Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, A-143-467-13

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-03-28
Bylos Nr.: A-143-467-13
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01020-2012-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas: G. Š., S. Š.
Atsakovas: valstybės įmonei Registrų centrui
Trečiasis asmuo: valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, R. K.

Kategorijos

12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A143-467/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01020-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. Š. ir S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. Š. ir S. Š. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, R. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai G. Š. ir S. Š. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–5, 168) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69, kuriuo nuspręsta panaikinti teritorinio registratoriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 2-4021, ir nepatenkinti trečiojo suinteresuoto asmens R. K. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) prašymo įregistruoti daiktines (nuosavybės) teises.

Pareiškėjai nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Į 1/2 dalį šio nekilnojamojo daikto įregistruota trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisė, į kitą 1/2 dalį – pareiškėjų bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė. Paminėtas gyvenamasis namas yra padalytas į dvi patalpas – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pagal trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą nekilnojamojo turto objekto – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – kadastrinių matavimų bylą, šį butą sudaro patalpos: (duomenys neskelbtini) (2,89 kv. m), (duomenys neskelbtini) (14,11 kv. m), (duomenys neskelbtini) (17,18 kv. m), (duomenys neskelbtini) (9,13 kv. m), (duomenys neskelbtini) (4,83 kv. m), (duomenys neskelbtini) (2,53 kv. m), (duomenys neskelbtini) (1,10 kv. m), (duomenys neskelbtini) (4,65 kv. m), (duomenys neskelbtini) (13,89 kv. m), (duomenys neskelbtini) (17,38 kv. m), (duomenys neskelbtini) (8,27 kv. m), (duomenys neskelbtini) (4,51 kv. m), (duomenys neskelbtini) (1,50 kv. m), (duomenys neskelbtini) (36,72 kv. m), (duomenys neskelbtini) (33,21 kv. m), iš viso: 171,90 kv. m, kurių indeksai ir plotai skiriasi nuo 2010 m. balandžio 23 d. sutartyje Nr. 2747 „Dėl naudojimosi tvarkos nustatymo“ trečiajam suinteresuotam asmeniui paskirtų naudotis rūsio patalpų indeksų ir plotų. Trečiasis suinteresuotas asmuo paveldėjo 1/2 statinio ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau pagal nustatytą naudojimosi tvarką nustatytos dalys neatitinka paveldėtų dalių dydžio, ir trečiasis suinteresuotas asmuo naudojasi dvigubai didesniu gyvenamojo namo plotu nei pareiškėjai. Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyrius 2012 m. kovo 27 d. rašte Nr. 38-2-207 informavo, kad 2011 m. rugsėjo 16 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui buvo išduotas statybos leidimas Nr. LNS-21-110916-00701 rekonstruoti dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priestato ir ūkinio pastato su garažu naujai statybai, formuoti du kadastrinius objektus (butus) (vietoje statybos leidimo Nr. LNS-21-100822-00991, išduoto 2010 m. rugsėjo 22 d.) adresu: (duomenys neskelbtini). Tačiau namo bendraturčiai leidimo rekonstruoti rūsio patalpas trečiajam suinteresuotam asmeniui nedavė, tokio leidimo taip pat jam neišdavė ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Statybos leidimų skyrius, be to, nėra ir projekto rekonstruoti rūsio patalpas. Todėl buvo surinkti ne visi reikiami leidimai ir bendraturčių sutikimai, ir naujai suformuotas nekilnojamasis daiktas neatitinka įstatymuose keliamų reikalavimų. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtino pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens pasirašytą taikos sutartį, kuria buvo pakeista naudojimosi namu, esančiu (duomenys neskelbtini), nustatyta tvarka. Apie rūsio patalpų rekonstrukciją nei taikos sutartyje, nei pareiškėjų sutikimuose neužsimenama. Ši taikos sutartis neįvykdyta. Po šios teismo nutarties namo, esančio (duomenys neskelbtini), projektas buvo koreguojamas dar keletą kartų, nors trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjų sutikimų neturėjo. Pareiškėjams nėra žinoma nei apie sutartį apie paveldėtą atsidalijimą, nei apie bendraturčių susitarimą dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Atsiliepimas

Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centras) atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 56–58) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad Komisijai nekilnojamojo daikto įregistravimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo skundžiamas, todėl ji šio klausimo nesprendė, o pareiškėjai, skųsdami teismui 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69, buto įregistravimo (kaip nekilnojamojo daikto) teisėtumo ir pagrįstumo taip pat neginčija. Išduodant leidimą gyvenamojo namo rekonstrukcijai ir naujiems nekilnojamojo turto objektams formuoti ir pažymą dėl buto, buvo surinkti visi reikiami leidimai ir bendraturčių sutikimai. Tiek statybos leidime, tiek pažymoje kaip statytoja nurodyta būtent R. K., todėl šie dokumentai vertintini kaip pakankamas jos nuosavybės teisės į naujai suformuotą nekilnojamąjį daiktą – butą – atsiradimo pagrindas. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi duomenų, kad šie dokumentai būtų panaikinti, pripažinti neteisėtais ar kitokiu būdu pripažinti netekusiais galios. Trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės (taip pat ir buto) įregistravimas sietinas būtent su už nekilnojamojo daikto formavimą atsakingų institucijų priimtais aktais, bet ne su 2010 m. balandžio 23 d. sutartimi Nr. 2747 ar Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-355-429/2011, kurių esminiais trūkumais ar netinkamu vykdymu pareiškėjai iš esmės ir grindžia savo skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 121–122, 132–133) prašė atmesti skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, remiantis civilinės bylos Nr. 2-355-429/2011 nustatyta ir įtvirtinta patalpų name, esančiame (duomenys neskelbtini), daugiamečio naudojimosi patalpomis tvarka, nesant naujų pretenzijų ir taikiai susitarus, teisėtai įteisino butą name, esančiame (duomenys neskelbtini).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu (1 t., b. l. 172–177) atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje yra kilęs dėl Komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 69 panaikinti teritorinio registratoriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. 2-4021 teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.75, 4.47 straipsniais, 4.75 straipsnio 1 dalimi, 4.82 straipsnio 1, 2 dalimis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – Nuostatai) 16 punktu. Teismas nustatė, kad R. K. 2011 m. gruodžio 9 d. su prašymu kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialą (teritorinį registratorių), prašydama Nekilnojamojo turto registre įregistruoti nekilnojamąjį daiktą – butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir savo nuosavybės teisę į jį. Kartu su prašymu pateikė nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. gruodžio 7 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. NSP-20-111207-00674, t. y. dokumentus, kurie, vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsniu, yra teisinis nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą (t. y. nekilnojamojo daikto įregistravimo) pagrindas. Teritorinis registratorius trečiojo suinteresuoto asmens prašymą patenkino iš dalies – Nekilnojamojo turto registre įregistravo anksčiau paminėtą nekilnojamąjį daiktą, tačiau priimtame 2012 m. sausio 25 d. sprendime Nr. 2-4021 atsisakė įregistruoti daiktinę (nuosavybės) teisę į jį, nes Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui kartu su prašymu nepateiktas bendraturčių susitarimas dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.75 str., Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 1 d. 2 p.). Komisija išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjo R. K. 2012 m. vasario 21 d. skundą dėl teritorinio registratoriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. 2-4021, šį sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – patenkino R. K. 2011 m. gruodžio 9 d. prašymą įregistruoti daiktines (nuosavybės) teises. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamasis daiktas – gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Priimant skundžiamą sprendimą į 1/2 dalies šio nekilnojamojo daikto buvo įregistruota R. K. nuosavybės teisė, į kitą 1/2 dalies – S. Š. ir G. Š. (pareiškėjų) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisė. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-355-429/2011 patvirtinta taikos sutartimi pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo susitarė anksčiau paminėtą gyvenamąjį namą atidalyti butais. Nekilnojamojo turto kadastro duomenimis, aptariamas gyvenamasis namas yra padalytas į dvi patalpas: butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), ir butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kurio įregistravimo (kaip nekilnojamojo daikto) teisėtumo ir pagrįstumo pareiškėjai neginčija. Komisijai nekilnojamojo daikto įregistravimo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo skundžiamas, todėl Komisija šio klausimo nesprendė. Pareiškėjai, skųsdami teismui būtent Komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69, anksčiau paminėto buto įregistravimo (kaip nekilnojamojo daikto) teisėtumo ir pagrįstumo taip pat neginčija. Teismas pažymėjo, jog Komisija skundžiamame sprendime konstatavo, kad R. K. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui (teritoriniam registratoriui) pateikė visus teisės aktų nustatytus nekilnojamojo daikto – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų surinkimą ir suformavimo teisėtumą bei nuosavybės teises į naujai suformuotą nekilnojamąjį daiktą (butą) patvirtinančius dokumentus: nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų skyriaus 2011 m. rugsėjo 16 d. leidimą statyti naują (-us) statinį (-ius) / rekonstruoti statinį (-ius) / atnaujinti (modernizuoti) pastatą (-us) Nr. LNS-21-110916-00701, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011 m. gruodžio 7 d. pažymą apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. NSP-20-111207-00674, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 13 d. įsakymą Nr. A-152 „Dėl (duomenys neskelbtini) numerio patalpoms (duomenys neskelbtini) suteikimo“. Teismas taip pat vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog preziumuojama, kad, išduodant leidimą anksčiau paminėto gyvenamojo namo rekonstrukcijai ir naujų nekilnojamojo turto objektų formavimui ir pažymą dėl anksčiau paminėto buto, buvo surinkti visi reikiami leidimai ir bendraturčių sutikimai. Atsakovo teigimu, tiek statybos leidime, tiek anksčiau paminėtoje pažymoje kaip statytoja nurodyta būtent R. K., todėl šie dokumentai vertintini kaip pakankamas jos nuosavybės teisės į naujai suformuotą nekilnojamąjį daiktą – butą – atsiradimo pagrindas. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi duomenų, kad šie dokumentai būtų panaikinti, pripažinti neteisėtais ar kitokiu būdu pripažinti netekusiais galios. Teismas, be to, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsniu. Pažymėjo, jog Komisija aplinkybių, trukdančių patenkinti trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, nenustatė. Atsakovo teigimu, R. K. nuosavybės teisės (taip pat ir paties nekilnojamojo daikto – buto) įregistravimas sietinas būtent su anksčiau paminėtais už nekilnojamojo daikto formavimą atsakingų institucijų priimtais aktais, bet ne su 2010 m. balandžio 23 d. sutartimi Nr. 2747 ar Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-355-429/2011, kurių esminiais trūkumais ar netinkamu vykdymu pareiškėjai iš esmės ir grindžia savo skundą. Teismo nuomone, preziumuojama, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų skyrius, išdavęs R. K. statybos leidimą, patikrino, ar buvo pateikti visi būtini dokumentai leidimui išduoti ir jų tikrumą, ir tik jiems esant išdavė leidimą. Tai, kad R. K. 2011 m. rugsėjo 16 d. išduotas statybos leidimas, patvirtina, jog išduodant statybos leidimą buvo pateikti bendraturčių sutikimai dėl gyvenamojo namo dalies rekonstravimo, priestato ir ūkinio pastato su garažu naujos statybos ir dviejų kadastrinių objektų formavimo. Be to, pareiškėjas G. Š. per teismo posėdį pats patvirtino, kad buvo duotas toks sutikimas, pareiškėjai jo neginčija, tačiau teigia, kad namo bendraturčiai R. K. nedavė leidimo rekonstruoti rūsio patalpas, projekto rekonstruoti rūsio patalpas taip pat nėra, todėl nebuvo surinkti visi reikiami leidimai ir bendraturčių sutikimai. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai, reikalaudami kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių įregistravimo į rekonstruotą namą (butą) pateikti rekonstruotų patalpų bendraturčių sutikimą, plečiamai aiškina Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalavimą pateikti dokumentus, patvirtinančius prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais savo veikloje vadovaujasi atsakovas, registruodamas nekilnojamojo turto objektus ir daiktines teises (Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymai, Nuostatai), nenumato reikalavimo prašymą įregistruoti nuosavybės teises į rekonstruotą namą (butą) paduodančiam asmeniui pateikti gyventojų sutikimus atlikti buto rekonstrukciją. Nagrinėjamu atveju paminėtų sutikimų pateikimas yra perteklinis, nes jie buvo pateikti išduodant leidimą rekonstrukcijai. Statybos leidimas nebuvo nuginčytas, todėl nėra pagrindo teigti, kad išduodant leidimą buvo pateikti ne visi būtini dokumentai. Taigi atsakovas tinkamai įvertino ir taikė norminius teisės aktus, todėl Komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 69 yra teisėtas ir pagrįstas ir, remiantis pareiškėjų nurodytais argumentais, skundo patenkinti nėra teisinio pagrindo. Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, kitų pareiškėjų skundo argumentų teismas nesvarstė, nes jie neturi įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

