Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėja Julija Gražina Vaitulionienė, sekretoriaujant Rimai Čižauskienei, dalyvaujant ieškovei E. Č. , atsakovių uždarųjų akcinių bendrovių „Medžio amžius“ ir „PMP“ atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, trečiajam asmeniui A. Č. , teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. Č. ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Medžio amžius“ ir „PMP“, trečiasis asmuo A. Č. , dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2004 m. birželio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 1, b.l. 91-93). Ieškovei apeliaciniu skundu apskundus šį pirmosios instancijos teismo sprendimą, Klaipėdos apygardos teismas 2004 m. lapkričio 24 d. nutartimi teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (t. 1, b.l. 126-128).

Tikslindama ieškinį, atsakove patraukusi UAB ,,PMP“ (t. 2., b.l. 6-7, 12-13, 65-66) ieškovė nurodė, kad vadovaujantis 2001 m. liepos 9 d. sutarties 6 punktu, 2002 m. lapkričio 20 d. tarp atsakovių UAB „Medžio amžius” ir UAB „PMP” buvo sudaryta tų pačių prekių pirkimo-pardavimo sutartis už 35 700 Lt perleidžiant teisę į 100 000 Lt apmokėjimo gavimą, tai yra teisę reikalauti iš jos papildomai 35 700 Lt (t. 1, b.l. 38). Ieškovės teigimu, šiuo atveju įvyko esminis kainos pakeitimas, apie kurį ji nežinojo, todėl mano, kad šis sandoris taipogi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, t.y. CK 6.305 str., 6.309 str., 6.311 str., 6.313 str. 7 d., 6.314 str., 6.317 str., 6.318 str. Ieškovė teigė, kad pareiga atsiskaityti už perleidžiamus daiktus perėjo tretiesiems asmenims pagal 2002 m. lapkričio 20 d. sutartis, sudarytas tarp atsakovo UAB ,,PMP“ ir UAB ,,Kagetas“ (t. 1, b.l. 41) bei atsakovo UAB ,,PMP“ ir trečiojo asmens A. Č. (t. 1, b.l. 42).

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 12 d. nutartimi civilinė byla buvo perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui pagal teismingumą (CPK 27 str. 1 p.).

Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ieškovei apeliaciniu skundu apskundus šį teismo sprendimą, Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi teismo sprendimą panaikino dėl absoliutaus jo negaliojimo pagrindo (CPK 71 str. 2d.) ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo Klaipėdos apygardos teismui (t. 2, b.l. 117-119).

Nagrinėjant bylą iš naujo ieškovė palaikė savo ieškininius reikalavimus ir prašo juos patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta kad ieškovei 2001 m. liepos 9 d. sutartimi atsakovė UAB „Medžio amžius“ pardavė medinio namo konstrukcijas bei 19,784 m³ pušinių lentų, ieškovė įsipareigojo sumokėti 100 000 Lt pagal pardavėjo pateiktą PVM sąskaitą-faktūrą per 9 mėnesius nuo pardavimo dienos ir mokėjimas bus laikomas įvykusiu po to, kai šalys tai patvirtins dokumentu, t.y. nustatyta, kad atsakovė UAB „Medžio amžius“ pardavė namo konstrukcijas ir lentas, todėl šiam sandoriui notarinė forma nebuvo privaloma. Dėl to ieškovės argumentas, jog šis sandoris negalioja dėl notarinės formos nesilaikymo, yra nepagrįstas, nes tai sutartis ne dėl gyvenamojo namo, kaip nekilnojamojo turto, bet dėl medinio namo konstrukcijų pardavimo (CK 1.73 str. 1 d. 10 p., 1.74 str.). Byloje esanti 2002 m. vasario 5 d. sutartis patvirtina, kad ieškovė ir jos buvęs sutuoktinis trečiasis asmuo A. Č. E. V. pardavė už 123 000 Lt gyvenamąjį namą ir žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l. 26), iš kurių 86 000 Lt sumokėti už žemės sklypą, o 37 000 Lt - už namą. Todėl teismas yra tos nuomonės, jog ieškovės teiginys, kad ji nėra namo konstrukcijų savininkė ir jai nėra pareigos sumokėti, yra atmestinas. Namas E. V. buvo parduotas kaip bendroji jungtinė nuosavybė ir notarine tvarka patvirtinta sutartis įrodo, kad ieškovė turėjo nekilnojamąjį daiktą, namą, kurį pastatė iš nusipirktų iš atsakovės UAB „Medžio amžius“ medinio namo konstrukcijų ir lentų, už kurias nesumokėjo, todėl darytina išvada, jog ieškovė gavo pirkinį. Dėl to ieškovės reikalavimas pripažinti 2001 m. liepos 9 d. sutartį negaliojančia kaip sudarytą tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių, yra nepagrįstas ir atmestinas, nes ieškovės neįrodytas. Bylos duomenys patvirtina priešingai, t.y., kad pirkdama medinio namo konstrukcijas ir lentas ieškovė siekė pastatyti namą jai priklausančiame žemės sklype ir vėliau šį turtą parduoti, ką 2002 m. vasario 5 d. padarė (CK 1.79 str.).

