Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja R. L. (toliau – ir pareiškėja), atstovaudama ir R. L. individualią įmonę, kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) Alytaus skyriaus 2017 m. sausio 13 d. sprendimą Nr. D50-896 (toliau – ir Sprendimas Nr. D50-896) ir Valdybos 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (9.8)I-2904 (toliau – ir Sprendimas Nr. (9.8)I-2904).

2. Skunde pareiškėja nurodė, kad Valdybos Alytaus skyrius Sprendimu Nr. D50-896 nusprendė priverstine tvarka iš R. L. individualios įmonės (toliau – ir Įmonė) turto išieškoti skolą – 3 153,35 Eur (2 169,49 Eur įmokų, 405,20 Eur delspinigių, 578,66 Eur baudų). Minėtu sprendimu taip pat nuspręsta priverstine tvarka iš Įmonės savininkės R. L. turto išieškoti nurodytą skolą, jeigu iš Įmonės sąskaitų skola neišieškoma ir nenustatoma Įmonės turto, kurio užtektų Įmonės prievolėms įvykdyti. Nesutikdama su Sprendimu Nr. D50-896, pareiškėja pateikė skundą Valdybai, tačiau pastaroji pareiškėjos skundo netenkino. Pareiškėjos teigimu, skundžiami sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, priimti viršijant teisės aktais viešojo administravimo subjektui nustatytą kompetenciją, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių nuostatas ir bendruosius teisės principus. Išieškant mokestines skolas Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir Fondas) biudžetui turi būti taikomos tuo metu galiojusių teisės aktų normos, o Valdybos Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 nurodytos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 20 straipsnio 5 dalies normos įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. Alytaus skyriaus Sprendime Nr. D50-896 nėra motyvų ir nenurodomas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis minėtos teisės normos, pažeidžiant lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, taikomos mokestinėms skoloms, atsiradusioms iki šių nuostatų įsigaliojimo. Pareiškėjos nuomone, skolai, kuri susidarė nuo 1995 m. liepos 14 d. iki 2006 m. birželio 27 d., yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas. Be to, Alytaus skyriaus Sprendimu Nr. D50-896 priverstinis skolos išieškojimas nepagrįstai nukreiptas į Įmonės savininkę. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) normų, kurios įsakmiai nurodytų, kad viešojo administravimo subjektai gali tiesiogiai taikyti CK 2.50 straipsnio 4 dalies nuostatas, nėra. Šios normos taikymas įmanomas tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatytas individualios įmonės ir jos savininko santykių teisinis reglamentavimas nereiškia, kad, nesant teismo sprendimo priteisti iš įmonės savininko skolas ar kito vykdytino dokumento, individualiai įmonei neturint turto pagal jos prievoles turi atsakyti jos savininkas. Pareiškėja taip pat nurodė, kad nuo 2001 m. gegužės 21 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. nedirbo, nes augino vaiką ir pagal tuo metu galiojusį VSDĮ valstybiniu socialiniu pensijų draudimu buvo draudžiama valstybės lėšomis, todėl įsiskolinimas susidaryti negalėjo. Valdybos Alytaus skyrius skundžiamame sprendime nenurodydamas jokio pagrindo pareiškėjos, kaip fizinio asmens, mokestinius įsipareigojimus priskyrė Įmonės įsiskolinimams, nors pagal 1999 m. sausio 1 d. – 2002 m. liepos 3 d. galiojusį teisinį reguliavimą valstybinio socialinio draudimo įmokas (toliau – ir VSD įmokos) privalėjo mokėti patys individualių įmonių savininkai.