- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-26
- Bylos Nr.
- eA-456-789/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03583-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. B., R. B.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. B. ir R. B. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2020 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (21.222E) FR0682-331 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2020 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. S-182(7-164/2020). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja R. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti VMI 2020 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (21.222E) FR0682-330 ir MGK 2020 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. S-183(7-165/2020). Pareiškėja taip pat prašė priteisti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
3. Pareiškėjai A. B. ir R. B. (toliau – ir pareiškėjai) skunduose nurodė, kad VMI atliko pakartotinius mokestinius patikrinimus ir 2020 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktuose nustatė, jog pareiškėjų patirtos išlaidos 2011–2013 m. viršijo jų gautas pajamas, kiekvienas jų nedeklaravo po 146 866,44 Lt gautų kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, nuo kurių neapskaičiavo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) (A. B. – 23 558 Lt (6 822,87 Eur), R. B. – 23 895 Lt (6 920,47 Eur)).
4. Pareiškėjai paaiškino, jog šis mokestinis ginčas vyksta nuo 2015 m., kai vietos mokesčių administratorius, VMI ir MGK priėmė jiems nepalankius sprendimus dėl mokestinio ginčo, tačiau jie visi buvo panaikinti įsiteisėjus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. sprendimui (toliau – ir VAAT sprendimas), kuriuo konstatuota, kad mokesčių administratorius nepagrįstai ignoravo pareiškėjo A. B. vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenis dėl pareiškėjų deklaruoto 450 000 Lt grynųjų pinigų lėšų likučio. VAAT sprendimu nustatyti ir kiti mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo trūkumai: mokesčių administratorius, vertindamas po 2003 m. gautas pajamas (129 000 Lt dienpinigių), neanalizavo, ar pareiškėjas realiai išleido šiuos pinigus, ar turėjo galimybę sutaupyti; neatsižvelgė į pareiškėjų dukters D. B. iš sporto veiklos gautas pajamas ir jų neanalizavo. Mokesčių administratorius pripažino teismo nustatytus trūkumus, tačiau jų neištaisė. MGK taip pat neištaisė šių pažeidimų.
5. Pareiškėjai nurodė, jog VMI jų išlaidas apskaičiavo pagal bankų ir jų pateiktus duomenis, nors šiais duomenimis nesirėmė, o tik automatiškai taikė Lietuvos statistikos departamento skelbiamus duomenis. Sudėjus VMI nurodytas bankų ir pareiškėjų pateiktais duomenimis pagrįstas išlaidų sumas už 2004–2013 m. (t. y. 187 907,06 + 154 426,82 = 342 333,88 Lt) bei įvertinus pareiškėjų 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytus duomenis dėl 450 000 Lt grynųjų pinigų lėšų likučio, A. B. sutaupytus komandiruočių dienpinigius, matyti, kad pareiškėjų šeimos pajamos neviršijo turimų išlaidų, taigi VMI neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjams apskaičiuoti papildomų mokesčių. Nei VMI, nei MGK neatsižvelgė į šiame mokestiniame ginče dar nuo 2015 m. pateiktus duomenis, taip pat į naujai pateiktus duomenis ir paaiškinimus dėl jų pajamų ir išlaidų. VMI vartojimo išlaidas apskaičiavo formaliai, neįvertino pareiškėjų dukterų amžiaus, sumos apskaičiuotos kaip suaugusiam asmeniui jau nuo dukterų pirmųjų gimimo dienų. VMI neįvertino vartojimo išlaidų procentinio pasiskirstymo pagal išlaidų klasifikavimą.
6. Pareiškėjai teigė, kad išlaidos vaikų drabužiams buvo minimalios, t. y. drabužiai buvo perkami pirmajai, trečiajai dukterims, po to naudojo kitos (pagal išlaidų proporcijas turi būti mažinama 7 proc.). Dukra I. B. maitinta mamos pienu apie 1,5 m., todėl maisto išlaidos šiam žmogui tuo metu sudarė 0 proc. vietoje apskaičiuotų 32,5 proc. Pareiškėjai gyveno tėvų bute, tėvai rėmė finansiškai, dengdavo komunalines buto išlaidas, todėl eksploatacinės išlaidos sudarė 0 proc. vietoje apskaičiuotų 14,2 proc. Pareiškėjų šeima neturėjo asmeninės transporto priemonės (0 proc. išlaidų), o darbo dienomis buvo naudojamas darbinis transportas (10,4 proc.). Šeimoje tik vienas asmuo (A. B.) vartojo tabako gaminius ir alkoholinius gėrimus, todėl, skaičiuojant išlaidas, į tai turėjo būti atsižvelgta (4 proc.). Ryšių paslaugoms neturėjo būti priskirtos jokios išlaidos vaikams iki 12–14 m. – 0 proc. (4,3 proc.), nes tokių išlaidų nebuvo. Pareiškėjų šeimos sveikatos išlaidas apmoka ir apmokėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (6,7 proc.). A. B. tikrinamuoju laikotarpiu nesikreipė nei į vieną gydymo įstaigą, todėl nepatyrė jokių su tuo susijusių išlaidų. A. B. apie 600 dienų praleido komandiruotėse, todėl VMI privalėjo išskaičiuoti komandiruočių laikotarpius. Pareiškėjų dukters D. B. laikas, praleistas sporto stovyklose (185 d., 2011 m., 2012 m., 2013 m.), taip pat neišskaičiuotas, kaip ir R. B. 2012 m. darbas Prancūzijoje, kur maistas ir pragyvenimas buvo apmokėtas (apie 100 d.). VMI neįtraukė į pajamas 17 000 Lt, iš kurių 5 000 Lt buvo skirta trenerio paslaugoms apmokėti, čekių už 12 000 Eur papildams ir drabužiams iš NIKE parduotuvės. Pareiškėjų būstui nieko nepirkta ir nepatirta jokių išlaidų.
7. Pareiškėjai nurodė, kad banko išrašų duomenys patikrinimo akte įtraukti kaip vartojimo išlaidos, nors didžioji dalis yra įforminta darbovietėse kaip atskaitingo asmens išlaidos: benzinas, lėktuvo bilietai komandiruotėms. Atostogų Austrijoje metu pragyvenimas nekainuodavo, nes ten gyvenanti pusseserė priimdavo ir leisdavo gyventi pas save nemokamai. Kelionę 2012 m. apmokėjo darbdavys. Vertinant po 2003 m. gautas pajamas, turi būti atsižvelgta į tai, kad A. B. gavo 129 000 Lt dienpinigių, kurių daugumos neišleido ir sutaupė. Lėktuvo bilietus komandiruotėms, kurą automobiliui ir viešbučius jis apmokėdavo iš asmeninės sąskaitos, tačiau darbovietė visas šias išlaidas kompensuodavo, todėl mokesčių administratorius negalėjo jų įtraukti į A. B. išlaidas. A. B. nuo 2009 m. rugsėjo 16 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. dirbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 1997 m. gruodžio 23 d. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. A. B. 2003–2004 m. išmokėta 25 420 Lt, o 2005–2008 m. – 103 752 Lt dienpinigių suma. Atsižvelgiant į tai, kad daug darbo laiko A. B. praleisdavo Ukrainoje, 2007 m. rugsėjo 14 d. jis buvo gavęs Lietuvos rezidento rezidavimo vietą patvirtinančią pažymą. Komandiruočių metu A. B. išleisdavo ne daugiau nei 100 Lt dienpinigių, nes iš esmės visas patiriamas išlaidas padengdavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ užsienio partneriai. Po 2003 m. pareiškėjai gavo didesnes nei vidutinio dydžio darbo užmokesčio pajamas. Taip pat pareiškėjų dukra D. B., būdama perspektyvi jauna krepšininkė, gavo pajamas iš sporto veiklos, į kurias visiškai nebuvo atsižvelgta vertinant bendras jų šeimos pajamas. Nors pareiškėjai MGK posėdžio metu nurodė, kad aplinkybes dėl jų šeimos pajamų ir išlaidų papildomai gali patvirtinti liudytojai, prašė byloje kviesti liudyti pareiškėjo brolį A. B., tačiau nei VMI, nei MGK liudytojų neapklausė.
