- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2008-11-27
- Bylos Nr.
- I-199-624/2008
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos, Lietuvos valstybei
- Pareiškėjas
- V. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Virginijui Varnaičiui, nedalyvaujant pareiškėjui V. B., trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Vilniaus m. 1-os apylinkės teismo ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus m. 1-os apylinkės teismui, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. B. 2007-10-16 pateiktu prašymu bei patikslintu prašymu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl teismo pirmininko atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį – 157 361,36 Lt už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2007-10-15 (b. l. 2-5, 143). Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-05-18 dekretu Nr. 444 buvo paskirtas ir iki šiol dirba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininku. Iki 2000-01-01 gaudavo atlyginimą, nustatytą 1997-06-24 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“. Nuo 2000-01-03 iki šiol gauna žymiai sumažintą atlyginimą, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, nutarė mokamo atlyginimo koeficientą sumažinti nuo „2,5“ iki „1,75“. Kaip matyti iš šio nutarimo nurodytų priėmimo priežasčių, jis buvo priimtas atsižvelgiant į susiklosčiusią sudėtingą ekonominę ir finansinę valstybės būklę, todėl galėjo būti taikomas tik laikinai. Pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei būklei, mokamo atlyginimo koeficientas turėjo būti pakeistas ne mažesniu negu buvo numatyta dydžiu. Nuo 2003 m. sausio mėnesio valstybės finansinė ir ekonominė būklė žymiai pagerėjo, bet iki šiol jam yra apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis pagal 1999-12-28 LR Vyriausybės nutarimą, priimtą dėl pablogėjusios valstybės finansinės ir ekonominės padėties. Atlyginimo sumažinimas ir jo nedidinimas pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei padėčiai yra nepagrįstas ir neteisėtas. Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikas Prezidentas, Vyriausybė ir Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str.). Valstybė įstatymais nustato atlyginimus teisėjams, o kol atlyginimo klausimas bus sureguliuotas įstatymu, gali deleguoti tokią teisę Vyriausybei. Lietuvos Respublikos Seimas 1993-02-03 įstatymu Nr. I-76 nustatė, kad tol, kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Vyriausybės nutarimais. Iš šios normos negalima daryti išvados, kad Vyriausybei buvo suteikta teisė ne tik nustatyti, bet ir mažinti teisėjų atlyginimą. Priešingas normų aiškinimas prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir reikštų vykdomosios valdžios kėsinimąsi į teisėjų bei teismų nepriklausomumą. Šis principas yra imperatyvus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str., 114 str.). Tai prieštarautų ir bendriems darbo teisės principams, pagal kuriuos darbo užmokestis negali būti mažinamas vienos iš darbo sutarties šalių valia. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos teismų teisėjų atlyginimai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 689 buvo nutarta atlyginimus padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto. Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 ankstesnis nutarimas buvo pakeistas, sumažinant atlyginimo koeficiento padidinimą nuo 2,5 karto iki 1,75 karto. Tokiu būdu, kol Lietuvos Respublikos Seimas 2000-08-29 priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, teisėjų atlyginimo dydžio nustatymą valstybė delegavo Vyriausybės kompetencijai. Teisėjų atlyginimams skiriamos lėšos buvo numatomos Seimo priimtame Biudžeto įstatyme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995-12-06, 1999-12-21 nutarimuose ir 2000-01-12 sprendime kategoriškai nurodė, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra vertinami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą. Teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Tai įtvirtinta ir tarptautiniuose dokumentuose. Lisabonoje 1998-07-10 priimtoje Europos Teisėjų chartijoje dėl teisėjų statuso (8 str.) konstatuota, kad teisėjų atlyginimas turi būti adekvatus, kad privalu teisėjams užtikrinti tikrą ekonominį nepriklausomumą, o Visuotinės Teisėjų chartijos 13 str. byloja, kad teisėjas privalo gauti pakankamą atlyginimą jog būtų užtikrintas jo ekonominis nepriklausomumas, ir šis atlyginimas neturi priklausyti nuo teisėjo darbo rezultatų, bei negali būti sumažintas tol, kol jis eina teisėjo pareigas. Vienas iš fundamentalių demokratinės valstybės bruožų yra teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas. Jo laikomasi visose demokratinėse valstybėse. 