- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-26
- Bylos Nr.
- 2A-1472-798/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-08468-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- R. P.
- Atsakovas
- AS Parex banka
- Trečiasis asmuo
- Romaldas P
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. P. firmos „Romuna“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. firmos „Romuna“ ieškinį atsakovui AS Parex banka dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėta, kreditavimo sutarties pakeitimo, neteisėtai paskaičiuotų delspinigių ir jų sumažinimo, tretieji asmenys Romaldas P. P., ir Z. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. P. firma „Romuna“ prašė:
1) pripažinti 2006 m. kovo 7 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos kreditavimo sutarties Nr. KS/504 nutraukimą neteisėtu;
2) pakeisti 2006 m. kovo 7 d. kreditavimo sutarties Nr. KS/504 sąlygas, sutarties 5.1 punkte nurodant, jog „Kredito gavėjas įsipareigoja per 93 mėnesius nuo sutarties pakeitimo momento grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir visus mokėjimus, susijusius su kredito gavėjo įsipareigojimais, numatytais sutartyje...“, o sutarties 5.2 punkte nurodant, jog „Kredito gavėjas įsipareigoja grąžinti kreditą šiomis dalimis ir terminais: nuo sutarties pakeitimo momento grąžinamo kredito dalis sudaro po 2 495,42 Lt per mėnesį iki galutinio kredito per 93 mėnesius grąžinimo“;
3) pripažinti, kad 2009 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. 513V/2009 priteisti 75 530,62 Lt delspinigiai yra paskaičiuoti neteisėtai ir neturi būti mokami;
4) sumažinti ieškovo atsakovui sumokėtus 5 372,84 Lt delspinigius iki 537,28 Lt, likusią sumokėtą 4 835,56 Lt sumą įskaityti kaip kredito ir palūkanų dalį pagal kreditavimo sutartį.
Ieškovas paaiškino, kad 2006 m. kovo 7 d. su atsakovu sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas tikslinis 300 000 Lt dydžio kreditas. Nors šalys tarėsi, kad kreditas turės būti grąžintas per 10 metų, tačiau kreditavimo sutarties dieną paaiškėjo, kad atsakovas sutarties sąlygas pakeitė taip, kad kreditas turės būti grąžintas per penkerius metus, tačiau ieškovas dėl to, kad jam buvo būtinas finansavimas, sutartį pasirašė. Ieškovas daugiau nei du metus tinkamai vykdė savo įsipareigojimus atsakovui, tačiau dėl prasidėjusios ekonominės krizės ieškovas nebegalėjo savo įsipareigojimų vykdyti sutartyje nustatyta tvarka. Nepaisant ieškovo pastangų tinkamai vykdyti savo prievoles, atsakovas visiškai nebendradarbiaudamas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Nors ieškovas ir vėlavo mokėti įmokas pagal sutartą grafiką, tačiau šie mokėjimai buvo neesminiai ir sąlygoti nuo ieškovo valios nepriklausančių priežasčių – ekonominės krizės, todėl atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti kreditavimo sutarties. Atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atsakovui hipotekos teisėjo nutartimi priteisti delspinigiai turėtų būti mažinami iki teismų praktikoje nusistovėjusio 0,02 proc. dydžio. Tuo pačiu dydžiu mažintini ir atsakovo vienašališkai užskaityti delspinigiai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: sumažino 2009 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. 513V/2009 priteistų delspinigių sumą iki 67 222,25 Lt.
Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog šalys sulygo dėl kitokio kredito grąžinimo termino nei nustatytas šalių sudarytos kreditavimo sutarties 5.1, 5.2 punktuose. Ieškovo argumentus, kad jis nepritarė sutarties sąlygai dėl kredito grąžinimo termino, nes nepasirašė antrame kreditavimo sutarties lape, teismas atmetė remdamasis 2011 m. lapkričio 8 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu, kuriame kategoriškai nurodyta, kad kreditavimo sutarties visus lapus pasirašė Romualdas P. P..
Pasisakydamas dėl į bylą pateikto trečiojo 2006 m. kovo 7 d. kreditavimo sutarties nuorašo, kurio 5.2. punkto nuostatos skiriasi nuo į bylą pateiktų kreditavimo sutarties originaluose nurodytos, teismas nurodė, kad nepateikus trečiojo kreditavimo sutarties egzemplioriaus originalo, teismas neturi pagrindo teigti esant labiau tikėtina, kad sutartyje buvo įtvirtintos ir šalių sulygtos, būtent, šiame nuoraše esančios sąlygos.