III.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu (1 t., b. l. 183–188) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimų, t. y. jis nėra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas, jį priimant nebuvo konstatuotos faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės Komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 69 pagrįstumui įvertinti.

2. Teismas neįvertino nurodytų pažeidimų ir jų neištaisė; neatsižvelgė į tarp bendraturčių susiformavusius santykius dėl faktinio naudojimosi paminėtu nekilnojamuoju turtu, taip pat neatsižvelgė ir į jų sudarytus susitarimus, neteisingai interpretavo susitarimų nuostatas ir jų teisinę galią.

3. Komisija nepagrįstai įregistravo trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teises į didesnę nei 1/2 dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini). Nebuvo atsižvelgta, kad asmenų susitarimas, kuriuo yra nustatoma naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka (CK 4.81 str.), negali būti automatiškai prilygintas susitarimui dėl atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 str.), nes kiekvienu iš nurodytų atvejų yra būtina aiškiai išreikšta bendraturčių valia.

4. Pagal CK 4.80 straipsnio prasmę, atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Dalinės nuosavybės teise valdomo daugiabučio gyvenamojo namo atsidalijimo butais galimybė yra patvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008. Kokios konkrečios patalpos (plane pažymėtos konkrečiais indeksais) po atsidalinimo atiteks trečiajam suinteresuotam asmeniui, o kokios – jiems, 2011 m. liepos 5 d. Kauno miesto apylinkės teismo patvirtinta taikos sutartimi nebuvo nustatyta, tai paliekant šalims nuspręsti vėlesniu susitarimu. Jie nepritarė R. K. parengtam 2012 m. vasario 8 d. susitarimui. R. K. negalėjo būti įregistruotos nuosavybės teisės į atskiras patalpas, atsižvelgiant vien tik į anksčiau nustatytą naudojimosi jomis tvarką.

5. Visi trečiojo suinteresuoto asmens pateikti dokumentai patvirtina tik nekilnojamojo daikto – buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų surinkimo ir suformavimo teisėtumą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 str. 1 d.). Tačiau dokumentų, patvirtinančių neabejotiną nuosavybės teisę į konkrečias gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, R. K. nepateikė. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui (teritoriniam registratoriui) nebuvo pateiktas visų bendraturčių susitarimas dėl konkrečių patalpų atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 7 p.), be kurio jos nuosavybės teisės neturėjo būti įregistruotos.

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-674/2000 nagrinėtos situacijos faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nepagrįsta išvada, kad jie, suteikdami leidimą (pagal CK 4.77 str.) trečiajam suinteresuotam asmeniui atlikti priklausančios gyvenamojo namo dalies rekonstrukciją, atsisakė jiems priklausančios nuosavybės teisės. Toks sutikimas negali būti tapatinamas su CK 4.80 straipsnyje numatytu bendraturčių susitarimu dėl konkrečių patalpų atsidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Bendraturčių susitarimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės negali būti laikomas pertekliniu ir remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi turėjo būti pateiktas VĮ Registrų centrui.

7. Remdamasis būtent Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 punktu, teritorinis registratorius ir nepatenkino R. K. prašymo įregistruoti daiktines teises į butą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nes nebuvo pateiktas bendraturčių susitarimas dėl atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Tokio bendraturčių susitarimo nėra ir šiuo metu, o 2012 m. vasario 8 d. susitarimą yra parengusi ir pasirašiusi tik R. K.

