Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-09-06 · Administracinė byla Nr. I-2511-426/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-09-06
Bylos Nr.
I-2511-426/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00743-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
A. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2511-426/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00743-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, įkalinimo įstaiga) 800 (aštuonis šimtus eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1).

Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. vasario 20 d. pažeidus jo privatumą atliekant gamtinius reikalus, kadangi jis buvo stebimas kitų asmenų kameroje ir pareigūnų. Be to, jis jautė nemalonų kvapą iš tualeto, nes jis įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas nuo jos tik sienele, neįrengta ventiliacija. Atliekant gamtinius reikalus, trūko privatumo.

Pažymi, kad kamerose prastas dieninis apšvietimas. Taip pat neišduodamos priemonės sanitarinio mazgo švarai palaikyti.

Pareiškėjas teismui taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, nurodė, nesutinkantis su Lukiškių TI-K pateikta informacija, tvirtina, jog įkalinimo įstaiga klaidina teismą. Akcentuoja, kad 1,5 m aukščio sienelė negali užtikrinti privatumo. Pažymi, kad ant dieninio apšvietimo lempų nėra įrengtų gaubtų. Be to, jis visą dieną buvo priverstas sėdėti arba gulėti ant nepatogių lovų. Jokių galimybių judėti nebuvo. Pasak pareiškėjo, jis buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis ir kankinimui prilygstančiomis sąlygomis (b. l. 31–32).

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su skundu nesutinka, nurodo, kad keliami reikalavimai nepagrįsti.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 6–9) nurodo laikotarpius, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K ir teigia, kad minimalaus kameros ploto reikalavimai nebuvo pažeisti.

Atsakovas paaiškina, kad, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardinant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje. Pažymi, kad teisės aktai nenustato, jog kamerose būrų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros.

Atsiliepime pažymi, jog įkalinimo įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos reikalavimų bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Pasak Lukiškių TI-K, nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o Lukiškių TI-K neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš 800 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, jo teigimu, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 6 d. iki 2019 m. vasario 20 d.

Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K 65 paras, iš kurių 26 paras – vienas, o kamerose Nr. 348 ir 345 buvo laikomi du asmenys. Taigi, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), vienam asmeniui teko daugiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Taigi, konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K nepažeidė pareiškėjo atžvilgiu nei nacionalinės teisės aktų, nei Konvencijos reikalavimų dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Šie pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi, kaip minėta, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose pareiškėjo buvimo metu buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą dalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, pareiškėjo skundo argumentai dėl pažeistos ploto normos laikytini nepagrįstais. Šiuo atveju jo skundo argumentai, kad jis neturėjo galimybių judėti, o buvo priverstas gulėti ir kęsti nepatogumus kameroje, negali būti pripažįstami pagrįstais. Teismas nenustatė šiuo aspektu įkalinimo įstaigos neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas ir neužtikrintas privatumas atliekant gamtinius reikalaus.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

Įvertinus atsiliepime pateiktus duomenis, nustatyta, kad 65 paras pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, buvo pažeista. Pažymėtina, kad 26 paras, kai pareiškėjas buvo laikomas vienas, pažeidimo intensyvumas buvo mažesnis ir tai turi esminę reikšmę sprendžiant neturtinės žalos dydžio atlyginimo klausimą.

Taip pat pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra ventiliacijos, sklinda nemalonūs kvapai.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų ir kitų laisvės atėmimo vietų bei policijos areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma). Vadovaujantis Higienos normos 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime (b. l. 12–13) nurodyta, kad kameros vėdinamos natūraliai per lengvai atidaromus ir vėdinimui pritaikytus langus. Be to, vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) patikrinimo aktuose (b. l. 18–20, 23–25) nenustatyta pareiškėjo nurodytų Higienos normų reikalavimų pažeidimų. Pareiškėjas duomenų jo skunde nurodytiems pažeidimams pagrįsti nepateikė, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo aiškinimas dėl netinkamo natūralaus kameros apšvietimo yra abstraktus. Lukiškių TI-K jis nebuvo laikomas nuolat, tik tam tikrais laikotarpiais. Skunde neindividualizavo, kokioje kameroje šie pažeidimai buvo padaryti. Be to, ir aplinkybė, kad nebuvo gaubto yra abstrakti. Tokių pažeidimų patikrinimo aktuose neužfiksuota. Lukiškių TI-K teigia, kad apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. ne mažiau kaip 200 lx. Įkalinimo įstaiga nurodo, kad yra įrengti dviejų tipų šviestuvai, t. y. su gaubtais ir be jų. Šiuo atveju minėto pažeidimo tinkamai neindividualizavus, pareiškėjo skundo argumentai negali būti laikomi pagrįstais.

Akcentuotina, kad ir skundo argumentai, jog nebuvo išduotos priemonės ir inventorius kamerai valyti, nelaikytini pagrįstais, jie abstraktūs ir neindividualizuoti. Pareiškėjas nepateikė skundų ar prašymų, kad dėl tokių priemonių neišdavimo kreipėsi į administraciją. Teismas neturi pagrindo netikėti Lukiškių TI-K pateikta informacija, jog į kameras, išskyrus 104–125, yra išduodamos švarios ir tvarkingos valymo priemonės bei universalus ploviklis (b. l. 12–13). Pareiškėjas kameroje Nr. 112 buvo laikomas tik vieną parą – 2018 m. gruodžio 6 d. Taigi, aplinkybė, kad galimai vieną dieną nebuvo galimybės naudotis išduodamu inventoriumi kamerai tvarkyti, nelaikytinas esminiu pažeidimu. Pažymėtina, kad ir iš bylos duomenų matyti, jog buvo išduotas valiklis (b. l. 15). Taigi, teismo vertinimu, šie skundo argumentai laikytini nepagrįstais.

Pažymėtina ir tai, kad Lukiškių TI-K nustačius tam tikrus pažeidimus, jie yra šalinami, administracija visiems asmenims stengiasi sudaryti tinkamas sąlygas. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi asmenys. Taip pat nėra jo skundų dėl nurodytų netinkamų sąlygų tuo metu, kai jis buvo laikomas įkalinimo įstaigoje. Be to, skundo argumentai, išskyrus dėl privatumo pažeidimo, yra abstraktūs ir nepakankamai individualizuoti dėl netinkamų laikymo sąlygų, todėl negali būti laikomi pagrįstais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 65 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais, kai pareiškėjas iš jų 26 paras buvo laikomas vienas, o tai turi esminės reikšmės vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais, abstraktūs ir neindividualizuoti.

Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą ir pripažįsta, kad jo teisė naudotis sanitariniais mazgais užtikrinant privatumą Lukiškių TI-K buvo pažeista.

Teismo vertinimu, patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma (800 Eur). Pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių pasekmių, t. y. neigiamų fizinių ar dvasinių išgyvenimų, o tik abstrakčiai skunde išdėstė patirtus nepatogumus, todėl dėl nustatyto pažeidimo jo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma – 170 Eur.

Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 170 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė