Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. (toliau – G. G.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) ir nuteistas 66 MGL, t. y. 3300 (trijų tūkstančių trijų šimtų) eurų, dydžio bauda, kuri, BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant G. G. sumažintą – 44 MGL, t. y. 2200 eurų (dviejų tūkstančių dviejų šimtų) eurų, dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1, 7 punktais, 68 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.), 72 straipsnio 2 dalimi, 6 dalimi, G. G. buvo skirtos baudžiamojo poveikio priemones:

– draudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

– automobilio „BMW 318“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančios pinigų sumos – 10 000 (dešimties tūkstančių) eurų, konfiskavimas.

G. G. paskirtas kardomąsias priemones – dokumento – vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki įsiteisės nuosprendis, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. G. buvo pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 7 dalį už tai, kad jis 2019 m. kovo 26 d., apie 00.04 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini) namų, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo transporto priemonę –automobilį „BMW 318“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau nei 1,5 promilės alkoholio (specialisto išvada Nr. T-A 2804/2019 (01) nustatytas 2,17 promilių girtumas).

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu nuteistojo skundu nėra ginčijama jo kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, o teisėjų kolegijai patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, abejoti G. G. veiksmų teisiniu vertinimu, jokio teisinio pagrindo neturi, todėl nuteistojo kaltės klausimas šia nutartimi išsamiau neanalizuotinas. Nagrinėjamu atveju nesutinkama tik su skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu G. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminu bei sprendimu konfiskuoti automobilio „BMW 318“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkančią pinigų sumą – 10000 eurų, prašant šią baudžiamojo poveikio priemonę arba panaikinti, arba sumažinti jos dydį, tokiu atveju sprendžiant klausimą dėl nuteistajam skirtos baudos panaikinimo.

Dėl bausmės

6. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirtos bausmės, visų pirma pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

7. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis komentuojamo straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys.

8. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad G. G. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą. Praeityje jis buvo teistas (teistumas išnykęs), baustas ir administracine tvarka, tačiau jam skirtos piniginės baudos yra sumokėtos. G. G. dirba UAB „N.“ šaltkalviu-suvirintoju, darbe charakterizuojamas teigiamai, kaip kruopštus ir pareigingas asmuo, puikiai sutariantis su kolektyvų, darbe jokių nuobaudų neturintis. Jo atsakomybę analizuojamu atveju lengvina tai, kad savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl įvykdyto (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės nenustatytos. Įvertinęs šių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas G. G. skyrė švelniausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatydamas artimą minimaliam už nesunkius nusikaltimus galimos skirti baudos (nuo 50 iki 200 MGL) dydžiui. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu bei švelninti G. G. skirtą bausmę, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad nustačius nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, baudžiamoji byla jo atžvilgiu pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, taikant ir BK 64¹ straipsnio nuostatas, kurių pagrindu G. G. skirta ir taip švelni bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, todėl dar labiau švelninti jo teisinę padėtį šiuo konkrečiu atveju, teisinio pagrindo nėra.

9. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad paskutinis nuteistojo atžvilgiu fiksuotas administracinis nusižengimas, sprendžiant iš nagrinėjamos baudžiamosios bylos, buvo įvykdytas tą pačią dieną kaip ir skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotas nusikaltimas, t. y. 2019 m. kovo 26 d., kai praėjus kiek daugiau nei 2 (dviem) valandoms po transporto priemonės vairavimo G. G. būnant neblaiviu, jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal ANK 484 straipsnio 1 dalį, už tai, kad jis buvo viešoje vietoje neblaivus, elgėsi neadekvačiai. Svarbu tai, kad tą pačią dieną už ANK 484 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio nusižengimo padarymą G. G. buvo nubaustas du kartus. Be to, jis buvo baustas ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, kas, įvertinus skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, jog į automobilio vairavimą pažeidžiant Kelių eismo taisykles G. G. žiūri atmestinai. Aptartos faktinės aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymas nebuvo atsitiktinis. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. G. savo kaltės nepripažino, teigė, jog į įvykio vietą atvažiavus policijos pareigūnams automobilyje su bendradarbiu ir jam nepažįstama mergina jis tik sėdėjo, tačiau niekur nevažiavo. Savo kaltę jis pripažino tik apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai teigti, jog savo neteisėtus veiksmus – vairavimą neblaiviu, neabejotinai keliančius ypatingą pavojų eismo saugumui ir eismo dalyvių sveikatai, G. G. ne iš karto vertino kritiškai, o tai vėlgi jį charakterizuoja labiau neigiamai.