8. Pareiškėjai teigė, kad jie nesupranta, kokiais statistiniais apskaičiavimais rėmėsi mokesčių administratorius, jeigu Statistikos departamento skelbiamuose Namų ūkio biudžetų rodikliuose namų ūkiui su 3 ir daugiau vaikų priskirta 525,10 Lt išlaidų suma, kai VMI atitinkamam laikotarpiui skaičiuoja net 996,82 Lt, t. y. pareiškėjų šeimos išlaidas didina beveik du kartus. VMI sprendimuose padaryta ir faktinių bei skaičiavimo klaidų. VMI sprendimų 4 lape nurodyti prieštaringi duomenys dėl per banką patirtų išlaidų. Mokesčių administratorius patikrinimo metu tikrino pareiškėjų banke esančias sąskaitas ir nustatė pareiškėjų realias faktines vartojimo išlaidas, tačiau nepagrįstai rėmėsi Statistikos departamento duomenimis. Mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio konstatavimas savaime nereiškia, jog mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Pareigą pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui, tačiau šiuo atveju mokesčių administratorius tokios pareigos neįvykdė ir nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį.
9. Pareiškėjai nurodė, kad MGK nesuteikė jiems galimybės paaiškinti dėl jų bendradarbiavimo su VMI fakto. Pareiškėjai rūpinosi informacijos VMI pateikimo eiga ir terminais, teikė mokesčių administratoriui visą jiems žinomą informaciją, paaiškinimus ir dokumentus. Minimalūs pareiškėjų pateiktos informacijos neatitikimai turėtų būti suprantami, atsižvelgiant į tai, kad VMI šį mokestinį patikrinimą vykdo dar nuo 2015 m. ir tiria jų dešimt metų senumo pajamas ir išlaidas. Pareiškėjai neturi pareigos vesti buhalterinės apskaitos ar kaupti dokumentus apie prieš daugelį metų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, pasiskolintas lėšas, o iš asmens negalima reikalauti to, kas neįmanoma. VMI nurodyti teiginiai, kad R. B. neteikė VMI prašomos informacijos, yra nepagrįsti ir nesąžiningi, nes R. B. tuo metu sunkiai sirgo, o visą informaciją ir dokumentus už sutuoktinius teikė A. B.. Pareiškėjai pateikė visus prašytus dokumentus ir atsakymus dar per pirmą mokestinį patikrinimą. Būtent mokesčių administratorius turi tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčio mokėtojo veikla, ir rinkti įrodymus, tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčio mokėtojo veiksmų teisėtumą. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nevykdė pareigos surinkti tinkamus įrodymus, kurie aiškiai patvirtintų pažeidimo egzistavimą, nevykdė kitų mokesčių administratoriui teisės aktuose įvardintų reikalavimų. MGK šių pažeidimų neištaisė ir savo sprendimuose iš esmės sutiko su visomis nepagrįstomis VMI išvadomis. Tiek VMI, tiek MGK sprendimuose nurodyti motyvai, susiję su mokesčių apskaičiavimu, yra nepagrįsti, todėl naikintini, kaip neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.
Atsiliepimas
10. Atsakovas VMI atsiliepime į skundus prašė juos atmesti.
11. Atsakovas nurodė, jog VMI atliko pareiškėjų GPM patikrinimą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir nustatė, kad patirtos išlaidos 2011–2013 m. viršijo gautas pajamas ir kiekvienas iš pareiškėjų nedeklaravo 146 866,44 Lt gautų kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, nuo kurių R. B. neapskaičiavo ir nesumokėjo 23 895 Lt (6 920,47 Eur), A. B. – 23 558 Lt (6 822,87 Eur) GPM. Patikrinimas atliktas vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5064-438/2019, kuriuo buvo panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, VMI ir MGK sprendimai bei VMI perduotas klausimas iš naujo spręsti dėl pareiškėjų gautų pajamų vertinimo.
12. VMI teigė, kad patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas A. B. 2005 m. balandžio 29 d. pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) turėto turto deklaraciją (FR0593), kurioje deklaravo turtą ir pinigines lėšas turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas deklaravo ne banke turėtą 450 000 Lt grynųjų piniginių lėšų likutį – 300 000 Lt pareiškėjo ir 150 000 Lt jo sutuoktinės. Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje pateikti duomenys įgijo teisinį stabilumą, todėl mokesčių administratorius nebegali šių duomenų kvestionuoti, dėl to patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų šeima 2004 m. sausio 1 d. turėjo 450 000 Lt grynų pinigų likutį. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2004–2008 m. laikotarpiu pareiškėjui išmokėjo 119 992 Lt dienpinigių už komandiruotėse užsienio valstybėse (Ukrainoje, Bulgarijoje, Anglijoje ir kt.) būtą laiką. Kadangi mokesčių administratorius neturi galimybės nustatyti, ar pareiškėjas išleido gautas dienpinigių sumas grynais pinigais komandiruočių metu, o pareiškėjas nurodė, jog išleido labai mažas sumas arba visas jo išlaidas dengė užsienio partneriai, patikrinimo metu pripažinta, kad pareiškėjas komandiruočių metu patyrė tik 2 285 Lt mokėjimo pavedimais per banko sąskaitą išlaidų, susijusių su komandiruotėmis. Taigi pakartotinio patikrinimo metu pripažinta, jog pareiškėjai 2004 m. sausio 1 d. galėjo turėti 450 000 Lt grynų pinigų likutį ir galėjo sutaupyti 117 707 Lt už komandiruotes gautų lėšų.
13. Atsakovas nurodė, kad VMI atlikto patikrinimo metu pareiškėjų GPM bazė nustatyta pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pritaikius išlaidų metodą, nustačius, jog pareiškėjų 2011–2013 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms pareiškėjai panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos. Nustatant mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vartojimo išlaidos yra sudėtinė mokėtojo išlaidų dalis, turinti tiesioginę įtaką mokesčių bazei, todėl mokesčių mokėtojas turi pagrįsti realiai patirtų išlaidų dydį, o, mokesčių administratoriui pritaikius statistines išlaidas, – pagrįsti nukrypimą nuo jų. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas tokios informacijos nepateikia, nors ir turi tokią pareigą, rėmimasis vien tik teiginiais, pozicijos nepagrindžiant objektyviais duomenimis, vertintinas kritiškai, kaip gynybinė pozicija, kuria siekiama mažinti nustatytą mokesčių bazę.
Atsiliepimas
15. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu atliktas pareiškėjų dukters D. B. mokestinis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad ji per banko sąskaitas 2010–2013 m. patyrė 8 097,07 Lt išlaidų – 7 847,07 Lt mokėjimo pavedimais ir 250 Lt grynais pinigais vartojimo išlaidų. D. B. gavo 5 530 Lt dienpinigių, kurie galėjo būti panaudoti vartojimo išlaidoms padengti. Ši dienpinigių suma priskirta pareiškėjų šeimos pajamoms grynais pinigais. Dėl gautos 17 000 Lt stipendijos atsakovas pažymėjo, kad, nors pareiškėjai pastabose ir nurodė, jog šeimai nereikėjo padengti šių išlaidų, nes jas padengė Lietuvos krepšinio federacija, tačiau nėra galimybės nustatyti, ar pareiškėjų dukrai būtų reikėję minėtų paslaugų ir prekių, jei stipendijos ji nebūtų laimėjusi. Pareiškėjai nėra pateikę jokių duomenų apie patirtas konkrečias išlaidas krepšinio treniruotėms, sportinei aprangai ir papildams, todėl pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos buvo nustatytos pagal vidutines statistines vartojimo išlaidas ir nebuvo pagrindo jas mažinti 17 000 Lt suma.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjų A. B. ir R. B. skundus atmetė.
17. Teismas, remdamasis MGK byla, nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
17.3. MGK 2020 m. spalio 9 d. sprendimais Nr. S-182(7-164/2020) ir Nr. S-183(7-165/2020) (toliau – ir MGK sprendimai) patvirtino VMI 2020 m. liepos 23 d. sprendimus Nr. (21.222E) FR0682-331 ir Nr. (21.222E) FR0682-330 (toliau – ir VMI sprendimai).
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjai nesutikimą su pakartotinio mokestinio patikrinimo išvadomis grindžia šiais aspektais: mokesčių administratorius, nustatydamas 2004–2009 m. ir 2010–2013 m. laikotarpių pajamų ir išlaidų balansą, nepagrįstai rėmėsi Statistikos departamento skelbiamais duomenimis, mokesčių administratoriui nepripažįstant pareiškėjo paaiškinimuose nurodytų patirtų išlaidų grynaisiais pinigais, dėl taikyto MAĮ 70 straipsnio mokesčių bazę nustatant pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, patirtas išlaidas (šeimos) apskaičiuojant taikant statistinius duomenis. Pareiškėjai taip pat nesutiko su konstatuota aplinkybe, jog jie nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi.
19. Teismas rėmėsi MAĮ 67 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.87 ir 3.88 straipsniais, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 6.1, 14–16, 28–29 punktais.
20. Teismas nustatė, kad 2011 m. pareiškėjai disponavo 61 345,31 Lt, 2012 m. – 150 964,98 Lt, 2013 m. – 81 422,59 Lt piniginėmis lėšomis, kurių pajamų šaltinių negali pagrįsti įstatymų nustatyta tvarka apmokestinamomis pajamomis ir kurios nebuvo deklaruotos. Pareiškėjai gautas pajamas panaudojo apmokėti grynais pinigais patirtas vartojimo išlaidas, suteikti paskolas, įnešti pinigines lėšas į banko sąskaitas, apmokėti atskaitingo asmens išlaidas, vertybinių popierių (akcijų) įsigijimo išlaidas, už dovaną ir prekes. Teismas priėjo prie išvados, jog mokesčių administratorius MAĮ 70 straipsnio nuostatas taikė nustatęs, jog pareiškėjų veiksmai atitiko Taisyklių 4.1 punkte įtvirtintą sąlygą, nes pareiškėjų šeimos tikrinamuoju laikotarpiu patirtos išlaidos viršijo gautas, teisės aktų nustatyta tvarka apskaitytas ir apmokestintas, deklaruotas pajamas, t. y. buvo konstatuota, kad pareiškėjai gavo kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, kuriomis ir dengė patirtas išlaidas, tačiau nedeklaravo šių gautų kitų pajamų. Teismas nurodė, kad, pareiškėjams nepateikus tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, mokesčių administratorius negalėjo nustatyti pareiškėjų mokestinės prievolės dydžio įprasta, t. y. atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, todėl pareiškėjų patikrinimą atliko ir mokesčio bazę nustatė taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas.
21. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius, pagal įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjų GPM bazę, naudojosi VMI informacinės bazės duomenimis apie gautas su darbo santykiais susijusias pajamas ir kitas išmokas, turima valstybės įmonės Registrų centro informacija apie pareiškėjų vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, Lietuvos komercinių bankų informacija, pareiškėjų paaiškinimais bei kita patikrinimo metu surinkta informacija. Teismas nurodė, kad VMI atsižvelgė į VAAT sprendimo nurodymus dėl pakartotinio patikrinimo metu reikalingų įvertinti aplinkybių, pakartotinio patikrinimo metu pripažino, kad pareiškėjai 2004 m. sausio 1 d. turėjo 450 000 Lt grynųjų pinigų likutį, o taip pat nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2004–2008 m. pareiškėjui išmokėjo 119 992 Lt dienpinigių (iš jų 111 612,92 Lt grynaisiais pinigais ir 8 379,08 Lt mokėjimo pavedimais) už komandiruotėse užsienio valstybėse (Ukraina, Bulgarija, Anglija ir kt.) būtą laiką. Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 1 d. paaiškinime nurodė, kad kelionių metu per mėnesį išleisdavo 50–100 Lt dienpinigių (MGK byla), 2020 m. kovo 6 d. paaiškinime jau nurodė, kad visas jo pragyvenimo ir maitinimosi išlaidas padengė Ukrainos įmonė TOV „PORIV“ bei pateikė šios įmonės 2019 m. gegužės 20 d. išduotą dokumentą, kurioje tvirtinama, kad pareiškėjas 2004–2009 m. buvo verslo kelionėje Kijeve, Ukrainoje. Jo pragyvenimo ir maitinimosi išlaidos apmokėtos TOV „PORIV“ lėšomis (MGK byla). Įmonė nenurodė, kiek, kada ir kokias pareiškėjo išlaidas apmokėjo, taip pat nepateikė jokių tai patvirtinančių dokumentų. Kadangi VMI neturėjo galimybės nustatyti, ar pareiškėjas išleido gautas dienpinigių sumas grynaisiais pinigais komandiruočių metu, pareiškėjas nurodė, jog išleido labai mažas sumas arba visas jo išlaidas dengė užsienio partneriai, vadovavosi protingumo bei teisingumo kriterijais, bei pripažino, kad pareiškėjas komandiruočių metu patyrė tik 2 285 Lt išlaidų mokėjimo pavedimais per banko sąskaitą, susijusias su komandiruotėmis, todėl galėjo sutaupyti 117 707 Lt už komandiruotes gautų lėšų.
22. Dėl vartojimo išlaidų nustatymo taikant statistinius rodiklius teismas nurodė, jog pakartotinio patikrinimo metu pagal bankų ir Statistikos departamento duomenis nustatyta, kad pareiškėjai 2004–2009 m. patyrė 352 887,69 Lt vartojimo išlaidų (iš jų 117 907,06 Lt (VMI sprendime dėl techninės klaidos nurodyta 177 907,06 Lt suma) banko pavedimais ir 980,63 Lt grynaisiais pinigais), pareiškėjų vartojimo išlaidos 2010–2013 m. sudarė 252 799,85 Lt (iš jų 59 507,15 Lt banko pavedimais ir 193 292,70 Lt grynais pinigais).
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismas nustatė, kad mokesčių administratoriui nebuvo pateikta informacija apie 2004–2009 m. pareiškėjų šeimos faktiškai patirtas grynais pinigais vartojimo ir kitas išlaidas. Išanalizavęs pareiškėjo 2014 m. gruodžio 1 d., 2020 m. kovo 6 d. VMI pateiktus paaiškinimus (jo šeimos vartojimo išlaidos grynaisiais pinigais sudarė 50 000–70 000 Lt), pareiškėjos 2020 m. balandžio 5 d. paaiškinimą, kad jos sutuoktinis pateikė visą informaciją, teismas pažymėjo, kad, apskaičiuojant pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, buvo įvertinta tai, jog pareiškėjai yra susituokę, turi 4 vaikus (gimusius (duomenys neskelbtini)), t. y. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 2 d. pareiškėjų šeimą sudarė 2 suaugę asmenys ir 3 nepilnamečiai vaikai, nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 2 suaugę asmenys ir 4 nepilnamečiai vaikai, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 12 d. – 2 suaugę asmenys ir 4 nepilnamečiai vaikai (S. B. 2013 m. liepos 12 d. baigė vidurinę mokyklą), nuo 2013 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 2 suaugę asmenys ir 3 nepilnamečiai vaikai. Šeimos deklaruota bei faktinė gyvenamoji vieta yra Vilniaus miestas. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius padarė išvadą, jog pareiškėjų šeima yra statistinė Lietuvos šeima, kuri nuolat keliauja, skiria lėšų vaikų neformaliam ugdymui, poilsiui ir pan. Pareiškėjų nurodytos išlaidos bei per banką patirtos jų šeimos vartojimo išlaidos yra ženkliai mažesnės (53,24 proc.) už Statistikos departamento skelbiamas vidutines vartojimo išlaidas. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl ženkliai mažesnių nei statistinės vartojimo išlaidų nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais ir paskaičiavimais, o teismo posėdyje liudytoju apklausto pareiškėjo brolio A. B. parodymai nepaneigė mokesčių administratoriaus vartojimo išlaidų apskaičiavimo teisingumo. Vertindamas liudytojo parodymus, teismas darė išvadą, jog jie nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teismas vertino, kad mokesčių administratorius, nustatydamas pareiškėjų 2004–2009 m. pajamas ir vartojimo išlaidas, turėdamas tik dalį duomenų apie pareiškėjų šeimos 2004–2009 m. patirtas vartojimo išlaidas, savarankiškai rinko papildomus duomenis, juos įvertino, todėl nenustatė pagrindo teigti, kad 2004–2009 m. pajamų-išlaidų balansas nustatytas neteisingai, neobjektyviai. Teismas pažymėjo, jog, pagal gautas pajamas, pareiškėjų šeima turėjo finansines galimybes patirti kitokio dydžio vartojimo išlaidas nei nurodė savo paaiškinimuose. Įvertinęs nustatytus duomenis, kad pareiškėjai iki 2004 m. sausio 1 d. turėjo 450 000 Lt grynųjų pinigų likutį ir 6 736,82 Lt likutį banke, 2004–2009 m. gautas pajamas – 677 962,87 Lt bei patirtas išlaidas – 892 811,51 Lt ir neigiamą likutį banke 2009 m. pabaigoje – 466,71 Lt, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai 2009 m. gruodžio 31 d. turėjo ne didesnį kaip 242 354,89 Lt likutį grynaisiais pinigais.
24. Teismas nurodė, kad 2010–2013 m. laikotarpiu pareiškėjai patyrė 59 507,15 Lt vartojimo išlaidų. Pareiškėjas A. B. 2014 m. gruodžio 1 d. pateiktame paaiškinime teigė, kad jo šeimos vartojimo išlaidos grynais pinigais šiuo laikotarpiu sudarė 70 000–100 000 Lt. Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, atliko pareiškėjų dukterų S. B. ir D. B. mokestinius tyrimus, nustatė, jog 2010–2013 m. S. B. patyrė 6 822,60 Lt išlaidų, D. B. – 8 097,07 Lt išlaidų, šiomis sumomis sumažino pareiškėjų šeimos pragyvenimo išlaidas. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad D. B. gavo 5 530 Lt dienpinigių, kurie galėjo būti panaudoti vartojimo išlaidoms padengti, todėl D. B. 5 530 Lt gautų dienpinigių suma priskirta pareiškėjų šeimos pajamoms grynaisiais pinigais. Teismas nustatė, kad Lietuvos krepšinio federacija 2010 m. D. B. skyrė 17 000 Lt krepšinio stipendiją, kuri nebuvo išmokėta nei grynaisiais pinigais, nei mokėjimo pavedimais, jos lėšomis buvo apmokėtos trenerio paslaugos, nupirkta sportinė apranga ir maisto papildai. Nors pareiškėjai prašė sumažinti jų vartojimo išlaidas nurodyta 17 000 Lt suma, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, ar D. B. būtų reikėję minėtų paslaugų ir prekių, jei stipendijos ji nebūtų gavusi. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjai nėra pateikę jokių duomenų apie patirtas konkrečias išlaidas dukters krepšinio treniruotėms, sportinei aprangai ir papildams. Tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjų šeima keliavo, jų vaikai lankė neformalaus ugdymo įstaigas, vyko į stovyklas, aktyviai dalyvavo sporto ir kitoje veikloje. Teismas pažymėjo, kad, pagal Statistikos departamento skelbiamus duomenis, vidutinės vartojimo išlaidos 2010–2013 m. laikotarpiu pareiškėjų šeimai sudarė 267 719,52 Lt, t. y. beveik 2 kartus didesnės nei nurodė pareiškėjai. Kadangi tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų pajamos atitinkamais laikotarpiais viršijo statistines vartojimo išlaidas, teismas priėjo prie išvados, jog buvo pagrįstai spręsta, kad pareiškėjai turėjo finansines galimybes patirti didesnes vartojimo išlaidas nei nurodė paaiškinimuose. Teismas nurodė, jog pareiškėjai nepagrindė įrodymais, kad jų šeimos patirtos išlaidos 2010–2013 m. buvo ženkliai mažesnės nei statistinės. Pažymėjęs, kad vaikų skaičius šeimoje yra tik vienas iš kriterijų, kuris vertinamas nustatant vidutines namų ūkio vartojimo išlaidas, nustatęs, kad atsakovas šiuo aspektu įvertino ne tik vaikų skaičių šeimoje, bet ir šeimos gyvenamąją vietą, socialinę-ekonominę grupę ir kt., o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus skaičiavimus, atliktus pagal statistinius duomenis, teismas darė išvadą, kad aptariamo laikotarpio pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos pagrįstai nustatytos pagal vidutines statistines vartojimo išlaidas. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius nustatė 2010–2013 m. pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas, remdamasis leistinais informacijos šaltiniais. Įvertinęs bankų bei pareiškėjų paaiškinimuose nurodytus duomenis, atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai patyrė 154 426,82 Lt vartojimo išlaidų (patikrinimo akto 8 lentelė). Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2010–2013 m. laikotarpiu patyrė ne mažiau kaip 252 799,85 Lt vartojimo išlaidų (59 507,15 Lt išlaidos patirtos mokėjimo pavedimais per banką ir 193 292,70 Lt grynaisiais pinigais). Pareiškėjai objektyviais įrodymais nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų jų šeimos vartojimo išlaidų teisingumo, teismas pripažino pagrįsta mokesčių administratoriaus išvadą, kad pareiškėjų 2011–2013 m. patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir patirtoms išlaidoms pareiškėjai panaudojo kitas iš nenustatytų pajamų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Nurodęs, kad mokesčių administratorius savo sprendimų išvadas pagrindė skaičiavimais ir argumentais, teismas nenustatė pagrindo tvirtinti, kad mokesčių administratorius pažeidė įrodinėjimo naštos mokestiniame ginče paskirstymo taisykles, o, pareiškėjams nepateikus įrodymų, mokesčių administratorius įvykdė savo pareigą pagrįsti priimamą sprendimą įrodymais (MAĮ 67 str., 70 str.).
