- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-04
- Bylos Nr.
- I-2512-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00744-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K) 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. vasario 20 d. nesuteikto dietinio maitinimo. Nurodo, kad teko kęsti alkį ir patirti psichologinius sukrėtimus. Teigia, kad atsakovas neveikė taip, kaip nustato teisės aktai.
Taip pat pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Jis buvo stebimas kitų asmenų. Pažymi, kad sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas 1,50 metro aukščio pertvara. Sklinda nemalonus kvapas, kamerose nėra ventiliacijos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 32, 39), kuriuose nesutiko su atsiliepime išdėstyta pozicija ir teigė, kad nemalonus kamerose oras sklido, o išsivėdinti tinkamai patalpas per langus nėra galimybių. Taip pat pareiškėjas teigia, kad jam kameros buvo per mažos ir jam trūko laisvo ploto. Pažymi, kad nuo 2018 m. vasario mėnesio jam skirtas dietini maitinimas ir jam jo nedavė ir dėl to kentė alkį.
Šalies argumentai
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (po reorganizacijos Vilniaus pataisos namai) su skundu nesutinka, nurodo, kad keliami reikalavimai nepagrįsti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 6–10) nurodo laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K ir teigia, kad minimalaus kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pažymi, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K pabrėžia, jog yra specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus. Jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Teigia, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.
Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena. Reikalingą inventorių bei kalcinuotą sodą, skirtą kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, išduoda į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiria nuobaudas.
Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenustato nei teisės aktai, nei teismų praktika.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus. Lukiškių TI-K neturi akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Plotą nurodo apytiksliai – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m.) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m.).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškina, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardinant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje.
Atsiliepime pažymi, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos reikalavimų bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Tvirtina, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pažymi, kad valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pažymi, kad pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis, kadangi Lukiškių TI-K administracija ir virtuvės darbuotojai nebuvo gavę jokių medicininių duomenų arba pareiškėjo prašymų (skundų), susijusių su dietinio maitinimo paskyrimu. Pažymi, kad maistas gaminamas laikantis patiekalų receptūros ir technologinių aprašymų, sveriamas bei tikrinamos jo porcijos.
Teigia, kad pareiškėjas neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų, todėl jo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą negali būti tenkinamas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o Lukiškių TI-K neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. vasario 20 d.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 6, 11–16), nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K iš viso 6 paras kameroje Nr. 105, 302 vienas, o kameroje Nr. 345 dviese, kai kameros plotas 7,95 kv., t. y. jam teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m) vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Taigi, konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo atžvilgiu nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi, kaip minėta, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl pažeistos ploto normos laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose nebuvo atskirtas sanitarinis mazgas ir buvo ribojamas jo privatumas atliekant gamtinius reikalus.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).
Įvertinus Lukiškių TI-K pateiktus duomenis nustatyta, kad, kai pareiškėjas buvo laikomas vienas 2019 m. vasario 15–17 d., o kamerose buvo įrengtos užuolaidos, darytina išvada, kad buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Tai atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (pvz. 2019 m. liepos 31 d. Nr. A-2299-525/2019). Likusiu laikotarpiu, t. y. iš viso 3 paras, pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, buvo pažeista. Tarnybiniame pranešime nėra duomenų, kad kameroje Nr. 345 būtų įrengta atskira kabina su durimis (b. l. 17–18).
Taip pat pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra ventiliacijos, sklinda nemalonūs kvapai.
Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 17–18) nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per lengvai atidaromus ir vėdinimui pritaikytus langus. Be to, vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktuose (b. l. 23–26) nenustatyta pareiškėjo nurodytų Higienos normų reikalavimų pažeidimų. Pareiškėjas jokių duomenų skunde nurodytiems pažeidimams pagrįsti nepateikė. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K jam nedavė dietinio maitinimo ir dėl to jis teigia buvo priversta kęsti alkį. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal nedirbančių vyrų valgiaraštį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo skirtas maitinimas pagal dietinį valgiaraštį. Jis jokių skundų ar prašymų, kad pagal tokį valgiaraštį turi būti maitinamas, nepateikė. Pareiškėjas nurodo, kad žodžiu kreipėsi dėl maitinimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas yra teikęs ne vieną skundą, taigi, ir prašymą dėl netinkamo maitinimo, jei jis nebuvo skirtas, galėjo teikti atitinkamai administracijai. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas buvo maitinamas laikantis teisės aktų reikalavimų. Šiuo atveju vien pareiškėjo argumentai, nesat jokių duomenų apie skirtą dietinį maitinimą, negali būti laikomi pagrįstais. Pažymėtina ir tai, kad ginčo laikotarpis apima tik 6 paras.
Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 3 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.
Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, tačiau, įvertinus pažeidimo trukmę (3 paros) ir tai, kad jis nenurodė jokių išskirtinių neigiamų pasekmių, t. y. neigiamų fizinių ar dvasinių išgyvenimų, o tik abstrakčiai skunde nurodė patirtus nepatogumus, teismas pripažįsta, kad jo teisė naudotis sanitariniais mazgais užtikrinant privatumą Lukiškių TI-K buvo pažeista.
Teismas nenustatė tokio pažeidimo lygio, kad jam būtų priteista piniginė kompensacija pinigais. Taigi, reikalavimas priteisti žalą pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo M. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas, naudojantis sanitariniais įrenginiais nuo 2019 m. vasario 18 d. iki 2019 m. vasario 20 d. (įskaitytinai), buvo pažeista.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.