Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3

2019 m. sausio 11 d.

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. (P. P.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkinamas.

Bylos duomenimis, P. P. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydytas nuo 2016 m. vasario 11 d. iki 2016 m. kovo 10 d.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinė žalos, kildinamos ir netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Be to, nagrinėjant bylą, atsižvelgiama į teisminėje praktikoje suformuotą aiškinimą, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad LAVL jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.4 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 5,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam LAVL palatose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas palatos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgus į tai, kad objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas konkrečios patalpos, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į LVAL Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatą Nr. 25, kurios plotas 21,25 kv. m, joje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,25 kv. m ploto; vėliau (tikslios datos LAVL nenurodė) pareiškėjas buvo perkeltas į Chirurginio skyriaus palatą Nr. 2, kurios plotas 24,92 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,56 kv. m ploto (b. l. 10, 17-18).

Įvertinus tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu atliekant bausmę LAVL palatose Nr. 25 ir Nr. 2, teisės aktų nustatyta minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta.

Teismas nenustatė pagrindo abejoti LAVL pateiktais duomenimis, kad P. P. buvo laikomas tik kamerų tipo palatoje Nr. 25 o vėliau nerakinamoje palatoje Nr. 2, todėl kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo skundo teiginius, kad jis buvo gydytas kamerų tipo palatose Nr. 28 ir Nr. 27.

Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina ir į plotą, skirtą baldams bei kitiems įrenginiams. Teismas kaip pagrįstą vertina pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016).

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą jam sukėlė ir tai, jog palatose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, juose įrengti tupimi tualetai.

BVK 62 straipsnio 2 dalis laisvės vietų atėmimo ligoninę prilygina laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai. Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Teismas, įvertinęs LAVL atsiliepimo teiginį, kad Chirurginio (Bendrojo) skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 25 sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, sprendžia, kad atsakovės atstovas nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aukščiau nurodytą teiginį ir tuo pačiu paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl kamerų tipo palatoje įrengtame sanitariniame mazge neužtikrinto asmens privatumo. Teismo vertinimu, byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo pareigą paneigti pareiškėjo skundo teiginius turi LAVL, kaip bausmę vykdanti įstaiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip aplinkybė, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. taigi, tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Atsižvelgus į bylos duomenis, daroma išvada, kad kamerų tipo palatoje Nr. 25 sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl esantis tualete pareiškėjas galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų bei LAVL pareigūnų. LAVL atsiliepime nurodė, jog pareigūnai privalo stebėti nuteistuosius pro kamerų stebėjimo langelius, kad kamerose būtų palaikoma tvarka, kad nuteistieji laikytųsi nustatytų režimo reikalavimų bei vidaus tvarkos taisyklių.

Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendžia, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jo teisė naudotis privatumą užtikrinančiu sanitariniu įrenginiu kamerų tipo palatoje Nr. 25 buvo pažeista.

LAVL nurodė, kad ne režimo zonoje esančiame Chirurginiame skyriuje, kuriame buvo palata Nr. 2, sanitarinis mazgas įrengtas ne palatoje, o bendro naudojimo patalpose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 30 ir 32 punktais.

Vienodą administracinių teismų praktiką formuojantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., T 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nepaisant to, kad pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai nei kamerų atveju, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Įvertinus nustatytas aplinkybes ir atsižvelgus į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui būnant palatoje Nr. 2 naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl pagrindo konstatuoti teisės į privatumą pažeidimą nėra.

Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015). Ši higienos norma specialių reikalavimų sanitarinio mazgo tipui nenumato. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas klozetas (gali būti ir tupiamas) ir vienas praustuvės komplektas. Daroma išvada, kad teisės aktai nėra nustatę konkrečių reikalavimų kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai.

LAVL pateikė tuometinio Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo aktą Nr. 13(15.3)-PA-410, kuriame užfiksuoti 2016 m. kovo 14 d. patikrinimo rezultatai (b. l. 19-20). Šio patikrinimo metu buvo tikrinamos kamerų tipo palatos Nr. 24 ir Nr. 25, pastarojoje palatoje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad 2016 m. kovo 14 d. palatos Nr. 25 sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kad patikrinimas buvo 2016 m. kovo 14 d., praėjus itin trumpam laiko tarpui po pareiškėjo perkėlimo į palatą Nr. 2, teismas neturi pagrindo abejoti nustatytais duomenimis apie palatoje Nr. 25 nustatytas sąlygas, todėl šio akto duomenimis grindžia daromas išvadas.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tipo tualeto įrengimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad palatose buvo netinkamas apšvietimas, prasta ventiliacija, buvo drėgna ir šalta.