Teismas remdamasis pateiktais duomenimis nustatė, kad kreditavimo sutarties nutraukimo momentu ieškovas buvo skolingas atsakovui 7 073,19 Lt kredito ir 2 959,60 Lt palūkanų. Teismas pažymėjo, kad ieškovas būdavo nuolat informuojamas apie jam paskaičiuotus mokėtinus delspinigius, o atsakovas ieškovo sumokėtas sumas pirmiausia užskaitydamas kaip delspinigių apmokėjimus nepažeidė šalių nustatytos įmokų įskaitymų tvarkos. Anot teismo, atsakovas kreditavimo sutartį vienašališkai nutraukė atsižvelgęs į kreditavimo sutarties 10.5. punkte šalių nustatytas esminio sutarties pažeidimo sąlygas bei laikydamasis sutarties vienašalio nutraukimo procedūros. Todėl ieškovo reikalavimą pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu teismas atmetė. Atmetęs šį reikalavimą, teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kad 2009 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. 513V/2009 priteisti delspinigiai yra nepagrįsti tuo pagrindu, kad jie paskaičiuoti pagal kreditavimo sutarties nuostatas. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog hipotekos teisėjo nutartimi iš ieškovo priteistas delspinigių dydis yra aiškiai neprotingas, nes šalys laisva valia susitarė dėl kreditavimo sutartyje nustatyto delspinigių dydžio, o atsakovas pagal kreditavimo sutarties 10.3. punktą galėjo reikalauti netgi didesnės ieškovo atsakomybės, tačiau šia savo teise nesinaudojo. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas po kreditavimo sutarties nutraukimo sumokėjo ieškovui sumą, lygią 11 proc. negrąžintos sumos, sumažino iš atsakovo priteistų delspinigių dydį 11 proc., t.y. 8 308,36 Lt suma. Kadangi atsakovas ieškovo sumokėtus 5 372,84 Lt įskaitė į delspinigius, teismas nurodė, kad šių delspinigių mažinimas pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį nėra galimas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas R. P. firma „Romuna“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nevertino konteksto, kuriame vyko ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymas atsakovui, ieškovo ir atsakovo elgesio. Teismas nesuprato, kad ekonominė krizė paveikė ieškovo galimybes tinkamai vykdyti kreditavimo sutartį, o atsakovas elgėsi nesąžiningai nebendradarbiaudamas su ieškovu, neekonomiškai įskaitydamas sumokėtas sumas, darydamas nepagrįstą ekonominį spaudimą.
2. Dėl sutarties aiškinimo. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys tarėsi dėl penkerių metų sutarties termino. Teismas privalėjo įvertinti ir trečiąjį kreditavimo sutarties egzempliorių, kuris buvo gautas iš hipotekos skyriaus. Kelių sutarties variantų egzistavimas patvirtina atsakovo nesąžiningumą. Negalima sutikti su teismo aiškinimu, jog atsakovo pateiktame sutarties egzemplioriuje ieškovas pasirašė vėliau, nes ši aplinkybė nebuvo įrodinėjama proceso metu.
3. Dėl sutarties nutraukimo. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas sistemingai atlikdavo privalomus mokėjimus, tačiau atsakovas elgėsi nesąžiningai ir be pagrindo siuntė ieškovui įspėjimus dėl prievolių nevykdymo. Teismas neįvertino atsakovo 2010 m. balandžio 27 d. paskolų komiteto protokolo, iš kurio matyti, jog buvo pripažinta, kad pripažinus kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu atsakovas nepatirtų jokių nuostolių, ir pats atsakovas iš esmės pritarė tolimesniam sutarties vykdymui. Bet kuriuo atveju nebuvo esminio kreditavimo sutarties pažeidimo, galėjusio sudaryti teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes eilinės kredito įmokos nebuvo grąžintos dėl laikino pobūdžio ieškovo patiriamų sunkumų, o ieškovas mokėjimus vykdė.
4. Dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Šis reikalavimas yra susijęs su reikalavimu pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ne tik tuo aspektu, jog pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu galimas sutarties pakeitimas, bet ir tuo, jog, jeigu teismas nustato, kad buvo pagrindas pakeisti sutartį dar iki jos nutraukimo, o sutarties nutraukimą sąlygojo aplinkybės, atsiradusios dėl to, kad sutartis nebuvo pakeista, sutarties nutraukimas turi būti pripažintas neteisėtu.