25. Vertindamas argumentus dėl nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi, teismas vadovavosi MAĮ 140 straipsniu, 139 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams paskirta 30 proc. dydžio GPM bauda už tai, kad jie pakartotinio patikrinimo metu nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, laiku nevykdė nurodymų, teikė prieštaringus paaiškinimus, vėlavo pateikti informaciją. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius suteikė galimybę pareiškėjams teikti papildomus paaiškinimus ir įrodymus, tačiau pareiškėjai laiku jų nevykdė, delsė teikti įrodymus, tik priminus, paprašė pratęsti terminą, tačiau net ir tada nurodymų neįvykdė, o, apie tai priminus, pateikė neišsamią informaciją, t. y. neatsakė į klausimus, nepateikė motyvuotų dokumentų (informacijos), pagrindžiančių prašomų dokumentų nepateikimo priežastis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog, prašydami pratęsti terminą įrodymams pateikti, pareiškėjai rinko įrodymus. Teismas sprendė, jog pareiškėjai nevykdė pareigos bendradarbiauti tinkamai, šią aplinkybę įvertino kaip sunkinančią aplinkybę, o, nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nusprendė, kad pareiškėjams pagrįstai skirta vidurkio dydžio (30 proc.) GPM bauda. Teismas nenustatė pagrindų mažinti baudos dydį.
26. Įvertinęs MGK sprendimų turinį, teismas darė išvadą, kad MGK, nagrinėdama pareiškėjų skundus, pasisakydama dėl kiekvieno pareiškėjų skundo argumento, atliko visapusišką ir objektyvų mokestinio ginčo vertinimą. Pripažinęs VMI sprendimus bei MGK sprendimus motyvuotais ir pagrįstais, teismas atmetė pareiškėjų skundų reikalavimus. Atmetęs pareiškėjų skundus, teismas nurodė, kad jie neįgijo teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).
III.
27. Pareiškėjai A. B. ir R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, panaikinti VMI ir MGK sprendimus. Pareiškėjai taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
28. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas iš esmės perrašė VMI ir MGK sprendimų motyvus, neatliko individualaus ir išsamaus ginčo medžiagos ištyrimo, skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje beveik nepateikė savo vertinimo. Tai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama pakankamu pagrindu panaikinti teismo sprendimą.
29. Pareiškėjai pakartoja skundų, teiktų teismui, argumentus, susijusius su nuo 2015 m. vykstančiu ginču, VAAT sprendimu, 2020 m. birželio 29 d. teiktomis pastabomis dėl patikrinimo akto, pareiškėjo komandiruotėmis ir dienpinigiais, dukters krepšininkės gautomis pajamomis, VMI ir MGK neištaisytais trūkumais, VMI sprendimuose esančiomis faktinėmis ir skaičiavimo klaidomis, ir teigia, jog neaišku, kokiais statistiniais paskaičiavimais rėmėsi VMI, pareiškėjų šeimos išlaidas nepagrįstai padidindama beveik du kartus. Pareiškėjams neaišku, kodėl VMI nevertino ir nesirėmė VMI sprendimuose paskaičiuotomis jų išlaidomis pagal bankų ir pareiškėjų pateiktus duomenis, o tik taikė Statistikos departamento skelbiamus duomenis. Sudėjus VMI sprendime nurodytas bankų ir pareiškėjo A. B. pateiktais duomenimis pagrįstas išlaidų sumas už 2004–2013 m. (t. y. 187 907,06 + 154 426,82 = viso 342 333,88 Lt) bei įvertinus pareiškėjo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nurodytus duomenis dėl 450 000 Lt grynųjų pinigų lėšų likučio, pareiškėjo sutaupytus komandiruočių dienpinigius, konstatuotina, kad pareiškėjų pajamos neviršijo turimų išlaidų, taigi, remiantis MAĮ 70 straipsniu ir Taisyklių 6.1 punktu, VMI neturėjo teisinio pagrindo apskaičiuoti papildomų mokesčių pareiškėjams. Teismas neatsižvelgė į šias VMI klaidas, tinkamai neįvertino byloje liudytoju apklausto pareiškėjo brolio A. B. parodymų.
Šalies argumentai
30. Pareiškėjai nurodo, kad mokesčių administratoriaus apskaičiuotas jų gautų pajamų ir patirtų išlaidų skirtumas nėra tikslus ir pagrįstas, nes šeimos išlaidos apskaičiuotos remiantis Statistikos departamento duomenimis apie statistinės šešių asmenų šeimos, gyvenančios didmiestyje, vartojimo išlaidas, neatsižvelgiant į objektyviai egzistuojančias išskirtines aplinkybes, dėl kurių pareiškėjų šeima patiria mažesnes išlaidas nei Statistikos departamento pateikti duomenys. Pagal Statistikos departamento duomenis, vidutinės vartojimo vienam namų ūkio nariui išlaidos susideda iš maisto ir nealkoholinių gėrimų, alkoholinių gėrimų, tabako, aprangos ir avalynės, būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro, būsto apstatymo, namų ūkio įrangos, kasdieninių namų priežiūros, sveikatos, transporto, ryšių, poilsio ir kultūros, švietimo, restoranų ir viešbučių, įvairių prekių ir paslaugų išlaidų. Tai iš esmės neatitinka pareiškėjų šeimos išlaidų, nes jų šeima daugelio iš šių išlaidų (sveikatos, būsto apstatymo ir kt.) nepatyrė, nes nuolat taupė, gyveno išleisdama minimalias sumas. Tai patvirtina pareiškėjų banko sąskaitų išrašai.