8. Susiformavusi faktinė padėtis pasižymi tam tikra specifika. Komisija, nesant suderintos bendraturčių valios dėl atsidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, įregistravo R. K. daiktines teises ne tik į butą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bet ir į rūsio patalpas, pažeisdama jų nuosavybės teises į bendro naudojimo patalpų (rūsio patalpų) dalį.

9. Įregistravus R. K. daiktines teises į butą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), liko neaptarti bendrojo naudojimo objektų – rūsio patalpų, dujotiekio, vandentiekio tinklų ir kt. bendrojo naudojimo objektų visiško atskyrimo ar bendro jų naudojimo klausimai. Rūsio patalpos apskritai negalėjo būti rekonstruotos ir priskirtos išimtinai R. K. nuosavybei. Šios patalpos privalėjo likti bendrąja daline bendraturčių nuosavybe.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 1–2) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas nepažeidžiant ir teisingai pritaikant materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliantai nenurodė, kodėl galiojančių dokumentų pagrindu atlikta registracija yra nepagrįsta ar neteisėta ir kodėl teismas turėjo pripažinti ją nepagrįsta ar neteisėta. Komisija, priimdama ginčijamą sprendimą, rėmėsi būtent aukščiau paminėtais teisės aktų nustatytais nekilnojamojo daikto suformavimo teisėtumą bei nuosavybės teises į naujai suformuotą nekilnojamąjį daiktą patvirtinančiais dokumentais. Apeliantų nurodytos faktinės situacijos ir dokumentų, kurie nebuvo įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindu (t. y. aplinkybių, neturinčių bylai esminės reikšmės), tyrimas ir vertinimas negali turėti esminės įtakos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui. Teiginys, jog teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų, yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 4–6) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Tik abstraktus tariamai pažeistos teisės ginčijimas nurodant abstrakčiai teisės principus negali būti bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliantai turėjo aiškiai suformuluoti argumentus, kad jų teisės konkrečiai pažeistos, ir tik tada teismas gali spręsti pažeistos teisės fakto ir teisės klausimą.

2. Apeliantai nenurodė, kokius konkrečius susiklosčiusius faktinius santykius tarp šalių teismas turėjo aiškintis, kurią Kauno miesto apylinkės teismo patvirtintos taikos sutarties tarp šalių dalį teismas neteisingai aiškino.

3. Suteikiant butą papildomas patalpų perdalinimas neatliekamas, o sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartis, kuria apeliantai imperatyviai pasidalina patalpas ir sutinka, kad atidalintoms namo patalpoms būtų suteikti butų numeriai, daugiau nekvestionuojama jokiame teisme ir yra teisinis ir faktinis pagrindas suteikti R. K. buto numerį. Klausimas dėl kompensacijų yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

4. Namo naudojimosi tvarka buvo nustatyta jau labai seniai. Kauno miesto apylinkės teismas, patvirtindamas taikos sutartį, sprendė ir butų įforminimo galimybę, dėl to pareiškėjai patvirtino, kad jie sutinka, jog R. K. naudojamoje ir galutinai patvirtintoje teisme taikos sutartimi namo dalyje įformintų butą. Pareiškėjai be jokio teisinio ir faktinio pagrindo bando nuneigti tai, dėl ko patys davė sutikimą.

5. Pareiškėjai, Kauno miesto apylinkės teisme pasirašydami taikos sutartį, davė visus sutikimus, todėl atskiro sutikimo nebereikia.

6. Dėl atidalijimo yra teismo patvirtinta taikos sutartis, kuri yra įstatymas šalims, o jos nesilaikymas pareiškėjams sudarys neigiamas pasekmes.

7. Papildomo pareiškėjų sutikimo nereikia, nes sutikimas patvirtintas teismo nutartimi.

8. Šis pareiškimas teismui paduotas tik formaliu pagrindu, siekiant dar kartą kreiptis į teismą ir jau trečią kartą bandyti perdalinti namą.

