Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas, eI3-3360-386/2020

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-09-04
Bylos Nr.: eI3-3360-386/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00058-2020-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjai: Laimutė Jokubauskaitė (pirm.), Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas: R. Š.
Atsakovas: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-3360-386/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00058-2020-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.4.3; 18.10; 18.12; 55.1.3 (S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 4 d.Klaipėda

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Vidos Stonkuvienės,

sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui K. P.,atsakovės atstovei V. V.,

2020 m. rugsėjo 2 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Š. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja R. Š. (toliau – ir pareiškėja) prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, NŽT) 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 16S-232-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui L. G.” (toliau – ir ginčijamas sprendimas).

Pareiškėja nurodo, jog jos tėvas L. G. (miręs (duomenys neskelbtini) ) yra pretendentas į savo tėvo (pareiškėjos senelio) P. G. turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą. P. G. iki 1940 m. nuosavybės teisėmis valdė 0,1504 ha žemės Palangos mieste, dabartinis adresas (duomenys neskelbtini). Skundžiamu sprendimu yra atkuriamos nuosavybės teisės, išmokant 295,82 Eur piniginę kompensaciją už 0,0266 ha žemės.

Nurodo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra L. G. į iki nacionalizacijos priklausiusį žemės sklypą, perduodant neatlygintinai Palangos miesto valdybos 1997 m. vasario 21 d. sprendimu suformuotus 503 kv. m. žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) ir 770 kv. m. žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad tuo pačiu Palangos miesto valdybos potvarkiu buvo suformuotas ir 0,1425 ha ploto žemės sklypas pareiškėjos kaimynams J. ir V. V.. Pagal minėtus sprendimus suformuoti kaimyniniai žemės sklypai persidengė, todėl kaimynai J. ir V. V. kreipėsi į teismą dėl sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suformuoti minėti sklypai, panaikinimo. Nurodo, kad bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. kovo 27 d. priėmė nutartį, kuria pripažino Palangos miesto valdybos 1997 m. vasario 31 d. sprendimo Nr. 31 1.16, 1.17 ir 1.18 punktus negaliojančiais ir panaikino Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą. Tvirtina, jog institucijos skubiai pradėjo kaimyninio žemės sklypo formavimo procedūrą ir Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. (4.1)-A1-999 suprojektavo gretimą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), su kurio ribomis pareiškėja nesutiko ir dėl to padavė skundą administraciniam teismui po to, kai pareiškėja pradėjo rašyti raštus, kuriais buvo prašoma atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2008 m. sausio 24 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 13 d. įsakymą Nr. (4.1)-A1-999 ,,Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini)” panaikino, įpareigojo Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorių iš naujo išspręsti žemės sklypų (duomenys neskelbtini), formavimo klausimą. Paaiškina, jog vykdydama minėtą teismo nutartį NŽT 2013 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 16S-8 atkūrė nuosavybės teises, natūra grąžindama 0,0496 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), ir 0,0742 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Teigia, kad po minėto NŽT sprendimo priėmimo, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0266 ha žemės, į kurias pagal sprendimą nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos vėliau. Tvirtina, jog buvo išreiškusi valią, kad už neatkurtos nuosavybės dalį jai būtų atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant lygiavertį žemės sklypą Palangos mieste, tačiau atsakovė dėl tokio atkūrimo būdo jokių sprendimų nepriėmė, žodžiu buvo nurodžiusi, kad šis nuosavybės teisių atkūrimo būdas neva negalimas dėl per mažo neatkurtos žemės ploto.

Žemesnės instancijos teismas

Argumentuoja, kad ilgą laiką nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos neatliko jokių nuosavybės teisių atkūrimo veiksmų. 2008 m. sausio 24 d. pasibaigus dar vienam teisminiam ginčui, NŽT priėmė 2013 m. sausio18 d. sprendimą Nr. 16S-8 ir 6 metus nieko nedarė, kol priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą.