31. Pareiškėjai laikosi pozicijos, jog jie bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimo skyriaus vyriausiosios specialistės D. K. 2020 m. rugsėjo 29 d. paaiškinime nurodytais teiginiais. Pareiškėjai nesutinka su teismo vertinimu, kad jie laiku nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymų, nerinko įrodymų, pateikė neišsamią informaciją, neatsakė į klausimus ir pan. VMI pratęsto termino paaiškinimams pateikti negalima vertinti kaip pareiškėjų nebendradarbiavimo su VMI. Pareiškėjai teigia, jog jie rūpinosi informacijos pateikimo eiga ir terminais, teikė VMI visą jiems žinomą informaciją, paaiškinimus ir dokumentus. Pareiškėjai pakartoja aplinkybes, susijusias su tuo, kad jie yra dirbantys asmenys, mokestinis patikrinimas vyksta nuo 2015 m., pareiškėjai negali atsiminti visų detalių, susijusių su gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis, nebuvimu pareigos vesti buhalterinės apskaitos ar kaupti dokumentus, ir teigia, jog teisės aktuose nustatyta ir teismų praktikoje vieningai pripažįstama, kad mokesčių administratoriui, o ne mokesčių mokėtojams tenka pareiga pateikti pakankamus ir aiškius įrodymus apie iškilusius mokestinius klausimus. Pareiškėjai nurodė, kad prašė teismo kviesti byloje liudyti VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimo skyriaus vyriausiąją specialistę D. K., tačiau 2021 m. vasario 8 d. nutartimi teismas šį prašymą nemotyvuotai atmetė, nurodydamas, kad VMI vyriausiosios specialistės pozicija ir veiksmai dėl bendradarbiavimo bus vertinami tiek, kiek jie bus pagrįsti objektyviais byloje esančiais rašytiniais dokumentais. Tačiau teismui nepakako rašytinių bylos įrodymų nustatyti tiesą byloje, teisingai nustatyti aplinkybes, susijusias su pareiškėjų bendradarbiavimo faktu.
32. Pareiškėjai remiasi MAĮ 70 straipsniu, Taisyklių 6.1, 4.1 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2014 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014) ir teigia, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui. Šiuo atveju mokesčių administratorius šios pareigos neįvykdė, todėl nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį. Mokesčių administratorius visiškai perkėlė įrodinėjimo pareigą mokesčių mokėtojams. Atsižvelgiant į VMI sprendimų motyvus, pareiškėjams yra neįmanoma laikytis VMI sprendimais nustatytų nepagrįstai aukštų įrodinėjo standartų pajamoms ir išlaidoms pagrįsti, t. y. iš pareiškėjų reikalaujama to, kas neįmanoma.
Šalies argumentai
33. Pareiškėjas nurodo, kad VMI tinkamai nemotyvavo VMI sprendimų, grindė jį neobjektyviais ir nepatikrintais duomenimis dėl pareiškėjo padarytų mokesčių teisės pažeidimų, todėl VMI sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Nei MGK, nei teismas savo sprendimuose šių pažeidimų neištaisė, iš esmės sutiko su visomis nepagrįstomis VMI išvadomis. VMI, MGK ir teismas pažeidė protingumo ir teisingumo principus (MAĮ 8 str. 3 d.), nesilaikė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį ir Taisyklių 6.1 punktą. Byloje galbūt kylančios abejonės turėtų būti aiškinamos pareiškėjų naudai. Dėl šių priežasčių skundžiamas teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p.).
Atsiliepimas
34. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.
35. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo išdėstę skunduose, teiktuose teismui. Atsakovas palaiko savo poziciją, išdėstytą atsiliepimuose į pareiškėjų skundus, be kita ko, susijusią su įvykdytu VAAT sprendimu, pagrįstu MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymu, pareiškėjų dukters D. B. atliktu mokestiniu patikrinimu, ir papildomai nurodo, kad mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-409/2014; 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-542/2014; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-467-602/2017). Atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais.
36. Dėl vartojimo išlaidų apskaičiavimo, kurio metu buvo vadovautasi Statistikos departamento duomenimis, atsakovas nurodė, kad mokesčių administratorius turi teisę pasirinkti tokį informacijos šaltinį, kuris leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą (Taisyklių 29 p.). Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų apie faktiškai patirtas vartojimo, pateikė tik abstraktaus pobūdžio paaiškinimus ir atitinkamai nurodė 50 000–70 000 Lt ir 70 000–100 000 Lt sumas, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis bei Taisyklėmis, patikrinimo metu pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidos pagrįstai buvo nustatytos pagal Statistikos departamento teikiamus duomenis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
38. Byloje nagrinėjamas mokestinis ginčas kilo dėl VMI sprendimų, kuriais, patvirtinus atliktų pakartotinių mokestinių patikrinimų aktus, pareiškėjams papildomai apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti GPM ir šio mokesčio delspinigiai bei skirtos GPM baudos.
39. Šie sprendimai priimti centriniam mokesčių administratoriui konstatavus, kad 2010–2013 metais (toliau – ir ginčo laikotarpis) pareiškėjai gavo po 146 866,44 Lt kitų, su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos apmokestinamų pajamų, kurių nedeklaravo bei nuo kurių neskaičiavo mokėtino GPM ir jų nemokėjo į valstybės biudžetą. Šias pajamas (GPM bazę) atsakovas apskaičiavo iš esmės vertindamas, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjų (jų šeimos) patirtos išlaidos viršijo jų gautas oficialias pajamas bei turėtas (deklaruotas) lėšas (santaupas).
40. Mokestinį ginčą dėl centrinio mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų nagrinėję MGK ir pirmosios instancijos teismas apeliantų ginčijamais sprendimais iš esmės pritarė atsakovo vertinimui ir atmetė pareiškėjų skundus.
V.
41. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams papildomai nurodyto sumokėti GPM bazės (ginčo apmokestinamųjų pajamų) dydis iš esmės atitinka dalį jų šeimos vartojimo išlaidų, apskaičiuotų MAĮ (toliau tekste remiamasi 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka taikant išlaidų apskaičiavimo metodą.
42. Vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių administratorius apskaičiuoja mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
43. Ši nuostata taikoma atvejais, kai tenkinamos šios dvi sąlygos, turinčios egzistuoti kartu: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-734-789/2021 52 p. ir jame nurodytą praktiką). Pareiga objektyviai įrodyti, jog šie pagrindai egzistuoja, tenka mokesčių administratoriui (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015).
44. Šių MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos hipotezėje numatytų mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrindų kontekste teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog mokesčių ir kiti įstatymai (išskyrus kai kuriuos konkrečius atvejus, kurie nagrinėjamu atveju nėra aktualūs) nenustato bendros gyventojo (GPM mokėtojo) pareigos tvarkyti jo ir (ar) šeimos (vartojimo) išlaidų apskaitą ar saugoti šias išlaidas (jų dydį) patvirtinančius dokumentus.
45. Kita vertus, kai, remiantis objektyviais duomenimis, konstatuojama aplinkybė, kad gyventojo atitinkamu mokestiniu laikotarpio išlaidos viršijo pajamas ir (ar) turėtas lėšas, kurių (pajamų ir lėšų) šaltiniai yra žinomi, tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad gyventojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais, jei jis nenurodo ir objektyviai nepagrindžia tokių (papildomų) pajamų (lėšų) šaltinio (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA‑437‑502/2019 76 p. ir jame nurodytą praktiką; 2021 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-430-556/2021 29 p. ir jame nurodytą praktiką).
