- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-15
- Bylos Nr.
- 2-1015-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01366-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Pareiškėjas
- Anabel Trading Ltd
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „SLOBOD INVEST“
- Trečiasis asmuo
- A. J., E. J.
- Kategorijos
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Anabel Trading Ltd atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-560-160/2015 pagal pareiškėjo Anabel Trading Ltd prašymą dėl atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „SLOBOD INVEST“ bankroto pripažinimo tyčiniu; tretieji asmenys: A. J. ir E. J..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „SLOBOD INVEST“ bankroto bylą. Atsakovo kreditorius Anabel Trading Ltd (toliau – pareiškėjas) 2014 m. balandžio 8 d. kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėjas prašymą iš esmės grindė tuo, kad atsakovas veikė kaip priemonė sukčiauti ir turtui pasisavinti, o nemokumo buvo siekiama kryptingai, atsakovas apgaulingai ir aplaidžiai tvarkė apskaitą, atsakovo valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, buvo priimami ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktai, 3 dalies 1 punktas).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovas skolinosi iš pareiškėjo 180 000 JAV dolerių iš anksto planuodamas jų negrąžinti, teismas nurodė, jog 2013 m. kovo 25 d. arbitražo teismo sprendimu pareiškėjui iš atsakovui priteista 180 443,84 JAV dolerių negrąžintos paskolos ir 32 479,89 JAV dolerių palūkanų. Trečiasis asmuo A. J. (buvęs atsakovo vadovas ir akcininkas) paaiškino, kad paskolos sutartis faktiškai buvo sudaryta su L. S. (L. S.), su kuriuo buvo sutarta vykdyti bendrą veiklą ir kuris finansavo atsakovą dėl išskirtinių Baltarusijos Respublikoje pagamintų padangų pardavimo veiklos. Šią aplinkybę patvirtina trečiajam asmeniui elektroniniais laiškais iš (duomenys neskelbtini) siųstos Minske paruoštos kitos sutartys, kurias L. S. siuntė kaip sutartis ne tik asmeniškai su juo, tačiau ir su pareiškėju. Teismo vertinimu, tai paneigia pareiškėjo paaiškinimą, kad trečiojo asmens nurodomas Baltarusijos Respublikos gyventojas L. S. nėra susijęs nei su pareiškėju, nei su atsakovu. Tai, kad atsakovo pavadinimas UAB „GUMITRA“ pakeistas į UAB „SLOBOD INVEST“, patvirtina trečiojo asmens paaiškinimą, jog atsakovo pavadinimas buvo keičiamas dėl to, kad L. S. buvo susijęs su įmonės veikla. Todėl teismui nebuvo pagrindo laikyti, kad atsakovas trumpalaikę paskolą iš pareiškėjo gavo sukčiaudamas, nesiekiant vystyti veiklos ir iš anksto planuodamas negrąžinti paskolos. Teismas pažymėjo, kad aplinkybių, kokie konkrečiai kiti atsakovo sudaryti sandoriai ar priimti sprendimai įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi (atmetus ūkinę riziką) ar prieštaravo įmonės veiklai, dėl kurių turėjo būti iškelta bankroto byla, pareiškėjas nenurodė (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovo akcininkai padangų pardavimo veiklą perkėlė iš UAB „LITBALTA“, kuri tyčia buvo privesta prie bankroto, į įkurtą įmonę vėlesniu pavadinimu UAB „SLOBOD INVEST“, todėl ir šiai įmonei tapus nemokiai, galėjo savo veiklą tęsti kitoje įkurtoje įmonėje, teismas pažymėjo, jog UAB „LITBALTA“ bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu. Duomenų, kad atsakovas lėšas, kurias turėjo panaudoti paskolai grąžinti, perdavė kitai įmonei, taip pat nepateikta (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Dėl pareiškėjo teiginių, kad atsakovas, negrąžinęs paskolos, pervesdavo lėšas įmonėms Perseney Trade S. A., ORT Service PTY Ltd, Penwil PTY Limited, teismas pažymėjo, jog Australijoje įkurta įmonė ORT Service PTY Ltd, kuriai atsakovas pervesdavo lėšų, 2012 m. gegužės 3 d. buvo sudariusi sutartį su Ramon Invest Limited dėl atstovavimo, už atstovavimą šiai įmonei buvo mokamas mokestis, tačiau Baltarusiškos kilmės padangos 500 000 JAV dolerių vertės, dėl kurių tartasi, buvo išsiųstos kitai bendrovei, tokiu būdu pašalinant atsakovą iš verslo. OAO „Belshina“ ir ORT Service PTY Ltd 2012 m. kovo 30 d. sutartis patvirtina, kad buvo susitarta dėl padangų pirkimo už 40 mln. Eur. OAO „Belshina“ ir Ramon Invest Limited 2012 m. liepos 9 d. sudarė analogišką sutartį, o Ramon Invest Limited atstovas pranešė OAO „Belshina“ vadovui, kad ORT Service PTY Ltd turi sunkumų dėl padangų gavimo dėl taikomų sankcijų partneriams iš Baltarusijos, todėl interesams Australijoje atstovaus Ramon Invest Limited. Tai patvirtina trečiųjų asmenų paaiškinimus, kad atsakovo verslas buvo perimtas kitos įmonės, ir šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui padaryti išvadą, jog atsakovo bankrotą sąlygojo ūkinė rizika, o ne atsakovo sudaryti akivaizdžiai neūkiški sandoriai ar iššvaistytos lėšos. Nepaneigus trečiųjų asmenų paaiškinimų įrodymais, kad lėšos, išmokėtos kaip dividendai, nebuvo naudojamos atsakovo reikmėms, vien ši aplinkybė, kai iš atsakovo buvo perimtas 40 mln. Eur vertės sandoris, teismo vertinimu, negali būti savarankišku pagrindu bankrotą pripažinti tyčiniu. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas pažeidė CK 6.930¹ straipsnį dėl atsiskaitymo eiliškumo.
Bankroto administratoriaus teiginius, kad atsakovo buvęs vadovas neperdavė jam visų įmonės dokumentų, netinkamai organizavo darbą, dėl to buvo padaryti valdymo ir finansinės veiklos pažeidimai, sudaryti įmonei nenaudingi sandoriai, atsakovo lėšos panaudotos be tai pagrindžiančių dokumentų, netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, teismas laikė deklaratyviais, nes jie neparemti konkrečiais įrodymais. Kadangi bankroto administratorius ir pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, teismas nenustatė pagrindo bankrotą pripažinti tyčiniu dėl netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Teismas nenustatė pagrindo bankroto pripažinti tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, nes byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas turtą, reikalavimo teises, nebaigtas vykdyti sutartis perdavė kitai naujai įsteigtai įmonei.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskirajame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, privalo būti aktyvus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė požymius, pakankamus atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu, tačiau teismas neištyrė ir nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių, nepasisakė dėl trečiųjų asmenų įstatymams prieštaraujančių veiksmų, kuriais buvo pasisavintos atsakovo lėšos, nevertino trečiųjų asmenų veiksmų po to, kai atsakovas tapo faktiškai nemokus, neargumentavo, kodėl pateikti įrodymai apie aplaidų apskaitos tvarkymą yra nepakankami. Teismas turėjo įvertinti ir patvirtinti arba paneigti, ar iš atsakovo kasos išimti pinigai buvo panaudoti atsakovo reikmėms, ar pinigai nebuvo išvaistyti, ar buvo apskaitytos visos ūkinės operacijos, ar panaudotos lėšos yra pagrįstos apskaitos dokumentais bei ar tai turėjo reikšmę atsakovo nemokumui. Jeigu teismas neturėjo specialių žinių patikrinti buhalterinės apskaitos teisingumą, jis galėjo paskirti ekonominę-buhalterinę ekspertizę. Šiuo atveju teismas nutartį grindė prielaidomis. Teismas neužtikrino viešojo intereso apsaugos ir neatskleidė bei neišanalizavo visų bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių. Tretieji asmens nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie paneigtų ieškovo nurodytas aplinkybes, o savo poziciją grindė tik žodiniais paaiškinimais. Iš šių paaiškinimų negali būti daromos jokios vienareikšmės ir neginčytinos išvados. Teismui įpareigojus pateikti prieigą prie buhalterinės apskaitos programos, tretieji asmenys tik po pusmečio paaiškino, kad sugedo kompiuterio kietasis diskas ir informacijos atkurti neįmanoma. Šie trečiųjų asmenų veiksmai vertintini kaip nesąžiningas elgesys, piktnaudžiavimas procesu, siekis nuslėpti informaciją ir vengimas atsakomybės.
Tretieji asmenys pareiškėjo ryšį su L. S., o pastarojo su atsakovu įrodinėjo L. S. elektroninio laiško siuntimu A. J. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini). Tačiau šio elektroninio pašto adreso autentiškumo negalima nustatyti. Jį galėjo sukurti patys tretieji asmenys. Be to, tretieji asmenys pretenziją L. S. siuntė kitu elektroninio pašto adresu.
