- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- A-575-2019-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virgilijus Valančius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Ričardas Piličiauskas (pran.)
- Atsakovas
- Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- J. T., R. Š., M. T., R. V., M. B., A. M., V. Z., A. B., E. S.
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. T., R. Š., M. T. (M. T.), R. V., M. B. (M. B.), A. M., V. Z. (V. Z.), A. B. (A. B.) ir E. S. skundą atsakovams Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai J. T., R. Š., M. T. (M. T.), R. V., M. B. (M. B.), A. M., V. Z. (V. Z.), A. B. (A. B.) ir E. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (T I, b. l. 2-12), kurį tikslino (T III, b. l. 79-87, 131-132), kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d., t. y. J. T. – 2 655,21 Lt, R. Š. – 1 054,41 Lt, M. T. – 1 680,75 Lt, R. V. – 2 639,83 Lt, M. B. – 2 186,90 Lt, A. M. – 2 126 Lt, V. Z. – 2 769,24 Lt, A. B. – 2 775,18 Lt, E. S. – 323,13 Lt; taip pat prašė įpareigoti atsakovą Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Institucija) išmokėti nurodytas nepagrįstai neišmokėtas darbo užmokesčio sumas. Paaiškino, kad dirba Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato pareigūnais. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris yra taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Į Panevėžio apygardos administracinį teismą pareiškėjai kreipėsi 2008 m. gruodžio mėnesį, todėl jų keliamiems reikalavimams turi būti taikomas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas. Atkreipia dėmesį, kad valstybė atlieka darbdavio vaidmenį valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose, todėl teigė, kad Lietuvos valstybei teko pareiga numatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbą. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 ir teigė, kad vienu iš atsakovų nagrinėjamoje byloje turi būti įtraukta Lietuvos valstybė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.273 straipsnio analogiją Lietuvos valstybės atstovu turėtų būti traukiama Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007. Pažymėjo, kad ginčijamų santykių metu Lietuvos valstybės, kaip jų darbdavio, funkcijas tiesiogiai įgyvendino Institucija, kuriai tenka pareiga išmokėti darbo užmokesčio nepriemokas.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepime (T III, b. l. 137-139) pažymėjo, kad nesutinka su teiginiu, kad Institucija, apskaičiuodama priemokų ir priedų sumą pareiškėjams, nepagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad Lietuvos teisėje galiojanti įstatymo teisėtumo prezumpcija reiškia, jog įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjams darbo užmokestį, veikė teisėtai, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Remiasi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose valstybė atlieka darbdavio vaidmenį. Padarė išvadą, kad valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto. Nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, tuo pačiu turėtų išspęsti ir klausimą dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus, kad Institucija, būdama tiesioginiu pareiškėjų darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsiliepime (T III, b. l. 133-135) nurodė tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savo atsiliepime.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu (T III, b. l. 207-211) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteisė neišmokėtą darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d.: J. T. – 2 655,21 Lt, R. Š. – 1 054,41 Lt, R. V. – 2 639,83 Lt, M. B. – 2 186,90 Lt, A. M. – 1 935,01 Lt, V. Z. – 2 769,24 Lt, A. B. – 2 775,18 Lt, E. S. – 323,13 Lt; M. T. priteisė 1 680,75 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d., kito atsakovo atžvilgiu skundą atmetė. Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Teismas nustatė, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros dėl tarp pareiškėjų ir atsakovo susiklosčiusių teisinių santykių, todėl nagrinėjamoje teisinėje situacijoje nėra pagrindo remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta tik į ateitį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi 2008 m. gruodžio 17 d., nepraleidę termino, pareiškėjų prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį 3 metų (DK 298 str.). Teismas įvertino, kad pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Institucija, t. y. subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pagal CK 6.271 straipsnį, valstybei kyla pareiga atlyginti žalą dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, tačiau byloje nenustatyta, kad Institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjai neprašė įpareigoti skirti asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, be to, toks klausimas yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu. Teismas nustatė, kad A. M. prašė priteisti 2 126 Lt, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad jo skaičiavimuose padaryta aritmetinė klaida, atsakovas jam nėra sumokėjęs 1 935,01 Lt, todėl priteisė šią sumą. Be to, teismas nustatė, kad M. T. prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 31 d. – 1 680,75 Lt, todėl priteisė šią sumą, nors atsakovas 2008 m. liepos ir spalio mėnesiais yra nesumokėjęs šiam pareiškėjui dar 440,13 Lt. Teismas pažymėjo, kad neturi teisės viršyti pareiškėjo reikalavimų, tačiau nurodė, kad teismo sprendimas neužkerta kelio M. T. kreiptis dėl likusios sumos priteisimo.
III.
Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą (T IV, b. l. 2-4), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Atkreipia dėmesį, kad įstatymas ar kitais teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, kuriame nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Mano, kad pareiškėjų negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai. Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Prieina prie išvados, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
Atsiliepimas
Pareiškėjai J. T., R. Š., M. T. (M. T.), R. V., M. B., A. M., V. Z., A. B. ir E. S. atsiliepimu (T IV, b. l. 11-13) prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti. Remiasi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ribojimas buvo pripažintas neteisėtu. Nurodo, kad sprendimas dėl aukščiau nurodytos darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo Konstitucinio Teismo 72 straipsnio 4 dalies prasme laikytinas neįvykdytu, todėl pareiškėjų darbo užmokesčio dalis jiems neišmokėta neteisėtai. Atkreipia dėmesį, kad ginčas kyla tik dėl to, kuriam iš atsakovų, t. y. Institucijai ar Lietuvos valstybei, tenka pareiga išmokėti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis. Teigia, kad Institucija prašo ne panaikinti, o pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. prašomo negauto užmokesčio sumą priteisiant iš kito atsakovo Lietuvos valstybės. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamą atsakovą, iš kurio priteistina negauto darbo užmokesčio dalis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV.
Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjams J. T., R. Š., M. T., R. V., M. B., A. M., V. Z., A. B. ir E. S. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi Darbo Kodekso 298 straipsniu imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjai prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis Institucijos pateiktomis pažymomis apie pareiškėjams priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (T III, b. l. 140-193), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad klausimas dėl asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.