5. Dėl delspinigių. Teismas privalėjo sumažinti ieškovo reikalaujamus delspinigius bent dešimt kartų. Nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatytas tiek delspinigių dydžio su negrąžinta paskolos suma santykis, tiek nustatyta grąžinta paskolos suma iki delspinigių paskaičiavimo. Atsakovo paskaičiuoti delspinigiai (75 530,62 Lt) siekia daugiau nei trečdalį negrąžintos kredito sumos, nors ieškovas yra grąžinęs 82 926,81 Lt iš pasiskolintų 300 000 Lt bei sumokėjęs 41 444,10 Lt palūkanų. Pastebėtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. 513V/2009 atsakovui buvo priteisti ne tik delspinigiai, bet ir 6 mėn. VILIBOR + 1,80 proc. sutartinių metinių palūkanų nuo priteistos sumos, t.y. ieškovo įsiskolinimas auga geometrine progresija. Pastebėtina, kad ieškovas nežinojo, jog jo mokėtinas sumas atsakovas užskaito kaip mokėjimus už delspinigius.
6. Dėl nepriimtų ieškininių reikalavimų. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškininius reikalavimus dėl neteisėtai paskaičiuotų 10 530,57 Lt palūkanų ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. 513V/2009 priteistų palūkanų. Šie reikalavimai yra neatsiejamai susiję su pradiniais reikalavimais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AS PAREX banka prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateikia tokius esminius atsikirtimus:
1. Dėl sutarties aiškinimo. Byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas įsipareigojo kreditą suteikti 10 metų. Tiek rašytiniai įrodymai, tiek liudytojos J. V. parodymai patvirtina aiškią atsakovo poziciją suteikti 300 000 Lt dydžio kreditą apeliantui 5 metams. Apie kredito suteikimo terminą apeliantas buvo informuotas pasirašant kreditavimo sutartį. Nors apeliantas į bylą pateikė trečią kreditavimo sutarties variantą, tačiau pateikė ne sutarties originalą, o kopiją, nors atsakovas tokios sutarties nesudarinėjo. Nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti teismo ekspertizės išvados, kad kreditavimo sutartį pasirašė ieškovo vadovas, teisingumu.
2. Dėl sutarties nutraukimo. Kreditavimo sutartis buvo nutraukta įvertinus tai, kad apeliantas nuolat vėluodavo vykdyti savo įsipareigojimus, todėl atsakovas ėmėsi veiksmų, siekdamas apsaugoti savo interesus. Būtina pažymėti, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta laikantis joje ir įstatymuose nustatytos tvarkos. Apeliantui buvo suteikta nuolaidų, pakeisti mokėjimo grafikai, tačiau ir jų nebuvo laikomasi.
3. Dėl sutarties pakeitimo. Apeliantas neįrodė, kad yra visos pagal CK 6.204 straipsnio 2 dalį būtinos sąlygos sutarties sąlygoms pakeisti.
4. Dėl delspinigių dydžio. Apeliantas kreditavimo sutarties pasirašymo metu buvo supažindintas su sutartyje nustatytu delspinigių dydžiu, ir kaip patyręs verslininkas suprato to esmę ir pasekmes, kurias prisiėmė pasirašydamas sutartį. Pastebėtina, kad atsakovas paskaičiavo delspinigius už mažesnį laikotarpį nei numatyta sutartyje, be to, neprašė iš apelianto priteisti baudos. Hipotekos teisėjas iš apelianto priteisė tokias sumas ir palūkanas, kurios buvo sutartos šalių sudarytoje sutartyje.
5. Dėl nepriimtų ieškininių reikalavimų. Teismas pagrįstai neleido ieškovui keisti ieškinio dalyko ir pagrindo, nes nebuvo kliūčių visus reikalavimus pareikšti pradiniame ieškinyje, o vėlesnis ieškinio tikslinimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Z. G. prašo skundą tenkinti. Trečiojo asmens teigimu teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nesant teisinio pagrindo nutraukė kreditavimo sutartį ir paskaičiavo neprotingai didelius delspinigius. Nepriklausomai nuo šalių susitarimo, delspinigių dydis privalėjo būti įvertintas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų kontekste. Teismas privalėjo ginčą spręsti ne formaliai, bet turiningai, atsižvelgdamas į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus imperatyvus. Tinkamas apelianto reikalavimų įvertinimas yra būtinas siekiant užtikrinti, kad atsakovas lupikiškai nepasipelnytų trečiųjų asmenų šeimos sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nustatyta, kad bylos šalys 2006 m. kovo 7 d. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KS/504, pagal kurią atsakovas ieškovui suteikė 300 000 Lt kreditą (t. 1, b. l. 9-17). Nagrinėjamu atveju kilo kompleksinis ginčas, susijęs su minėtos sutarties sąlygų aiškinimu, vienašalio nutraukimo teisėtumu, sutarties pakeitimu ir delspinigių sumažinimo.