10. Įvertinus paminėtas nuteistojo G. G. asmenybę bei jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo – paskirtoji bausmė nėra per griežta, ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant G. G. paskirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdžiu ar jo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima švelninti G. G. teisinę padėtį, šioje byloje taip pat nenustatyta. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir skundžiamu nuosprendžiu asmeniui paskirtas konfiskuotino turto vertės išieškojimas. Ši aplinkybė jokios reikšmės asmeniui skirtinos bausmės individualizavimui neturi. Tuo tarpu asmeniui paskirtos bausmės panaikinimas, kaip iš esmės to prašoma G. G. apeliaciniame skunde, nėra teisiškai įmanomas. Pripažinus asmenį kaltu pagal BK nuostatas, nesant jokių jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų, bausmės neskyrimas, skiriant tik baudžiamojo poveikio priemonę, nėra galimas.

11. Ir vis tik, įvertinus nuteistajam paskirtos galutinės bausmės – piniginės baudos dydį, t. y. 2200 eurų, įvertinus tai, kad, nuteistojo teigimu, jo mėnesinės pajamos siekia apie 1000 eurų, atsižvelgiant į nuteistojo turimus finansinius įsipareigojimus bei skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos – 10000 eurų dydį, pagrįstai manytina, jog skundžiamu nuosprendžiu nustatytas baudos apmokėjimo terminas – 6 mėnesiai, nėra proporcingas. Šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d. nuosprendis keistinas, nustatant ilgesnį, t. y. 1 (vienerių) metų, nuosprendžiu G. G. skirtos baudos savanoriško sumokėjimo terminą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise, termino (BK 68 straipsnis)

13. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio turinį matyti, kad nagrinėjamu atveju G. G. buvo pripažintas kaltu už itin šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo – vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, neabejotinai keliančio itin didelį pavojų tiek eismo saugumui, tiek ir jo dalyvių sveikatai ar net gyvybei, padarymą. Šiuo atveju G. G. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (2,17 promilės), daugiau nei 5 kartus viršijantis leistiną normą, ir nors jokia žala neteisėtais G. G. veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams.

14. Vertinant G. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos pavojingumą atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad transporto priemonės vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatomas mažesnis, nei 1,51 promilių neblaivumo laipsnis, užtraukia administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 422 straipsnį. Už šio administracinio nusižengimo padarymą be piniginės baudos asmeniui privalomai skiriamas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 1 (vienerių) metų iki 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminui (ANK 422 straipsnio 9 dalis). Šių duomenų visumoje, spendžiant nuteistojo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, būtina pažymėti, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje vis tik turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti, todėl asmenų, traukiamų administracinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius nusižengimus, apibrėžtus ANK, o antrieji – nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus baudžiamajame įstatyme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas).

15. Aptarto teisinio reguliavimo bei konstitucinės jurisprudencijos kontekste įvertinus G. G. neteisėtus veiksmus, neabejotinai keliančius ypatingą pavojų eismo saugumui bei kitų eismo dalyvių sveikatai, manyti, jog šiuo atveju jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laikotarpiui, kai toks pat specialiosios teisės atėmimo terminas, be kita ko, yra numatytas ir ANK 422 straipsnio 9 dalyje, kai asmuo vairuoja transporto priemonę neblaivus, kai jo neblaivumo laipsnis neviršija 1,5 promilių, yra netinkama ir neproporcinga jo neteisėtų veiksmų pavojingumui, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, jog jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti G. G. atsakomybę (paskiriant jam draudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones tokiam terminui, kuris skiriamas asmeniui, padariusiam lengvesnį pažeidimą, t. y. administracinį nusižengimą) nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra.

16. Atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus akcentuotina ir tai, kad kiekvienu atveju, sprendžiant kaltininkui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės klausimą, humaniškumo bei teisėtumo principo reikalavimai turi būti kruopščiai derinami su proporcingumo principu. Žmogaus teisių laikymasis baudžiamojo proceso metu garantuojamas ne vien tik įstatymuose nustatant kokios priemonės, kokiais atvejais gali būti taikomos, bet ir kiekvienu konkrečiu prievartos priemonių taikymo atveju, vadovaujantis proporcingumo principu. Žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones. Nagrinėjamu atveju, įvertinus aukščiau išdėstytas G. G. padarytą nusikalstamą veiką bei jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, daroma išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, taikymas nuteistojo prašomam 1 (vienerių) metų laikotarpiui, neabejotinai neatitiktų ir aptarto proporcingumo principo reikalavimo, dėl ko keisti Kauno apylinkės teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais šioje dalyje, nėra pagrindo. Juo labiau, jog, kaip minėta, ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos G. G. nepripažino. Ir nors apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis patvirtino jam pareikštame kaltinime nurodytu laiku ir vietoje vairavęs transporto priemonę neblaivus, tačiau ir čia savo kaltę jis menkino, teigė, jog tik norėjo perstatyti automobilį į kitą vietą, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai manyti, jog nuteistasis ne nuo pat pradžių kritiškai vertino savo neteisėtą elgesį, o tai asmenį neabejotinai charakterizuoja labiau neigiamai.

17. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas ir dėl nuteistajam G. G. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino pradžios skaičiavimo. Prašoma į paskirtos poveikio priemonės laiką įskaityti laikotarpį, kuriuo jam buvo taikyta kardomoji priemonė – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės septynių teisėjų kolegijos formuojamoje teismų praktikoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-144-628/2018 nurodyta, kad pagrindu skaičiuoti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo dienos, pritaikius kardomąją priemonę – dokumento (vairuotojo pažymėjimo) paėmimą, turėtų būti individualiu atveju nustatytos aplinkybės, jog taikytos kardomosios priemonės turinys faktiškai atitinka baudžiamojo poveikio priemonės turinį, t. y. asmeniui buvo taikomi tokio paties pobūdžio ir griežtumo apribojimai (visiškas apribojimas naudotis teise vairuoti transporto priemones), kokie yra taikomi ir paskyrus baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Vadovaujantis generalinio prokuroro 2015 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. I-306 patvirtintose Rekomendacijose dėl kardomųjų priemonių, išskyrus suėmimą, skyrimo ikiteisminio tyrimo metu tvarkos ir nustatytų sąlygų laikymosi kontrolės, 7 skyriaus „Dokumentų paėmimo sąlygų laikymosi kontrolės tvarka“ nuostatomis, vairuotojo pažymėjimas paimamas siekiant apsunkinti asmens judėjimą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, kurios gali būti padarytos vairuojant transporto priemonę ir ji laikoma paskirta, kai priimamas nutarimas ar nutartis bei dokumentas paimamas. Kai paimamas vairuotojo pažymėjimas, įtariamasis, kuriam skirtas dokumentų paėmimas, įspėjamas, kad išduota pažyma (apie kardomosios priemonės dokumento paėmimą) nelaikytina dokumentu, patvirtinančiu teisę vairuoti transporto priemones. Iš aptarto seka, kad nuo dokumento paėmimo momento laikytina, jog asmuo neteko teisės vairuoti transporto priemones. Įvertinęs šiuos argumentus, kasacinės instancijos teismas konstatavo, jog aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės termino skaičiavimas nuo taikytos kardomosios priemonės pradžios, yra pagrįstas ir teisėtas.

18. Bylos duomenimis, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos R. V. 2019 m. kovo 27 d. nutarimu G. G. buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų, t. y. vairuotojo pažymėjimo, paėmimas (1 t., b. l. 99-100). Ji buvo skirta, siekiant BPK 119 straipsnyje nustatytų tikslų, vienas kurių – užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui. Ši kardomoji priemonė skundžiamu nuosprendžiu buvo palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Laikinas leidimas vairuoti transporto priemones nuteistajam išduotas nebuvo, kas visumoje suponuoja pagrindą spręsti, jog paskirta kardomoji priemonė pagal savo turinį bei asmens, kuriam ji paskirta, patiriamų suvaržymų pobūdį atitinka baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – skyrimu patiriamas pasekmes. Tokiu būdu, baudžiamosios poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymo pradžią tikslinga skaičiuoti nuo 2019 m. kovo 27 d. Nors apeliaciniu skundu prašoma šį terminą skaičiuoti nuo 2019 m. kovo 26 d., kai savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu G. G. savanoriškai pateikė savo vairuotojo pažymėjimą (1 t., b. l. 58-59), tačiau su šiuo nuteistojo motyvu nesutiktina. Akivaizdu, kad asmeniui perdavus savo vairuotojo pažymėjimą dokumentų pateikimo metu, jokios teisinės pasekmės šiuo konkrečiu atveju jam nekilo, t. y. jis ir toliau galėjo vairuoti transporto priemonę, todėl teigti, kad būtent 2019 m. kovo 26 d. G. G. kilo baudžiamojo poveikio priemonei – uždraudimui naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones būdingos teisinės pasekmės, teisinio pagrindo nėra.

19. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymo pradžios termino skaičiavimo keistina, nurodant, kad šis terminas skaičiuojamas nuo kardomosios priemonės – dokumento paėmimo – pritaikymo pradžios (2019 m. kovo 27 d.).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, konfiskuojant konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis)

20. Nors G. G. apeliaciniame skunde keliamas klausimas ir dėl skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dydžio, teigiant, jog automobilis, kuriuo G. G. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, 10000 (dešimties tūkstančių) eurų nevertas, tačiau sutikti su šiais apelianto teiginiais ir jų pagrindu mažinti skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistą konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, ar visai neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės, nėra jokio juridinio pagrindo.

21. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, jei yra pagrindas, skiriama kaltininkui kartu su bausme. Baudžiamosios poveikio priemonės skyrimo tikslas – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, todėl baudžiamojo poveikio priemonei būdingi nubaudimo, auklėjimo bei prevencijos elementai. Turto konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste akcentuotina ir BK 72 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą neabejotinai vertinamas ir šios baudžiamojo poveikio proporcingumas, įvertinant visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-119-976/2018). Visoms šiam klausimui išspręsti reikšmingoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiamas prioritetas, negalima pasirinktinai išskirti ir sureikšminti tik kai kurias iš jų, nes tokiu atveju būtų pažeistas išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principas. Teisėjų kolegijos manymu, teismas, svarstydamas BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo proporcingumo klausimą, taip pat turi diskreciją spręsti, ar iš asmens konfiskuojama visa konfiskuotino turto vertė, ar tik jos dalis. Tai ypač aktualu, kai sprendžiamas klausimas ne dėl nusikalstamu būdu gautos naudos, bet dėl nusikaltimo padarymo priemonės vertės konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315-303/2018).

22. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, automobilis „BMW 318“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriuo buvo įvykdytas skundžiamu nuosprendžiu G. G. inkriminuotas nusikaltimas, nuosavybės teise priklauso nuteistojo tėvui V. G., kuris, kaip tai teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, neabejotinai nežinojo, jog komentuojamo įvykio dieną jam priklausantį automobilį G. G. vairuos būdamas neblaivus, kas visumoje suponuoja pagrįstą išvadą, jog konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas G. G. atžvilgiu skundžiamu nuosprendžiu buvo taikytas pagrįstai. Darant šią išvadą, vis tik pažymėtina, kad tiek turto konfiskavimas, tiek ir konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas yra poveikio priemonė, kuria siekiama ne tik nubausti kaltininką, bet ir pačią nusikalstamą veiką padaryti ekonomiškai nenaudingą, todėl atvejai, kai nusikalstamos veikos priemonė, kaip ji suvokiama BK 72 straipsnio prasme, gali būti nekonfiskuojama, o nesant galimybių jos konfiskuoti, iš kaltininko neišieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, yra galimi tik esant išimtinėms aplinkybėms, kurių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje aukštesnysis teismas neįžvelgia.

23. Šios išvados nepaneigia ir G. G. finansinė padėtis, kadangi asmuo yra dirbantis, jokių duomenų apie savo neįveikiamus finansinius įsipareigojimus teismui jis nepateikė. Tuo tarpu visi nuteistojo nurodyti įsipareigojimai (mokėjimas už komunalines paslaugas, ryšio paslaugas ir pan.) yra būtini jo asmeninių poreikių tenkinimui, o prisiimdamas finansinius įsipareigojimus iš kredito įstaigų (vartojimo paskolos), asmuo turėjo tinkamai įvertinti savo finansines galimybes juos įvykdyti net ir esant nenumatytiems atvejams, todėl vien tik jo finansiniai įsipareigojimai pagrindo netaikyti konfiskuotino automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš nuteistojo nesudaro. Juo labiau, jog šis faktas buvo įvertintas šia nutartimi G. G. nustatant ilgesnį savanoriško jam paskirtos baudos apmokėjimo terminą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad vertinant išimtinai turtinę asmens padėtį, susidarytų netoleruotina situacija, jog tą pačią veiką padariusių asmenų veiksmai būtų vertinami pažeidžiant asmenų lygybės prieš įstatymą konstitucinį principą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis). Bausmė ar kaltininkui taikytinos baudžiamojo poveikio priemonės neišvengiamai siejamos su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas, todėl, pažeisdamas įstatymuose nustatytus draudimus, toks asmuo pats prisiima savo neteisėtų veiksmų riziką ir už savo gyvenime dėl to kilusias neigiamas pasekmes yra atsakingas tik jis pats.

