- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- e2-1577-516/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-01246-2020-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- R. V.
- Ieškovas
- Z. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės R. V. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. e2-570-372/2020 pagal ieškovo Z. K. ieškinį atsakovei R. V. individualiai įmonei dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apygardos teisme priimtas ieškovo Z. K. ieškinys atsakovei R. V. individualiai įmonei dėl skolos priteisimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovas ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, o šių nesant ar esant nepakankamai – nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą ieškinio reikalavimo 45 220 Eur sumai. Nurodė, kad atsakovės skolos suma yra didelė, ji ilgą laiką vengia įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir visiškai atsiskaityti su ieškovu už išnuomotą transporto priemonę. Ieškovo vertinimu, egzistuoja reali tikimybė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Šiaulių apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir areštavo 45 220 Eur sumai atsakovei R. V. individualiai įmonei priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, leidžiant šiuo turtu naudotis, bet uždraudžiant šį turtą išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į jį bei įkeisti ar iš esmės sumažinti jo vertę. Turto nesant, ar esant nepakankamai, už trūkstamą sumą nutarė areštuoti atsakovei R. V. individualiai įmonei priklausančias pinigines lėšas, esančias bankų ar kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose ir turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leidžiant atsiskaityti su ieškovu, taip pat mokėti įstatymų nustatytus mokesčius.
4. Teismas, susipažinęs su ieškiniu bei jo priedais, sprendė, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovo Z. K. reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, nes ieškovas ieškinyje išdėstė faktines aplinkybes, pateikė teismui savo argumentus pagrindžiančius rašytinius įrodymus.
5. Kadangi ieškovas nurodė, kad atsakovė vengia įvykdyti savo likusius įsipareigojimus atsiskaityti, jos elgesys, nevykdant prisiimtų skolinių įsipareigojimų bei vengiant bendradarbiauti, negali būti laikomas sąžiningu, todėl teismas darė išvadą, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, ieškovo vertinimu, atsakovės skolos suma yra didelė, ji ilgą laiką vengia įvykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir visiškai atsiskaityti, todėl sprendė, kad egzistuoja reali tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovė R. V. individuali įmonė atskirajame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. Atsakovė santykinai sutinka, kad egzistuoja pirmoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – ieškovas tikėtinai pagrindė byloje pareikštus reikalavimus atsakovei.
6.2. Ieškovas nepagrindė, kad egzistuoja antroji būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė materialinio reikalavimo patenkinimui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie atsakovės ketinimą perleisti savo turtą tretiesiems asmenims, turtą paslėpti, sąmoningai sumažinti jo vertę ar atlikti kitokius nesąžiningus veiksmus.
6.3. Ieškovas, nurodydamas, kad atsakovei ieškinio reikalavimo suma yra didelė, nepateikė jokių duomenų apie atsakovės turtinę padėtį. Vien didelė ieškinio suma, nevertinant jos kartu su atsakovės valdomo turto dydžiu, jos veiklos pobūdžiu ir apimtimi, nelemia poreikio laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Atsiliepimas
7. Ieškovas atsiliepime prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo ieškinys yra tikėtinai pagristas, su tuo sutinka ir atsakovė.
7.2. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad jai prašoma priteisti suma nėra didelė, jos finansinė padėtis yra gera ir nekyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Vykdant skundžiamą nutartį antstolė aprašė atsakovės turtą: atsakovei nuosavybės teise priklauso trys ne naujos transporto priemonės, nekilnojamo turto neturi, banko sąskaitose pinigų likutis nenurodomas. Taigi, iš pateiktų duomenų akivaizdu, kad atsakovei ieškinio suma yra didelė. Viešai prieinami duomenys (interneto portale www.rekvizitai.lt) taip pat liudija prastėjančią atsakovės finansinę padėtį: mažėjančios pajamos, darbuotojų skaičius. UAB „Creditinfo Lietuva“ priskiria atsakovei aukščiausią rizikingumo reitingą.
7.3. Atsakovė vengia vykdyti turimus įsipareigojimus ieškovui, taip pat vengia pateikti nagrinėjamam ginčui aktualius duomenis apie jo finansinę būklę, todėl galima spręsti apie egzistuojantį atsakovės nesąžiningumą ir riziką, kad ji gali vengti vykdyti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą. Be to, atsakovė ne tik netinkamai vykdė sudarytą transporto priemonės nuomos sutartį, bet ir ją nutraukus iki šiol negrąžino išnuomoto vilkiko. Atsakovė vengia grąžinti net ir jai nepriklausantį turtą, todėl, tikėtina, gali nesąžiningai elgtis ir savo turto atžvilgiu vengiant pareigos atsiskaityti su ieškovu.