Dėl sutarties sąlygų aiškinimo.
Apeliaciniame skunde dėstoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė klaidingą išvadą, jog šalys susitarė tik dėl 5 metų kreditavimo termino.
Šalių sudarytos Kreditavimo sutarties 5.1., 5.2. punktuose aiškiai nurodyta, kad ieškovas įsipareigoja kreditą ir kitas pagal sutartį mokėtinas sumas grąžinti atsakovui iki 2011 m. vasario 28 d., jokių išlygų dėl kredito grąžinimo termino pratęsimo sutartyje nenumatyta. Tokį kredito grąžinimo galutinį terminą patvirtina ir paskolos grąžinimo grafikas (t. 2, b. l. 181, 205). Nors atsakovo pateiktame Kreditavimo sutarties egzemplioriaus antrame lape, kuriame aptariamas sutarties galiojimo terminas, nėra ieškovo parašo, tačiau atsakovui priklausantis sutarties egzempliorius patvirtina, jog ieškovas pasirašė antrą sutarties lapą, t.y. jis buvo supažindintas su Kreditavimo sutarties 5.1., 5.2. punktais ir jų turiniu. Aplinkybę, jog Kreditavimo sutarties antrą lapą pasirašė ieškovo vadovas betarpiškai patvirtino ir Lietuvos teismo ekspertizės centras, atlikęs rašysenos ekspertizę (t. 3, b. l. 2-5). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo Kreditavimo sutarties pasirašymo aplinkybes bei padarė išvadą, kad ieškovas Kreditavimo sutarties antrojo sutarties lapo nepasirašė sutarties sudarymo metu, tačiau ši klaida buvo ištaisyta vos pastebėta ir ieškovo atstovas pasirašė ant atsakovo sutarties egzemplioriaus. Šios išvados, atitinkančios byloje nustatytas faktines aplinkybes, ieškovas neginčija.
Fakto, jog šalys buvo susitariusios dėl kitokio kredito grąžinimo termino, nepatvirtina ir į bylą pateikta Kreditavimo sutarties kopija, kurios 5.2. punkte nustatyti kitokie kredito grąžinimo terminai nei sutarties originaluose (t. 3, b. l. 21-27). Šis dokumentas yra kopija, todėl nesant pateikto originalo, jis neturi įrodomosios reikšmės sprendžiant byloje kilusį ginčą, kadangi negalima patikrinti jo atitikimo originalaus dokumento turiniui.
Pažymėtina, kad byloje pateikti Kreditavimo sutarties egzemplioriai aiškiai patvirtina, kad šalys susitarė, jog galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2011 m. vasario 28 d. Nors ieškovas ir atsakovas prieš sudarydami sutartį galimai derėjosi ir dėl kitokių kredito grąžinimo terminų, tačiau Kreditavimo sutarties 5.1., 5.2. punktų esmei tai jokios reikšmės neturi, nes šalys aiškiai sutarė ir išreiškė abipusę valią dėl kredito suteikimo/gavimo 5 metų laikotarpiui (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis).
Dėl sutarties nutraukimo ir sutarties sąlygų pakeitimo.
CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui.
Kreditavimo sutarties 10.4.1. punkte šalys numatė, kad atsakovas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį, jeigu ieškovas pažeidžia sutartimi numatytą kredito ar jo dalies grąžinimo ir/ar palūkanų mokėjimų terminus ir/ar nemoka kitų atsakovui mokėtinų sumų.
Byloje pateikti atsakovo ir ieškovo raštai (t. 1, b. l. 81-99) patvirtina, kad ieškovas pradėjo laiku nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų jau 2008 m. pradžioje. Kreditavimo sutartį atsakovas vienašališkai nutraukė 2008 m. gruodžio 16 d. (t. 1, b. l. 97). Ginčo dėl to, kad nutraukdamas sutartį atsakovas laikėsi Kreditavimo sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo procedūros (Kreditavimo sutarties 10.1., 10.2. punktai), iš esmės nėra. Faktas, kokio dydžio kredito suma buvo pradelsta grąžinti Kreditavimo sutarties nutraukimo momentu, yra nereikšmingas tiriant atsakovo veiksmų teisėtumą, nes bylos šalys laisva valia susitarė, jog atsakovui suteikiama teisė vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį, jeigu ieškovas pažeidinės savo prievolę laiku mokėti kredito įmokas. Šios prievolės pažeidimo ieškovas neginčija, todėl ir vienašalis Kreditavimo sutarties nutraukimas negali būti pripažintas neteisėtu.
Bet kuriuo atveju net ir pripažinus, kad atsakovas Kreditavimo sutartį nutraukė neteisėtai, ši aplinkybė ieškovui nesukeltų jokių materialinių teisinių pasekmių, nes šiai dienai sutartis bet kuriuo atveju būtų laikoma pasibaigusia suėjus kredito grąžinimo terminui, t.y. ieškovo prievolė grąžinti visą kreditą ir kitas sumas bet kuriuo atveju būtų pažeista. Nors Kreditavimo sutartis formaliai buvo nutraukta dar 2008 m. gruodžio 16 d., tačiau tai negalėjo trukdyti ieškovui ir toliau vykdyti savo prievolės grąžinti atsakovui paimtą kreditą, tuo labiau, kad priverstinis skolos išieškojimas buvo sustabdytas teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau Kreditavimo sutarties vienašalio nutraukimo neteisėtumo pripažinimas įgautų kitą prasmę, jeigu būtų atliekamas kartu su ieškovo pageidaujamu Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimu, t.y. kredito grąžinimo termino pratęsimu.
Pagal CK 6.204 straipsnį pasikeitus aplinkybėms, kurios sąlygoja, kad vienai iš sutarties šalių tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai, ši šalis dėl to nėra kalta, o priešinga šalis atsisako sutartį pakeisti, sutartis gali būti pakeičiama teismine tvarka.
Sutarties vykdymo suvaržymu laikomi atvejai, kai iš esmės padidėja įvykdymo kaina arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: pirma, tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; antra, tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; trečia, tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; ketvirta, nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (CK 6.204 straipsnio 2 dalis). Šalis prašydama pakeisti sutartį remdamasi pasikeitusiomis aplinkybėmis privalo pagrįsti ne tik visų CK 6.204 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų sąlygų buvimą, bet ir faktą, jog šių sąlygų atsiradimas iš esmės neproporcingai apsunkino jai galimybę vykdyti sutartines prievoles.
Ieškovas Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimą sieja su šalyje pablogėjusia ekonomine situacija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko itin neigiamų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui ir kad šių pokyčių nebuvo įmanoma tiksliai numatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-3-265/2011). Taigi akivaizdu, kad formaliai vertinant pasaulyje ir Lietuvoje kilusi ekonominė krizė turėtų būti pripažįstama aplinkybe, atitinkančia CK 6.204 straipsnio 2 dalies sąlygas. Tačiau ieškovo procesiniuose dokumentuose dėstomi argumentai, susiję su ekonominės krizės poveikiu ieškovo ūkinei – komercinei veiklai bei galimybe vykdyti įsipareigojimus atsakovui – laiku mokėti kredito įmokas, prieštaringi: viena vertus nurodoma, kad dėl krizės sumažėjo ieškovo pajamos, antra vertus, teigiama, kad ieškovas yra pajėgus grąžinti kreditą. Vis dėlto netgi pripažįstant, kad ieškovui yra sudėtinga vykdyti ginčo sutartį, ir tai būtų pagrindas pakeisti Kredito sutarties sąlygas, jeigu būtų atstatytas sutarties galiojimas pripažinus jos vienašalį nutraukimą neteisėtu, kad būtų atkurta sutarties šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą (CK 6.204 straipsnio 3 dalies 2 punktas), apeliacinis skundas negalėtų būti tenkinamas. Kaip minėta, priverstinis skolos išieškojimas yra sustabdytas pirmosios instancijos teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas neneigia fakto, jog kredito įmokų nemoka iki šiol. Taigi kredito grąžinimo atidėjimas dar 93 mėnesiams, skaičiuotiniems nuo šios nutarties priėmimo dienos, įvertinus tai, kad kreditas turėjo būti grąžintas iki 2011 m. vasario 28 d., ieškovui nebuvo kliūčių vykdyti savo įsipareigojimus atsakovui ir esant nutraukai Kreditavimo sutarčiai, iš esmės pažeistų atsakovo teises ir teisėtus interesus.