1985-11-29 JTO Generalinė Asamblėja rezoliucija Nr. 40/32 ir 1985-12-13 rezoliucija Nr.40/146 patvirtino „Pagrindinius teismo nepriklausomumo principus“. Rezoliucijos 1 str. nurodyta: „Teismų nepriklausomumas garantuojamas valstybės ir įtvirtinamas Konstitucijoje arba šalies įstatymuose. Visos valstybės įstaigos privalo teismų nepriklausomumą gerbti ir jo laikytis“. Didžiosios Britanijos, JAV ir daugelyje kitų valstybių draudžiama mažinti teisėjų atlyginimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 str. 3 d. 1 p. (2000-08-29, 2000-10-17, 2001-03-27 redakcijos), 7 str. 5 d. (2000-08-29 ir 2001-03- 27 redakcijos), 7 str. 6 d. nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio 11 skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str., 109 str., 114 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-29 nutarimo Nr. 499, 1997-06-24 nutarimo Nr. 666 ir 1999-12-28 nutarimo Nr.1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tokią išvadą Konstitucinis Teismas padarė, nes nuo 2000-08-29 Seimo priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Vyriausybės nutarimais anksčiau nustatytas teisėjų atlyginimo reguliavimas nebegalioja. Tačiau, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pasisakius apie pagrindinį principą, - kad teisėjo atlyginimas negali būti mažinamas - iki 2000-08-29 priimto įstatymo dirbančių teisėjų atlyginimas faktiškai liko be teisinio reguliavimo. Akivaizdu, kad įstatymas turėjo būti koreguojamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvadą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 jam sumažintas atlyginimas išliko, nors tai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucinio Teismo išvadai. Po Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo priėmimo atlyginimo reguliavimo klausimas liko atviras. Įstatyme nepasakyta, kaip turi elgtis teismas, nagrinėjantis bylą, kai pradėtą teisės akto konstitucingumo nustatymo teiseną Konstitucinis Teismas nutraukia ir šis klausimas lieka neišspręstas. Tačiau tai negali būti pagrindas atmesti prašymą. Konstitucinio Teismo išvados dėl nutrauktos teisenos taip pat nebegalima traktuoti išplėstai, kad Konstitucinis Teismas nepasisakė dėl Vyriausybes nutarimo Nr. 1494 neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Priešingu atveju būtų pažeistas visokeriopos civilinių bei darbo teisių teisminės gynybos principas, įformintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, turi būti taikomos Konstitucinės normos. Šiuo atveju atlyginimo sumažinimas ir jo nepadidinimas pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei padėčiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir todėl yra neteisėtas. Tokia išvada darytina iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimo. Finansinė, ekonominė situacija, teismų poreikių derinimas su valstybės finansinėmis galimybėmis, darbo užmokesčio ekonomijos buvimas ar nebuvimas konkrečiame teisme negali sąlygoti teisėjo atlyginimo sumažinimo. Negali būti motyvu atmesti prašymą ir tai, kad 2002-01-14 Konstitucinis Teismas nutraukė teiseną dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 str. 1 d. 6 priedėlio, kad įpareigojimas pervesti ir išmokėti lėšas pažeistų Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, Vyriausybės nutarimą Nr. 543 dėl draudimo naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos. Lėšų gavimo sprendimo įvykdymui problema negali būti pagrindu nevykdyti sprendimo. Be to, pagal Biudžeto sandaros įstatymą valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Lietuvos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-03-28 nutarime nurodė, kad pagal Teismų įstatymo 96 str. 2 d. (atsižvelgiant į Teismų įstatymo 11 str. 3 d. nuostatą) teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Teismų įstatymo 11 str. 3 d. (2002-01-24 redakcija) nuostata - „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ - aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ar finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tai daryti galima tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki. Tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės - vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Vyriausybė rengia valstybės biudžeto projektą bei jo pakeitimus, teikia juos Seimui, taip pat vykdo biudžetą, disponuoja valstybės turtu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas). Būtent Vyriausybė savo nutarimu sumažino atlyginimą ir nuo 2003 m. sausio mėnesio, iš esmės žymiai pagerėjus valstybės finansinei ir ekonominei būklei, jo nepadidino. Padarytas pažeidimas tęsiasi iki šiol.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateiktu atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 22-23). Nurodo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą ir prašo jį taikyti. Nesant Teismų įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 str. nustato atvejus, kuriais ieškinio senatis netaikoma; šio straipsnio 3 punktas nustato, kad senatis netaikytina ir kitais atvejais, tačiau tik tuomet, kai tai tiesiogiai nurodyta įstatyme. Tokiu būdu šiam reikalavimui ieškinio senatis turėtų būti taikoma, kadangi įstatyme įtvirtintos nuostatos, kad šiuo atveju ji neturėtų būti taikoma, nėra. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2007-01-18 nutartyje nurodė, kad bylą nagrinėsiantis teismas turėtų svarstyti apie galimybę taikyti Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005-12-21 administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 suformuluotą praktiką dėl taikytinų terminų reikalaujant nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Šioje nutartyje teismas pažymėjo, kad nesant Valstybės tarnybos įstatyme nuostatos dėl termino, per kurį gali būti reiškiamas reikalavimas dėl negauto atlyginimo, pagal analogiją taikytinas Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytas trejų metų senaties terminas. Reiškiant reikalavimą dėl Vyriausybės nutarimo neteisėtumo, senaties termino pradžia sietina su momentu, nuo kurio pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą. Administraciniai teismai, spręsdami bylas dėl susijusių su darbu išmokų priteisimu (Vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose A5-264/2003, A12-219/2004), senaties terminą sieja su Konstitucinio Teismo nutarimo pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktą, kurio pagrindu buvo priskaičiuotos susijusios su darbu išmokos (Konstitucinio Teismo sprendimas negalioja atgal; iki sprendimo priėmimo aktas teisėtas). Pareiškėjas grindžia savo reikalavimą Lietuvos Vyriausybės nutarimo neteisėtumu, kuris nėra konstatuotas ir negali būti konstatuotas šioje byloje, nurodo atsakovu Lietuvos Respublikos Vyriausybę, su kuria pareiškėjo nesieja jokie tarnybiniai santykiai ir prašo nepriemokos už visą dirbtą teisėju laikotarpį. Mano, kad termino pradžia šiuo atveju skaičiuotina nuo pareiškėjo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento (2000 m. sausio mėn.). Ieškinio senaties termino institutas įpareigoja ieškovus imtis priemonių ginant savo pažeistas teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2007-01-18 nutartimi sprendęs apeliacinį skundą analogiškoje byloje, pažymėjo, kad „asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs.“ Ši naujai suformuluota taisyklė yra išimtis, ir aiškinti jos plečiamai negalima. Iš nutarties teksto darytina vienareikšmė išvada, kad asmuo, kurio byloje teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą, praleido ieškinio senatį. Mano, kad prašant priteisti negauto atlyginimo dalį iš valstybės, nelogiška be negauto atlyginimo (dalies, kurį pareiškėjas realiai būtų gavęs) prašyti priteisti ir privalomuosius mokesčius valstybei. Privalomieji fizinių asmenų mokesčiai mokami į valstybės biudžetą, todėl priteisus negautą darbo užmokestį su privalomaisiais mokėjimais iš valstybės, pareiškėjas turės pareigą grąžinti juos vėlgi į valstybės biudžetą. Taip pat nurodė, kad šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 str., kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes. Darbo kodekso 298 str. komentare nurodyta, kad ieškovui suteikiama teisė pačiam pasirinkti jam palankesnį konkretų trejų metų laikotarpį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2007-02-21 nutartyje nurodė, kad reikalingų nustatyti faktinių aplinkybių įrodinėjimo našta priklauso atsakovams. Lietuvos Respublikos administracinis teismas 2007-01-18 nutartyje, išnagrinėjęs panašią bylą, taip pat nurodė, kad įrodinėjimo našta šiuo atveju priklauso valstybei, tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Pažymėjo, kad sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra nurodyta (konstatuota) pačiame Vyriausybės 1999-12-28 nutarime kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo didinimo koeficientą. Tokiu būdu sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra konstatuota galiojančiame