Ginčo laikotarpiui taikomos HN 134:2015 14 punkte nustatyta, jog mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, o natūralaus apšvietimo koeficiento ši higienos norma nereglamentuoja; pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o reikalavimai gyvenamųjų patalpų santykinei oro drėgmei nurodyti HN 134:2015 16 punkte.

Atsakovės atstovas nurodė, jog palapos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus. Toks palatų vėdinimas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais grindžia daromas išvadas. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas neturėjo galimybių išvėdinti palatos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir patalpoje susikaupusios drėgmės. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-410 užfiksuota, kad palata Nr. 25 vėdinama per langus ( b. l. 20).

LAVL nurodė, kad palatų dirbtinis apšvietimas ir oro temperatūra atitiko Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, bei pažymėjo, kad nuteistųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės bei šildytuvai.

Byloje nepateikta kitų įrodymų, įskaitant ir visuomenės sveikatos priežiūros institucijų patikrinimo aktų, apie ginčo laikotarpiu palatose Nr. 25 ir Nr. 2 atliktus patikrinimus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo ( 2013 m. sausio 1 d. – 2016 m. kovo 31 d. laikotarpiu galiojusi redakcija) 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2016 m. kovo 17 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-410 konstatavo, kad 2016 m. kovo 14 d. atlikto patikrinimo metu palatoje Nr. 25 natūralus apšvietimas buvo užtikrinamas (b. l. 20).

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, drėgmės, temperatūros neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimams atmetami kaip nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad išduoti čiužiniai, pagalvės, antklodė buvo seni, susidėvėję, nuo jų sklido pelėsių kvapas.

Pagal HN 134:2015 41 punktą, lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. LAVL pateiktas 2016 metų kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalas patvirtina, kad čiužiniai ir minkštasis inventorius buvo dezinfekuojami (b. l. 21-23). Be to, teismas, įvertinęs pareiškėjo teiginius apie išduotų čiužinių, pagalvių, antklodžių būklę, sprendžia, kad jie yra bendro pobūdžio, abstraktūs ir nekonkretizuoti.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl čiužinių ir kito minkštojo inventoriaus antisanitarinės būklės, susidėvėjimo atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad LAVL palatose buvo tarakonų, žiurkių.

Vadovaujantis HN 134:2015 20 punkto nuostatomis, laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, turi būti atliekamas nuolatinis jų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. LAVL pateikė 2015 m. spalio 6 d. su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ sudarytą sutartį Nr. 500/57-90 ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2016 m. sausio ir vasario mėnesiais atliktų darbų aktus (b. l. 24-25, 31-34). Nurodyta sutartimi UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ įsipareigojo lankyti LAVL patalpas kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo kelius ir numatyti kenkėjų kontrolės priemones; kartą per mėnesį LAVL nurodytose patalpose profilaktiškai stebėti užkrėstumą kenkėjais; savo medžiagomis ir darbo jėga užtikrinti kenkėjų naikinimą.

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad LAVL patalpose buvo vykdomas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas ir taikomos profilaktinės priemonės, t. y. atsakovės atstovė tinkamai vykdė HN 134:2015 20 punkto reikalavimus. Tokia išvada daroma, atsižvelgus ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentai dėl graužikų ir nariuotakojų buvimo palatose atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Ginčą dėl neturtinės žalos nagrinėjančio teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 2 dalis nurodo, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje teismas vertina tai, kad visą 29 parų ginčo laikotarpį pareiškėjui trūko gyvenamojo ploto: palatoje Nr. 25 - 0,85 kv. m, palatoje Nr. 2 - 1,54 kv. m; be to, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais kamerų tipo palatoje Nr. 25. Teismo vertinimu, tai galėjo sukelti pareiškėjui papildomą diskomfortą ir neigiamus psichologinius išgyvenimus. Kita vertus, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo prašomą 700 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad per ginčo laikotarpį pareiškėjui būtų itin pablogėjusi fizinė ar psichinė sveikata, nenustatyta, kad LAVL pareigūnai ir kiti darbuotojai būtų tyčia siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisės normų pažeidimų mastą, jų trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad 100 Eur suma yra adekvati P. P. patirtai neturtinei žalai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui P. P. (P. P.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.