9. Pareiškėjai meluoja, tvirtindami, kad nėra aptartas priėjimas prie vandens skaitiklių ir dujų įvado, nes tai numatyta taikos sutartyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančio (1 t., b. l. 68-71) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (2011-02-21 versija) matyti, kad pareiškėjai ir trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. dalinės nuosavybės teise valdė po 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir po 1/2 dalį šio namo kiemo statinių. Pažymėtina, kad (pagal šį išrašą) nurodyto gyvenamojo namo pagrindinė tikslinė paskirtis buvo gyvenamoji (vieno buto pastatai), o šiai namų valdai priklausantis ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nurodytas kaip pareiškėjų nuosavybė. Iš byloje esančio (1 t., b. l. 11-12) Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (2012-03-30 versija) matyti, kad nuo 2012 m. kovo 28 d. įsigaliojo naujas Nekilnojamojo turto registre padarytas įrašas, pagal kurį buvo įregistruotas naujas nekilnojamasis daiktas – butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), kurio savininke nurodyta R. K. Šiame įraše nurodyta, kad paminėto buto kadastriniai duomenys buvo nustatyti 2011 m. spalio 17 d., R. K. nuosavybės teisės įregistravimo pagrindai buvo 1998 m. birželio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimas Nr. 1-2159, apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartis (kuria buvo patvirtinta aukščiau paminėta taikos sutartis tarp pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens R. K.), 2011 m. gruodžio 7 d. pažyma apie nebaigtą statyti statinį (aukščiau paminėta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2011-12-07 pažyma apie statinio statybą be esminių nukrypimų nuo projekto Nr. NSP-20-111207-00674). Pagal byloje esančius duomenis galima spręsti, kad pastarasis įrašas Nekilnojamojo turto registre buvo padarytas, tenkinant trečiojo suinteresuoto asmens R. K. 2011 m. gruodžio 9 d. prašymą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip naują nekilnojamąjį daiktą butą (duomenys neskelbtini) ir jos nuosavybės teisę į šį butą (1 t., b. l. 106). Kolegija pažymi, kad aukščiau nurodyti teritorinio registratoriaus (VĮ Registrų centro Kauno filialo) 2012 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. 2-4021 ir pareiškėjų skundžiamas atsakovo (Komisijos) 2012 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 69 buvo priimti būtent pagal šį (2011-12-09) trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, todėl, sprendžiant nagrinėjamą ginčą, yra būtina atskirai pasisakyti dėl šių teritorinio ir Centrinio registratorių sprendimų tarpusavio sąsajos ir jų reikšmės nagrinėjamai bylai.

Tai darydama, kolegija pažymi, jog pareiškėjų skundžiamame atsakovo 2012 m. kovo 13 d. sprendime yra nurodyta, kad teritorinis registratorius pareiškėjos (2011-12-09) prašymą tenkino iš dalies – įregistravo Nekilnojamojo turto registre aukščiau paminėtą nekilnojamąjį daiktą (butą (duomenys neskelbtini)), tačiau 2012 m. sausio 25 d. sprendimu atsisakė įregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisę į šį butą. Šiuo atsakovo sprendimu paminėtas teritorinio registratoriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendimas buvo panaikintas ir trečiojo suinteresuoto asmens R. K. prašymas dėl jos nuosavybės teisės įregistravimo buvo patenkintas (1 t., b. l. 60-62). Kolegija, nesutikdama su atsakovo sprendime nurodyta pozicija, jog teritorinis registratorius, iš dalies patenkindamas paminėtą trečiojo suinteresuoto asmens prašymą, įregistravo Nekilnojamojo turto registre kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą paminėtą butą Nr. (duomenys neskelbtini), pirmiausia pažymi, kad aukščiau aptartame Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (2012-03-30 versija) nėra atskiros nuorodos apie šio buto įregistravimą Nekilnojamojo turto registre anksčiau, negu buvo įregistruota trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisė į šį butą (2012-03-28). Antra vertus, paminėtame teritorinio registratoriaus 2012 m. sausio 25 d. sprendime yra nurodyta, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) registre įregistruotas bendrosios dalinės nuosavybės teise (1 t., b. l. 65). Tai leidžia daryti išvadą, kad, pirma, teritorinis registratorius, atsisakydamas įregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisę į paminėtą butą, laikėsi pozicijos, kad nurodytas namas yra bendroji dalinė (pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens) nuosavybė. O tai neatitinka aukščiau nurodyto atsakovo teigimo, kad teritorinis registratorius Nekilnojamojo turto registre įregistravo nurodytą butą kaip atskirą nekilnojamąjį daiktą; antra, nurodyto buto ((duomenys neskelbtini)) įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindu buvo pareiškėjų skundžiamas atsakovo (Komisijos) 2012 m. kovo 13 d. sprendimas. Atsižvelgiant į pastarąją išvadą, konstatuotina, kad pats naujas nekilnojamasis daiktas – butas (duomenys neskelbtini) – ir trečiojo suinteresuoto asmens teisė į jį buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre atsakovo 2012 m. kovo 13 d. sprendimo pagrindu. Todėl, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, yra būtina patikrinti šio sprendimo atitikimą teisės aktams, reglamentuojantiems teisinius santykius dėl atidalijimo būdu suformuoto nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