teisės akte (įstatymo sutikimo su Konstitucija prezumpcija, Konstitucijos 105 str.), dėl šios priežasties ši aplinkybė tampa nebeįrodinėtinu preziumuojamu faktu (CPK 182 str. 1 d. 4 p.). Mano, kad Rusijos ekonominė krizė 1998 metais ir jos neigiami padariniai Lietuvos ekonomikai yra visiems žinomas faktas, todėl teismui tai pripažinus, nebeįrodinėtinas (CPK 182 str. 1 d. 1 p.). Pareiškėjas pripažįsta aplinkybę, kad valstybėje 1999-12-28 Vyriausybės nutarimo priėmimo metu buvo susiklosčiusi sunki ekonominė ir finansinė situacija bei tęsėsi iki 2003 metų. Skunde šia aplinkybe grindžiamas prašymas priteisti nuo 2003-01-01 negautą sumažintą atlyginimą. Tokiu būdu, vadovaujantis CPK 182 str. 1 d. 5 p. ir 187 str., šios faktinės aplinkybės ir šiuo pagrindu nebeįrodinėtinos.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas teismo posėdyje prašymą prašė atmesti atsiliepime nurodytais motyvais. Taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikyti ieškinio senatį, be to 2008-10-28 priėmus Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, laiko, kad ginčas iš esmės yra išspręstas.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija pateiktu atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko (b. l. 13-17). Nurodė, kad dėl 1998 m. rugpjūčio viduryje Rusijoje kilusios finansinės krizės Lietuvos eksportas sumažėjo 19 proc. 1999 m., netekusios Rytų rinkų, daugelis Lietuvos įmonių buvo priverstos mažinti gamybos apimtis arba laikinai net visai sustabdyti gamybą. Dėl nepalankių tendencijų Rytų rinkose Lietuvos bendrasis vidaus produktas 1999 m. sumažėjo 1,5 proc. Sparčiai pradėjo augti nedarbas nuo 13,2 proc. 1998 m. iki 17,4 proc. 2001 m. Aukštas nedarbo lygis išsilaikė iki 2004 metų. Ekonominis nuosmukis atsiliepė ir biudžeto vykdymui. 1998 m. (kartu su Lietuvos Respublikos 1998 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, priimtu 1998-05-21) buvo patvirtinta 7009 mln. litų pajamų, tačiau faktinės pajamos nesiekė suplanuotų ir jau 1998-12-01. Seimas turėjo priimti įstatymą, kuriuo sumažino planuojamas pajamas iki 6712 mln. litų. Nepaisant to, ir šis pajamų surinkimo planas nebuvo įvykdytas, o surinkta tik 6440 mln. litų pajamų. Tvirtinant 1999 m. biudžetą numatyta surinkti 7210 mln. litų, tačiau trijų pirmų šių metų ketvirčių planas buvo įvykdytas tik 83,4 procento (per šį laikotarpį numatyta surinkti 5280 mln. pajamų, o faktiškai surinkta tik 4405 mln. pajamų). Atsižvelgdamas į tai, Seimas buvo priverstas 1999-10-14 įstatymu sumažinti planuojamas pajamas iki 6761 mln. litų, tačiau ir šis planas buvo įvykdytas tik 87,3 procento, t. y. gauta tik 5904 mln. litų pajamų. 2000 m. biudžeto pajamų planas buvo 6051 mln. litų, tačiau faktinis pajamų grafikas gerokai atsiliko nuo suplanuoto (2 lentelė) ir Seimui teko sumažinti pajamų planą iki 5847 mln. litų, tačiau ir šis planas buvo įvykdytas tik 98,9 proc. Esant sunkiai ekonominei bei finansinei būklei ir žemiems skolinimosi reitingams, 1999-2000 m. Lietuvos skolinimosi sąnaudos buvo didelės. Užsienio rinkoje leidžiamų euroobligacijų palūkanos siekė 10 procentų. Vidaus rinkoje Vyriausybė taip pat skolinosi didelėmis palūkanomis: 1999 m. vidutinės svertinės iždo vekselių ir obligacijų palūkanos buvo 11,4 proc. (2006 m. atitinkamai 3,04 ir 3,73 proc.), taupymo lakštų palūkanos -10,45 proc. 1999 m. iš valstybės biudžeto vien tik skolų palūkanų sumokėta 635018,0 tūkst. litų, o 2000 m. - 821682,4 tūkst. litų (tai sudarė apie 14 proc. visų biudžeto pajamų). Skolos dalis lyginant su bendruoju vidaus produktu (BVP) buvo didžiausia būtent 2000 metais (23,7 proc.), tuo tarpu valdžios sektoriaus deficitas lyginant su BVP 1999-2000 metais taip pat buvo nemažas - atitinkamai 2,8 ir 3,2 proc. Skolos didėjimas ir tuo pačiu išlaidų, susijusių su skola (skolos grąžinimo išlaidų ir palūkanų mokėjimo išlaidų), didėjimas visoje biudžeto struktūroje darė didžiulį spaudimą kitoms valstybės išlaidoms. Tolimesnis skolos didinimas galėjo įstumti šalį į „palūkanų spiralę“ (situaciją, kai skolos aptarnavimo išlaidos valstybės išlaidų struktūroje sudaro vis didesnę dalį, jos skolinimosi reitingai mažėja, o palūkanos didėja, o valstybė galiausiai nebegali sugrąžinti skolų). 