis Nr. 2006/6/1 (toliau – nuomos sutartis). Ji šiose patalpose teikė automobilių remonto paslaugas, daugiausiai remontuodama antikvarinius, senovinius ir retus automobilius. Nuomos sutartis buvo nutraukta 2018 m. gegužės 1 d., atsakovės iniciatyva, dėl įsiskolinimo už patalpų nuomą. Tačiau šalys žodžiu sutarė, kad nuomos santykiai pratęsiami dar dviem savaitėms, t. y. iki 2018 m. gegužės 15 d., kad ieškovė galėtų išgabenti patalpose buvusias medžiagas, įrangą ir tretiesiems asmenims priklausančius automobilius. 2018 m. gegužės 3 d. į patalpas atvykusi atsakovė, lydima antstolio Rimanto Vižainiškio, pradėjo keisti patalpų durų spynas ir išprašinėti jos darbuotojus laukan, dauguma kurių nespėjo pasiimti net asmeninių aprangos ir kitų daiktų. Tokiu būdu atsakovė, neva remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.69 straipsniu, sulaikė skolininkės, t. y. jos, daiktus iki nebus apmokėta skola. Tik kreipusis į teisėsaugos įstaigas ir atsakovės atžvilgiu pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl savavaldžiavimo pavyko atgauti daiktus, tačiau tik dalį jų – tretiesiems asmenims priklausančius automobilius, tuo tarpu visa automobilių remonto įranga bei medžiagos liko neteisėtame atsakovės valdyme. Atsakovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl skolos priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Nutartį vykdantis antstolis Rimantas Vižainiškis 2018 m. birželio 15 d. Turto aprašu areštavo jai priklausančias transporto priemones, o 2018 m. birželio 21 d. Turto aprašu ir dalį kito kilnojamojo turto, buvusio pas atsakovę, visai skolos sumai, kuri sudaro 41 874,50 Eur. Tačiau likusių neareštuotų jai priklausančių remonto daiktų ir įrangos atsakovė negrąžino, be to, neleido nei tuomet, nei dabar jos atstovui atvykti patikslinti daiktų kiekių. Atsakovė turėjo teisę sulaikyti tik skolininkei, t. y. jai, priklausantį turtą ir tik tokiai sumai, kuriai yra susidaręs įsiskolinimas. Tačiau kaip matyti iš faktinių aplinkybių, net ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus jai priklausantį turtą ieškinyje nurodytai skolos sumai, atsakovė ir toliau laiko jos daiktus preliminariai 5 500 Eur sumai. Atsakovė pažeidė CK 1.139 straipsnyje ir 4.229 straipsnio 1 dalyje nustatytą skolininko daikto sulaikymo teisę. Be to, pagal CK 4.229 straipsnio 1 dalį, kitam asmeniui priklausantį daiktą daikto teisėtas valdytojas gali sulaikyti tik tuomet, jei turi reikalavimo teisę į daikto savininką. Tuo tarpu atsakovė yra sulaikiusi ne tik jai priklausantį didelės vertės turtą, bet ir tretiesiems asmenims, į kuriuos neturi reikalavimo teisės, priklausantį turtą (automobilių Ferrari 330GT ir Maserati Indy 4900 dalis). Taip pat atsakovė neteisėtai pas save laiko įmonės direktoriui asmeniškai priklausančius ir pagal 2015 m. sausio 14 d. panaudos sutartį (toliau – ir panaudos sutartis) jai perduotus daiktus.

