- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-07-25
- Bylos Nr.
- 1-2354-988/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-06650-2018-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Darius Pranka
- Kaltinamasis
- M. D.
- Civilinis ieškovas
- L. V.
- Advokatai
- Justinas Borevičius
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje M. D., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, vidurinio išsilavinimo, dirbantis MB „(duomenys neskelbtini)“, faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), neteistas,
kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje, padarymu,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
M. D. pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2018-02-08 apie 14.09 val., viešoje vietoje prie parduotuvės „S“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu, kairės rankos delnu sudavė nukentėjusiajam L. V. į veido sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kaltinamasis M. D. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės nepripažino ir parodė, kad važiavo automobiliu BMW X6 (duomenys neskelbtini) g. darbo reikalais, prieš jį stovėjo automobilis Opel šviesios spalvos, užtverdamas jam kelią, automobilis buvo prisiparkavęs ir stovėjo antroje eismo juostoje, avarinis signalas nebuvo įjungtas. Automobilis Opel stovėjo ant važiuojamosios dalies užtverdamas jam eismą. Automobilis Opel stovėjo priekiu į jį. Sustojo, susižvalgė su vairuotoju, vairuotojas pradėjo judėti, tuo metu iš parduotuvės „S.“ išėjo nukentėjusysis, net nežiūrėdamas į jo pusę, sustojęs važiuojamojoje dalyje pradėjo kalbėti su vairuotoju. Šiek tiek palaukęs jis įsijungė automobilyje vaizdo kameras, t.y. perimetro kameras ir pamatęs, kad gali pravažiuoti, pradėjo judėti, tada nukentėjusysis net atsisukęs pradėjo eiti į parduotuvę, sustojo pradėjo rodyti nepagarbius gestus, pradėjo sukioti pirštą prie smilkinio. Jis ant nukentėjusiojo neužvažiavo, su automobiliu nelietė nukentėjusiojo kojos ir neturėjo tokios tyčios. Tada jis atsidaręs langą paklausė ką jis čia daro, nukentėjusysis atsakė jam necenzūriniu žodžiu, po to reaguodamas į jo žodžius M. D. atsakė „ko tu man bleksi?“. Po to nukentėjusysis vėl pasukiojo pirštą prie galvos ir pasakė kelis necenzūrinius žodžius. Taip įvyko konfliktas, tada jis išlipo iš automobilio, nukentėjusysis spyrė į jo automobilio galinį ratą, M. D. jį atstūmė nuo automobilio, jo mušti nesiruošė, išvengdamas konflikto įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Niekas nesakė jam, kad kvies policiją, niekur nebėgo, bandė išvengti tolimesnio konflikto, nes matė, kad nukentėjusysis neadekvačiai elgiasi. Jis atstumdamas nukentėjusįjį sudavė delnu jam į veidą tam, kad apraminti žmogų, nes jis puolė jo mašiną, pradėjo spardyti. Po visų žodžių ir gestų, kai nukentėjusysis spyrė į jo mašinos galinį ratą ir jis jį atstūmė, paėmė už drabužių, striukė buvo, už striukės atlapų, vieną kartą nustūmė nuo automobilio, sudavė ranka per veidą, kad nusiramintų, nepasakytų, kad čia buvo smūgis. Nuo smūgio akiniai nenukrito. Jis pripažįsta, kad sudavė delnu, kad nukentėjusįjį nuraminti, čia buvo neplanuotas aktas, čia buvo savigynos veiksmai, gynė save ir savo turtą nuo nukentėjusiojo ir jo neadekvataus elgesio. Negalėjo jam sukelti fizinio skausmo nuo smūgio ar pastūmimo. Mano, kad nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos. Mano, kad gestų rodymas ir jo įžeidimas yra irgi visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas.