Teismas mano, kad anksčiau nurodyta aplinkybė patvirtina, jog namo konstrukcijos ir lentos ieškovei buvo perduotos, t.y. sutartį atsakovė UAB „Medžio amžius” įvykdė. Tai patvirtino ir liudytoju apklaustas ginčijamą sandorį pasirašęs šios bendrovės atstovas P. M. . Tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovė įvykdė sutartį, t.y. sumokėjo atsakovei 100 000 Lt.

Ieškovė ginčija ir prašo pripažinti negaliojančia 2002 m. lapkričio 20 d. atsakovės UAB ,,Medžio amžius” sudarytą su atsakove UAB „PMP” tų pačių prekių pirkimo-pardavimo sutartį, t.y. už 35 700 Lt perleidžiant teisę į 100 000 Lt apmokėjimo gavimą, tai yra teisę reikalauti iš jos papildomai 35 700 Lt, nes šiuo atveju buvo parduodamos tos pačios prekės už kitą kainą, t.y. įvyko esminis kainos pakeitimas, apie kurį ji nežinojo, ir dėl to teigia, jog šis sandoris taipogi prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas mano, kad toks ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, kadangi iš bylos medžiagos ir liudytojo P. M. paaiškinimo matyti, jog negavusi iš ieškovės atsiskaitymo už jai parduotas medinio namo konstrukcijas pagal 2001 m. liepos 9 d. sutartį atsakovė UAB ,,Medžio amžius” šia sutartimi iš esmės patvirtino perdavimą savo reikalavimo teisės gauti iš ieškovės tą 100 000 Lt mokėjimą, todėl teismas yra tos nuomonės, jog dėl sudarytos sutarties turinio netikslumų (kadangi iš sutarties prasmės matyti, jog tai buvo ne prekių pirkimo-pardavimo sutartis, bet reikalavimo teisės perdavimas) nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas konstatuoja, jog atsakovė UAB ,,Medžio amžius” turėjo teisę perleisti reikalavimą, nes tai neprieštarauja CK 6.101 straipsnio pirmosios dalies nuostatoms, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Be to, reikalavimo perleidimu ieškovės teisės nebuvo pažeistos, nes atsakovė UAB „PMP” įgijo teisę iš ieškovės gauti tik 100 000 Lt mokėjimą pagal 2001 m. liepos 9 d. sutartį. Dėl to ieškovės argumentas, jog reikalavimo teisės perleidimo sutartimi atsakovė UAB „PMP” įgijo teisę reikalauti iš jos papildomai dar ir 35 700 Lt yra nepagrįstas, todėl ši reikalavimo teisės perleidimo sutartis visiškai atitinka įstatymų reikalavimus. Taipogi niekuo nepagrįstas ieškovės teiginys, kad pareiga atsiskaityti už perleidžiamus daiktus perėjo tretiesiems asmenims pagal 2002 m. lapkričio 20 d. sutartis, sudarytas tarp atsakovo UAB ,,PMP“ ir UAB ,,Kagetas“ (t. 1, b.l. 41) bei atsakovo UAB ,,PMP“ ir trečiojo asmens A. Č. (t. 1, b.l. 42), kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog tai yra tą pačią dieną sudarytos kitos verslo sutartys.

Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartimi (t. 2, b.l. 33) ieškovei iki teismo sprendimo priėmimo buvo atidėtas 485,50 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas, todėl ši suma iš jos priteistina valstybei (CPK 84 str.). Taip pat iš ieškovės priteistina valstybei 67,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1d. 3p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259-260 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti. Priteisti valstybei iš E. Č. 485,50 Lt žyminio mokesčio ir 67,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.