1999 metais šaliai atsidūrus sunkioje ekonominėje situacijoje Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kuriai suteikta konstitucinė teisė vykdyti valstybės biudžetą, turėjo imtis tam tikrų sprendimų, kurie buvo būtini, kad 2000 metų valstybės biudžetas ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas būtų įgyvendintas. Todėl buvo priimta keletas sprendimų dėl lėšų taupymo (10 priemonių), lengvatų mažinimo (5 priemonės) ir mokesčių, įplaukų į biudžetą ir fondus perskirstymo (8 priemonės) valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansavimo (7 priemonės) - iš viso 30 priemonių, kurios pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-01 LRV posėdžio protokole Nr. 52 (1 priedas). Jame numatyti šie sprendimai: sumažinti biudžetinių įstaigų ir kitų iš valstybinių fondų finansuojamų institucijų darbo užmokesčio fondą nuo 5 iki 10 proc., peržiūrėti pedagogų darbo apmokėjimo sąlygas, padidinti jų savaitinį darbo krūvį 5 procentais, sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Visos paprastosios išlaidos (iš jų ir išlaidos darbo užmokesčiui) 2000 metų valstybės biudžete buvo sumažintos nuo 10 iki 20 proc. Jeigu vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje Statistikos departamento tyrimų duomenimis 1999 m. gruodžio mėn. sudarė 1170,9 lito, teisėjų 1999 m. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo 7784,2 lito. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, 1999-12-28 priėmė nutarimą Nr. 1494, kuriuo sumažino teisėjų ir kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų tarnybinių atlyginimų didinimo koeficientą nuo 2,5 iki 1,75 karto. Nuo 2003 m. Lietuvos ūkyje išryškėjo naujos tendencijos - šalies ūkis ėmė augti: 2003 m. realusis BVP padidėjo 10,3 proc., 2004 m. - 7,3 proc., 2005 m. - 7,6 proc., o 2006 m. - 7,5 proc. Pagrindinis ūkio plėtros veiksnys buvo vidaus paklausa, skatinama intensyvaus skolinimosi ir sparčiai didėjančių nominalių pajamų. Teigiamas faktinio BVP atotrūkis nuo potencialaus kelia tam tikrą susirūpinimą - didėja įtampa darbo rinkoje, vidaus paklausa vis labiau veikia kainas ir didina einamosios sąskaitos deficitą. Dėl Lietuvos ekonomikos atvirumo ir mažumo spartus vidaus paklausos augimas pirmiausia lemia einamosios sąskaitos deficito (ESD) didėjimą. Einamosios sąskaitos deficitas Lietuvos banko duomenimis 2006 m. išaugo iki 10,8 proc. BVP ir viršijo Tarptautinio valiutos fondo ekspertų apskaičiuotą priimtiną Baltijos šalims apie 7,5 proc. BVP sudarančio ESD ribą ir kelia pavojų stabiliam ekonomikos augimui. ESD augimas skatina užsienio valiutos poreikį, kas galiausiai gali nulemti nacionalinės valiutos devalvavimą ir naują ekonominę bei finansinę krizę. Lietuvos bankas prognozuoja (2007 m. gegužė), kad ESD 2007 m. padidės iki 13,7 proc. BVP, o 2008 m. - iki 14 proc. BVP. Todėl bet koks papildomas vidaus paklausos stimuliavimas šiuo metu nėra palankus ekonomikai. Pirmąjį 2007 m. ketvirtį ūkio plėtra ir toliau išliko sparti - BVP išaugo 8,3 proc., vidaus paklausa - 11,5 proc., o ESD pasiekė 11,1 proc. BVP. Lietuvos banko duomenimis, komercinių bankų klientams suteiktos paskolos pirmąjį 2007 m. ketvirtį sudarė apie 52 proc. prognozuojamo BVP. Tai rodo, kad BVP augimas didele dalimi skatinamas vidaus vartojimo, vis labiau tenkinant paklausą importu. Lietuvos Respublikos Seimas 2005-06-07 priėmė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriame numatoma 2006-2008 m. palaipsniui sumažinti 33 procentų gyventojų pajamų mokesčio tarifą iki 24 procentų: nuo 2006-07-01 - iki 27 procentų (6 procentiniais punktais) ir 2008 m. - iki 24 procentų (3 procentiniais punktais). Potenciali gamybos apimtis gali būti apibrėžta kaip gamybos lygis, kuriam esant gamybos veiksniai pilnai įdarbinti einamajam technologijos lygiui. Potenciali gamybos apimtis atitinka pastovų infliacijos lygį. Gamybos atotrūkis (procentinis skirtumas tarp realios ir potencialios gamybos apimties) teigiamas, kai egzistuoja paklausos perteklius. Trumpo laikotarpio (iki 1 metų) potencialios gamybos apimties bei gamybos atotrūkio vertinimas teikia informaciją apie pusiausvyrą tarp paklausos ir pasiūlos bei infliacijos poveikį. Vidutiniu (apie 5 metus) ir ilgu (10 metų ir daugiau) laikotarpiais potencialios gamybos apimtis aprašo visuminį pasiūlos pajėgumą ir įvertina pastovų, infliacijos neveikiamą augimą. Potencialus BVP apibrėžiamas kaip BVP, kurį būtų galima pasiekti, jei nebūtų ciklinių arba struktūrinių sukrėtimų. Skirtumas tarp faktinio BVP augimo ir potencialaus BVP nusako gamybos atsilikimą. Taip galima įvertinti ekonomikos padėtį verslo cikle ir ekonominių sukrėtimų poveikį. Dėl vykdomos gyventojų pajamų mokesčio reformos valdžios sektoriaus biudžeto pajamos, preliminariu vertinimu, 2006 metais sumažėjo apie 490 mln. litų, arba 0,6 proc. nuo BVP, 2007 metais dėl 27 procentų tarifo taikymo - apie 