Mano, kad, atsižvelgus į skunde nurodytą teisinį reguliavimą, ginčijamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra nepagrįstas, nes prieštarauja esminei įstatymo ir Vyriausybės nutarimo sąlygai: prieš priimdama ginčijamą sprendimą dėl kompensacijos sumokėjimo, atsakovė nepasiūlė pareiškėjai bendrosios nuosavybės naujo įrengto ar neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai Palangos mieste.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovas teismo posėdžio metu prašė tenkinti pareiškėjos skundą.

Atsiliepimas

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė paaiškina, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Tvarka) bei kitais teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą. Nurodo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus, 2 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 2 dalį.

Paaiškina, kad pagal 2013 m. sausio 17 d. NŽT Palangos skyriaus parengtą pažymą Nr. 16PAZ-5 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų” nustatyta, kad pagal piliečio L. G. (miręs) pateiktus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad į buvusio savininko P. G. nuosavybės teisėmis valdytą Palangos mieste 0,1504 ha žemės, pagal Atkūrimo įstatymą L. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1504 ha žemės. 2013 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 16S-8 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui L. G.”, buvusio savininko P. G. valdytame žemės sklype suformuoti 0,0496 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir 0,0742 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo grąžinti natūra L. G. (miręs). Iš viso natūra grąžinta 0,1238 ha žemės dalis, minėtame sprendimo 4 punkte pažymint, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,0266 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau.

Nurodo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4, 5 dalis, 16 straipsnio 9 dalį, 21 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 3 dalį. Vadovaujasi šiuo teisiniu reglamentavimu ir daro išvadą, kad piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. Pažymi, kad nuo 2012 m. vasario 1 d. paminėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata buvo. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2019 m. vasario 1 d. įsigaliojo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo įstatymas, numatantis galimybę piliečiams iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį mieste, už kurią dar nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

Pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais nepasinaudojo galimybėmis pareikšti/pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę. Nurodo Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Tvarkos 106 punktą, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19 punktą, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo” patvirtintas Palangos mieste žemės sklypo dydis yra nuo 0,04 ha iki 0,20 ha. Daro išvadą, kad pareiškėjos teiginys apie tai, jog prieš priimdama ginčijamą sprendimą dėl kompensacijos sumokėjimo, atsakovė nepasiūlė bendrosios nuosavybės naujo įrengto ar neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai Palangos mieste, yra nepagrįstas, kadangi Palangos mieste nauji žemės sklypai formuojami nuo 0,04 ha iki 0,20 ha, o pareiškėjai likusios neatkurtos žemės sklypo dalis sudaro 0,0266 ha plotą.

Dėl žemės vertės apskaičiavimo paaiškina, kad už žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje, atlyginimo pinigais dydis apskaičiuojamas pagal Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos” (toliau - Metodika). Akcentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą (bylos Nr. 6/2010).

Taip pat pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo, nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. spalio 11 d. nutarimai; Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutarimas Nr. KT46-N14/2014).

Mano, kad išnaudojo visas galimybes siekdama atkurti nuosavybės teises mirusio L. G. vardu į buvusio savininko P. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir ginčijamas sprendimas yra galutinis rezultatas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepimą ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja į teismo posėdį neatvyko, jai apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra dėl pareiškėjos R. Š. teisės atkurti nuosavybės teises į piliečiui L. G. (miręs) tenkančią nekilnojamojo turto dalį (0,0266 ha žemės), esančią Palangos mieste, natūra. Pareiškėja ginčija Nacionalinės žemės tarnybos 2019 m. lapkričio 4 d. sprendimą atkurti nuosavybės teises atlyginant kitais būdais: pinigais už 0,0266 ha žemės – vertė (indeksas 1.6) 295,82 Eur. Pareiškėja iš esmės nesutinka su atsakovės sprendimu pareiškėjai atkurti nuosavybės teises atlyginant kitais būdais (pinigais).

Nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka piliečio pasirinktu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) įtvirtintą nuostatą, pilietis turėjo teisę pareikšti valią, kokiu būdu pageidauja atkurti nuosavybės teises, ar jau išreikštą prieš tai valią pakeisti iki 2003 m. balandžio 1 d., tuo atveju, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų”, patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką.

Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Analizuojant 1991 m. lapkričio 5 d. pretendento L. G. prašymą, kuriuo buvo prašoma atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), grąžinant jį natūra, nustatyta, jog pretendentas L. G. prašymo grafoje, kurioje prašoma pažymėti valią (vieną iš nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų ar atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdų), nurodė, kad prašo „grąžinti namą ir sklypą toje pačioje vietoje”. Pretendentų prašymų pateikimo metu Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Nurodyto įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma šiais būdais: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad 1991 m. lapkričio 5 d. pretendento L. G. prašymo pateikimo metu buvo reglamentuoti šie nuosavybės teisių atkūrimo būdai: 1) grąžinimas natūra; 2) grąžinimas ekvivalentine natūra; 3) suteikiant vienkartines valstybės išmokas, jeigu nėra galimybės nusavinto turto grąžinti kitais būdais arba asmuo nepageidauja nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Darytina išvada, kad 1991 m. lapkričio 5 d. prašymu pretendentas išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į žemę ją grąžinant natūra. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog atkuriant nuosavybės teisę natūra yra grąžinama laisva (neužstatyta) žemė savininko turėtoje vietoje, taigi konstatuotina, kad pretendentas siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemės buvusių savininkų turėtose vietose.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reglamentuojančių teisės normų matyti, kad įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra. Tačiau kartu numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Tesimas) 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimą).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (žr., pvz., EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendimą M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę. Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Atkūrimo įstatymo preambulėje konstatuojama, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra – už jį teisingai atlyginama. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu piliečio turėtas žemės sklypas buvo ne mažiau kaip 0,04 ha didesnis už dabar jo naudojamą žemės sklypą, jam pagal galimybę papildomai perduodamas neatlygintinai nuosavybėn naujas ne mažesnis kaip 0,04 ha žemės sklypas individualiai statybai bei kitai paskirčiai. Bendras piliečiui perduoto neatlygintinai nuosavybėn jo naudojamo žemės sklypo ir papildomai perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo plotas neturi būti didesnis už Vyriausybės nustatytą perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo individualiai statybai bei kitai paskirčiai tame mieste plotą. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalį jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; įskaitymu panaikindama piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos); pinigais – išpirkdama žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje esanti Nuosavybės teisių į žemę atstatymo byla 200 pretendentui L. G. patvirtina, kad buvęs savininkas P. G. iki žemės nacionalizacijos Palangos mieste, (duomenys neskelbtini) valdė 0,1504 ha žemės sklypą. Pretendentas L. G. 1991 m. lapkričio 5 d. pateikė prašymą Palangos miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į šį žemės sklypą. Iš NŽT Palangos skyriaus 2013 m. sausio 17 d. pažymos Nr. 16PAZ-5 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų” nustatyta, kad pagal piliečio L. G. (miręs) pateiktus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, nustatyta, kad pagal Atkūrimo įstatymą L. G. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,1504 ha žemės. 2013 m. sausio 18 d. sprendimas Nr. 16S-8 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste piliečiui L. G.” patvirtina, jog buvusio savininko P. G. valdytame žemės sklype suformuoti 0,0496 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir 0,0742 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), iš viso 0,1238 ha žemės dalis, buvo grąžinti natūra L. G. (miręs). 2013 m. sausio 18 d. sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,0266 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Tvarkos 106 punkte nustatyta, kad NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, grąžinant natūra turėtoje vietoje piliečiams, nuosavybės teise turintiems statinius, ar perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus statinius, jų naudojamą žemės sklypą prie šių statinių, taip pat jų naudojamus žemės sklypus kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms), priima gavęs savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą detalųjį planą, žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, arba žemės valdos projektą ir žemės sklypo kadastro duomenų bylą, kurie turi būti pateikti ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suprojektuoti žemės sklypą ir organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus pateikimo savivaldybės administracijos direktoriui. Sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestuose, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams naują žemės sklypą individualiai statybai, taip pat daržui, sodui ir kitoms panašioms reikmėms, NŽT vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas priima pagal miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus arba žemės valdos projektus ir patvirtintas žemės sklypų kadastro duomenų bylas, piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytą eilę, o sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, – pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus. Pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo būdų - nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą. Piliečiams perduodant neatlygintinai nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo” patvirtintas Palangos mieste žemės sklypo dydis yra nuo 0,04 ha iki 0,20 ha.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjai neatkurtos nuosavybės teise tenkančios žemės valdos dalys sudaro 0,0266 ha plotą, t. y. neatkurta tenkanti žemės valdos dalis yra mažesnė nei 0,04 ha, todėl ši žemės valdos dalis, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalimi, yra išperkama valstybės ir už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014-11-01 įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamo sprendimo priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Anksčiau minėta, jog, analizuojant 1991 m. lapkričio 5 d. pretendento L. G. prašymą, nustatyta, kad pretendentas siekė atkurti nuosavybės teises natūriniu būdu į žemę buvusio savininko turėtoje vietoje. Duomenų apie kitus pareiškėjos (pretendentų) prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama valia dėl ginčo žemės, nagrinėjamoje byloje nėra. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pretendento valia pirminiame 1991 m. lapkričio 5 d. prašyme buvo: „susigrąžinti žemę buvusioje vietoje”. Pareiškėja į bylą yra pateikusi 2019 m. lapkričio 3 d. prašymą, kuriuo prašo atkurti nuosavybę į turėtą žemę ekvivalentine natūra bendrojoje dalinėje nuosavybėje, tačiau į bylą neteikia kitų įrodymų, kad Atkūrimo įstatymo numatytais terminais pretendento valia buvo keičiama. Iš anksčiau nurodytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pretendentai iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino nepareiškė ir nepakeitė valios būdo.