Nukentėjusysis L. V. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vasario 8 d., maždaug dienos viduryje, 14.00 val. jie važiavo su draugu į „S.“ parduotuvę atsiimti detalės ir jo draugas paprašė jo, kad nueitų į „S.“ atsiimti tos detalės, o jis tuo metu palauks mašinoje. Automobilyje dar buvo jo brolis J. S., jie sustojo toje vietoje kur yra stovėjimo aikštelė, kadangi nebuvo vietų, sustojo užstatydami kitas stovinčias mašinas. Kadangi vairuotojas liko mašinoje jis gali visada pajudinti mašiną. Jis nuėjo į „S.“ parduotuvę, ten jam neišdavė detalės, paprašė dokumentų tuo žmogaus, kuris pirko šią detalę, todėl jis turėjo grįžti prie mašinos pas draugą. Eidamas pastebėjo, kad stovi mašina, bet neatkreipė dėmesio, kad ji negali pravažiuoti. Galvojo, kad mašina tiesiog ten stovi. Jam pasirodė, kad vietos pravažiuoti yra, tačiau pro jį vietos pravažiuoti galbūt nebuvo. Jis priėjo prie savo draugo mašinos ir paprašė jo dokumento, jie užtruko vos vieną minutę, o gal net ir 40 sekundžių. Pajuto, kad automobilis, kuris stovėjo jam iš kairės, t.y. juodas BMW pastūmė jį į kairę koją, jis kaip ir neatkreipė dėmesio, jo draugas padavė dokumentą. Tiksliai negali prisiminti, buvo gal net du stūmimai, vienas pastūmimas buvo labai nestiprus, pasirodė, kad vairuotojas buvo labai susinervinęs. Galbūt buvo dar vienas stūmimas, jis buvo labai sutrikęs, nes jį stūmė su automobiliu į koją. Kai paėmė dokumentą, kaltinamasis pastūmė jį su savo mašina į kairę koją, nestipriai, tiesiog stumtelėjo su mašina, skausmo nepajuto, žymių neliko, pastūmė su automobilio priekiu, t.y. kaire vieta, su lempa pastūmė, su ta vieta, ties kaire lempa su šonu. Pataikė į kairį šlaunį. Tikrai kaltinamasis jį matė, mano, kad tyčia taip padarė. Tuo metu automobilio greitis buvo labai nedidelis. Buvo toks jausmas, kad kaltinamasis norėjo jį pastumti, kaip ir stūmė, jį tai išmušė iš vėžių dėl to jis parodė pirštą prie smilkinio ir paklausė: „Ar viskas tvarkoj su galva?“. Praeidamas jis vėl pasukiojo pirštą prie smilkinio ir garsiai pasakė kaltinamajam: „Ar viskas tvarkoj?“. Kiek pamena vairuotojo langas buvo atidarytas, jis išlipo ir labai agresyviai pasakė „Ir ką tu man?“, tiksliai jo žodžių tikrai neatsimena. Gal jis vėl pasukiojo pirštą prie smilkinio ir pasakė: „Ar Jums viskas gerai su galva?“. Neatsimena, kad keiktųsi. Tada priėjo prie parduotuvės ir galvojo, kad konfliktas išsispręs, turi pastebėjimą, kad nespyrė į kaltinamojo mašinos padangą, įraše matosi, kad to nebuvo. Jis stovėjo prie durų parduotuvės „S.“ ir kai pastebėjo, kad kaltinamasis išlipo ir lyg ir norėjo aiškintis, kadangi jį lyg ir įžeidė. Jis pamatė, kad kaltinamasis šiek tiek nesikontroliuoja. Stengėsi išvengti konflikto, nesigynė ir negalvojo, kad kaltinamasis jam trenks į veidą, kaltinamasis buvo labai agresyvus, agresyvus žvilgsnis, kovinė eisena, jis kažką jam aiškino, bet neatsimena ką, tiksliai neatsimena to pokalbio, nes buvo susinervinęs. Paskui kaltinamasis trenkė jam su kaire ranka į veidą, akiniai nukrito, smūgis buvo ne iš pačių stipriausių, bet buvo ganėtinai stiprus, kad sukelti fizinį skausmą, jam buvo šokas. Prisimena, kad kaltinamasis nuėjo link savo mašinos, greitu žingsniu, įsėdo ir nuvažiavo. Jo draugas L. G. iškvietė policiją. Jis iš esmės yra įžeistas ir pažemintas todėl, kad nei gynėsi, nei ką, jį pastūmė su automobiliu, jis parodė gal kažkokį negražų ženklą, tada kaltinamasis išlipo ir agresyviai dominuodamas, priėjo ir trenkė jam į veidą. Moralinė žala - 300 eurų, žmogus visiškai neadekvačiai elgdamas, atrodo žmogus realiai pavartojęs kažkuo. Nori sumažinti civilinį ieškinį iki 300 eurų. Ne tik įvykio metu buvo šoke, bet ir sekančią dieną, buvo pykinimas, galvos svaigimas, kai važiavo rašyti pareiškimą buvo galvos spaudimas pakilęs, buvo kraujo spaudimas galvoje. Galvos neskaudėjo, buvo svaigimas ir dezorientavimas. Jam tuo momentu buvo blogai, pusantros dienos pergyveno dėl šito įvykio ir pačios situacijos.
