Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Almanto Padvelskio, kolegijos teisėjų Erikos Misiūnienės, Audriaus Saulėno, sekretoriaujant J.Mickevičienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui H. Mackevičiui, atsakovams A. Č., E. Č., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „PMP“ ieškinį atsakovams A. Č. ir E. Č. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys E. V. ir AB bankas „NORD/LB Lietuva“, bei atsakovų apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-10-12 sprendimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2001 m. liepos 9 d. UAB „Medžio amžius“ ir atsakovė E. Č. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Medžio amžius“ įsipareigojo parduoti 211,95 kv. m bendro naudingo ploto medinio vieno aukšto 5-ių kambarių su mansarda gyvenamojo namo iš rąstų konstrukcijos bei 19,784 kubinių metrų pušinių lentų, o atsakovė įsipareigojo už medinio namo konstrukcijas bei pušines lentas sumokėti 100 000 Lt pagal pardavėjo pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą per devynis mėnesius nuo pardavimo dienos (b. t. 1, b. l. 7). Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. kovo 27 d. sprendimas (b. t. 2, b. l. 25-26) bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo perduotas atsakovei, tačiau atsakovė už gautus daiktus nesumokėjo. Taip pat byloje nustatyta, kad UAB „Medžio amžius“ ir ieškovė UAB „PMP“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Medžio amžius“ perleido ieškovei teisę gauti 100 000 Lt mokėjimą pagal 2001 m. liepos 9 d. sutartį. Ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir nagrinėjamojoje byloje turi prejudicinę galią (CPK 182 str. 2 p.). Taigi atsakovai pripažįsta, kad pagal 2001 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutartį jokių mokėjimų neatliko, tačiau mano, kad prievolė sumokėti dar neatsirado, nes dar nepateikta PVM sąskaita-faktūra, UAB „Medžio amžius“ neįvykdė savo įsipareigojimų, t. y. nesukomplektavo namo rąstų konstrukcijos ir prekė nevisiškai sukomplektuota, be to, nesukomplektuoto namo reali kaina gali būti tik 37 000 Lt, todėl jie neturi mokėti ieškovės nurodytos 100 000 Lt sumos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina šių atsakovų nurodytų aplinkybių.

Kaip jau buvo nurodyta, 2001 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties 4.1 p. šalys numatė, kad pirkėjas už medinio namo konstrukciją bei pušines lentas sumoka 100 000 Lt pagal pardavėjo pateikiamą PVM sąskaitą-faktūrą per devynis mėnesius nuo pardavimo dienos. Taigi pagal sutartį prievolė sumokėti atsakovams atsirado ne nuo PVM sąskaitos-faktūros gavimo dienos, o nuo atitinkamų daiktų perdavimo dienos. Toks sutarties aiškinimas atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 str.) bei LR CK 6.314 str. 2 d. nuostatas. Bylos medžiaga patvirtina, kad daiktai pagal sutartį buvo perduoti atsakovams, kurie šiais daiktais naudojosi, juos valdė bei disponavo, t. y. daiktai perėjo atsakovų nuosavybėn, todėl jie privalo už šiuos daiktus sumokėti (CK 6.305 str. 1 d., 6.314 str. 2 d.).

Atsakovai, atsisakydami sumokėti už jiems parduotus daiktus, tvirtina, kad pateikti daiktai nėra visiškai sukomplektuoti. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovai per protingą laiką po to, kai neatitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, būtų pranešę pardavėjui bei nurodę, kokių reikalavimų daiktai neatitinka. Atsakovai ir šiuo metu tokių duomenų pardavėjui ar ieškovei nėra pateikę, todėl atsisakydami sumokėti už gautus daiktus neteko teisės remtis daiktų neatitikimu (CK 6.327 str. 5 d., 6.348 str. 1 d., 2 d.). Be to, pažymėtina, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių daiktų nekomplektiškumą, todėl nėra pagrindo daryti išvadų, kad jiems pateikti daiktai neatitiko sutarties sąlygų (CPK 178 str., 179 str. 1 d.).

Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad mažinti iš atsakovų priteistiną sumą už parduotus daiktus remiantis jų nekomplektiškumu, nėra pagrindo (CPK 185 str.). Taip pat nėra pagrindo mažinti 2001 m. liepos 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą kainą atsižvelgiant į atsakovų ar kitų asmenų sudarytose sutartyse nurodytas daiktų kainas. LR CK 6.313 str. 1 d. numato, kad parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Taigi kiekvieno atveju šalys, atsižvelgdamos į tuo metu esančias aplinkybes, savo interesus bei poreikius, susitaria dėl parduodamo daikto kainos, tačiau tai nereiškia, kad vėliau šis daiktas turi būti parduotas už ankstesnėje sutartyje nurodytą kainą. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad parduotų daiktų kaina tuo metu aiškiai neatitiko protingumo kriterijų, todėl keisti kainą pagal jų nurodytus kriterijus nėra pagrindo (CK 6.313 str. 4 d., CPK 178 str., 179 str. 1 d.). Atsakovų apeliaciniame skunde pateiktas apskaičiavimas, kad jie turėtų sumokėti už daiktus 1 300 Lt, yra visiškai nesuprantamas, todėl kolegija dėl tokio apskaičiavimo pasisakyti neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovai per sutartyje nustatytą terminą nesumokėjo daiktų kainos, pagrįstai patenkino ieškinį (CK 6.344 str. 1 d.).

Apeliaciniame skunde atsakovai nurodė, kad ieškovė galėjo išardyti ir pasiimti medinio namo konstrukcijas, tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad iš atsakovams pateiktų kilnojamųjų daiktų buvo sukurtas nekilnojamasis daiktas, be to, buvo perleistas atlygintinai kitiems asmenims, todėl ieškovė nebeturėjo daiktų išreikalavimo teisės ir pagrįstai pareiškė reikalavimą dėl sumokėjimo už parduotus daiktus (CK 6.345 str. 1 d., 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str., teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.