Dėl delspinigių sumažinimo.
Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sudarydamos sutartį šalys turi teisę nustatyti netesybas (CK 6.71, 6.72 straipsniai).
Netesybų paskirtis – atlyginti kreditoriaus patirtus nuostolius dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą, o kai konstatuojamas prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo faktas, suteikia teisę jas gauti, neįrodinėjant patirtų nuostolių dydžio (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009).
Kreditavimo sutarties 5.7. punkte šalys susitarė dėl 0,2 proc. delspinigių nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Remdamasis šia nuostata atsakovas paskaičiavo 75 530,62 Lt delspinigių, kuriuos jam iš ieškovo priteisė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Nr. 513V/2009.
CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2013). Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad sutartines netesybas galima mažinti tik tuo atveju, jeigu teismas konkrečioje byloje nustatė, jog šalių sulygtos netesybos yra neprotingai didelės arba skolininkas įvykdė prievolės dalį arba yra svarbios aplinkybės, dėl kurių būtina mažinti jų dydį.
Sprendžiant netesybų mažinimo klausimą ypatingą reikšmę turi tai, kad sumažintos netesybos netaptų mažesnės dėl prievolės neįvykdymo atsiradusius nuostolius.
Nors susitardamos dėl netesybų šalys iš anksto nustato preziumuojamą ir neįrodinėtiną minimalių būsimų kreditoriaus nuostolių dydį, tačiau kilus tarp šalių ginčui dėl paskaičiuotų netesybų dydžio jo pagrįstumą būtina įvertinti sutarties tikslų, tikrųjų sutarties šalių ketinimų, šalių statuso, bylos faktinių aplinkybių visumos požiūriu bei atsižvelgiant į realų kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2012).
Įrodymų apie patirtus nuostolius dėl laiku nevykdomų ieškovo įsipareigojimų atsakovas į bylą nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį Nr. 513V/2009 ieškovas atsakovui yra negrąžinęs 232 073,19 Lt kredito, nesumokėjęs 10 530,57 Lt palūkanų bei ginčo delspinigių sumos, kuri sudaro beveik trečdalį pagrindinės prievolės. Tai patvirtina, kad atsakovo paskaičiuoti, nepriklausomai nuo to, kad jo paties iš dalies sumažinti, delspinigiai sudaro žymią dalį bendro ieškovo įsiskolinimo. Neginčytina, kad sudarydamas kredito sutartį atsakovas tikėjosi gauti finansinę naudą ieškovui laiku vykdant savo įsipareigojimus – mokant kredito įmokas grafike nustatytais terminais. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad Kreditavimo sutarties netinkamą vykdymą iš ieškovo pusės iš esmės sąlygojo pasikeitusi pasaulyje ir Lietuvoje ekonominė situacija. Ieškovas nevengė vykdyti savo prievolių ir visas gautas pajamas skirdavo kredito dengimui, nevengė bendradarbiauti su atsakovu - ieškojo abiems šalims priimtino sprendimo kaip spręsti susidariusią situaciją. Ieškovas prievoles pagal Kreditavimo sutartį vykdė ir dar kurį laiką po vienašalio jos nutraukimo (t. 1, b. l. 143-145; t. 3, b. l. 20), t.y. padengė 11 proc. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje Nr. 513V/2009 užfiksuotos negrąžintos kredito dalies.
Nors ieškovas yra juridinis asmuo – verslininkas, kuris pasirašant Kreditavimo sutartį buvo supažindintas su atsakovo nustatytu ir siūlomu netesybų dydžiu, tačiau ši aplinkybė vertinant ją visų byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumoje negali būti traktuojama kaip pagrindas užkertantis kelią teismui modifikuoti šalių civilinės atsakomybės apimtį. Neginčytina, kad ieškovo prievolės pagal Kreditavimo sutartį nėra įvykdytos iki šiol, nors jau dveji metai kaip yra pasibaigęs galutinis kredito grąžinimo terminas, tačiau atsakovo patiriamus nuostolius bet kuriuo atveju amortizuoja pagal Kreditavimo sutartį skaičiuojamos kompensavimo funkciją atliekančios palūkanos.