Atsiliepimas

2. Atsakovė atsiliepimu į patikslintą ieškinį ir priešieškiniu prašė: 1) Ieškinį atmesti; 2) Pripažinti 2015 m. sausio 14 d. panaudos sutartį, sudarytą tarp panaudos davėjo J. E. K. ir panaudos gavėjo UAB „Jan car factory“, kurio interesais veikė J. E. K., negaliojančia nuo jos sudarymo momento; 3) Priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog nuomos teisiniai santykiai bus nutraukiami ne nuo 2018 m. gegužės 1 d., o nuo 2018 m. gegužės 15 d. Šiuos ieškovės teiginius paneigia Vilniaus apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-4074-781/2018 ieškovės teikti prieštaravimai dėl priimto preliminaraus teismo sprendimo, kuriuose buvo nurodyta, kad ieškovė nesutinka mokėti nuomos mokesčio už 2019 m. gegužės 1 ir 2 dienas (kai pasibaigus nuomos teisiniams santykiams ieškovė ir toliau naudojosi atsakovei priklausančiomis patalpomis), kadangi, ieškovės teigimu, nuomos teisiniai santykiai pasibaigė 2018 m. gegužės 1 d. Pasisakydama dėl pirmojo ieškinio reikalavimo – dėl daiktų, įvertintų 2 448,53 Eur dydžio sumai, grąžinimo, nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiu, jog jos patalpose yra daiktų, kurių vertė viršija ieškovės nepadengtą įsiskolinimą, kuriuos įvertina 5 500 Eur dydžio suma, nors patikslintame ieškinyje nurodo prašomų išreikalauti daiktų bendrą vertę 11 648,53 Eur. Atkreipė dėmesį į tai, kad didžioji dalis ieškovės turimų daiktų yra areštuoti, saugotoju nurodant atsakovę, todėl nėra pagrindo grąžinti ieškovei, kuri nėra šių daiktų saugotoja, areštuotą turtą. Taip pat pažymėjo, kad smulkūs daiktai, esantys jos žinioje, antstolio Rimanto Vižainiškio buvo aprašyti 2019 m. kovo 1 d. Atkreipė dėmesį į tai, kad aukšto slėgio plovimo įrenginys 3701/H 110B yra areštuotas (2019 m. kovo 1 d. antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašo 1 punktas). Kompiuterio itsn00501, neidentifikuoto siurblio, spintos, monitoriaus Samsung 19' 940NW Silver nėra tarp ieškovės paliktų daiktų, todėl šie daiktai nebuvo įtraukti į turto apyrašą. Pažymėjo, kad jei šie daiktai būtų buvę pas ją, tai jie būtų įtraukti į turto apyrašą ir areštuoti, kadangi šiuo metu areštuoto turto vertė sudaro 26 897 Eur. Iš ieškovės pateiktos sąskaitos-faktūros Nr. PTS0002347 matyti, kad rotorius Makita kartu su kitomis medžiagomis buvo panaudotas suktuvo remontui, kaip keičiama detalė, kuri yra suktuvo sudedamoji dalis ir buvo apmokėta už remonto paslaugas. Taigi, Makitos rotoriaus tarp ieškovės daiktų nėra. Taip pat ieškovė teigia, kad pas atsakovę yra palikti 62 vienetai plastikinių dėžių su dangčiais. Iš antstolio sudaryto turto aprašo turinio matyti, kad pas atsakovę yra tik 6 dėžės (2019 m. kovo 1 d. antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašo 2 punktas), kurios yra areštuotos. Taip pat nurodė, kad antstolio yra aprašyti ir areštuoti šie daiktai: akumuliatorinis gręžtuvas atsuktuvas (2019 m. kovo 1 d. antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašo 3 punktas); smūginis gręžtuvas (2019 m. kovo 1 d. antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašo 4 punktas); kompiuterinis stalas Tomas (2019 m. kovo 1 d. antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašo 5 punktas); mobilus kondicionierius (2019 m. kovo 1 d. antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašo 6 punktas); siurblys šildymo sistemai UPS 32/80 su priedais (2019 m. kovo 1 d. antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašo 7 punktas); skalbimo mašina ZANUSSI (2019 m. kovo 1 d. antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašo 8 punktas). Todėl nėra pagrindo tenkinti patikslinto ieškinio reikalavimo dėl daiktų: aukšto slėgio plovimo įrenginio 3701/H 110B; plastikines dėžes su dangčiais, 62 vnt.; akumuliatorinio gręžtuvo atsuktuvo; smūginio gręžtuvo; kompiuterinio stalo TOMAS; mobilaus kondicionieriaus EACM 12; siurblio šildymo sistemai UPS 32/80 su priedais; skalbimo mašinos ZANUSSI ZWF 1026. Tuo tarpu kitų daiktų pas ieškovę nėra. Jei pas ją būtų ieškovės palikti daiktai: kompiuteris itsn00501; siurblys; rotorius Makita; spinta; monitorius Samsung 19’ 940NW Silver, tai pastarieji būtų aprašyti ir areštuoti. Pasisakydama dėl antrojo ieškinio reikalavimo – dėl reikalavimo grąžinti automobilių sudedamąsias dalis ir kitas jų detales, nurodė, kad pati ieškovė pripažįsta, jog 2018 m. gegužės 28 d. priėmimo-perdavimo aktu atsakovė jai grąžino transporto priemones – Ferrari 330 GT 2+2; Jaguar Lynx Eventer van; Porshe 911 SC Targa; Porche 9 911660; Datsun S30-100543; Porche 911 Coupe *887; Volvo 142; Lancia (tik korpusas); Triumph (tik rėmas) dalis. Kartu su šiais automobiliais buvo perduotos automobilių apdailos, kėbulo detalės bei atsarginės dalys. Kadangi yra grąžinti automobiliai su visomis apdailos, kėbulo detalėmis bei atsarginėmis dalimis, nėra pagrindo tenkinti šio patikslinto ieškinio reikalavimo. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovė 2018 m. gegužės 28 d. priėmimo-perdavimo akte nepažymėjo pastabų apie tai, kad automobiliai buvo grąžinti ne su visomis detalėmis ar dalimis. Taigi, laikytina, kad automobiliai buvo grąžinti su pilna komplektacija. Pasisakydama dėl patikslinto ieškinio trečiojo reikalavimo nurodė, kad pagal ieškovę šie daiktai nuosavybės teise priklauso ne ieškovei, tačiau šios įmonės direktoriui J. E. K.. Pažymėjo, kad 2018 m. gegužės mėnesį buvo vykdomas kitiems asmenims, o ne ieškovei priklausančių daiktų grąžinimas. Šį faktą patvirtina ieškovės pateiktas 2018 m. gegužės 28 d. priėmimo-perdavimo aktas. Jo metu ieškovės atstovas J. E. K. (ieškovės direktorius), nenurodė, kad yra dalis daiktų, kurie priklauso jam nuosavybės teise, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl jų grąžinimo. Taip pat pradiniame ieškinyje nebuvo nurodytos aplinkybės apie tai, kad dalis daiktų priklauso būtent UAB „Jan car factory“ vieninteliam akcininkui, nebuvo teikiama ir panaudos sutartis. Pažymėjo, kad, galimai, teismui pateikta panaudos sutartis, nurodant jos sudarymo datą 2015 m. sausio 14 d., yra sudaryta tik pastaruoju metu, siekiant ieškovei palankaus ir naudingo teismo procesinio sprendimo ir bandant išvengti dar neareštuoto turto arešto. Taip pat pažymėjo, kad pagal panaudos sutartį panaudos dalyku gali būti tik daiktai, kurie nuosavybės teise priklauso panaudos davėjui. Šiuo atveju nei trečiasis asmuo, nei ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių aplinkybes, kad TENG profesionalių įrankių rinkinį, įrankių komplektą, skirtą greičio dėžėms ir varikliams remontuoti, WURTH įrankius su spintele, siuvimo mašiną, medinę spintą, metalines lentynas nuosavybės teise valdė būtent trečiasis asmuo. Nurodė ir tai, kad daiktai, kurie yra naudojami pastoviai atliekant remonto darbus, dėvisi, ir bėgant laikui gali tapti nenaudojamais, todėl neatmetama galimybė, kad dalis įrankių tapo netinkamais naudoti ir yra išmesti/sunaikinti ir jie natūroje neegzistuoja. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šie daiktai egzistavo 2018 m. gegužės 1 d., kai pasibaigė nuomos teisiniai santykiai. Abejonių kelia ir tai, kad vienintelis įmonės akcininkas, būdamas ir įmonės direktoriumi, sudarė panaudos sutartį, t. y. sutartis buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, kurio interesais veikė J. E. K.. Šiems sandoriams yra taikytini CK 2.134 straipsnio apribojimai. Atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra. Tuo tarpu ginčijamą sandorį yra pasirašęs vienas ir tas pats asmuo – J. E. K. ir kaip panaudos davėjas, ir kaip panaudos gavėjas, veikiantis juridinio asmens interesais. Vertinant byloje pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad sandoris buvo sudarytas tik dėl akių po to, kai pasibaigė nuomos teisiniai santykiai. Pasisakydama dėl ketvirtojo patikslinto ieškinio reikalavimo – dėl leidimo ieškovės atstovams patekti į atsakovei priklausančias gamybines patalpas, kad įvertinti likusių neareštuotų daiktų ir medžiagų faktinius likučius bei būklę, nurodė, kad ieškovė yra juridinis asmuo, kuris privalo tinkamai tvarkyti savo buhalteriją, todėl pasibaigus nuomos teisiniams santykiams, ieškovei buvo žinomos aplinkybės apie tai, kokie daiktai buvo išvežti iš nuomojamų patalpų, o kokius daiktus nuomininkas yra palikęs jai priklausančiose patalpose. Taigi, ieškovė turėjo pakankamai laiko, kad pasibaigus nuomos teisiniams santykiams susipažinti su paliekamų daiktų nuomotojo patalpose kiekiu ir būkle. Po to, kai nuomos teisiniai santykiai tarp šalių nutrūko, 2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovė gera valia sutiko įleisti ieškovės atstovus ir antstolį į nuomotas patalpas. Taigi, ieškovė turėjo visas galimybes ir sąlygas užfiksuoti ŽŪB „Nemėžis“ valdomose patalpose esančius daiktus, medžiagas, jų likučius, įvertinti jų būklę ir pan. Apibendrindama nurodė, kad sulaikymo teise naudojosi proporcingai, atsižvelgiant į turimą reikalavimą ir priteistas sumas pagal Vilniaus apygardos teismo procesinius sprendimus (preliminarų ir galutinį sprendimą, įskaitant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo).

3. Ieškovė atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovė neįrodė, jog pagal panaudos sutartį ieškovei perduoti trečiojo asmens daiktai priklauso ne trečiajam asmeniui, t. y. kažkam kitam. Kadangi šių daiktų savininkas yra trečiasis asmuo, akivaizdu, kad ginčijamas sandoris nėra ir negali būti tariamas. Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Tačiau, jeigu atsakovė neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymas. Ši išvada grindžiama tuo, kad CPK 179, 185 straipsniuose tokios nuostatos nėra. Priešingai, pripažinus, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės vertinamos kaip įrodytos dėl to, kad atsakovas neįrodė savo atsikirtimų, atsirastų galimybė pripažinti įrodytomis aplinkybes, kurios niekuo nepagrįstos ir niekuo nepatvirtintos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimu: ieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovę sudaryti sąlygas ieškovės atstovams patekti į atsakovei priklausančias gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir atsiimti juose esančius trečiajam asmeniui J. E. K. priklausančius bei ieškovei naudojimuisi perduotus TENG profesionalių įrankių rinkinį (spintelę su stalčiais iš 3 aukštų), įrankių komplektą, skirtą greičio dėžėms ir varikliams remontuoti, WURTH profesionalius įrankius su spintele, siuvimo mašiną odai siūti, medinę spintą su automobilių modelių kolekcija, 2 metalines lentynas; priešieškinį atmetė; priteisė ieškovei iš atsakovės 548 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė atsakovei iš ieškovės 600 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš ieškovės 98,82 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės 98,82 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl reikalavimo grąžinti ieškovei priklausančius daiktus nurodė, kad atsakovė pateikė 2019 m. spalio 17 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, iš kurio matyti, kad antstolis, remdamasis CPK 702 straipsniu, perdavė atsakovei iš antrųjų varžytinių neparduotą ieškovei priklausantį turtą: aukšto slėgio įrenginį 3701/H11B, 6 vnt. plastikinių dėžių, akumuliatorinį gręžtuvą – suktuvą, smūginį gręžtuvą, 2007 m. kompiuterinį stalą, mobilų kondicionierių EACM 12, siurblį šildymo sistemai, skalbimo mašiną Zanussi. Sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovei tapus paminėtų daiktų savininke, ieškovės reikalavimas juos grąžinti netenkintinas, nes ieškovė neturi teisės reikalauti minėtus daiktus grąžinti iš atsakovės (CPK 178, 702 straipsniai, CK 4.95 straipsnis). Ieškovė nepateikė pakankamų įrodymų, kad atsakovės patalpose yra likę prašomi grąžinti daiktai (CPK 178 straipsnis). Nurodė, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo principas, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės paaiškinimais, kad jai priklausančiose patalpose nėra kitų ieškovei priklausančių daiktų, patikimumu. Šioje byloje konstatuota, kad atsakovė neteisėtai sulaikė ieškovės daiktus, tačiau teismo posėdyje atsakovės atstovas nurodė, kad dėl tokios teisės realizavimo konsultavimosi su advokatais ir veikė jų patarimu, todėl vien neteisėto daiktų sulaikymo faktas nesudaro pagrindo abejoti atsakovės sąžiningumu. Ieškovė teigė, kad atsakovei atsisakius įleisti ją į nuomotas patalpas, ji neteko galimybės įrodyti ieškinio reikalavimų. Tačiau faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, sudarytas apžiūrint patalpas, nėra vienintelė įrodinėjimo priemonė. Teisiškai reikšmingos aplinkybės gali būti įrodinėjamos ir kitomis priemonėmis – liudytojų parodymais, vaizdo įrašas, rašytiniais įrodymais, tačiau jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad prašomi išreikalauti likę daiktai (kompiuteris itsn00501, siurblys, rotorius Makita, 56 vnt. plastikinių dėžių su dangčiais, spinta, monitorius Samsung 19’ 940NW Silver) yra atsakovės patalpose, ieškovė nepateikė. 2019 m. lapkričio 18 d. tarnybiniame pranešime ieškovės darbuotojas A. A. nurodė, kad patalpose liko jo asmeniniai daiktai, kuriuos norėtų atgauti, tačiau duomenų apie ieškovei priklausiusius daiktus nenurodė. 2019 m. sausio 18 d. tarnybiniame pranešime N. I. nurodė, kad patalpose liko asmeniniai daiktai, taip pat įvairių restauruojamų automobilių mazgų ir detalių, pvz. 1972 m. „Maserati INDV“ kardanas, išmetimo kolektoriai, starteris, stabdžių sistemos, siurblio tvirtinimo detalės ir kt., 1967 m. „Ferrari“ 330 GT 2+2” priekinės pakabos stabilizatorius, tachometro trosas, tachometro reduktorius, spidometro trosas ir kt., tačiau, kad atsakovės patalpose liko kiti, ieškovei priklausantys daiktai, nenurodė. 2018 m. gruodžio 3 d. pakartotinėje pretenzijoje ieškovė nurodė, kad atsakovė sulaikė daugiau daiktų/medžiagų, nei reikalavimo suma ir prašė grąžinti daiktus, kurie nėra areštuoti pagal antstolio Rimanto Vižainiškio turto aprašą, tačiau jų nekonkretizavo. 2018 m. gruodžio 7 d. atsakyme į pakartotinę pretenziją atsakovė nurodė, kad 2018 m. gegužės 3 d. patalpos iš ieškovės buvo perimtos dalyvaujant ieškovės atstovui ir antstoliui Rimantui Vižainiškiui, prašė nurodyti, kokie daiktai yra palikti atsakovei priklausančiose patalpose, kokius konkrečius daiktus ieškovė siekia susigrąžinti, tačiau tai padaryta nebuvo. Ieškovė nepaaiškino, kuo remiantis teigia, kad likę prašomi išreikalauti daiktai yra likę atsakovės patalpose. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad patalpos 2018 m. gegužės 3 d. buvo perimtos dalyvaujant ieškovės atstovui ir antstoliui Rimantui Vižainiškiui. Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad po to, kai 2018 m. gegužės 3 d. atsakovė atvyko į nuomotas patalpas ir pateikė reikalavimą jas atlaisvinti, ieškovė turėjo galimybę į jas patekti ir faktiškai pateko 2018 m. gegužės 28 d., kai ieškovės darbuotojai, dalyvaujant policijos pareigūnams, nešė iš patalpų jose buvusius daiktus. Liudytoja apklausta ieškovo darbuotoja O. L. parodė, kad daiktų atsiėmimas vyko nuo 9 (10) iki 13-13.30 val., taigi, ne trumpą laiko tarpą. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2018 m. gegužės 8 d. ieškovė pateikė pasiūlymą atsakovei dėl patalpų inventoriaus ir jų pagerinimo, kuriame nurodyta paliekama įranga ir patalpų pagerinimai, taigi, ieškovei buvo gerai žinoma patalpų būklė, tai netiesiogiai patvirtina, kad galėjo būti žinoma ir jose likę daiktai. Bylos duomenys taip pat vienareikšmiškai patvirtina aplinkybę, kad ieškovės atstovas pateko į patalpas ir 2018 m. rugsėjo 10 d., kuomet buvo sudarytas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 17 d. galutiniame sprendime (civilinė byla Nr. e2-4074-781/2018) konstatavo, kad atsakovė dalį savo turto ir atliktų pagerinimų po sutarties nutraukimo pasiėmė; teismas neturi duomenų, jog ieškovė draustų/ribotų galimybes atsakovei pasiimti likusius ginčo patalpose jai priklausančius daiktus, taip pat nenustatyta (atsakovė to ir neįrodinėjo), jog kokių nors daiktų nėra galimybės pasiimti/atskirti nuo ieškovės priklausančio nekilnojamojo daikto (ginčo patalpų); priešingai, ieškovė (jos atstovai) bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad atsakovė gali atvykti ir pasiimti ginčo patalpose jos paliktus daiktus, tačiau atsakovė prieštaravimuose nurodė, jog tam tikrų daiktų (pavyzdžiui, dažymo kameros ir vartų) pasiimti tiesiog nepageidauja (sprendimo 50 punktas). 2019 m. kovo 15 d. atsakyme antstoliui dėl įpareigojimo pateikti 2019 m. kovo 1 d. turto aprašu aprašyto turto įsigijimo kainas ieškovės atstovas nurodo, kad jų pateikti negali, nes neaišku, ar turtas šiuo metu yra pas atsakovę. Minėtas atsakymas paneigia ieškovės nurodytą aplinkybę, kad prašomas grąžinti turtas yra pas ieškovę, nes 2019 m. kovo 1 d. ieškovė raštiškai patvirtino nežinanti, koks turtas yra pas atsakovę. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartimi buvo nutarta areštuoti turto 41 874,50 Eur sumai, tačiau faktiškai buvo aprašyta turto už 26 897 Eur. Logiški, todėl įtikinami atsakovės argumentai, kad atsakovei priklausančiose patalpose esant kito ieškovei priklausančio turto, jis būtų buvęs areštuotas. Pasisakydamas dėl reikalavimo grąžinti automobilių Ferrari 330 GT ir Maserati Indy 4900 dalis nurodė, kad 2019 m. spalio 9 d. teismo posėdyje apklaustas ieškovės vadovas ir trečiasis asmuo J. E. K. paaiškino, kad 2018 m. gegužės 28 d. bandė iš patalpų išsinešti aukščiau paminėtas automobilių dalis, tačiau tai padaryti sutrukdė atsakovės atstovas. Atsakovės atstovas R. V. tokias aplinkybes neigė (2019 m. spalio 7 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 2:08). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 1-ojo veiklos poskyrio 2018 m. liepos 5 d. pranešime nurodyta, kad pagal ieškovės pareiškimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį (dėl savavaldžiavimo). Atliekant tyrimą buvo gauti duomenys, kad ŽŪB „Nemėžis“ savavališkai negrąžina UAB „Jan car factory“ automobilių, kurie priklauso tretiems asmenims. Suderinus laiką 2018 m. gegužės 28 d. buvo nuvykta į (duomenys neskelbtini), kur, dalyvaujant Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 1-ojo skyriaus pareigūnams, ŽŪB „Nemėžis“ atstovai perdavė automobilius, priklausančius tretiesiems asmenims, UAB „Jan car factory“, surašydami perdavimo-priėmimo aktą. 2018 m. gegužės 28 d. priėmimo-perdavimo akte, kurį pasirašė ŽŪB „Nemėžis“ valdybos pirmininkas bei ieškovės vadovas nurodyta, kad atsakovė perduoda, o ieškovė priima žemiau išvardintus daiktus: automobilį Ferrari 330 GT 2+2, automobil5 Jaguar Lynx Eventer van, automobilį Porche 9111 SC targa, automobilį Porche 9 911660, automobilį Datsun S30-100543, automobilį Poerche 911 Coupe *887, automobilį Volvo 142, automobilį Lancia (tik korpusas), Triumph (tik rėmas – dalis). Perdavimo-priėmimo akte pažymėta, kad kartu su minėtais automobiliais perduodamos automobilių apdailos, kėbulo detalės bei atsarginės dalys perduodamų daiktų fotonuotraukos pridedamos - 90 vnt. (16 lapų). Pažymėjo, kad jokių įrašų apie tai, jog dalies daiktų, kurie priklauso ne atsakovei, bet tretiesiems asmenims, nebuvo leista atsiimti, perdavimo-priėmimo akte nėra, nors būtent tuo tikslu, tai yra dėl ieškovės iniciatyva pradėto ikiteisminio tyrimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį daiktų atsiėmimas buvo vykdomas. Remiantis šalių paaiškinimais nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Vadinasi, tuo atveju, jei tretiems asmenims priklausantys automobiliai ar jų sudėtinės dalys nebūtų buvę grąžintos, tokį nutarimą ieškovė būtų skundusi. 2019 m. sausio 18 d. tarnybiniame pranešime N. I. nurodė, kad patalpose liko asmeniniai daiktai, taip pat įvairių restauruojamų automobilių mazgų ir detalių, pvz. 1972 m. „Maserati INDV“ kardanas, išmetimo kolektoriai, starteris, stabdžių sistemos, siurblio tvirtinimo detalės ir kt., 1967 m. „Ferrari“ 330 GT 2+2” priekinės pakabos stabilizatorius, tachometro trosas, tachometro reduktorius, spidometro trosas ir kt., tačiau teismo posėdyje liudytoju apklaustas N. I. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių dėl 1972 m. automobilio „Maserati INDV“ bei 1967 m. automobilio „Ferrari“ 330 GT 2+2” dalių buvimo atsakovei priklausančiose patalpose nepatvirtino. Teismo posėdyje liudytojas N. I. parodė, kad asmeniškai jam neleido atsiimti Mercedes dalių bei nurodė, kad iš tos patalpos, kur buvo automobilių Ferrari ir Maserati detalės daiktus nešė ne jis, jam tik žinoma, kad į naujas patalpas minėtų automobilių detalės atgabentos nebuvo, pažymėjo, kad iš viso gal 5-7 darbuotojai nešė daiktus. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės atstovės pozicija, kad vien aplinkybė, jog minėtų automobilių dalių šiuo metu nėra ieškovės patalpose, savaime nereiškia, kad jos yra atsakovės patalpose. Ieškovės atstovas teismo posėdyje nurodė, kad prie perdavimo-priėmimo akto pridėtose nuotraukose prašomų grąžinti daiktų nematyti, tačiau sutiktina su atsakovės atstovės pozicija, kad iš nuotraukų nėra aišku, kokie tiksliai daiktai buvo atsiimti, nes dalis daiktų yra sudėti į dėžes, jų turinys nėra žinomas. Darė išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog atsakovei priklausančiose patalpose yra kitiems asmenims priklausantys ieškovės teisėtai valdomi daiktai, todėl reikalavimas juos grąžinti atmestinas kaip nepagrįstas. Pasisakydamas dėl patikslinto ieškinio reikalavimo grąžinti trečiajam asmeniui J. E. K. priklausančius daiktus ir priešieškinio reikalavimo pripažinti panaudos sutartį negaliojančia bei patikslinto ieškinio reikalavimo patekti į atsakovei priklausančias patalpas nurodė, kad trečiasis asmuo J. E. K. teismo posėdyje paaiškino, jog jis yra minėtų daiktų savininkas, daiktus atsivežė iš (duomenys neskelbtini) ir perdavė ieškovei naudojimuisi, ginčijama panaudos sutartis buvo sudaryta tik 2015 metais dėl to, kad UAB „Jan car factory“ tuo metu turėjo konfliktinius santykius su Danijos įmone, kuri norėjo perimti ieškovės verslą. Paaiškino, kad daiktus turi ilgą laiką, jų įsigijimo dokumentų neturi, dalis daiktų buvo dovanota. Į bylą nebuvo pateikta trečiojo asmens paaiškinimus patvirtinančių aplinkybių dėl ieškovės santykių su Danijos įmone, kurie pagrįstų būtinumą įforminti susiklosčiusius faktinius panaudos teisinius santykius rašytine forma būtent 2015 metais. Į bylą taip pat nebuvo pateikta tinkamų įrodymų, kad pagal panaudos sutartį ieškovei perduoti daiktai buvo apskaityti ieškovės buhalterinėje apskaitoje (2019 m. spalio 7 d. teismo posėdyje tokius įrodymus atsisakius priimti dėl to, kad jie teikiami per vėlai, ieškovė pakartotinai prašymo prijungti įrodymus neteikė). Tačiau nagrinėjamoje byloje, teismo vertinumu, vien trečiojo asmens paaiškinimai dėl to, kad minėti daiktai jam priklauso, juos atgabeno iš (duomenys neskelbtini) ir perdavė naudotis ieškovės darbuotojas vykdyti ieškovės veiklai, yra pakankami panaudos teisiniams santykiams konstatuoti (CK 6.629 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai). Teismo posėdyje atsakovės atstovas pripažino, kad dalis prašomų išreikalauti daiktų yra patalpose, dėl jų apimties (kokios lentynos, kokie įrankiai) tiksliai negalėjo pasisakyti. Byloje konstatavus įrodytu, kad tarp J. E. K. ir ieškovės buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, nėra pagrindo pripažinti į bylą pateiktą 2015 m. sausio 14 d. panaudos sutartį negaliojančia. Atsakovė iš esmės neįrodė, kad rašytinės panaudos sutarties sudarymas buvo tik sutarties šalių valios simuliacija, kad šalys tik siekė sudaryti vaizdą, jog sudaroma panaudos sutartis, kad iš tiesų jos sudaryti neketino ar nebuvo sudarę. Šioje byloje vien aplinkybė, kada buvo pasirašyta panaudos sutartis, esminės reikšmės neturi, nes nepaneigia J. E. K. paaiškinimų, kad minėti daiktai priklauso jam ir buvo perduoti ieškovei naudojimui. Sprendė, kad atsakovė turi pareigą grąžinti trečiajam asmeniui J. E. K. priklausančius daiktus, nes jų sulaikyti neturėjo teisės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2013). Tačiau pažymėjo, kad teismo posėdyje atsakovės atstovas negalėjo tiksliai atsakyti, ar visi ieškinio trečiame punkte nurodyti daiktai yra ŽŪB „Nemėžis“ jam priklausančiose patalpose. Ieškovė pareiškė reikalavimą leisti jai patekti į atsakovės patalpas, siekiant nustatyti jai priklausančių daiktų likučius. Šioje byloje konstatuota, kad ieškovės atstovai po 2018 m. gegužės 3 d. turėjo galimybę patekti į atsakovei priklausančias patalpas ir faktiškai buvo ne kartą buvo į jas patekę. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindo manyti, kad ieškovė faktiškai turėjo galimybę sužinoti, kokie jai priklausantys daiktai yra atsakovės patalpose. Liudytoja apklausta ieškovės buhalterė O. L. parodė, kad pagal turimus buhalterinius duomenis gali nustatyti turto likučius, tai yra, koks ilgalaikis turtas yra atsakovės ir koks yra ieškovės žinioje. Minėti parodymai paneigia ieškovės teiginį, kad jai yra būtina patekti į atsakovei priklausančias patalpas, siekiant nustatyti jai priklausančių daiktų likutį. Tačiau šioje byloje konstatuota, kad atsakovė privalo grąžinti trečiajam asmeniui J. E. K. priklausančius daiktus, kuriais ieškovė turi teisę naudotis. Teismo posėdyje atsakovės atstovas patvirtino, kad dalis minėtų daiktų patalpose yra, dėl dalies daiktų buvimo fakto nebuvo tikras (nežino, kurios metalinės lentynos priklauso trečiajam asmeniui ir perduotos naudojimuisi ieškovei, kokie įrankiai priklauso prašomiems grąžinti rinkiniams ir pan.). Todėl, siekiant, kad nebūtų užkirsta galimybė ieškovei atsiimti minėtus daiktus (realizuoti teisę pagal 3 ieškinio reikalavimą, kuris pripažintas teisėtu ir pagrįstu), atsakovė įpareigotina sudaryti sąlygas ieškovei patekti į patalpas ir nurodyti, kokie daiktai jai trečiojo asmens J. E. K. buvo perduoti bei juos atsiimti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą, kuriuo ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimai buvo iš dalies patenkinti, ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės reikalavimai būtų atmesti, o atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia būtų patenkintas; 2) Prijungti prie bylos papildomai teikiamą įrodymą – antstolio Rimanto Vižainiškio pareiškimą Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl baudos skyrimo ieškovės įmonės UAB „Jan car factory“ vadovui ir akcininkui J. E. K. (trečiajam asmeniui); 3) Išreikalauti iš ieškovės inventorizavimo aprašus, sutikrinimo žiniaraščius, apskaitos registrus ir kitus dokumentus, kuriuose būtų nurodytas turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis, pasibaigus nuomos sutarčiai; užbalansinių sąskaitų išrašus ar išrašus iš kito buhalterinio registro, kuriame būtų apskaitytas įmonėje esančių trečiųjų asmenų turtas, bei sutarčių registravimo žurnalą; 4) Išreikalauti iš trečiojo asmens J. E. K. 2015 m. sausio 14 d. panaudos sutartyje perduotų daiktų UAB „Jan car factory“ įsigijimo dokumentus; deklaracijas, pildytas pagal muitinės procedūras, patvirtinančias daiktų iš (duomenys neskelbtini) įvežimą į Lietuvos Respubliką; 5) Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, ir priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimas

7. Atsakovė nurodė, kad pagal CPK normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Taigi, šiuo konkrečiu atveju, ieškovė turėjo tiksliai įvardinti daiktus, kuriuos prašo grąžinti, nurodant įrankių pavadinimus ar kitus požymius, individualizuojančius prašomus grąžinti daiktus. Ieškovei savo pareigos tinkamai neįvykdžius, buvo ribojama atsakovės teisė gintis nuo jai pareikštų reikalavimų. Atsakovė, siekdama tinkamai įgyvendinti pareigą gintis nuo pareikštų reikalavimų ir ieškovei neteikiant rašytinių duomenų apie trečiajam asmeniui priklausančius konkrečius įrankius, siuvimo mašiną, atsakovė prašė teismo išreikalauti iš ieškovės inventorizavimo aprašus, sutikrinimo žiniaraščius, apskaitos registrus ir kitus dokumentus, kuriuose būtų nurodytas turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis, sutarčių registravimo žurnalus, panaudos sutartyje perduotų daiktų įsigijimo dokumentus, pateikti deklaracijas, pildytas pagal muitinės procedūras, įvežant iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą trečiajam asmeniui priklausančius darbo įrankius ir daiktus, tačiau bylą nagrinėjęs teismas tokio pobūdžio prašymo netenkino, tik pasiūlydamas ieškovei prašomą buhalterinę informaciją pateikti, nustatydamas tokios informacijos pateikimo laikotarpį. Teismas nepagrįstai atsisakė prijungti į bylą teikto rašto iš muitinės departamento, kuris įrodo, kad įvežant daiktus iš (duomenys neskelbtini) turėjo būti forminami muitinės dokumentai/deklaracijos. Kadangi tokių dokumentų byloje nėra, todėl šios aplinkybės patvirtina, kad trečiojo asmens daiktai (profesionalūs darbo įrankiai ir jų rinkiniai) nebuvo įvežti į Lietuvą, kas paneigia trečiojo asmens parodymus. Be to, ieškovė teigė, kad įvežė į Lietuvą tik dalį daiktų, jų nekonkretizuodama ir nedetalizuodama. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien trečiojo asmens paaiškinimai dėl to, kad minėti daiktai jam priklauso, juos atgabeno iš (duomenys neskelbtini) ir perdavė naudotis ieškovės darbuotojams vykdyti ieškovės veiklai, yra pakankami panaudos teisiniams santykiams konstatuoti. Būtina konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teismas nevertino aplinkybių, kad lygiagrečiai yra antstolio vykdomas išieškojimas, tačiau trūksta ieškovės turto teismo procesinių sprendimų įvykdymui, o pastaroji nededa jokių pastangų šių sprendimų vykdymui. Pirmosios instancijos teismui patenkinus tokį reikalavimą jo įvykdymas taps sudėtingu, yra pagrindas manyti, kad jis iš viso gali būti neįvykdytas. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodžius, kokius konkrečius įrankius (apibrėžtus individualizuojančiais požymiais) įpareigojama perduoti, nebus galimybės tinkamai įvykdyti teismo sprendimą. Aplinkybė, kad ieškovės atstovas pateks į patalpas ir savo nuožiūra nurodys grąžintinus jam daiktus (neidentifikuotus įrankius, neidentifikuotą siuvimo mašiną), gali sudaryti prielaidas ieškovės įmonei pasiimti neapibrėžto kiekio įrankius, kurie galimai priklauso ieškovei nuosavybės teise. Tokiu būdu bus sudaryta galimybė ieškovei pasiimti visus patalpose esančius įrankius, motyvuojant deklaratyviu ir neapibrėžtos apimties teismo sprendimu. Pagal teismo sprendimą atsakovė yra įpareigota pateikti ieškovei neribotą kiekį įrankių, vadovaujantis tik ieškovės subjektyviais nurodymais, pastarosios atstovams atvykus į patalpas ir apžiūrint jose esančius visus įrankius. Taigi, atsakovė turėjo įrodinėti, kad neaiškiai nurodytų įrankių neturi, ar turi tik dalį, ar jie priklauso kitiems asmenims, o ieškovė iš esmės nuo įrodinėjimo pareigos buvo atleista. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, dėl ko buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas. Be to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už ieškinio reikalavimų ribų, t. y. bylą nagrinėjantis teismas, iš dalies patenkindamas ieškovės ieškinį, nepagrįstai įpareigojo atsakovę sudaryti sąlygas ieškovės atstovams pateikti į atsakovei priklausančias gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir atsiimti juose esančius trečiajam asmeniui J. E. K. priklausančius bei ieškovei UAB „Jan car factory“ naudojimuisi perduotus daiktus. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas viršijo ieškinio ribas, nors ši byla nepriskirtina prie bylų, kada teismas gali viršyti pareikštus reikalavimus. Ieškovė teismo prašė patenkinti reikalavimą dėl patekimo į atsakovės patalpas, siekiant nustatyti paliktų daiktų likučius, kuris teismo buvo atmestas, tačiau vietoje šio reikalavimo, teismas savo nuožiūra įpareigojo atsakovę sudaryti sąlygas patekti į patalpas ir iš jų pasiimti daiktus. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvu, kad atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad panaudos sutartimi perduoti daiktai priklauso kitiems asmenims. Tokiu būdu buvo pažeista įrodinėjimo pareiga, t. y. įrodinėjimo našta nepagrįstai perkelta atsakovei. Priešingai, ieškovei teigiant, kad perduoti daiktai nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, tiek UAB „Jan car factory“, tiek trečiasis asmuo, kuris yra ieškovės įmonės direktorius, turėjo įrodyti aplinkybes, kad prašomi grąžinti daiktai nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui ir aplinkybes, kad pastarieji daiktai 2018 m. gegužės 3 d. buvo atsakovo patalpose. Šios aplinkybės leistinais įrodymais nebuvo pagrįstos. Pažymėjo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo tik šios bylos nagrinėjimo metu sudarė panaudos sutartį, kuri turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą išlygą, t. y. siekiant apsaugoti įmonės tam tikrą turtą nuo galimo priverstinio išieškojimo. Tuo labiau, nei ieškovė, nei trečiasis asmuo teismui neteikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens nuosavybės teises į aukščiau nurodytą turtą. Abejonių kelia tai, kad vienintelis įmonės akcininkas, būdamas ir įmonės direktoriumi, sudarė panaudos sutartį, t. y. sutartis buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, kurio interesais veikė J. E. K., tačiau, pagal CK 2.134 straipsnį, atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra. Pasitikėti tik trečiojo asmens paaiškinimais, kurie buvo deklaratyvūs apie pastarajam asmeniui priklausančius įrankius, kurių nesugebėjo detalizuoti, jų apibūdinti, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad panaudos sutartyje nurodyti įrankiai nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui.

8. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

9. Ieškovė nurodė, kad byloje buvo nustatyta ir atsakovė to neginčija bei pripažįsta reikalaujamų daiktų buvimo pas ją faktą, tad atsakovės neteisėtas valdymas pasireiškė tuo, kad ieškovei nebuvo grąžinimai trečiajam asmeniui priklausantys ir ieškovei perduoti naudoti daiktai. Kas reiškia, jog ieškovė siekė pašalinti su valdymo netekimu susijusį jos teisių pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo ieškovės nurodytas faktines bylos aplinkybes ir jos pasirinktam pažeistos teisės gynimo būdui taikė CK 4.95 straipsnį. Kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės teisę reikalauti grąžinti jai perduotus daiktus iš atsakovės, nurodydamas, jog tuos daiktus turi atsiimti iš atsakovės pati ieškovė, o atsakovė tik tam netrukdyti, todėl teismas trečiojo reikalavimo nepakeitė ir ieškinio ribų neperžengė. Atsakovės manymas, kad teismas peržengė ketvirtąjį reikalavimą yra akivaizdžiai klaidingas, nes šiuo reikalavimu ieškovė prašė patekti į patalpas kitu tikslu, dėl ieškovei priklausančių daiktų išreikalavimo, todėl teismui šio reikalavimo netenkinus, jis ir negalėjo peržengti ieškinio (ketvirtojo reikalavimo) ribų. Pažymėjo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo pateikė pakankamai įrodymų (tiek rašytinių, tiek trečiojo asmens paaiškinimų), patvirtinančių, jog iš atsakovės išreikalauti daiktai buvo įgyti ir priklauso būtent trečiajam asmeniui, todėl teismo sprendimas išreikalauti šiuos daiktus iš atsakovės yra visiškai pagrįstas ir teisėtas. Atmestini atsakovės teiginiai, jog neva lygiagrečiai yra vykdomas išieškojimas iš ieškovės, nes neva trūksta ieškovės turto teismo procesinių sprendimų įvykdymui, o pastaroji nededa jokių pastangų šių sprendimų įvykdymui. Viena vertus, išieškojimas iš ieškovės visiškai nėra susijęs su reikalavimu išreikalauti daiktus priklausančius asmeninės nuosavybės teise trečiajam asmeniui, nes atsakovės ir trečiojo asmens nesieja prievoliniai santykiai. Kita vertus, atsakovė taip teigdama turėjo įrodyti, kad prašomi išreikalauti daiktai turi būti išreikalauti jos naudai vykdomojoje byloje iš ieškovės, tačiau tokių įrodymų iš viso nepateikė. To neįrodo ir naujai teikiamas antstolio Rimanto Vižainiškio pareiškimas Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl baudos skyrimo ieškovo įmonės UAB „Jan car factory“ vadovui ir akcininkui J. E. K., kadangi nėra jokių įrodymų, jog ieškovė turi kokių nors dar daiktų, į kuriuos atsakovė gali nukreipti išieškojimą. Taip pat nesutiktina su atsakovės teiginiu, jog teismo patenkintas ieškovės reikalavimas buvo neva nekonkretus. Toks teiginys yra visiškai nepagrįstas. Viena vertus, pati atsakovė sudarė sąlygas, dėl kurių tariamai ieškovė ir trečiasis asmuo negalėjo pateikti visiškai detalaus perduodamų daiktų duomenų, nes net teismui tarpininkaujant neleido nei ieškovei, ir trečiajam asmeniui, patekti į patalpas, kuriose saugomi neteisėtai laikomi ieškovės bei trečiajam asmeniui daiktai ir juos surašyti, taip kaip nepagrįstai pageidavo atsakovė. Kita vertus, ar įmanoma dar labiau detalizuoti vienetinius daiktus, neteisėtai esančius pas atsakovę, jei teismui buvo pateiktos šiuos daiktus detalizuojančios ir apibūdinančios nuotraukos. Be to, tokių prašomų daiktų buvimą pas ją patvirtino ir pati atsakovė. Taigi, jei atsakovei iš ieškinio pakako duomenų suprasti, kokie daiktai yra reikalaujami grąžinti, todėl atsakovės teiginiai apie reikalavimo nekonkretumą yra visiškai nepagrįsti. Pateiktomis nuotraukomis ir paaiškinimais buvo įrodyta, jog išreikalauti iš atsakovės daiktai buvo įgyti trečiojo asmens ir atsivežti asmeniniam naudojimui iš (duomenys neskelbtini), nurodant, kad jie buvo vežami dalimis, kam pagal galiojusius teisės aktus pildyti deklaracijas nebuvo reikalinga. Tuo tarpu atsakovė nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje neįrodė savo priešieškinyje nurodyto pagrindo ginčijamos panaudos sutarties negaliojimo, todėl priešieškinys teismo buvo atmestas visiškai pagrįstai, analogiški priešieškinyje nurodytiems motyvams apeliacinio skundo teiginiai buvo paneigti teismo sprendimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

13. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo ir išreikalavimo

14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

15. Atsakovė prašo priimti papildomai teikiamą įrodymą – antstolio Rimanto Vižainiškio 2019 m. lapkričio 14 d. pareiškimą Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl baudos skyrimo ieškovės UAB „Jan car factory“ vadovui ir akcininkui J. E. K. (trečiajam asmeniui).

16. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priimti įrodymas nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl nepriimamas.

17. Atsakovė taip pat prašo: 1) Išreikalauti iš ieškovės inventorizavimo aprašus, sutikrinimo žiniaraščius, apskaitos registrus ir kitus dokumentus, kuriuose būtų nurodytas turto ir įsipareigojimų patikrinimas ir faktiškai rastų likučių palyginimas su buhalterinės apskaitos duomenimis, pasibaigus nuomos sutarčiai, bei užbalansinių sąskaitų išrašus ar išrašus iš kito buhalterinio registro, kuriame būtų apskaitytas įmonėje esančių trečiųjų asmenų turtas bei sutarčių registravimo žurnalą; 2) Išreikalauti iš trečiojo asmens J. E. K. 2015 m. sausio 14 d. panaudos sutartyje perduotų daiktų ieškovei UAB „Jan car factory“ įsigijimo dokumentus bei deklaracijas, pildytas pagal muitinės procedūras, patvirtinančias daiktų iš (duomenys neskelbtini) įvežimą į Lietuvos Respubliką.

18. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byla, pažymi, kad šiuos prašymus atsakovė teikė ir pirmosios instancijos teismui (DOK-43270), kurie buvo išspręsti parengiamajame teismo posėdyje, vykusiame 2019 m. rugpjūčio 19 d. Pirmosios instancijos teismas nusprendė pasiūlyti ieškovei ir trečiajam asmeniui šiuos įrodymus pateikti (garso įrašo 4 min. – 18 min.). Teismo posėdžio, vykusio 2019 m. spalio 9 d., metu ieškovės atstovas, praleidęs jam nustatytą įrodymams pateikti terminą, prašė priimti papildomai teikiamus įrodymus, susijusius su įmonės pagal panaudą valdomais trečiojo asmens daiktais, tačiau, atsakovei prieštaraujant dėl šių įrodymų priėmimo, jie priimti nebuvo (garso įrašo 3 min. – 8 min.). Tuo tarpu dėl įrodymų, kuriuos prašoma išreikalauti iš trečiojo asmens, kaip bus toliau nurodyta šioje nutartyje, trečiasis asmuo teismo posėdžio metu buvo pasisakęs, kad tokių įrodymų neegzistuoja.

19. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes pareikšti prašymai netenkinami, spręstina, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai bei dalyvaujančių byloje asmenų ir liudytojų paaiškinimai ir parodymai yra pakankami bylai teisingai išnagrinėti.

Dėl bylos esmės

20. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimas grąžinti jai iš atsakovės neteisėtai sulaikytus ieškovės vadovui nuosavybės teise priklausančius daiktus ir atmestas atsakovės priešieškinio reikalavimas pripažinti 2015 m. sausio 14 d. panaudos sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. birželio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 2006/6/1, kuria atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei nuomos teise laikinai naudotis gamybinėmis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), o ieškovė įsipareigojo naudoti šias patalpas pagal nuomos sutartyje nustatytas sąlygas ir kas mėnesį mokėti nuomos sutartyje nustatytą nuomos mokestį. Atsakovė 2018 m. sausio 29 d. pranešimu informavo ieškovę, kad dėl susidariusio įsiskolinimo už nesumokėtą nuomos mokestį, nuomos sutartis nutraukiama nuo 2018 m. gegužės 1 d. Ieškovė nurodė, kad žodiniu susitarimu, atsakovė leido patalpomis naudotis iki 2018 m. gegužės 15 d., nepaisant to, atsakovė 2018 m. gegužės 3 d. atvyko su antstoliu į patalpas ir ieškovės darbuotojų paprašė jas palikti bei, vadovaudamasi CK 6.69 straipsniu, sulaikė patalpose buvusius daiktus. Ieškovė, kartu su patikslintu ieškiniu, pateikė duomenis, kad 2015 m. sausio 14 d. tarp jos ir ieškovės vadovo, kuris šioje byloje yra trečiasis asmuo, buvo sudaryta panaudos sutartis, kuria ieškovės vadovas įsipareigojo perduoti jai laikinai ir neatlygintinai valdyti ir naudoti: TENG profesionalių įrankių rinkinį (spintelė su stalčiais iš 3 aukštų), 1 vnt.; įrankių komplektą, skirtą greičio dėžėms ir varikliams remontuoti; WURTH profesionalius įrankius su spintele; siuvimo mašiną odai siūti; medinę spintą su automobilių modelių kolekcija, 1 vnt.; metalines lentynas, 2 vnt. Nurodė, kad šie daiktai liko jos nuomotose patalpose ir yra iki šiol sulaikyti atsakovės. Atsakovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl susidariusio įsiskolinimo priteisimo iš ieškovės. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d nutartimi (civilinės bylos Nr. e2-4074-781/2018) ŽŪB „Nemėžis“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino – areštavo UAB „Jan car factory“ priklausančias pinigines lėšas, turtines teises, nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, esantį pas ją ar trečiuosius asmenis 41 874,50 Eur sumai. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. birželio 13 d. preliminariu sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-4074-781/2018) ieškinį tenkino ir priteisė ŽŪB „Nemėžis“ iš UAB „Jan car factory“ 41 874,50 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 764 Eur bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 17 d. galutiniu sprendimu (civilinės bylos Nr. e2-4074-781/2018) preliminarų sprendimą paliko nepakeistą ir priteisė ŽŪB „Nemėžis“ iš atsakovės UAB „Jan car factory“ 696,86 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šiuo metu antstolis Rimantas Vižainiškis vykdo išieškojimą pagal minėtą galutinį sprendimą.

22. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisako dėl atsakovės priešieškiniu pareikšto reikalavimo – pripažinti 2015 m. sausio 14 d. panaudos sutartį, sudarytą tarp panaudos davėjo J. E. K. ir panaudos gavėjo UAB „Jan car factory“, kurio interesais veikė J. E. K., negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Atsakovė teigia, kad į bylą pateikta panaudos sutartis yra tariamas sandoris, kadangi ieškovė ir trečiasis asmuo tik šios bylos nagrinėjimo metu sudarė panaudos sutartį, kuri turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą išlygą, t. y. siekiant apsaugoti įmonės tam tikrą turtą nuo galimo priverstinio išieškojimo. Pažymėjo, kad pagal panaudos sutartį panaudos dalyku gali būti tik daiktai, kurie nuosavybės teise priklauso panaudos davėjui. Šiuo atveju nei trečiasis asmuo, nei ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių aplinkybes, kad panaudos sutartyje nurodytus daiktus nuosavybės teise valdė būtent trečiasis asmuo. Akcentavo, kad abejones dėl panaudos sutarties teisėtumo sustiprina tai, kad ieškovė informaciją apie sudarytą panaudos sutartį nurodė tik 2019 m. gegužės 3 d., t. y. praėjus vieneriems metams nuo daiktų sulaikymo pradžios, pareikšdama patikslintą ieškinį.

23. Bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-686/2015).

24. Trečiasis asmuo teismo posėdžio metu (teismo posėdžio, vykusio 2019 m. spalio 9 d., garso įrašo 42 min. – 1 val. 42 min.), pasisakydamas dėl panaudos sutartyje nurodytų daiktų, nurodė, jog dalį daiktų pirko, dalis jam buvo padovanota, jų įsigijimo dokumentų neturi. Pažymėjo, kad šiuos daiktus atsivežė į Lietuvą laikotarpiu iki 2007 metų (neprisimena tikslios datos) iš (duomenys neskelbtini), įvežamų daiktų deklaruoti nereikėjo. Panaudos sutartį pasirašė, nes kilo nesklandumai su investuotoju iš Danijos, kuris norėjo sunaikinti jo įmonę, ir su kuria buvo bylinėjamasi. Panaudos sutartį jam padėjo sudaryti UAB „Jan car factory“ buhalterė. Liudytoja O. L., kuri yra ieškovės buhalterė, teismo posėdžio metu (teismo posėdžio, vykusio 2019 m. lapkričio 4 d., garso įrašo 18 min. – 30 min.) parodė, kad panaudos sutartis buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), biure. Taip pat parodė, kad pagal panaudos sutartį perduoti daiktai buvo apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje. Pažymėjo, kad daiktai, priklausantys ieškovės darbuotojams, nėra grąžinti iki šiol. Trečiasis asmuo pateikė 2005 m. spalio 11 d. (duomenys neskelbtini) darytą nuotrauką, kurioje matomas įrankių rinkinys WURTH (raudoni stelažai su stalčiais) bei 2007 ir 2017 metais (duomenys neskelbtini) darytas nuotraukas, kuriose matomi įrankių rinkinys WURTH (raudoni stelažai su stalčiais) ir įrankių rinkinys TENG (raudona metalinė spintelė su stalčiais).

25. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad trečiojo asmens paaiškinimai, kuriuos patvirtino ieškovės buhalterė, leidžia daryti išvadą, jog ginčijama panaudos sutartis buvo sudaryta 2015 metais, o ne šios bylos nagrinėjimo metu, kaip teigia atsakovė. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovei neįrodinėjant, jog panaudos sutartyje nurodyti daiktai priklauso kitiems asmenims, nėra pagrindo netikėti, kad trečiasis asmuo yra jų savininkas.

26. Atsakovė nurodė ir tai, kad panaudos sutartis buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, kurio interesais veikė juridinio asmens vadovas J. E. K., tačiau, pagal CK 2.134 straipsnį, atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 2.134 straipsnio 1 dalį, tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais tik atstovaujamojo reikalavimu. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog CK 2.134 straipsnyje įtvirtinti atstovo įgaliojimų apribojimai nėra taikomi bendrovės valdymo organams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-611/2019). Todėl ir šis atsakovės argumentas laikytinas nepagrįstu.

27. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti priešieškinio reikalavimą yra teisėtas ir pagrįstas.

28. Atsakovė, pasisakydama dėl patenkinto ieškovės patikslinto ieškinio reikalavimo neteisėtumo ir nepagrįstumo nurodė, kad aplinkybė, jog ieškovės atstovas pateks į patalpas ir savo nuožiūra nurodys grąžintinus jam daiktus (neidentifikuotus įrankius, neidentifikuotą siuvimo mašiną), gali sudaryti prielaidas ieškovei pasiimti neapibrėžto kiekio įrankius, kurie galimai priklauso ieškovei nuosavybės teise. Tokiu būdu bus sudaryta galimybė ieškovei pasiimti visus patalpose esančius įrankius, motyvuojant deklaratyviu ir neapibrėžtos apimties teismo sprendimu. Pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis ieškovė grindžia savo ieškinio reikalavimą, tenka ieškovei, todėl pirmosios instancijos teismas, patenkindamas neapibrėžtą reikalavimą, nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovei. Taip pat pažymėjo, kad ieškovė, prašydama grąžinti turtą iš kitų asmenų, turi pateikti ir įrodymus, kad toks turtas yra pas atsakovę. Be to, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išėjo už ieškinio reikalavimų ribų, t. y. bylą nagrinėjantis teismas, iš dalies patenkindamas ieškovės ieškinį, nepagrįstai įpareigojo atsakovę sudaryti sąlygas ieškovės atstovams pateikti į atsakovei priklausančias gamybines patalpas ir atsiimti juose esančius trečiajam asmeniui priklausančius bei ieškovei naudojimuisi perduotus daiktus.

29. Ieškovė teismui kartu su panaudos sutartimi pateikė 2015 m. sausio 14 d. perdavimo-priėmimo aktą, iš kurio matyti, kad panaudos sutartyje nurodyti daiktai buvo perduoti įmonei. Kaip jau buvo minėta, ieškovė pateikė 2007 ir 2017 metais (duomenys neskelbtini) darytų nuotraukų kopijas, kuriose matomi įrankių rinkinys WURTH (raudoni stelažai su stalčiais) ir įrankių rinkinys TENG (raudona metalinė spintelė su stalčiais). Be to, ir atsakovės atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad medinė spinta su automobilių modelių kolekcija yra jos sulaikyta. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti, kad trečiojo asmens ieškovei perduoti daiktai nėra sulaikyti atsakovės.

30. Pasisakant dėl atsakovės argumento, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali sudaryti prielaidas ieškovei pasiimti neapibrėžto kiekio įrankius, kurie galimai priklauso ieškovei nuosavybės teise, pažymėtina, kad net ir tokiu atveju, jei būtų paimti ieškovei nuosavybės teise priklausantys įrankiai ar siuvimo mašina, tai reikštų tik tai, jog jie nebėra sulaikyti atsakovės. Tačiau paaiškėjus, kad, remiantis įmonės buhalterinės apskaitos duomenimis, šie daiktai priklauso ieškovei, jie galėtų būti panaudoti, juos realizuojant, ieškovės kreditorių reikalavimams patenkinti.

31. Taip pat apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstą atsakovės argumentą, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, kadangi tik pirmosios instancijos teismo nurodytu būdu yra įmanoma įvykdyti pagrįstu pripažinto reikalavimo įvykdymą. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad sutinka, jog galima nustatyti, kuris iš daiktų yra spintelė su stalčiais iš 3 aukštų, medinė spinta su automobilių modelių kolekcija 1 vnt., metalinės lentynos 2 vnt. Tuo tarpu kitų daiktų ji pati identifikuoti negali.

32. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas esmines bylos aplinkybes ir įrodymų visetą, pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad panaudos sutartis nėra tariama bei, jog atsakovė privalo grąžinti trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančius daiktus. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

33. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau įrodymų, kad tokias patyrė, nepateikė, todėl jos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovės ŽŪB „Nemėžis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrė Čėsnienė Andrius Verikas Renata Volodko