46. Nagrinėjamu atveju atsakovas patikrinimo aktuose nurodė, kad pagal bankų sąskaitų išrašus ir pateiktus paaiškinimus šeimos vartojimo išlaidos sudarė 187,907,06 Lt 2004–2009 metais ir 154 426,82 Lt 2010–2013 metais. Tačiau mokesčių administratorius atsisakė pripažinti šias sumas iš esmės vertindamas, jog tokios (pagal sąskaitų išrašus ir paaiškinimus apskaičiuotos) vartojimo išlaidos buvo ženkliai mažesnės už Lietuvos statistikos departamento skelbiamas Vidutines vartojimo išlaidas, tenkančias vienam namų ūkio nariui per mėn. (toliau – ir VVI-1).
47. Mokesčių administratorius, patikrinimo aktuose akcentuodamas kai kurias pareiškėjų išlaidas (pvz., lėktuvų bilietų įsigijimo išlaidas, kai kurių apsipirkimų išlaidas, sumokėtas draudimo įmokas), taip pat nurodęs, kad pareiškėjų šeima „<...> yra statistinė Lietuvos šeima, kurie nuolat keliauja, skiria lėšų vaikų neformaliam ugdymui, poilsiui ir pan.“, identifikuodamas aptariamas išlaidas, taikė VVI-1 (jas daugindamas iš visų šeimos narių) ir darė išvadą, kad jie patyrė ne mažiau kaip 358 887,69 Lt vartojimo išlaidų 2004–2009 m. ir 267 719,52 Lt vartojimo išlaidų 2010–2013 m.
48. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien tai, kad gyventojo (šeimos) atitinkamo laikotarpio pajamų ir (ar) turėtos lėšos, kurių šaltiniai yra žinomi, buvo mažesnės nei aptariamos (statistinės) vidutinės vartojimo išlaidos, savaime nereiškia, kad, be kita ko, MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais, buvo gauta kitų (neoficialių) pajamų. Aptariami statistiniai duomenys atspindi tik vidutines namų ūkio išlaidas, o kiekvieno namų ūkio (atskirų jų narių) poreikiai, lemiantys vienas ar kitas vartojimo išlaidas, yra individualūs. Todėl nesant pareigos tvarkyti aptariamų išlaidų apskaitą ir (ar) saugoti šias išlaidas (jų dydį) patvirtinančius dokumentus (šio Sprendimo 44 p.), pareiga objektyviais duomenimis (pvz., nustatytų išlaidų pobūdis; tam tikras didesnes vartojimo išlaidas lemiančios specifinės aplinkybės ir pan.) pagrįsti vertinimą, kad aptariamos išlaidos negalėjo būti mažesnės už statistines vidutines vartojimo išlaidas, kaip antai VVI-1, tenka mokesčių administratoriui.
49. Nagrinėjamu atveju net ir darant prielaidą, kad patikrinimo aktuose paminėtos kai kurių išlaidų rūšys, taip pat nurodyta viešai prieinama informacija apie kai kurias pareiškėjų šeimos asmeninio gyvenimo aplinkybes patvirtina mokesčių administratoriaus minėtą vertinimą, kad pareiškėjų šeima yra „<...> statistinė Lietuvos šeima <...>“, kiek tai yra susiję su aptariamomis vartojimo išlaidomis, svarbu pažymėti, kad byloje aktualiais laikotarpiais pareiškėjų namų ūkį (išskyrus kelis mėnesius 2004 ir 2013 m.) sudarė šeši asmenys – pareiškėjai ir keturi jų vaikai. Todėl nagrinėjamu atveju, be kita ko, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.), vertinant pareiškėjų šeimos vartojimo išlaidas šio Sprendimo 45 punkte nurodytais tikslais turėjo būti remiamasi ne VVI-1, bet Lietuvos statistikos departamento skelbiamomis Vidutinėmis vartojimo išlaidomis, tenkančios namų ūkiams su 3 ir daugiau vaikų (toliau – ir VVI-2).
50. Aplinkybė, kad, kaip pažymėta Lietuvos statistikos departamento 2022 m. kovo 24 d. rašte Nr. (9.24-140)NUA-313 „Dėl statistinės informacijos apie vidutines vartojimo išlaidas“, VVI‑2 rodiklis nėra diferencijuojamas pagal gyvenamą vietovę, o atspindi visos šalies atitinkamų namų ūkių vidutines vartojimo išlaidas, nereiškia, kad, kaip teigia atsakovas, nagrinėjamu atveju VVI-1 yra tikslesnis ir teisingesnis. Skirtingų kalendorinių metų VVI-2 yra apie 44–53 proc. mažesnės už mokesčių administratoriaus konkrečiai taikytas VVI-1, tuo tarpu, kaip matyti iš Lietuvos statistikos departamento skelbiamų, pavyzdžiui, 2008 ir 2012 metų VVI-1 (prieiga internete – https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?indicator=S3R587#/), šalies vidutinės vartojimo išlaidos („Miestas ir kaimas“) nuo šių išlaidų „Didžiuosiuose miestuose“ skyrėsi tik apie 15 proc. Atitinkamai net ir padidinus VVI-2 15 proc., šios išlaidos skirtingais laikotarpiais vis tiek būtų 36–46 proc. mažesnės, t. y.VVI-2 buvo ženkliai mažesnės už atsakovo taikytas VVI-1. Todėl vien tai, kad VVI-2 rodiklis apima visos šalies, o ne atskirų gyvenamųjų vietovių vidutines atitinkamų namų ūkių vartojimo išlaidas, nepaneigia šio dydžio (rodiklio) taikymo nagrinėjamu atveju.
51. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovas aritmetiškai daugino VVI-1 iš pareiškėjų šeimos (namų ūkio) narių skaičiaus, t. y. iš esmės vertino, kad tiek pareiškėjų, tiek jų vaikų vartojimo išlaidos (išskyrus alkoholį ir tabako gaminius) buvo vienodos, nors yra pagrįsta teigti, kad tam tikros šešių narių namų ūkio vartojimo išlaidos (pvz., išlaidos už šildymą, komunalines paslaugas, būstą ir pan.) vienam nariui yra mažesnės nei, pavyzdžiui, tuo atveju, kai namų ūkį sudaro vienas ar du nariai.
52. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė ir jokių aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad VVI-2 taikymas būtų akivaizdžiai nepagrįstas. Patikrinimo aktuose selektyviai minimi pavieniai (atskiri) patirtų išlaidų pavyzdžiai tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė nagrinėjamu atveju, neleidžia objektyviai pripažinti, kad VVI-2 taikymas ginčo atveju būtų akivaizdžiai nepagrįstas. Tokiam vertinimui nedaro įtakos patikrinimo aktuose akcentuojama aplinkybė, kad pareiškėjų oficialios pajamos ginčui aktualiais laikotarpiais viršijo pagal VVI-1 (ir, atitinkamai, pagal VVI-2) apskaičiuotas jų šeimos vartojimo išlaidas.
53. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis, remdamasis rodikliais (kintamaisiais), kuriuos taikė ir atsakovas, taip pat papildomai pagal apeliacinės instancijos teismo pareikalavimą gautais duomenimis, atliko skaičiavimus, iš kurių matyti, kad, lyginant šešių asmenų šeimos (namų ūkio) vartojimo išlaidas, apskaičiuotas taikant VVI-1 ir VVI-2 rodiklius (2009–2011 m. ir 2013 m. rodikliai apskaičiuoti naudojant nacionalinių sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą: 2009 m. – 87,3; 2010 m. – 99,9; 2011 m.– 111,4; 2013 m. – 106,3), šios išlaidos, apskaičiuotos taikant VVI-1 rodiklį ir VVI-2 rodiklį, ženkliai skiriasi:
Metai VVI-1 (Lt) Išlaidos alkoholiui ir tabakui (VVI-1, Lt) VVI-2 (Lt) Vartojimo išlaidos taikant VVI-1 (Lt) Vartojimo išlaidos taikant VVI-2 (Lt) 2004 652,92 23,13 352,00 42 750.95 23 584,00 2005 750,29 27,97 356,00 52 678,32 25 632,00 2006 846,28 29,69 404,00 59 507,04 29 088.00 2007 954,35 32,80 448,00 67 138,80 32 256,00 2008 993,72 35,56 512,00 69 840,96 36 864,00 2009 867,52 31,04 424,96 60 971,52 30 597,12 2010 866,65 31,01 424,54 60 910,32 30 566,88 2011 965,44 34,56 472.93 67 852,8 34 050,96 2012 996,87 29,69 525,00 70 349,52 37 800,00 2013 1 059,63 31,55 558,08 68 610,48 36 833,28
54. Taigi, taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį ir darant prielaidą, kad pareiškėjų šeimos (namų ūkio) vartojimo išlaidos 2004–2009 metais, kiek tai susiję su 2010 m. sausio 1 d. turėtu piniginių lėšų likučiu, ir 2010–2013 metais buvo ne mažesnės kaip VVI-2, iš pateiktų duomenų matyti, kad minėtos išlaidos sudarė apie 180 000 Lt 2004–2009 metais ir apie 140 000 Lt 2010–2013 metais, t. y. jos buvo apie 300 000 Lt mažesnės, nei ginčijamais sprendimais konstatavo mokesčių administratorius.
55. Šis skirtumas, be kita ko, atsižvelgiant į galimus skirtumus tarp faktinių ir vidutinių (statistinių) vartojimo išlaidų dydžio (šio Sprendimo 48 p.), iš esmės siekia tą išlaidų sumą, kurią atsakovas pripažino kaip viršijusią pareiškėjų (šeimos) oficialias pajamas bei turėtas lėšas (293 732,88 Lt), t. y. ji siekia pareiškėjams papildomai apskaičiuoto GPM bazę. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju šių aplinkybių pakanka konstatuoti, kad atsakovas nepagrindė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo ir atitinkamai neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos.
56. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju pripažinus, jog atsakovas nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas konstatuoti, kad atsakovas nepagrįstai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjams sumokėti GPM, šio mokesčio delspinigius bei nepagrįstai skyrė GPM baudas. Teisėjui kolegijai konstatavus atsakovo ir MGK priimtų sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą aukščiau nurodytais pagrindais, teismas nepasisako dėl kitų proceso šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų. Taigi pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas, ginčijami atsakovo sprendimai, pareiškėjų mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos – MGK – sprendimai bei pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini.
VI.
57. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Pabrėžtina, kad, sprendžiant atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą, be kita ko, yra vadovaujamasi Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintomis teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) (ABTĮ 40 str. 5 d., Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d.).
58. Pareiškėjai, kurių naudai yra priimtas galutinis sprendimas šioje administracinėje byloje, pirmosios instancijos teismui pateiktame 2021 m. gegužės 3 d. prašyme prašė priteisti: 1) pareiškėjo patirtas 2 722,51 Eur atstovavimo išlaidas, apimančias išlaidas už: skundo MGK parengimą – 1179,75 Eur (2020 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita-faktūra (toliau – ir sąskaita) AMG2008 Nr. 073); konsultacijas, susitikimus bei atstovavimą MGK posėdyje – 816,75 Eur (viso – 5 val. (Rekomendacijų 9 p.); 2020 m. rugsėjo 30 d. sąskaita AMG2009 Nr. 074); skundo pirmosios instancijos teismui parengimą – 726,01 (2020 m. spalio 30 d. sąskaita AMG2010 Nr. 096 ir 2020 m. lapkričio 30 d. sąskaita AMG2011 Nr. 089); 2) pareiškėjos patirtas 680,63 Eur atstovavimo išlaidas, susijusias su skundo pirmosios instancijos teismui parengimu (2020 m. spalio 30 d. sąskaita AMG2010 Nr. 097 ir 2020 m. lapkričio 30 d. sąskaita AGM2011 Nr. 090); 3) nagrinėjant administracinę bylą, kuri užbaigta įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5064-438/2019, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01378-2016-1 patirtas atstovavimo išlaidas (pareiškėjo – 3 811,50 Eur; pareiškėjos – 1 815,00 Eur).
59. Teisėjų kolegija, įvertinusi šį prašymą, remdamasi, be kita ko, Rekomendacijų 2 punktu, daro išvadą, kad yra pagrindas priteisti pareiškėjams 1 105 Eur išlaidoms, susijusioms su mokestinio ginčo nagrinėjimu MGK (Rekomendacijų 7, 8.1, 8.19 ir 9 p.), ir 1 405 Eur išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (Rekomendacijų 7 ir 8.2 p.), atlyginti.
60. Dėl kitų 2021 m. gegužės 3 d. prašyme nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad šioje byloje negali būti sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų kitoje (ankstesnėje) byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, atlyginimo. Be to, atsižvelgiant į MAĮ 2 straipsnio 22 dalyje apibrėžtą mokestinio ginčo sąvoką („mokestiniai ginčai – ginčai, kylantys <...> dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis <...>“), pareiškėjo nurodomame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-5064-438/2019 29 punkte minimas mokestinis ginčas nelaikytinas tuo pačiu, kuris yra nagrinėjamas šioje byloje, kurioje mokestinis ginčas kilo dėl priimtų naujų sprendimų dėl patikrinimo aktų tvirtinimo, atlikus pakartotinius patikrinimus, kuriais buvo naujai apskaičiuoti pareiškėjų mokėtini GPM.
61. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktame 2021 m. vasario 1 d. prašyme pareiškėjai prašo priteisti 1089 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Šis apeliantų prašymas yra tenkintinas (Rekomendacijų 2, 7 ir 8.10 p.).
62. Iš viso pareiškėjams iš atsakovo priteistini 3 599 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų A. B. ir R. B. apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų A. B. ir R. B. skundus tenkinti.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (21.222E) FR0682-331, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. liepos 23 d. sprendimą Nr. (21.222E) FR0682-330, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. S-182(7-164/2020) ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. S-183(7-165/2020).
Priteisti pareiškėjams A. B. ir R. B. iš atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 3 599 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus devyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.