Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Š. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Pareiškėja apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo jos mirusiam tėvui L. G. eigą, tvirtino, kad valstybės institucijos delsė atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Paaiškino, kad pareiškėja pageidavo, jog nuosavybės teisės į likusią 0,0266 ha žemės dalį būtų atkurtos jai suteikiant lygiavertį žemės sklypą Palangos mieste, bendrosios nuosavybės teise, tačiau atsakovas pasirinko kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – skyrė 295,82 Eur piniginę kompensaciją, bei žodžiu nurodė, kad pareiškėjos pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas negalimas dėl per mažo neatkurtos žemės ploto. Pareiškėjos nuomone, Sprendimas prieštarauja esminei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. sausio 30 d. nutarimo Nr. 110 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“ sąlygai, nes, prieš priimdamas sprendimą dėl kompensacijos išmokėjimo, atsakovas nepasiūlė jai bendrosios nuosavybės teise naujo įrengto ar neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai Palangos mieste.

II.

7. Buvęs savininkas P. G. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) gatvėje valdė 0,1504 ha žemės sklypą. Pretendentas L. G. 1991 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą Palangos miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą. Iš Tarnybos Palangos skyriaus 2013 m. sausio 17 d. pažymos Nr. 16PAZ-5 nustatyta, kad, pagal L. G. (miręs) pateiktus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, jis turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1504 ha žemės. 2013 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 16S-8 patvirtina, jog buvusio savininko P. G. valdytame žemės sklype suformuoti 0,0496 ha žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)) ir 0,0742 ha žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), todėl iš viso 0,1238 ha žemės dalis buvo grąžinta natūra L. G.. 2013 m. sausio 18 d. sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į 0,0266 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau.

8. Teismas, išanalizavęs teisinį reglamentavimą (be kita ko, Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 1 ir 3 p. bei Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka) 106 p.) bei atsižvelgdamas į tai, kad Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintas Palangos mieste žemės sklypo dydis yra nuo 0,04 ha iki 0,20 ha, tačiau pareiškėjai tenkančios žemės valdos, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės, dalis sudaro 0,0266 ha plotą, konstatavo, kad ši žemės valdos dalis, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, yra išperkama valstybės ir už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

9. Teismas, išanalizavęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimus, akcentavo, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Vėliau (po 2003 m. balandžio 1 d.) pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarnybos 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. 16S-232-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui L. G.“ teisėtumo bei pagrįstumo.

18. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija jų papildomai nekartoja, o tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo motyvus.

20. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.) nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

21. 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tai, kad pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tai, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

22. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1275 redakcija, įsigaliojusi 2013 m. gruodžio 31 d.) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

23. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) numatytą išimtį, pagal kurią tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

24. Bylos duomenys patvirtina, kad buvęs savininkas P. G. iki žemės nacionalizacijos valdė 0,1504 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pretendentas L. G. 1991 m. lapkričio 5 d. pateikė Palangos miesto valdybai prašymą atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą (pretendentas prašymo grafoje, kurioje prašoma pažymėti valią (vieną iš nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdų), nurodė, kad prašo „grąžinti namą ir sklypą toje pačioje vietoje“). Nustatyta, kad pagal Atkūrimo įstatymą L. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1504 ha žemės. 2013 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 16S-8 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui L. G.“ patvirtina, jog buvusio savininko P. G. valdytame žemės sklype suformuoti 0,0496 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 0,0742 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), iš viso 0,1238 ha žemės dalis, buvo grąžinti natūra L. G. (miręs). 2013 m. sausio 18 d. sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,0266 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau.

25. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjai buvo siųsti 2012 m. vasario 6 d. raštas Nr. 16SD-(14.16.104.)-337 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę“, 2014 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. 16SD-(14.16.104.)-1696 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“, kuriais informuota apie Atkūrimo įstatyme nustatytą galimybę pakeisti valią, tačiau byloje nėra duomenų apie kitus pareiškėjos (pretendentų) prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama valia dėl ginčo žemės, todėl pareiškėjos į bylą pateiktas 2019 m. lapkričio 3 d. prašymas, kuriuo prašoma atkurti nuosavybę į turėtą žemę ekvivalentine natūra bendrojoje dalinėje nuosavybėje, į bylą nepateikus kitų įrodymų, kad Atkūrimo įstatymo numatytais terminais pretendento valia buvo keičiama, atmestinas.

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra duomenų, jog pretendentas ar pareiškėja teisės aktų nustatytais terminais buvo pateikę prašymą, kuriame išreiškė valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat buvo nurodę būdą, kuriuo pageidauja, jog būtų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtą žemės sklypo dalį.

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai formuojamoje praktikoje yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus, įskaitant ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą, bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys apie šiuos terminus galėjo ir turėjo žinoti (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1095-261/2018).

28. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo būdų – nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą. Piliečiams perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ patvirtintas Palangos mieste žemės sklypo dydis yra nuo 0,04 ha iki 0,20 ha.

29. Nustačiusi, kad pareiškėjai neatkurtos nuosavybės teise tenkančios žemės valdos dalys sudaro 0,0266 ha plotą, t. y. neatkurta tenkanti žemės valdos dalis yra mažesnė nei 0,04 ha, vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ši žemės dalis yra išperkama valstybės ir už ją valstybė atlygina pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį.

31. Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

32. Akcentuotina, kad Konstitucinio Teismo aktuose suformuota plati oficialioji konstitucinė restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina.

32.1. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimus). Šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (žr., pvz., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimus); įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines ir kitas sąlygas (žr., pvz., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą).

32.2. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimus). Kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (žr., pvz., 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimus). Tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (žr., pvz., 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2013 m. spalio 10 d., 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimus).

32.3. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (žr., pvz., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimus). Lemiamą reikšmę turi ne tai, kokie atlyginimo būdai yra nustatyti, bet tai, kad šiais būdais būtų užtikrintas realus ir teisingas atlyginimas (žr., pvz., 2001 m. balandžio 2 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimus). Restitucijos įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimus, 2008 m. liepos 4 d. sprendimą).

32.4. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad įstatymų leidėjo, paisant Konstitucijos, padaryti teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais pakoreguotos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka, savaime negali būti vertinami kaip nevienodas nuosavybės teisių atkūrimo subjektų traktavimas (žr., pvz., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimą).

32.5. Tai, kad valstybė nutarė, jog paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę. Minėtą teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija. Kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas (žr., pvz., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas, 2012 m. birželio 19 d. nutarimus).

32.6. Tačiau asmenų teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais šios teisės turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra (žr., pvz., 2008 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai).

32.7. Konstituciniai darnios, teisingos, atviros pilietinės visuomenės imperatyvai, konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja tai, kad pradėtas restitucijos procesas negali tęstis nepagrįstai ilgai; dėl nepagrįstai ilgo laiko, per kurį atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti iškreipta ar net paneigta pati restitucijos instituto esmė, pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės, taip pat kitos teisės, pakirstas žmonių pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimus).

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, anksčiau nurodytos aktualios nagrinėjamam ginčui oficialios konstitucinės doktrinos pagrindu, nekyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos nurodytų normų – byloje taikytino Atkūrimo įstatymo – atitikties Konstitucijai.

34. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.