24. Nesutiktina ir su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiais, kad skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteista konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma neatitinka realios „BMW 318“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertės. Nesutinkant su šiais apelianto motyvais visų pirma pažymėtina, kad konfiskuotino turto vertę (ją atitinkančią pinigų sumą) teismai privalo nustatyti vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pagal teismų praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai priimdami sprendimus teismai nesiima įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertina visų proceso metu surinktų bylos įrodymų; padaro klaidų dėl įrodymų turinio; remiasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų; neišdėsto teisinių argumentų dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-164-222/2019).

25. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad automobilis, pasak G. G., jo tėvo buvo įsigytas už 10000 (dešimt tūkstančių) eurų prieš kelis metus. Remiantis VšĮ „E.“ pažymoje pateikta informacija, automobilio vidutinė rinkos vertė yra didesnė ir atitinka 12381 (dvylika tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt vieną) eurą be PVM (1 t., b. l. 62). Šių duomenų kontekste vertinant vieningai šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, vis tik pažymėtina, kad nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių mažesnę konfiskuotino automobilio vertę, remiamasi būtent VšĮ „E.“ pateiktas duomenimis. Tuo tarpu asmeniui pateikus objektyvius duomenis, patvirtinančius mažesnę automobilio vertę, teismas, įvertinęs jų pagrįstumą ir objektyvumą, gali skirti mažesnės sumos konfiskuotino turto vertės išieškojimą, nei ta vertė nustatyta VšĮ „E.“ pažymoje. Šiuo konkrečiu atveju, įvertinęs G. G. parodymus dėl automobilio įsigijimo kainos, atsižvelgdamas į viešai skelbiamą informaciją, pagal kurią tokio modelio automobilių pardavimo kaina siekia 10000-11000 eurų, įvertinęs nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius objektyvius duomenis – 2019 m. kovo 26 d. apžiūros protokole (1 t., b. l. 8-15) bei transporto priemonės pridavimo-priėmimo akte (1 t., b. l. 49), kuriais remiantis, nusikaltimo padarymo metu automobilio kėbulas buvo apibraižytas ir aplankstytas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo VšĮ „E.“ pažymoje nurodyta automobilio verte ir pripažino, jog šiuo konkrečiu atveju iš G. G. turi būti išieškota 10000 (dešimties tūkstančių) eurų suma. Mažinti ją, kai vidutinė automobilio rinkos vertė pagal VšĮ „E.“ pateiktą informaciją atitinka kiek daugiau nei 12000 (dvylika tūkstančių) eurų, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

26. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir G. G. pateikti duomenys dėl automobiliui būtino remonto. Kaip matyti iš pateiktos automobilio remonto sąmatos, dauguma joje nurodytų automobilio remonto darbų (padangų, priekinių automobilio žibintų, aušinimo skysčio keitimas, variklio skyriaus valymas, patikrinimas diagnostine aparatūra) yra susiję su kosmetiniu jo aptarnavimu. Šių darbų atlikimas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra būtinas tinkamai automobilio eksploatacijai, o jų neatlikimas automobilio vertės (ypatingai iki Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. L190815 nurodytos sumos – 4020 eurų) nemažina. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad komentuojamas automobilis yra 2014 metų, jo rida siekia 204192 km, todėl iš tokio automobilio reikalauti techninės būklės kaip naujo automobilio (ko neabejotinai siekiama pateikiant automobilio remonto sąmatą), netikslinga. Dėl šių priežasčių nesutiktina ir su Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. L190815 nurodyta automobilio verte – 4020 eurų. Įvertinus viešai skelbiamą informaciją apie tokios pačios rūšies, tokių pačių metų, tokios pačios galios ir komplektacijos parduodamus automobilius, neabejotina, jog už vertinimo ataskaitoje nurodytą sumą tokio automobilio įsigijimas yra neįmanomas, todėl mažinti konfiskuotino automobilio vertę iki vertinimo ataskaitoje nurodytos sumos, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistojo G. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 24 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones taikymo pradžios skaičiavimo, nurodant, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas G. G. skaičiuojamas nuo kardomosios priemonės – dokumento paėmimo – pritaikymo dienos, t. y. nuo 2019 m. kovo 27 d.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 24 d. nuosprendžio dalį dėl G. G. skirtos baudos sumokėjimo, įpareigojant G. G. jam paskirtą baudą sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 24 d. nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Likusią Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. liepos 24 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.