Liudytojas L. G. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad maždaug pietų metu, jie su L. ir J. atvažiavo prie „S.“ parduotuvės pasiimti užsakytos detalės, kurios paprašė L. nueiti į parduotuvę ir paimti, jis laukė automobilyje. L. nuėjęs į parduotuvę paėmė tą detalę ar tai atėjo pasiklausti kažko tai ir priėjo prie jo lango, jis pradarė langą t.y. vairuotojo - kairė pusė. Privažiavo truputi dešiniau, užsukdamas, todėl kai L. atėjo ir kalbėjo realiai jis kaip ir neturėjo trukdyti eismui, jis viską stebėjo iš automobilio, kai su juo kalbėjo. Jie apsikeitė keliais žodžiais, viena mašina buvo pravažiavusi, siauresnė mašina negu kaltinamojo, vairavo moteris, todėl jam pasirodė, kad vietos ten yra pakankamai. Tada privažiavo kaltinamojo automobilis ir prasidėjo tam tikra psichopatija, psichopatijos požymių turintis elgesys. Prasidėjo tam tikri veiksmai, t.y. mosavimas savo rankomis, vienas kitas keiksmas, dabar nepasakytų koks, visa kūno kalba išreikšta agresija, rodamas potencialus ir esamas pavojus aplinkiniams, buvo pareikalauta jo draugo L., kad jis pasitrauktų nuo kelio ir netrukdytų jam pravažioti, jam atsisakius, kaltinamasis išlipo iš automobilio, L. jau buvo atsitraukęs nuo jo automobilio, todėl jis nebegalėjo matyti, sėdėjo žemiau. Jis tik girdėjo šūksnius, tam tikri veiksmai buvo padaryti, kurių jis nematė. Kaltinamasis grįžinėjo į savo vairuotojo vietą, jis pasakė, kad skambina į policiją. Jam atrodo, kad jis stovėjo pusiau skersai į gatvę. Jis galėtų nupaišyti, negali papasakoti. Nekliudė pravažiuoti automobiliams važiuojantiems gatve, L. stovėjo prie jo automobilio durelių taip pat nekliudė pravažiuoti automobiliams. BMW privažiavo, tarsi netilpo, nors galėjo tilpti jo manymu, prasidėjo plūdimasis, naudojo necenzūrinius žodžius L. atžvilgiu dėl to, kad kaltinamojo manymu L. užstojo važiuojamąją dalį. L. pasakė, kad nepasitrauks tada buvo išlipta ir suduoti tie smūgiai, jis tų smūgių nematė, bet girdėjo. Girdėjo kaip kaltinamasis trenkė L., tai yra girdėjo šūksnius, aimanavimus, suprato, kad žmogus kenčia, patiria smurtą. Automobilis stūmė L.. Stumtelėjo, t.y. toks švelnus paaiškinimas, kad tu čia nebebūsi toje vietoje. Vairuotojas stūmė L. būdamas prie vairo, paspausdamas gazo pedalą. Nežino, kodėl reikėjo L. stumti. Galimai kaltinamasis kliudė bamperiu L., matė tą stumtelėjimą, po to pastūmimo kaltinamasis ir išlipo duoti į snukį, lygtais 2 kartus kaltinamasis stūmė L., labai švelniai. Jis negirdėjo, ar L. kažką sakė BMW vairuotojui, nematė, ar rodė kažkokius tai ženklus. Jis iškvietė policiją iš karto, kai pasakė kaltinamajam, kad skambina į policiją ir kaltinamasis išvažiavo. Iškvietė policija tam, kad kaltinamasis neužmuštų jo draugo.