611 mln. litų, arba 0,7 proc. nuo BVP, o 2008 m. sumažinus tarifą iki 24 procentų, valdžios sektoriaus biudžeto pajamos sumažės dar apie 810 mln. litų, arba 0,8 proc. nuo BVP. Be to, atkreipė dėmesį, kad nuo 2008-01-01 nebeliks Laikinojo socialinio mokesčio, dėl ko biudžeto pajamos sumažės apie 400 mln. litų. 1997 m. Lietuvos Respublikos valstybė prisiėmė įsipareigojimus dėl nuvertėjusių rublinių indėlių atstatymo ir nekilnojamojo turto (žemės, miškų) restitucijos. Šie įsipareigojimai, susiję su teisėtais visuomenės lūkesčiais, apsunkino šalies finansinę padėtį ilgam periodui. Iš viso įsipareigojimai pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą 2007-06-01 duomenimis sudaro 3624,8 mln. litų. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-2008 metų programos įgyvendinimo priemonėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-10-17 nutarimu Nr. 1020, numatyta su visomis Lietuvos Respublikos gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme nustatytomis indėlininkų grupėmis baigti atsiskaityti 2008 metų IV ketvirtį. Iš viso per 2006 metus į gyventojų indėlių sąskaitas pervesta 223,8 mln. litų atkurtų santaupų. Pardavus AB „Mažeikių naftos" akcijas, atsirado galimybė 2007 m. I ketvirtį atsiskaityti su visomis Gyventojų santaupų atkūrimo įstatyme nustatytomis indėlininkų grupėmis. Šiam tikslui 2007 m. iš viso numatyta skirti 1135 mln. litų. (146 mln. iš valstybės biudžeto ir 989 mln. litų iš Privatizavimo fondo). Piliečių nuosavybės teisėms į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkurti ir kompensacijoms už išperkamą nekilnojamąjį turtą religinėms bendrijoms išmokėti iki 2005 m. buvo išmokėta 315,63 mln. litų. 2006 metais šiam tikslui buvo skirta 200 mln. litų, arba 0,2 procento numatomo BVP, o 2007 metais - 72 mln. litų, arba 0,1 procento numatomo BVP. Pagal Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą valstybės garantijos nuomininkams, iškeldinamiems iš savininkams grąžintų namų turi būti įvykdytos iki 2009-01-01 2006 metų pabaigoje įsipareigojimų suma labai išaugo, kadangi labai padidėjo nekilnojamojo turto rinkos vertė, taip pat dėl naujai priimamų sprendimų, dėl teismų sprendimu atkuriamų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat dėl savivaldybių nuomojamų gyvenamųjų patalpų, nuomininkams iškeldinti iš savininkams grąžinamų namų, statybos (įsigijimo). Todėl 2008 m. lėšų poreikis įsipareigojimams vykdyti padidėjo ir sudaro 183 mln. litų. Kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę, mišką ir vandens telkinius iki 2006 m. išmokėta 939,13 mln. litų. Lėšų poreikis šiam tikslui 2007-01-01 sudarė 346,3 mln. litų, arba 0,4 procento numatomo BVP. 2007 metų I ketvirtyje atsiskaitymui su piliečiais iš valstybės biudžeto buvo išmokėta 171 mln. litų. Likusi valstybės įsipareigojimų išmokėti kompensacijas suma - 175,3 mln. litų. Preliminariais skaičiavimais įsipareigojimams pagal priimtus teisės aktus įgyvendinti 2008 m. reikės per 2,3 mlrd. litų (minimaliai mėnesinei algai didinti, Valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžiui didinti, išmokoms vaikams mokėti, Vaikų išlaikymo (alimentų) fondui steigti ir išlaikyti, sveikatos draudimo įmokos dydžiui vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, didinti, naujai mokytojų darbo apmokėjimo sistemai įgyvendinti, papildomoms nacionalinėms tiesioginėms išmokoms žemės ūkio veiklos subjektams mokėti, 1-9 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientams didinti, policijos valdymo sistemai tobulinti ir pareigūnų darbo ir asmenų priėmimo policijos įstaigose sąlygoms gerinti, įmokoms į ES biudžetą mokėti ir kt.). Lietuva, tapusi Europos Sąjungos nare, privalo derinti savo fiskalinę politiką su ES. Stabilumo ir augimo pakto nuostatos įpareigoja laikytis tokios fiskalinės politikos, kuri užtikrintų valdžios sektoriaus finansų politikos orientaciją į ilgalaikį Mastrichto kriterijų tenkinimą. Vyriausybė vidutinės trukmės laikotarpiu Konvergencijos programoje įsipareigojo mažinti valdžios sektoriaus fiskalinį deficitą ir siekti subalansuoto biudžeto 2009 m. Įvertinant jau prisiimtų įsipareigojimų vykdymą valdžios sektoriaus deficitas 2007 m. prognozuojamas apie 0,9 proc. BVP, o 2008 m. - 0,5 proc. BVP, todėl bet kokie naujai prisiimami įsipareigojimai blogintų šalies ekonominę situaciją ir atitolintų siekius subalansuoti valdžios sektoriaus biudžetą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus m. 1-os apylinkės teismas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkinamas iš dalies.
Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamos bylos kontekste ypač aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007-02-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-01-18 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, suformuotos nuostatos, susijusios su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu ginčijamu laikotarpiu.
2007-02-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 priimtoje nutartyje nurodoma, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga - viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų - teisinio saugumo principas - inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas. 1993-02-23 įstatymu Nr. I-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ (toliau – 1993-02-23 įstatymas Nr. I-76) buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškė laikiną pavedimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei reguliuoti nurodytus santykius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams (1, 1.1 punktai). Pastarasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas buvo taikomas nuo 1997-07-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas 1997-06-30 nutarimas Nr. 689 ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01 Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamos nuostatos taip pat nustatė teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001-07-12 nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 4, 5, 6 dalių bei priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimui, teisėjų atlyginimo santykių įstatyminis reguliavimas nėra pakoreguotas taip, kad jis atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-21 nutarime). Valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Plenarinė sesija konstatavo, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovių ieškinio pagrindas lemia, jog bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tokia išvada, priešingai nei teigiama atsiliepime į kasacinį skundą, šios bylos kontekste jokiu būdu negali būti traktuojama kaip reiškianti Konstitucinio Teismo nutarimų galutinumo ir neskundžiamumo principo ir (arba) vykdomosios ir teisminės valdžios pusiausvyros pažeidimą. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimui ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Nors Konstituciją atitiktų tai, kad teisėjų atlyginimo mažinimas yra galimas tik įstatymu, tačiau plenarinė sesija, nagrinėjamos bylos atveju atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 priimtas galiojant 1993-02-23 įstatymo Nr. I-76 nustatytam pavedimui Vyriausybei reguliuoti teisėjų atlyginimo santykius, sprendė, jog ta aplinkybė, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne įstatymu, o žemesnės galios teisės aktu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo išsprendimui. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarime Nr. 1494 pavartota formuluotė (sudėtinga ekonominė bei finansinė būklė) neatitinka vienos iš sąlygų, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo laikinas mažinimas yra galimas, formuluotės (itin sunki ekonominė bei finansinė padėtis), pati savaime taip pat nėra teisiškai reikšminga ginčo išsprendimui. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą bei iš Konstitucijos kylančias sąlygas, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo sumažinimas ir būtent tik laikinas sumažinimas yra galimas, bylą nagrinėję teismai privalėjo ištirti ir įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Pažymėtina, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Teismui nustačius ieškovių reikalavimų tenkinimui būtinus faktus, aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat antikonstitucinėmis nepripažintos ir galiojančios Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos nėra kliūtis teismui apginti pažeistas ieškovių teises, nes teismas turi konstitucines pareigas vykdyti teisingumą, garantuoti efektyvią teisminę gynybą, netaikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (Konstitucijos 6 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalis). Plenarinė sesija sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“ negali būti aiškinama kaip įstatyminio lygio reguliavimu įtvirtinanti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimą Nr. 1494 atliktą teisėjų atlyginimo sumažinimą. Aptariama įstatymo nuostata, kad „mokamas iki tol gautas darbo užmokestis“ nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina kaip reiškianti, jog, valstybės ekonominei ir finansinei būklei nesant itin sunkiai, ieškovėms turi būti mokamas tokio dydžio atlyginimas, į kurį jos įgijo teisę, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimas. Kitoks aiškinimas nesiderintų su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.