Be kita ko, pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio pakeitimo redakcijoje, nustatančioje piliečiams iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, nebuvo įtvirtinta pareiga institucijai (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai) pranešti asmeniui, kad šis iki 2003 m. balandžio 1 d. pareikštų valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus 21 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju, t. y. piliečiams, kuriems gali būti taikomos šio įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostatos. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1778-525-2018 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus, tame tarpe ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą, bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti (žr., pvz., LVAT 2018 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1095-261/2018 ir kt.). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai buvo siųsti 2012 m. vasario 6 d. raštas Nr. 16SD-(14.16.104.)-337 „Dėl atlyginimo pinigais už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę”, 2014 m. lapkričio 3 d. raštas Nr. 16SD-(14.16.104.)-1696 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu”, kuriuose buvo nurodyta galimybė pasinaudoti Atkūrimo įstatyme nustatyta galimybe pakeisti valią. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėja, būdama rūpestinga ir apdairi, tinkamai rūpindamasi savo interesais, turėjo galimybę domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovė pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjai atkurti nuosavybės teises atlyginant kitais būdais – pinigine kompensacija. Pareiškėjos ginčijamais administraciniais aktais atlikta teisinių santykių kvalifikacija yra pagrįsta anksčiau nurodytu teisiniu reglamentavimu bei suformuota teismine praktika. Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y., savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti nurodytą sprendimą nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl pareiškėjos atstovo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjos atstovas prašo priteisti pareiškėjai iš atsakovės 462,45 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog šias išlaidas sudaro: 22,5 Eur žyminis mokestis, 193,60 Eur skundo teismui parengimo išlaidos, 246,35 Eur pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdyje.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“.

Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas, todėl netenkinamas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Paeiškėjos R. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti pareiškėjos R. Š. atstovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjai Remigijus ArminasLaimutė JokubauskaitėVida Stonkuvienė