Liudytojas P. L. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad datos neprisimena, viskas vyko prie parduotuvės „S.“, mano, kad buvo diena, apie pietus arba po pietų, nes jie su žmona išėjo iš parduotuvės „S.“. Atkreipė dėmesį į automobilį, kurio numeris buvo (duomenys neskelbtini). Pamatė kaip kaltinamasis išlipo iš savo automobilio ir kartu su nukentėjusiuoju stovėjo, matė dvi mašinas. Dar matė kitame automobilyje sėdintį nukentėjusiojo brolį, triukšmas buvo toks, kad jie pravažiuoti negalėjo. Jam užsifiksavo kada kaltinamasis pasakė „tokius ne tik mušti reikia“. Matė kaip nukentėjusysis ėjo pro dešinę pusę link parduotuvės „S.“, nes per vidurį stovėjo krūva automobilių, nukentėjusysis bandė atidaryti parduotuvės „S.“ duris ir kaltinamasis iš kitos pusės priėjęs, t.y. iš kairės pusės priėjęs, trinktelėjo nukentėjusiajam per veidą dėl ko nukrito nukentėjusiojo akiniai, dar atsimena, kad buvo ženklas iš nukentėjusiojo pusės, t.y. pasukiojo pirštą prie smilkinio kaltinamojo atžvilgiu. Po to buvo dar kažkoks triukšmas ir kaltinamasis įsėdo į mašiną ir nuvažiavo. Būtų neatkreipęs dėmesio, jeigu nebūtų kažkoks šurmulys tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo. Tokiais veiksmas buvo sutrikdyta jo ir jo žmonos rimtis. Jo žmona labai sunkiai serga ir jie įvykio metu buvo kartu. Žmona irgi viską matė, norėjo liudyti, bet jis jai neleido, nes ji turi daug ligų. Jo žmona pirma ir sureagavo į šitą įvykį, jos rimtis buvo ypatingai sutrikdyta, jos žodžiai buvo tokie kaltinamajam, kad nedera taip elgtis, žmona drausmino kaltinamąjį. Jam tuo metu nebuvo baisu, o žmonai buvo baisu. Nematė, ar nukentėjusysis spardė kaltinamojo mašiną. Ta vieta, kur jie stovėjo su žmona, yra truputi ant kalvelės, todėl viskas puikiai matėsi. Neatsimena, ar jie ėjo iš parduotuvės „S.“, ar į parduotuvę „S.“. Jie ėjo į „S.“ parduotuvę, neprisimena, ar užėjo į parduotuvę. Gali būti, kad ėjo nuo stoties. Įvyki pats matė. Matė kaip nukentėjusysis lenkėsi, pasiėmė akinius. Jis nedrausmino nei kaltinamojo, nei nukentėjusiojo.
Liudytojas J. S. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad viskas įvyko senokai, po pietų, 15.00 val., kai važiavo su draugu L. G. ir jo broliu L. į parduotuvę „S. “ atsiimti detalės. Buvo stovėjimo aikštelė per vidurį kelio, tai jie sustojo dešinėje pusėje, ten berods buvo dar trys mašinos. Jie sustojo trumpam ir kadangi jo draugas L. vairuotojas, jis paprašė L., kuris sėdėjo priekyje dešinėje pusėje, kad jis nueitų pasiimti detalės. Jis sėdėjo Opel automobilyje gale per vidurį. Tvarkingai pastatė automobilį, prieš tai pravažiavo mašina ir be problemų, niekam neužstojo pravažiavimo, pastatė mašiną tiesiai lygiagrečiai palei važiuojamąją dalį. L. grįžo už 2 minučių ir atsistojo prie lango paprašyti dokumento be kurio matomai nebuvo galima išduoti tos detalės, kadangi užsakovas detalės buvo L., kol L. traukė tą dokumentą, L. stovėjo per langą įkišęs galvą ir kalbėjo su L., jis pastebėjo už jo mašiną, pravažiavo viena mašina ir už jo stovėjo BMW X6. Automobilis iš pradžių privažiavo arčiau, šiek tiek prilietė L. ir L. galvojo, kad gal netyčia, automobilis po truputi artėjo, matėsi, kad buvo ten vietos pravažiuoti ir jis specialiai per du kartus stumtelėjo L.. L. gavęs dokumentą, atsisuko ir nueidamas link parduotuvės „S.