Įrodomosios galios neturinčia aplinkybe laikytina ir kitas byloje nurodytas faktas – atsakovas 2012 m. gruodžio 20 d. pakeitė pavadinimą iš UAB „GUMITRA“ į UAB „SLOBOD INVEST“. Įmonės pavadinimas keičiamas akcininkų sprendimu – tuo metu akcininkai buvo tretieji asmenys. Pavadinimo keitimui nebuvo reikalingi jokie sutikimai. Atsakovo pavadinimas buvo pakeistas tuo metu, kai pareiškėjas jau buvo inicijavęs arbitražo procesą. Teismas nenurodė, kuo aplinkybė apie pareiškėjo ir L. S. ryšius galėtų paneigti aplinkybę dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu.
Tretieji asmenys pateikė teismui ir kitą įrodymais neparemtą informaciją. Tretieji asmenys teigė, kad atsakovą ir L. S. siejo bendro verslo projektas, tačiau jokių susitarimų dėl šio projekto nepateikė. Nepagrįsti trečiųjų asmenų teiginiai, kad atsakovas į L. S. ir jo kompanijų sąskaitas sumokėjo sumą, kuri padengė iš pareiškėjo gautą paskolą. Tačiau atsakovo banko sąskaitos išrašas nepatvirtina šių aplinkybių.
Teismas, remdamasis trečiųjų asmenų teiginiais dėl padangų prekybos verslo perėmimo iš atsakovo, padarė išvadą, kad atsakovo bankroto lėmė išimtinai ūkinė rizika. Su šia išvada negalima sutikti, nes ji nepagrįsta jokiais tinkamais įrodymais.
Teismas taip pat turėjo įvertinti, ar po to, kai atsakovas tapo nemokus, jo veikla nebuvo nukreipta dar pabloginti turtinę padėtį. Pareiškėjo pateiktos aplinkybės patvirtina, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į atsakovo turtą buvo suvaržytos ir atsakovas sąmoningai ir tikslingai siekė sudaryti sąlygas išvengti išieškojimo, be to, atsakovas sąmoningai pirmenybę atsiskaityti atidavė vėlesniems kreditoriams.
2. Dėl sąlygų atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas neįvardijo konkrečių atsakovo sandorių ir sprendimų, kurie atsakovui buvo ekonomiškai nenaudingi ar prieštaravo atsakovo veiklai. Buvo atlikta išsami atsakovo dokumentų, sudarytų sandorių, pinigų srautų analizė ir teismui nurodyti konkretūs faktai, sąlygojantys atsakovo tyčinį bankrotą. Atsakovo bankroto pripažintinas tyčiniu, nes iš atsakovo dokumentų yra nustatyti žemiau nurodyti faktai, kurie su visais juos pagrindžiančiais įrodymais buvo pateikti teismui: 1) atsakovas aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, kad nebūtų galima nustatyti ūkinės-finansinės veiklos rezultatų, finansinės operacijos ir turto nurašymas buvo atliekami be pateisinamų dokumentų; 2) atsakovo valdymo organai netinkamai vykdė įstatymo ir įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, buvo priimami ekonomiškai nenaudingi atsakovui sprendimai; 3) atsakovas galbūt veikė kaip priemonė sukčiauti ir turtui pasisavinti, o nemokumo buvo siekiama kryptingai (ĮBĮ 20 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą tretieji asmenys prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą, o skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas nebuvo aktyvus, savo iniciatyva nerinko įrodymų ir išsamiai neištyrė jo nurodytų aplinkybių. Apeliantas nepagrįstai įstatymu jam priskirtą įrodinėjimo pareigą bando perkelti teismui, be to, nekonkretizuoja, kokius būtent įrodymus teismas turėjo rinkti ir kokias aplinkybes tokie įrodymai būtų galėję pagrįsti. Apeliantas nepagrįstai abejoja teismo galimybe tinkamai įvertinti atsakovo buhalterinės apskaitos atitiktį teisės aktų reikalavimams. Nepagrįsti apelianto motyvai, kad skundžiama nutartis grįsta prielaidomis. Apeliantas nepagrįstai perkelia įrodinėjimo pareigą tretiesiems asmenims, teigdamas, kad jie nepateikė įrodymų, paneigiančių jo nurodytas aplinkybes. Apeliantas nepagrįstai neigia savo ryšį su L. S. ir šio asmens įtaką atsakovo nemokumui.