Įvertinus paminėtas aplinkybes spręstina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 75 530,62 Lt delspinigių sumą mažino tik 8 308,37 Lt sumos dydžiu (proporcingai ieškovo po Kreditavimo sutarties nutraukimo atsakovui sumokėtai sumai) nevertinęs netesybų ir atsakovo realiai patiriamų nuostolių santykio.
Byloje nustatytos aplinkybės – Kreditavimo sutarties neįvykdymo priežastys, ieškovo bendradarbiavimas su atsakovu, Kreditavimo sutarties pasirašymo prisijungimo būdu faktas, kompensacinę ir mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimas, patvirtina, kad siekiant išlaikyti bylos šalių interesų pusiausvyrą, jog atsakovo realiai patiriami nuostoliai netaptų mažesni nei būsima turtinė nauda, t.y. kad Kreditavimo sutartyje nustatytos netesybos netaptų baudinėmis, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi Nr. 513V/2009 iš ieškovo atsakovui priteistų netesybų dydis mažintinas iki 7 553,06 Lt – iki teismų praktikoje pripažinto minimalius nuostolius kompensuojančių netesybų dydžio (0,02 proc.) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
Pasisakant dėl 5 372,84 Lt delspinigių sumos sumažinimo, visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiems delspinigiams esant sumokėtiems jų mažinimas yra negalimas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis).
Dėl nepriimtų ieškinio reikalavimų.
Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą; vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovui nebuvo objektyvių kliūčių pakeisti ieškinio dalyką (praplėsti reikalavimų sąrašą) dar iki teismo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, o patikslintas ieškinys buvo pareikštas jau bylą nagrinėjant daugiau kaip 8 mėnesius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis proceso koncentracijos sumetimais atsisakė leisti ieškovui modifikuoti ieškinio dalyką, kadangi tai bet kuriuo atveju būtų sąlygoję bylos užsitęsimą, nagrinėjimo kaštų didėjimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Ieškovas buvo pareiškęs du neturtinius ir du turtinius (80 366,18 Lt dydžio) reikalavimus. Iš viso buvo patenkinta beveik 91 proc. turtinių reikalavimų, t.y. 45,5 proc. visų pareikštų reikalavimų.
Už ieškinį iš viso turėjo būti sumokėtas 2 677 Lt dydžio žyminis mokestis, tačiau ieškovas sumokėjo 804 Lt, o nuo likusios sumos mokėjimo buvo atleistas. Atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį iš atsakovo ieškovui priteistina 365,82 Lt žyminio mokesčio, o valstybei - 852,22 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teisme buvo patirta 67,22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos iš bylos šalių valstybei, t.y. iš ieškovo – 36,64 Lt, iš atsakovo – 30,58 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas už advokato paslaugas sumokėjo 3 000 Lt (t. 2, b. l. 86), kurių atlyginimo ieškovui iš atsakovo priteistina – 1 365 Lt.
Buvo patenkinta 44,5 proc. (67 222,25 x 7 553,06 Lt) apeliacinio skundo, už kurį turėjo būti sumokėtas 2 428 Lt dydžio žyminis mokestis, reikalavimų, tačiau pirmosios instancijos teismo atleido ieškovą nuo 1 670 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, o likusios mokėtinos dalies - 758 Lt, mokėjimas buvo atidėtas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje pabaigos. Atsižvelgiant į tai, valstybei iš atsakovo priteistina 743,15 Lt žyminio mokesčio, o iš ieškovo (įskaitant 306 Lt, kurie buvo permokėti reiškiant ieškinį) - 114,69 Lt.
Ieškovo išlaidų apmokant rašysenos ekspertizės atlikimo atlyginimo klausimu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šių išlaidų skirstymas tarp ieškovo ir atsakovo neatitiktų protingumo ir teisingumo kriterijų, nes atmesti ieškovo reikalavimai pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir pakeisti Kreditavimo sutarties nuostatas, todėl jos paliktinos ieškovui (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti.
Sumažinti 2009 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. 513V/2009 priteistų delspinigių sumą iki 7 553,06 Lt (septynių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimties trijų litų ir 6 centų) delspinigių sumos. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo AS Parex banka ieškovui R. P. firmai „Romuna“ 1 730,82 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovo AS Parex banka valstybei 882,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo R. P. firmos „Romula“ valstybei 36,64 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo AS Parex banka valstybei 743,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo R. P. firmos „Romula“ valstybei 114,69 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.