“, pasukiojo pirštą prie smilkinio, tada jis pamatė, kad kaltinamasis atsisegė diržą, agresyviais, greitais mostais atidarė duris ir pradėjo eiti link L., jis tuo pačiu metu pats išlipo iš mašinos ir matė kaip kaltinamasis trenkė broliui. Iš pradžių kaltinamasis pagrasino po to trenkė L. ir kažką ten rėkavo. L. nelabai suprato kas įvyko, nes nebuvo jokio dialogo, tiesiog priėjo ir trenkė. Kaltinamasis pats kalbėjo, L. su kaltinamuoju praktiškai nekalbėjo, jis įsėdo į mašiną, nes pamatė, kad niekas nevyksta, pagalvojo gal draugas viską nufilmavo. Brolis labai pasimetė, jis tuo metu užsidėjo akinius, kaltinamasis jau buvo atidaręs duris, jau kaip ir įsėdo į mašiną. Tuo metu su kaltinamuoju dar pradėjo šnekėti liudininko P. L. žmona, ji pasakė: „Koks tu drąsus vaikus mušti“, kaltinamasis atsakė „Tokius kaip jį ne tik mušti reikia“. Mano draugas L. 7-8 kartus pasakė kaltinamajam: „Ką jūs darote? Aš kviečiu policiją“. Kaltinamasis matomai negirdėjo, įsėdo į mašiną ir labai greitai išvažiavo. Mano, kad jeigu koks nors automobilis norėtų pravažiuoti pro jų automobilį, tai tilptų ir galėtų pravažiuoti. L. niekam netrukdė, nes tuo metu, kai stovėjo brolis prie vairuotojo lango, viena mašina be jokių problemų pravažiavo. Matė tą momentą, kai kaltinamasis prilietė brolį, t.y. šlaunį ir matė tą momentą, kai stumtelėjo. 2 prilietimai buvo. Buvo prilietimas ir pastūmimas. Pastūmimas vienas buvo. Automobilis vos judėdamas pastūmė L.. Mano, kad kaltinamasis tyčia pastūmė, kodėl tyčia pastūmė? Nes buvo vietos pravažiavimui, po truputi važiuoja lyg grasina, tuoj tave suvažinėsiu. Čia mano nuomonė, nėra matęs dar tokių atvejų ir mano, kad negalima taip elgtis. Po to momento, kai parodė pirštą prie smilkinio, praėjo 3 sekundės. Jis apėjo jų mašiną iš galo ir pamatė tą momentą, kai kaltinamasis priėjęs prie L., trenkė jam, jeigu neklysta trenkė su delnu, vieną kartą, nuo smūgio nulėkė akinai ir buvo paraudinamas, jo nuomone, stipriai trenkė. Jo brolis nespyrė į kaltinamojo mašiną. Viską ką darė jo brolis, tai yra vengė problemų.
Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota apžiūrėta įvykio vieta (b.l. 7-10)
2018-02-20 apžiūros protokole užfiksuotas apžiūrėtas vaizdo įrašas filmuotas vaizdo kamera, esančia prie parduotuvės „S.“, iš kurio matyti, kaip M. D. suduoda vieną smūgį ranka L. V. į veidą (b.l. 35-37)
2018-06-06 apžiūros protokole užfiksuotas apžiūrėtas vaizdo įrašas filmuotas vaizdo kamera, esančia M. D. automobilyje BMW X6, iš kurio matyti M. D. ir L. V. veiksmai, kai šis grįžo iki automobilio Opel, taip pat, kaip M. D. automobilis važiuodamas priekiniu bamperiu paliečia L. V. dešinę koją, į ką L. V. atsako pasukiodamas pirštą prie smilkinio (b.l. 39-40).
Motyvuojamoji dalis
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo
Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-410/2011, 2K-303/2014). Įžūliu elgesiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laikytini ir tie atvejai, kai prieš kitą(us) asmenį(is) panaudojamas fizinis smurtas. Kasacinės instancijos praktikoje įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2009). Vandališki veiksmai apima svetimo turto daužymą, ardymą, padegimą, apipylimą dažais ar kitokį niokojimą.
Nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėsi veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-141/2015, 2K-520-303/2015).Veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, padaroma tiesiogine tyčia. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veika gali būti kvalifikuojama ir tais atvejais, kai viešosios tvarkos pažeidėjas veikia nesukonkretindamas jo veiksmų galimo poveikio visuomenei, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012, 2K-437/2013). Motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai, todėl šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie. Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011).
Aiškinant viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymius, teismų praktikoje pažymima, kad šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Tačiau padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Veikos motyvai ir tikslai nėra būtini viešosios tvarkos pažeidimo nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau kaltininko elgesio paskatų analizė svarbi jo tyčios turiniui nustatyti, taip pat išvadai, kad asmuo suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą ir kad tai buvo svarbus jo veikos aspektas. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas savaime nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-242/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-54-222/2017).
M. D. kaltinamas tuo, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2018-02-08 apie 14.09 val., viešoje vietoje prie parduotuvės „S.“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, matant pašaliniams asmenims, savo įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad važiuodamas automobiliu BMW X6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekiniu bamperiu tyčia kliudė nukentėjusiojo L. V. koją, po ko kairės rankos delnu sudavė nukentėjusiajam L. V. į veido sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis M. D. savo kaltės dėl jam pateikto kaltinimo nepripažino, nurodė, kad automobiliu L. V. nestūmė ir nekliudė, o vieną kartą sudavė kairės rankos delnu L. V. į veidą, tačiau tai darė gindamas save ir savo turtą – automobilį (nes L. V. į jį spyrė), be to, smūgis nebuvo stiprus.
Teisiamojo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis L. V. parodė, kad M. D. su automobiliu jį pastūmė du kartus, fizinio skausmo nejuto, mano, kad jis tai padarė tyčia, nes tokiais veiksmais norėjo parodyti, jog nori pravažiuoti automobiliu.
Peržiūrėjus M. D. pateiktą vaizdo įrašą, kur buvo filmuojama iš jo automobilio, matyti, kad M. D. su savo automobiliu BMW X6, norėdamas pravažiuoti važiuojamąja dalimi tarp kitų dviejų automobilių (vienas iš jų Opel) bei pro prie automobilio Opel stovintį L. V., mažiausiai du kartus, vis stabtelėdamas, pamažu pajuda į priekį. Iš vaizdo įrašo matyti, kad L. V. stovi labai arti automobilio BMW X6 priekinio bamperio kairio kampo, o automobilis BMW X6 po pirmo pajudėjimo į priekį prie L. V. (kojų) priartėja dar labiau. Tačiau iš L. V. reakcijos (jos nebuvo jokios, kai po sekančio pajudėjimo L. V. sureagavo) galima abejoti, kad šiuo momentu (pirmo pajudėjimo metu) buvo paliesta L. V. koja. Juo labiau, kad apie du kartus buvusį pastūmimą L. V. nenurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, o apklausiamas teisme taip pat dėl šių aplinkybių abejojo. Net jeigu pirmo pajudėjimo metu ir buvo paliesta L. V. koja, kyla abejonių, kad tai buvo padaryta tyčiniais M. D. veiksmais, nes nukentėjusiojo parodymai nėra pakankami ir objektyvūs nustatant kaltės formą, o vaizdo įrašas nepatvirtina to, kad M. D. veikė tiesiogine tyčia (ar juo labiau tokiais veiksmais siekė sutrikdyti ar sutrikdė visuomenės rimtį). Toliau iš vaizdo įrašo matyti, kad po pirmo pajudėjimo automobilis BMW X6 stabteli ir antrą kartą pajuda pamažu pirmyn, kai L. V. dar stovi prie automobilio Opel vairuotojo lango. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matyti, kad antrą kartą iš pradžių pajuda automobilis BMW X6, ir tik po akimirkos, atsukdamas nugarą į automobilį BMW X6 (t. y. nežiūrėdamas į jį ir nusisukdamas nuo jo), per gatvės važiuojamąją dalį pradeda eiti L. V.. L. V. eina pro pat automobilio BMW X6 priekinį bamperį, kai automobilis jau važiuoja (iš lėto juda), dėl ko ir įvyksta nukentėjusiojo L. V. kojos kliudymas bamperiu (tokia išvada darytina įvertinus nukentėjusiojo reakciją). Šiuo atveju teismas vadovaujasi vaizdo įrašu, kuris yra objektyvus įrodymas ir kuris nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, kad jo koja buvo kliudyta tyčia. Priešingai, teismas daro išvadą, kad minėtas kliudymas galėjo kilti tiek dėl neatsargių L. V. veiksmų, jam būnant važiuojamojoje dalyje ir einant per gatvę prieš jau iš lėto važiuojantį automobilį, taip pat tiek dėl neatsargių M. D. veiksmų, važiuojant automobiliu, kai šalia automobilio stovi/eina pėsčiasis. Baudžiamojoje byloje nėra neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, kad M. D. tyčia pastūmė ar palietė L. V. automobiliu. Įvertinus šias aplinkybes, teismas šalina iš kaltinimo požymį, kad M. D. važiuodamas automobiliu BMW X6, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priekiniu bamperiu tyčia kliudė nukentėjusiojo L. V. koją.