2. Dėl sąlygų atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu nebuvimo. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad atsakovo bankrotas turėjo būti pripažintas tyčiniu, nes egzistuoja visos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatytos sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi iškėlė atsakovui bankroto bylą. Pareiškėjas (didžiausią finansinį reikalavimą turintis atsakovo kreditorius) iškėlė klausimą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu. Pareiškėjas prašymą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu grindė šiais požymiais: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas); 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas); 3) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (4 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (5 punktas). Be to, ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatyti tam tikri požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju rėmėsi šiuo požymiu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys (1 punktas).
Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo ir pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažymių, kuriais pareiškėjas grindė prašymą dėl atsakovo bankroto pripažinimo tyčiniu, padarydamas išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.
Apeliantas yra teisus, teigdamas, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, privalo būti aktyvus. Tai paaiškinama viešojo intereso egzistavimu bankroto bylose. Kita vertus, aktyvus teismo vaidmuo bankroto procese neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Tretieji asmenys atsiliepime į atskirąjį skundą teisingai pastebi, kad, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus bylos nagrinėjimo metu, nes savo iniciatyva nerinko įrodymų, apeliantas nepagrįstai jam priskirtą įrodinėjimo pareigą bando perkelti teismui. Be to, apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu buvo atstovaujamas advokato, teikė įrodymus, kurie, jo nuomone, turėjo pagrįsti nurodytas aplinkybes dėl atsakovo tyčinio bankroto. Tai, kad, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai buvo nepakankami jo nurodytoms aplinkybėms patvirtinti ir dėl to buvo priimtas pareiškėjui nepalankus teismo procesinis sprendimas, nereiškia, jog teismas nepagrįstai savo iniciatyva nerinko įrodymų. Apeliantas taip pat nekonkretizuoja, kokius būtent įrodymus pirmosios instancijos teismas turėjo rinkti, nenurodė, kad pats neturėjo galimybės gauti tam tikrų įrodymų, neprašė teismo juos išreikalauti. Dėl tos pačios priežasties atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas galėjo paskirti ekonominę-buhalterinę ekspertizę, jeigu neturėjo specialių žinių patikrinti buhalterinės apskaitos teisingumą. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, paprastai nėra būtinybės skirti tokio pobūdžio ekspertizę. Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, fakto, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015). Sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu vertinama aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visuma. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsnyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisykle, įvertino byloje pateiktus įrodymus dėl netinkamai tvarkomos atsakovo buhalterinės apskaitos ir konstatavo, kad pateikti įrodymai yra nepakankami tokiai išvadai. Tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismui pritrūko specialių žinių. Be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme klausimas dėl ekspertizės skyrimo nebuvo keliamas.
Negalima sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nutartį grindė prielaidomis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, atmetė pareiškėjo nurodytas prielaidas dėl atsakovo tyčinio bankroto. Atsižvelgiant į bylų dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu specifiką, t. y. nustatomi tik tyčinio bankroto požymiai, teismo išvada dėl tokių požymių nebuvimo iš principo negali būti grįsta prielaidomis.
Apeliantas taip pat nepagrįstai perkelia įrodinėjimo pareigą tretiesiems asmenims, kurie, pasak apelianto, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Pažymėtina, kad tretieji asmens pirmosios instancijos teismui savo nesutikimo poziciją išreiškė ne tik pateikdami žodinius paaiškinimus, bet ir rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs (tai atsispindi skundžiamoje nutartyje) trečiųjų asmenų poziciją, pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovo bankrotą sąlygojo ne atsakovo sudaryti akivaizdžiai neūkiški sandoriai ar iššvaistytos lėšos, o ūkinė rizika, susijusi su padangų verslu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, sprendžiant, ar įmonės bankrotas konkrečiu atveju buvo tyčinis, kai įmonės kreditoriaus, reiškiančio tokį reikalavimą byloje, teigimu, tyčinį bankrotą lėmė konkreti įmonės vadovo veikla, būtina kruopščiai įvertinti įmonės vadovo veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Tai yra svarbu tam, kad teismų praktikoje nebūtų pasiektas priešingas siekiamam rezultatas, t. y. siekiant apsaugoti įmonių kreditorių teises ir interesus, nebūtų slopinama bendrovių vadovų protinga rizika, kuri yra būtina verslui plėtoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013). Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis apie atsakovo veiklą, pagrįstai sprendė, kad atsakovo bankrotą nulėmė padangų prekybos verslo praradimas, o ne tyčiniai valdymo organų veiksmai.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad skundžiama nutartis, kuria atsisakyta atsakovo bankrotą pripažinti tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.