Savo esme analogiškos nuostatos, susijusios su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu ginčijamu laikotarpiu, nurodytos ir 2007-01-18 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 priimtoje nutartyje: teismas, be kita ko, nurodė, Konstitucinio Teismo oficiali konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Todėl nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atliktas teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti, kiek šis mažinimas atitiko aukščiau nurodytas sąlygas. Tuo tikslu būtina išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Valstybės ekonominė ir finansinė būklė atskirais laikotarpiais gali būti nustatoma remiantis ekonominiais bei finansiniais rodikliais apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, ekonomikos, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolą, valdžios sektoriaus deficitą ir kt. Tokie duomenys turėtų būti matomi inter alia iš oficialių statistinių ataskaitų, Vyriausybės ataskaitų, ataskaitų, pateikiamų Europos Sąjungos institucijoms, kitų duomenų (Pasaulio banko, Europos Sąjungos institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų ir kt.). Be to, vertinant, ar pareiškėjo atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą. Pažymėta, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės įrodinėjimo našta priklauso atsakovams. Tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 (Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. prieš Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, procesinio sprendimo kategorija 25.) pažymėjo, jog įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimas tampa ypač aktualus, kai nepakanka įrodymų nustatyti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodytas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Tačiau ši taisyklė administraciniame procese nereiškia, jog įrodymus teisiškai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti gali pateikti vien šalis, kuri turi įrodyti tam tikras aplinkybes. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 4 d. įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes.
LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, kuriuo nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000-01-01, buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Šis nutarimas pagal Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad teisėjams mažinti atlyginimus galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio. Lietuvos Konstitucinis Teismas nurodė (2001-07-12 nutarimas, 2006-03-14, 2006-08-08 sprendimas), kad LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendime suformuluotas išaiškinimas, „...kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos...“. Taigi, vertinant, ar LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimo mažinimas buvo pagrįstas, reikšmingas laikotarpis yra nuo 2000-01-01 iki 2000-09-07, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Kadangi pareiškėjas V. B. prašo priteisti neišmokėto atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2007-10-15, aplinkybė, atlyginimai teisėjams laikotarpiu nuo 2000-01-01 iki 2000-09-07 buvo sumažinti pagrįstai ir teisėtai, šiai byla nėra reikšminga. Laikotarpiu nuo 2000-09-07 iki 2001-07-18, kada įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001-07-12 nutarimas, galiojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000-08-29 priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir jo atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodė, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.
Pareiškėjas V. B. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-05-18 dekretu Nr. 444 buvo paskirtas ir iki šiol dirba Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininku. Iki 1999-12-31 pareiškėjas gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 bei 1997-06-30 nutarimu Nr. 689, o nuo 2000-01-01, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494, jam mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75 (b. l. 141-142).
Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995-12-06, 1999-12-21, 2001-07-12, 2006-03-28 nutarimuose ir 2000-01-12, 2006-08-08 sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001-07-18 iki 2007-10-15 (laikotarpis, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimą) turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą, ši jo teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama. V. B. prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2007-10-15. Pareiškėjas su skundu į teismą dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies kreipėsi 2007-10-16. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 str. nuostatą, kad bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat LR civilinio kodekso 1 knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, iš atsakovo priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2004-10-17 iki 2007-10-15, viso – 98 216,36 Lt (6 257,38 Lt – už 2004 m.; 32 945,94 Lt – už 2005 m.; 32 889,16 Lt – už 2006 m.; 26 123,88 Lt – už 2007 m.) (b. l. 141-142), t. y. už tris metus nuo skundo pareiškimo teisme dienos (nuo 2004-10-17 iki 2007-10-16). Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Dėl LR darbo kodekso normų, reglamentuojančių terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikymo šioje byloje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodyta, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Antai Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis).“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams“. ABTĮ 33 str. 1 d. nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto atlyginimo priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. ABTĮ 4 str. 6 d. numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra LR darbo kodeksas, kurio normos ir taikomos nagrinėjant šį ginčą.
Atsakovo atstovo teiginys, kad priėmus LR teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, ginčas yra išspręstas, nėra pagrįstas: aplinkybė, kad atsakovas pripažįsta visą ar dalį prašymu reiškiamo reikalavimo, tačiau nėra jo įvykdęs, nėra pagrindas prašymą atmesti ar bylą nutraukti, be to, LR teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas sudaro prielaidas pareiškėjui jame nustatyta tvarka gauti neišmokėto atlyginimo ir kitų su tuo susijusių išmokų dalį už laikotarpį nuo 2005-10-31 iki 2008-10-31, tuo tarpu prašymu prašoma priteisti neišmokėto atlyginimo ir su juo susijusių išmokų dalį už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2007-10-15, t. y. ir už laikotarpį, už kurį neišmokėto atlyginimo dalies grąžinimo klausimas LR teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymu nėra sprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
prašymą tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 98 216,36 Lt (devyniasdešimt aštuonis tūkstančius du šimtus šešiolika litų 36 ct) neišmokėto atlyginimo V. B..
Kitoje dalyje prašymą atmesti.
Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.