Kaip minėta, M. D. nurodė, kad sudavė L. V. per veidą, gindamas save ir savo turtą.
Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą.
Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų), ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-416-942/2016).
M. D. nurodė, kad L. V. kėsinosi į jo automobilį, kai spyrė į jį. L. V. neigė tai daręs, tokių aplinkybių nepatvirtino ir byloje apklausti liudytojai, pateiktuose dviejuose vaizdo įrašuose M. D. nurodomų L. V. veiksmų taip pat nesimato. Todėl teismas tokius M. D. parodymus laiko gynybine jo pozicija, kurios nepatvirtina kiti byloje ištirti įrodymai, todėl šią jo versiją vertina kritiškai. Tuo tarpu L. V. veiksmai rodant (sukiojant) pirštą prie smilkinio ar keikiantis M. D. atžvilgiu nėra pavojingas kėsinimasis, nuo kurio leistina būtinoji gintis ir fizinis smurtas prieš tokius veiksmus atliekantį asmenį, nes L. V. nesiekė pažeisti ir nepažeidė baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių. Kita vertus, net ir nustačius, jog. L. V. spyrė į automobilį, M. D. smūgis į veidą buvo atliktas pasibaigus kėsinimosi į jo turtą akivaizdumui, nes kėsinimasis jau buvo pasibaigęs, o M. D. L. V. jau buvo nustūmęs saugiu atstumu nuo automobilio. Be to, L. V. daugiau jokių veiksmų prieš M. D. ar jo turtą neatliko. Todėl teismas sprendžia, kad M. D. šioje situacijoje neveikė būtinosios ginties sąlygomis.
Byloje neginčijamai (šių faktinių aplinkybių niekas neginčijo) nustatyta, kad M. D. vieną kartą delnu sudavė L. V. per veidą. Iš kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų darytina išvada, kad M. D. panaudotas fizinis smurtas prieš L. V. buvo jų tarpusavio konflikto, prasidėjusio dėl L. V. kliudymo automobiliu, besitęsusio tarpusavio apsižodžiavimu, pasekmė. M. D. pasijuto įžeistas tokio L. V. elgesio, todėl vieną kartą delnu sudavė jam per veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Teismas sprendžia, kad tai buvo asmeninio pobūdžio konfliktas. Tačiau minėta, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Todėl šiuo atveju turi būti vertinama tai, ar M. D. veiksmai buvo pavojingi aplinkiniams ir ar jais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.
Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas P. L. parodė, kad jam ir jo žmonai dėl įvykio buvo sutrikdyta jų rimtis, jo žmona juto baimę, ji ypatingai neigiamai sureagavo į šį įvykį, nes yra ligota, be to, ji drausmino M. D. (kad ji drausmino M. D. patvirtino ir liudytojas J. S.). P. L. ir jo sutuoktinė buvo įvykio vietoje, ėjo pro šalį, t. y. buvo su įvykiu nesusijęs pašalinis asmuo. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai. P. L. buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo, jis nepažįsta kitų įvykio dalyvių, jo parodymai iš esmės nuoseklūs, neprieštarauja kitai baudžiamosios bylos medžiagai, todėl pagrindo netikėti jo parodymais teismas neturi. Įvertinęs šio liudytojo parodymus, taip pat viešą įvykio vietą, M. D. pasirinktą konflikto sprendimo būdą, teismas sprendžia, kad M. D., asmeniniam konfliktui spręsti pasirinkdamas viešą įvykio vietą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojant fizinį smurtą, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, t. y. M. D. veikė nesukonkretindamas kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatė, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Būtent tokių M. D. veiksmų pasekoje buvo sutrikdyta kitų asmenų – P. L. ir jo sutuoktinės rimtis. Teismas vertindamas šią situaciją, atsižvelgia į kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką panašiose bylose (kasacinio teismo byla Nr. 2K-384-788/2018), kai kaltininko fizinio smurto naudojimas siekiant išspręsti konfliktą dėl netinkamo automobilio pastatymo buvo kvalifikuotas kaip nusikaltimas, numatytas BK 284 straipsnyje. Kartu teismas pažymi, kad kaltinamojo gynėjo baigiamosios kalbos metu cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018 negali būti taikoma kaip analogija nagrinėjamoje byloje dėl iš esmės skirtingų faktinių bylų aplinkybių. Minėtoje byloje kaltininkai buvo kaltinami viešosios tvarkos sutrukdymu muštynių metu, be to, nebuvo nustatyta, jog įvykio metu būtų sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Todėl teismas negali remtis šioje byloje kasacinio teismo pateiktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu kaip precedentu.
