Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 10 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. buvo laikomas LAVL kamerose Nr. 5, 8, 9 ir 23. LAVL buvo gydomas antisanitarinėmis sąlygomis, patalpos buvo avarinės būklės. Pažymėjo, kad nuteistųjų prašymai nėra registruojami skundų registracijos knygoje, dėl to Socialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojai išduoda tikrovės neatitinkančias pažymas, kuriose nurodo, kad nuteistasis su prašymu į atsakingą pareigūną minėtu laikotarpiu nesikreipė. Teigė, kad buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 8,1 kv. m, dėl kamerose esančių baldų kiekvienam asmeniui teko 1,5 kv. m laisvo kamerų ploto. Nurodė, kad kamerose buvo nuolat laikomi 4 žmonės, nebuvo spintų nuteistųjų daiktams sudėti, prie stalo galėjo atsisėsti tik 2 žmonės. Kamerose dažnai kildavo konfliktai tarp nuteistųjų. Vasaros metu oro temperatūra kamerose viršijo 40 laipsnių šilumos, buvo sunku kvėpuoti ir judėti, žiemos metu kameroje buvo šalta. Kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, dėl to skaudėjo akis ir galvą. Kamerų langai nebuvo valomi. Kamerose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna. Kamerose buvo tarakonų. Nuteistieji kamerose rūkydavo, dėl to nerūkantys asmenys privalėjo kvėpuoti tabako dūmais. Maistas LAVL buvo neskanus ir nekokybiškas, produktų energinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Pareiškėjas pabrėžė, kad jam buvo apriboti ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, buvo ribojama galimybė skambinti telefonu, todėl jo reintegracijos procesas tapo sudėtingesnis. Dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.LAVL, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.LAVL nurodė, kad stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Nurodė, kad visose kamerų tipo palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgmė atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad LAVL turi išduotą leidimą-higienos pasą. LAVL teigimu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas įrodymais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad pareiškėjas 44 paras LAVL buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad LAVL nepateikė duomenų, kurie pagrįstų aplinkybes, jog pareiškėjui buvo tiekiamas pakankamos energinės vertės maistas, dėl to šiuo aspektu taip pat konstatavo pažeidimą. Kitų pažeidimų teismas nenustatė.Įvertinęs pareiškėjui padarytų pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą ir intensyvumą, teismas pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.Pareiškėjas pabrėžia, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nenustatyta jokių ieškinio senaties terminų. Nurodo, kad jis buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis. Paaiškina, kad iš jam tekusio ploto turėtų būti išskaičiuotas ir baldų užimamas plotas. Teigia, kad jam buvo tiekiamas ir netinkamos kokybės maistas. Pareiškėjo nuomone, jo laikymo sąlygos LAVL prilygo kankinimui.LAVL, atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.LAVL nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai taikė teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad LAVL ėmėsi visų įmanomų priemonių, jog pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės laikymo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš įstaigoje laikomų kitų asmenų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas J. V. prašo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atlyginti neturtinę žalą (100 000 Eur), atsiradusią dėl neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų.Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.Pareiškėjo gydymo laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui LAVL, nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija). Šių taisyklių 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (Psichiatrijos ir Vidaus ligų skyriuose) įvairiais laikotarpiais buvo gydomas nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2016 m. balandžio 11 d., viso 44 dienas/paras. Atsakovas nepateikė tikslios informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju Psichiatrijos skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 8 ir Nr. 9 bei Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo palatose Nr. 23 ir Nr. 29, bet neneigė, jog nustatyto ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, galėjo būti pažeista. Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsižvelgiant į lovų skaičių palatose vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpį (44 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui turinčio tekti 5,1 kv. m. ploto (svyravo nuo 1,93 kv. m iki 2,58 kv. m). Tai reiškia, jog pareiškėjui gydantis LAVL nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą.Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam buvo tiekimas maistas, kurio energetinė vertė buvo nuo 1300 kcal iki 1500 kcal, LAVL nepaneigė. Pažymėtina, kad nors nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuoti atsakovo neteisėti veiksmai, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas skunde neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl netinkamos kokybės maisto iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Taigi šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjas žalą taip pat kildino ir iš kitų LAVL veiksmų: palatoje buvo prastas apšvietimas, blogas vėdinimas ir drėgna, palatos avarinės būklės ir jose buvo tarakonų, buvo laikomas vienoje palatoje kartu su rūkančiais asmenimis bei jam nebuvo skirtas pakankamas maitinimas, apriboti trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai bei galimybė skambinti telefonu. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų LAVL galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo nurodyti LAVL veiksmai, iš kurių jis kildina žalą, buvo teisėti, LAVL savo veiksmais teisės aktais nustatytų reikalavimų nepažeidė. Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. J. V. apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs ir įvertinęs, taip pat jokių argumentų, dėl kurių teismo sprendimą reikėtų keisti arba panaikinti. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog LAVL kitais veiksmais ar neveikimu, išskyrus tai, kad neužtikrino tinkamos laikymo ploto normos, būtų pažeidusi pareiškėjo teises į tinkamas laikymo sąlygas LAVL. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo pagrįstų argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus LAVL neteisėtus veiksmus.Vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, atsižvelgtina į nustatyto pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai, dėl kurių jis būtų patyręs dvasinius išgyvenimus. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kilę sunkesni padariniai, pvz., sveikatos sutrikimai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteistas pinigų sumos dydis yra pakankamas pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti nagrinėjamu atveju. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės (pašalinant nustatytą pažeidimą dėl netinkamos maisto kokybės) priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei konstatuoja, jog tenkinti J. V. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.