7.4. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos pirmiausia atsakovei priklausančiam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui ir tik jo nesant ar esant nepakankamai – piniginėms lėšoms. Taigi, atsakovė turi galimybę disponuoti jai priklausančiomis piniginėmis lėšomis, todėl laikinosios apsaugos priemonės nesuvaržo atsakovės teisių daugiau nei būtina tikslui pasiekti, nepažeidžia ekonomiškumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
10. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodytą praktiką).
11. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas preliminariai pagrindė ieškinį ir yra reali grėsme teismo sprendimo įvykdymui, todėl tenkino prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
12. Atskiruoju skundu ieškinio tikėtino pagrįstumo atsakovė neginčija, todėl plačiau dėl pirmosios iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo apeliacinės instancijos teismas nepasisako .
13. Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovė vengia įvykdyti savo įsipareigojimus atsiskaityti, todėl yra pagrįsta tikimybė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
14. Ieškovas, siekdamas pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį ir pirmosios instancijos teismo išvadas, priimtas aptariamu klausimu, nurodo, kad atsakovė neteikia finansinių duomenų, įmonėje mažėja darbuotojų skaičius, vienintelis įmonės turtas yra trys ne naujos transporto priemonės, nekilnojamo turto neturi, visa tai rodo, kad įmonei reiškiamo reikalavimo suma yra reikšminga, todėl kyla grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
15. Aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-676-585/2019; 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-611-464/2019; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-370/2019; 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-215-236/2019; 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2019 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-24-464/2019; 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018). Šiuo atveju ieškovo akcentuojamos aplinkybės – finansinių duomenų neteikimas, pajamų ir darbuotojų skaičiaus įmonėje mažėjimas, savaime atsakovės nesąžiningumo neįrodo. Nesąžiningų atsakovės veiksmų, kuriais būtų siekiama išvengti teismo sprendimo įvykdymo, ieškovui neįrodžius, ieškinio suma negali būti savarankišku pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.
16. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra siejama su atsakovo elgesiu – siekiu sumažinti turimo turto vertę, turint tikslą išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovo jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018).
17. Įvertinus ieškovo procesinių dokumentų turinį, nustatyta, kad iš esmės jis jokių konkrečių duomenų, įrodymų apie atsakovės atliktus ar ketinamus atlikti veiksmus paslepiant, perleidžiant ar kitu būdu sumažinant turimo turto masę, kurie leistų spręsti dėl atsakovės nesąžiningumo (CPK 12, 17, 178 straipsniai) nepateikė. Atsakovės nesąžiningumas grindžiamas ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis, susijusiomis su sudarytos transporto priemonės nuomos sutarties netinkamu vykdymu, išnuomoto vilkiko negrąžinimu ieškovui. Tačiau, pabrėžtina, kad šios aplinkybės yra ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės, kurios savaime negali būti pagrindu konstatuoti atsakovės nesąžiningumą sprendžiant laikinųjų pasaugos priemonių taikymo klausimą. Ieškinyje išdėstytų aplinkybių dėl atsakovės veiksmų, iš kurių ieškovas kildina skolos reikalavimą, pagrįstumas bus vertinamas tik bylą nagrinėjant iš esmės, o ne šioje proceso stadijoje.
18. Esant pirmiau nurodytai vyraujančiai teismų praktikai, pirmosios instancijos teismas, nenurodęs absoliučiai jokių motyvų dėl atsakovės nesąžiningumo, kaip grėsmės teismo sprendimo įvykdymui sąlygos, neturėjo pagrindo pripažinti esant ir antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes, kaip jau buvo ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo, laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.
19. Nesant pakankamų įrodymų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygoms konstatuoti, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsakovei taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pripažintina nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.
20. Papildomai pastebėtina, kad nesant vienos iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, šių priemonių taikymas apskritai negalimas, todėl ieškovo argumentai, kad skundžiama nutartimi pritaikytų priemonių taikymas nepažeidžia ekonomiškumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų, šiuo atveju plačiau neanalizuotini.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo Z. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.