Taigi teismas, ištyręs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, konstatuoja, kad įrodyta, jog M. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. M. D. pažeidė viešąją tvarką, o būtent: 2018-02-08 apie 14.09 val., viešoje vietoje prie parduotuvės „S.“, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, matant pašaliniams asmenims, įžūliu elgesiu, kairės rankos delnu sudavė nukentėjusiajam L. V. į veido sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Dėl bausmės skyrimo
Kaltinamojo M. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Skirdamas bausmę M. D., teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinimasis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, į kaltinamojo asmenybę: neteistas, ne kartą baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų (b. l. 65-69), dirba (b. l. 81), nėra duomenų apie gydymą VšĮ „Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė“, VšĮ „Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras“ ar Vilniaus priklausomybės ligų centre, taip pat į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Įvertinus šias aplinkybes, teismo manymu, bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam baudos bausmę, kurios dydis nustatytinas mažesnis nei vidurkis.
Dėl civilinio ieškinio
Nukentėjusysis L. V. pateikė civilinį ieškinį dėl 1200 Eur neturtinės žalos padarymo (b.l. 23), kurį teisiamojo posėdžio metu sumažino iki 300 Eur.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką piniginės kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialines prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymo nustatyta tik piniginė satisfakcija, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-03 nutartis Nr. 3K-3-196/2010, 2012-04-30 nutartis Nr. 3K3-202/2012, kt.).
Šiuo konkrečiu atveju nėra duomenų, kad dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata, nustatyta kad sukeltas fizinis skausmas. Nėra abejonės, jog dėl kaltinamojo veiksmų L. V. patyrė psichologinį diskomfortą, tačiau civiliniame ieškinyje nenurodyta kiek laiko truko fiziniai skausmai ar diskomfortas, apklaustas teisiamojo posėdžio metu L. V. nurodė, kad padarinius juto apie 1 parą. Objektyvių duomenų, kad dėl kaltinamojo įvykdyto nusikaltimo L. V. ilgam laikui sutriko psichinė ar fizinė sveikata ar kilo kokie nors kiti ilgalaikiai padariniai, byloje nėra. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais teismas daro išvadą, kad nukentėjusiajam padaryta mažesnė nei nurodoma jos civiliniame ieškinyje neturtinė žala, t. y. nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala vertinama 200 eurų.
Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 301 straipsniu, 302 straipsniu, 303 straipsnio 1, 2 dalimis, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1, 6, 7 dalimis,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
M. D. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, ir skirti jam bausmę – 70 MGL (3500 Eur) baudą.
L. V. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos padarymo tenkinti iš dalies. Priteisti L. V. iš M. D. 200 Eur neturtinės žalos.
Įpareigoti M. D. vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalimi baudą sumokėti per 2 mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokant ją į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (pasirinktinai: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“; LT74 4010 0510 0132 4763 AB DNB bankas; Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Nordea Bank AB Lietuvos skyrius; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas ir kt.), nurodant įmokos kodą 6801. Sumokėjęs baudą nuteistasis teismo nuosprendį priėmusio teismo raštinės tarnautojui pateikia tai patvirtinančius dokumentus.
Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.
Jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais.
Jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, antstolio teikimu baudą gali pakeisti areštu.
Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.