Kolegija pažymi, kad atidalijimas dalies (dalių) Nekilnojamojo turto registre įregistruoto bendrosios nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo daikto ir jos (jų) formavimas kaip atskiro (-ų) daikto (-ų) yra vienas iš nekilnojamojo daikto formavimo būdų (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 1 d. 3 p.). Patį atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės reglamentuoja specialioji materialinės teisės norma – CK 4.80 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pagal jo 2 dalį, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Aiškindama nurodytą CK normą, kolegija pažymi, kad vienintelis daikto bendraturčių atidalijimo (ne teisminio ginčo tvarka) būdas yra atitinkamo susitarimo pasiekimas. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalies (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-998 redakcija) bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio taikymo požiūriu tai reiškia, kad bendrosios nuosavybės teise valdomo statinio bendraturčių susitarimas dėl jų dalių (dalies) atsidalijimo būdo (kuriame yra aiškiai ir vienareikšmiškai nurodyta, kokios statinio patalpos sudarys atidalijamą ir siekiamą įregistruoti kaip atskirą objektą statinio dalį) yra vienas iš būtinų pateikti registro ir kadastro tvarkytojui dokumentų. Tokio susitarimo nepateikimas yra pagrindas registro tvarkytojui atsisakyti įregistruoti daiktinę (šiuo atveju nuosavybės) teisę į atsidalijamą statinio dalį (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 str. 2 d.).

Pasisakydama dėl faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo paminėta aukščiau) vienu iš pagrindų įregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini) buvo nurodyta Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinta pareiškėjų ir trečiojo suinteresuoto asmens taikos sutartis. Tačiau iš šios sutarties (1 t., b. l. 79-82) matyti, kad joje tik yra išreikštas šalių sutikimas, kad namas (duomenys neskelbtini) būtų atidalintas butais. Jokių kitų duomenų apie tokį atidalijimą šioje sutartyje nėra. Pažymėtina, kad šioje sutartyje yra kalbama tik apie (sąlyginai fragmentinį) namo naudojimosi tvarkos pakeitimą. Tačiau joje nėra aptarti šalių 2010 m. balandžio 23 d. sudarytos ir notaro patvirtintos sutarties dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) naudojimosi tvarkos nustatymo (1 t., b. l. 72-75) tolimesnis likimas ir reikšmė nurodytam atsidalijimui. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad nurodyta (apylinkės teismo 2011-07-05 nutartimi patvirtinta) taikos sutartis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu negali būti pripažinta tinkamu dokumentu įregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisę į butą (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjų skundžiamas atsakovo (Komisijos) 2012 m. kovo 13 d. sprendimas kolegijos nepripažintinas pagrįstu ir yra naikintinas. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas nepagrįstu ir yra naikinamas (ABTĮ 86 str.).

Pasisakydama dėl pareiškėjų teisių gynimo būdo pasirinkimo, kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą sąsają tarp buto (duomenys neskelbtini) įregistravimo, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, ir trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisės į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, pripažįsta būtina trečiojo suinteresuoto asmens R. K. 2011 m. gruodžio 9 d. prašymą perduoti atsakovui (Komisijai) nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktu, 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti. Panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 69 ir perduoti šiai komisijai nagrinėti iš naujo R. K. 2011 m. gruodžio 9 d. prašymą dėl daikto ir daiktinės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis