- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-02
- Bylos Nr.
- 1A-760-458-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-00254-2014-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arvydas Daugėla (pirm.), Jolanta Gailevičienė, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- M. B.
- Nukentėjusysis
- T. Š.
- Advokatai
- Jurita Repšienė
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arvydo Daugėlos,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – septynių (7) mėnesių laisvės atėmimas, bausmę atliekant Pataisos namuose.
Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio M. B. sulaikymo. Iš M. B. priteista 94,77 Lt Valstybinei ligonių kasai prie SAM už nukentėjusiojo T. Š. gydymo išlaidas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką bei dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų: 2014-02-06, apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – 14 maršruto autobuse šaukė, keikėsi, nepagarbiai elgėsi su kitais keleiviais, tęsdamas nusikalstamą veiką, netoli autobusų stotelės „Kretingos“, Kretingos g., Klaipėdoje, tyčia kumščiu ne mažiau kaip 3 kartus smogė T. Š. į veidą, galvą, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą su pogleivine kraujosruva apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą veide, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-07-10 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendyje jo veika buvo kvalifikuota kaip nusikalstama veika pagal BK 284 str. 1 d. Su šiuo kvalifikavimu jis nesutinka. Šiuo atveju Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuosprendyje apsiribojo tik veiksmų išvardijimu, tačiau nepaaiškino, koks veiksmas ir dėl kokių priežasčių priskirtinas prie BK 284 str. 1 d. nurodytų šios nusikalstamos veikos padarymo būdų.
Žemesnės instancijos teismas
Pastebėtina, kad šaukimas, keiksmažodžiai ir nepagarbus elgesys, kurie nurodyti nuosprendyje, apskritai nėra vienas iš būdų, kuriais pagal BK 284 str. 1 d. gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Tokie veiksmai, atsižvelgiant į situaciją, galbūt galėtų būti kvalifikuojami pagal BK 284 str. 2 d., kuris numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ar tvarką, jei dėl šių veiksmų būtų kilę minėti padariniai, tačiau šiuo atveju reikia svarstyti, ar dėl išvardytų veiksmų apskritai gali kilti baudžiamoji atsakomybė, nes ATPK 174 straipsnis numato administracinę atsakomybę už nedidelį chuliganizmą, kuris pasireiškia necenzūriniais žodžiais ar gestais viešosiose vietose, įžeidžiamu kibimu prie žmonių ar kitais panašiais veiksmais, pažeidžiančiais viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Apeliantas akcentuoja, jog kaip matyti iš bylos medžiagos, jo veiksmai jokių sunkių pasekmių nesukėlė, visuomeninė rimtis ir tvarka sutrikdyta nebuvo (nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, nebuvo padaryta žymi materialinė žala, nebuvo sutrikdyta normali įstaigos veikla ir pan.), todėl padaryta veika atitinka ne nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., požymius, o administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 174 str. „Nedidelis chuliganizmas“, kadangi atsižvelgiant į visas veikos padarymo aplinkybes, į sukeltas pasekmes padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d., ypač svarbu nustatyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas. Konkrečių asmeninių ar savanaudiškų motyvų dominavimas kaltininko veikoje gali rodyti, jog veika buvo nukreipta ne prieš viešąją tvarką, bet prieš kitas įstatymo saugomas vertybes.
Nors nuosprendžiu jis pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d., kaip tyčia sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką, tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis siekė sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Priešingai, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu apklausti liudytojai bei pats nukentėjusysis patvirtino, jog iki žodinio konflikto su nukentėjusiuoju T. Š. jis elgėsi tinkamai, netriukšmavo, nesikeikė, nesikabinėjo prie kitų keleivių ir neatliko jokių kitų neleistinų veiksmų, tai rodo, jog siekio autobuse pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį jis neturėjo, nors tam buvo sąlygos ir galimybės. Nuosprendyje nurodytus veiksmus – keikimąsi, šaukimą, smūgių sudavimą – jis atliko tik tada, kai nukentėjusysis T. Š. pirmas kumščiu smogė jam į akį. Šie veiksmai buvo atlikti ne iš chuliganiškų paskatų, o buvo sąlygoti asmeninio konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo.
Toliau nuteistojo apeliacinis skundas argumentuojamas tuo, jog jis keikėsi ir šaukė ne siekdamas pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį, o tik todėl, kad jam skaudėjo nuo T. Š. suduodamų smūgių, tai buvo nevaldoma reakcija į skausmą. Daugelis žmonių, kentėdami skausmą, keikiasi, šaukia, dejuoja, aimanuoja ir pan. ir tai laikoma normalia, adekvačia reakcija į patiriamą skausmą. Pavartoti keiksmai ir šaukimas nebuvo konkrečiai nukreipti ir skirti nukentėjusiajam ar kitiems autobuse buvusiems žmonėms, jis nenorėjo ir nesiekė nieko įžeisti, keiksmų pavartojimas ir šaukimas buvo psichinė ir nekontroliuojama reakcija į pavartotą smurtą, reakcija į skausmą, dėl to savo elgesio dėl objektyvios priežasties negalėjo iki galo kontroliuoti. Atsižvelgiant į tai, konflikto metu jo išsakyti keiksmažodžiai ir šaukimas, kurie buvo reakcija į patirtą skausmą, kilusį nuo nukentėjusiojo T. Š. smūgių, negali būti laikomi kaip tyčiniai veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį.
Pastebėtina ir tai, kad tarp jo ir nukentėjusiojo T. Š. įvyko paprastas ginčas, kurio metu abi konfliktuojančios pusės priekaištavo viena kitai, vėliau T. Š. jam sudavė, o jis gynėsi, ir tokiu būdu žodinis konfliktas peraugo į muštynes. Jis neturėjo jokių ketinimų sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei nesuvokė tai darantis, veikė ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų, nes siekė išsiaiškinti, dėl ko nukentėjusysis T. Š. kabinėjasi prie jo draugo. Taigi jo veiksmuose nebuvo tyčios sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl to jis negalėjo būti nuteistas pagal BK 284 str. 1 d., nes šiame straipsnyje numatyta veika gali būti padaroma tik tyčia.
Žemesnės instancijos teismas
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad žodinio konflikto su nukentėjusiuoju T. Š. metu jis T. Š. sudavė tik po to, kai jis pirmas jam kumščiu smogė į akį, tokiu būdu gindamasis nuo T. Š. pavartoto fizinio smurto. Kadangi T. Š. jam ir toliau smogė, jis gynėsi ir jie mušėsi iki to momento, kol buvo išskirti. Pirmosios instancijos teismas jo parodymus įvertino kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nurodydamas, kad jie prieštarauja byloje surinktoms faktinėms aplinkybėms, yra neadekvatūs, neatitinka logiškos įvykio sekos. Tai, kad T. Š. pirmas smūgiavo jam į veidą, patvirtino ir liudytojas M. K., kuris buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu. Klaipėdos miesto apylinkės teismas atsisakė remtis šio liudytojo parodymais, atsižvelgdamas į tai, kad M. K. yra jo draugas. Nuteistasis mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. K. parodymus, nes byloje nėra jokių duomenų, kad jis galėjo arba norėjo duoti neobjektyvius parodymus. Teismas neatsižvelgė į tai, kad M. K. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu iš karto po įvykio, todėl nežinojo, kokius parodymus duoda arba davė kiti proceso dalyviai, įskaitant ir jį, todėl nežinojo ir negalėjo žinoti, kokius parodymus „reikia duoti“, negalėjo jų priderinti prie kitų proceso dalyvių parodymų. Pastebėtina, kad M. K. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu buvo vienodi, nuoseklūs, sutapo su jo, tiek su kitų liudytojų parodymais, todėl atmesti juos nebuvo pagrindo.
Taigi sužalojimus T. Š. jis padarė gindamasis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi (T. Š. jam kumščiu trenkė į akį, tai neabejotinai sukėlė pavojų jo sveikatai ir galbūt gyvybei, nes smūgiuota į pavojingą vietą). Nepaisant to, kad įvykio metu buvo neblaivus, susidariusioje situacijoje jis turėjo teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis įgyvendino. Iki to momento, kol T. Š. jam trenkė kumščiu į akį, jis jokio smurto nevartojo, nesikeikė, nešūkavo, nesikabinėjo prie keleivių, t. y. elgėsi tinkamai, todėl už veiksmus, padarytus neperžengiant būtinosios ginties ribų, jis neturėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Konfliktas tarp jo ir T. Š. įvyko autobuse, t. y. šį įvykį matė daug liudytojų, kurie galėtų duoti objektyvius parodymus apie įvykio aplinkybes. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu tokie liudytojai nebuvo apklausti ir nebuvo nustatinėjami, nors tiek prokuroras, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnas, tiek teismas privalėjo išsamiai ir nešališkai ištirti įvykio aplinkybes, surinkti visus įrodymus, nustatyti ir apklausti visus liudytojus. Bylos nagrinėjimo metu, matydamas, kad byla nagrinėjama šališkai, jis ėmėsi priemonių surasti galimus įvykio liudytojus ir jam pavyko nustatyti vieno iš autobuse važiavusių keleivių asmenybę. Teismo posėdžio metu jis prašė teismo apklausti T. S., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, šis patvirtino važiavęs autobusu ir matęs visą konfliktą, tačiau teismas jo prašymo netenkino ir liudytojo neapklausė, tai rodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiekė išsamiai ištirti įvykio aplinkybių, turėjo išankstinę nuostatą jo atžvilgiu.
Taigi Klaipėdos miesto apylinkės teismas, nepagrįstai atmetęs vienintelio nustatyto tiesioginio viso konflikto liudytojo M. K. parodymus, turėdamas duomenis apie dar vieną tiesioginį įvykio liudytoją, atsisakė jį apklausti ir priimdamas nuosprendį iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiojo T. Š. parodymais, nes dar vienas apklaustas liudytojas – vairuotojas V. Ž. – paties įvykio nematė ir negalėjo paliudyti, kas pirmas pradėjo konfliktą, kas pirmas smogė. Esant tokiai situacijai, pirmosios instancijos teismas ne tik kad nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, bet ir kaltinimą grindė iš esmės tik nukentėjusiojo parodymais, kurie netgi prieštarauja netiesioginiams kitų liudytojų parodymams. Taigi bylos nagrinėjimo metu nebuvo pašalintos abejonės ir dėl to nebuvo galima teigti, kad įrodymai neginčijamai patvirtina jo kaltę padarius nusikalstamą veiką
Šalies argumentai
Nuosprendžiu jam skirta bausmė – 7 mėn. laisvės atėmimas, bausmę atliekant Pataisos namuose. Jei apeliacinės instancijos teismas atmestų jo prašymą panaikinti nuosprendį, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, nuteistasis prašo peržiūrėti jam paskirtą bausmę, nes, jo manymu, ji paskirta per griežta. Pirmiausia teismas, skirdamas bausmę, nurodė, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau teismas neatsižvelgė, kad dėl sužalojimo iš dalies kaltas pats nukentėjusysis, nes būtent nukentėjusysis T. Š. pirmas pradėjo priekabiauti prie jo draugo M. K., liepdamas pasiaiškinti, dėl ko šis vaiposi, būtent T. Š. pats atsikėlė nuo sėdynės ir priėjo prie jų, kabinėdamasis prie M. K., dėl to jis buvo priverstas užstoti savo draugą, būtent T. Š. pirmas smogė jam kumščiu į akį, dėl to buvo priverstas gintis.
Žemesnės instancijos teismas
BK 59 str. 1 d. 6 p. numato, kad jei veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, tai laikoma atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nukentėjusio asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia, kad kaltininkas nusikalstų jam. Mano, kad teismas šiuo atveju jam turėjo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes visus jam inkriminuojamus veiksmus padarė dėl nukentėjusiojo T. Š. netinkamo elgesio.
Teismas nepagrįstai nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad šis apsvaigimas turėjo realios įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Vien faktas, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, savaime nereiškia fakto, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismas, pripažindamas apsvaigimą nuo alkoholio sunkinančia aplinkybe, privalo savo sprendimą motyvuoti. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išvada, jog apsvaigimas nuo alkoholio yra sunkinanti aplinkybė, yra visiškai nemotyvuota, nenurodyti jokie motyvai.
Šalies argumentai
Apeliantas savo skunde toliau nurodo, kad atlikęs bausmę už anksčiau padarytą nusikaltimą, jis visais įmanomais būdais siekia integruotis į visuomenę, siekia gauti atitinkamą išsilavinimą, kad vėliau galėtų įsidarbinti, daugiau nėra nusikaltęs, nėra padaręs kitokių teisės pažeidimų. Jam nuosprendžiu paskirta bausmė – laisvės atėmimas 7 mėnesiams – nubrauktų visas jo pastangas integruotis į visuomenę, vėl grąžintų į asmenų, linkusių nusikalsti, aplinką, dėl to tikimybė pasitaisyti ir ateityje daugiau nenusikalsti labai sumažėtų. Mano, kad realus laisvės atėmimas, ypač tokiam ilgam laiko tarpui, atsižvelgiant į jo jauną amžių, į veiką, kurios padarymu yra kaltinamas, jos nedidelį pavojingumo laipsnį, nesunkius padarinius, jo veiksmus, siekiant integruotis į visuomenę ir joje pritapti, yra neadekvati, neproporcinga ir žalinga bausmė.
Byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neatskiriant jo nuo visuomenės, juo labiau, kad jis reikalingas laisvėje tam, kad prižiūrėtų sunkiai sergantį tėvą, baigtų mokslus, įgytų išsilavinimą ir galėtų įsidarbinęs atlyginti padarytą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo M. B. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.
Apeliantas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jį išteisinti, motyvuodamas tuo, jog jo veiksmai jokių sunkių pasekmių nesukėlė, visuomeninė rimtis ir tvarka sutrikdyta nebuvo.
Tačiau teisėjų kolegija, atlikusi byloje įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad bylos duomenimis nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas M. B. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrindžiančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma neabejotinai įrodo, kad M. B. padarė kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką: t. y. jis tyčia 2014-02-06, apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – 14 maršruto autobuse – šaukė, keikėsi, nepagarbiai elgėsi su kitais keleiviais, tęsdamas nusikalstamą veiką, netoli autobusų stotelės „Kretingos“, Kretingos g., Klaipėdoje, tyčia kumščiu ne mažiau kaip 3 kartus smogė T. Š. į veidą, galvą, padarydamas nukentėjusiajam muštinę žaizdą su pogleivine kraujosruva apatinėje lūpoje, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą veide, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, bei įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Nuteistojo pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tokiomis argumentų grupėmis: argumentuojama, kad jo padaryta veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d., nes realiai jo veika atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 str., sudėtį; jo veiksmuose nebuvo tyčios sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, nes jis šaukė iš skausmo nuo T. Š. suduotų smūgių; sužalojimus T. Š. jis padarė gindamasis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi, t. y. jis neperžengė būtinosios ginties ribų; pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamoje dalyje rėmėsi tokiais liudytojo V. Ž. parodymais, kokių jis nedavė nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles; Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. K. parodymus; galiausiai, nuteistasis argumentuoja, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis T. Š. elgesys, ir todėl prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.
Apeliantas nepagrįstai nurodo motyvus, jog jo padaryta veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d., nes realiai jo veika visiškai atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 str., sudėtį.
Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.
Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl taikant šią normą būtina nustatyti, kad asmuo suvokė, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėjo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-447/2012 ir kt.).
Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs ar kiti įstatymo dispozicijoje nurodyti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada ir ne visais atvejais paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, jeigu kaltininkas asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdo visuomenės rimtį, pademonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo pavartotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.).
Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis 2014-02-06, apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – 14 maršruto autobuse – šaukė, keikėsi, nepagarbiai elgėsi su kitais keleiviais, tęsdamas nusikalstamą veiką, netoli autobusų stotelės „Kretingos“, Kretingos g., Klaipėdoje, tyčia kumščiu ne mažiau kaip 3 kartus smogė T. Š. į veidą, galvą.
Šią nusikalstamą veiką apeliantas padarė visuomeniniame transporte – maršrutiniame autobuse, kuriame, be vairuotojo, nuolat būna kitų žmonių (keleivių). Todėl nėra net menkiausio pagrindo abejoti tuo, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Apeliantas savo skunde argumentuoja, jog dėl jo veiksmų neatsirado neigiamų padarinių – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Tačiau tokie argumentai nagrinėjamu atveju yra visiškai nepagrįsti.
Bylos duomenimis nustatyta, jog dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų 14-to maršruto autobusas turėjo sustoti, jo vairuotojas V. Ž. atsitraukti nuo savo tiesioginio darbo – autobuso vairavimo, tam, kad su kitais keleiviais nutrauktų nusikalstamus apelianto veiksmus. Neabejotina, kad dėl šių aplinkybių, kol į įvykio vietą atvyko iškviesti policijos pareigūnai, minėtas autobusas buvo priverstas atsilikti nuo savo įprasto maršruto grafiko. Apeliacinės instancijos teismas yra įsitikinęs, jog nagrinėjamu atveju apelianto padarytos veikos pavojingumas, atsižvelgiant į veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, dėl visų minėtų aplinkybių užtraukia būtent baudžiamąją (BK 284 str. 1 d.), bet ne administracinę (ATPK 174 str.) atsakomybę.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje pavartojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta nemaža materialinė žala, sustabdytas eismas ir pan. Nagrinėjamoje byloje būtent ir yra nustatytos tokios aplinkybės, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo konfliktą matė pašaliniai asmenys, jis įvyko viešoje vietoje – viešojo transporto maršrutiniame autobuse, kurio vairuotojas dėl to buvo priverstas sustabdyti autobusą, kuris stovėjo nevažiuodamas toliau pagal maršrutą, kol į įvykio vietą neatvyko policijos pareigūnai. Visa tai neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis sukėlė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius – sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Papildomai paminėtina ir tai, kad teisminio nagrinėjimo Klaipėdos miesto apylinkės teisme metu liudytojas V. Ž. parodė, jog 2014-02-06 vairavo 14-to maršruto autobusą. Apie 20 val. prie „Vėtrungės“ stotelės įlipo kaltinamasis ir tas vaikinas, kuris ką tik apklaustas kaip liudytojas. Kaltinamasis ir jo draugas jau įlipdami ėmė keiktis. Kaltinamasis buvo apsvaigęs. Autobuse buvo apie 10–15 žmonių. Vaikinus į autobusą įleido, bet jie kėlė triukšmą. Nuo kaltinamojo jautėsi alkoholio kvapas. Dėl to, kad kėlė triukšmą, vaikinus išlaipino. Kadangi suprato, kad jiems nebebus kaip grįžti namo, o jie prašėsi įleidžiami, pagailėjo jų ir įleido atgal į autobusą, tačiau liepė sėdėti priekyje (b. l. 130). Taigi šie liudytojo parodymai patvirtina, kad nuo pat pradžių, t. y. jau įlipant į autobusą, nuteistasis elgėsi netinkamai – būdamas neblaivus viešoje vietoje keikėsi. Kitaip tariant, jau įlipimo į autobusą metu jo veiksmuose galima konstatuoti tam tikrų visuomenės rimties ir tvarkos trikdymo požymių.
Toliau nuteistojo apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios sutrikdyti viešąją rimtį ir tvarką, nes jis šaukė iš skausmo nuo T. Š. suduotų smūgių. Be to, sužalojimus T. Š. jis padarė gindamasis nuo pradėto pavojingo kėsinimosi, t. y. jis neperžengė būtinosios ginties ribų. Tačiau tokią nuteistojo poziciją teisėjų kolegija vertina išimtinai kaip pasirinktą gynybos versiją, todėl tokius teiginius atmeta kaip nepagrįstus.
Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-467/2013). Pagal pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo atliekant įrodymų tyrimą nustatytas aplinkybes šioje byloje, jų visuma nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija kaip atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes nebuvo jokio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, nuo kurio galima būtinoji gintis.
Visi byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes, t. y. jog būtent nuteistasis (apeliantas) pirmas smogė nukentėjusiajam, kuris to visiškai nesitikėjo, į veidą maršrutiniame autobuse ir taip sukėlė muštynės, vėliau dar kelis kartus smogė nukentėjusiajam jį užgulęs. Šias faktines aplinkybes pirmiausia patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo T. Š. parodymai, kuriuos jis davė apeliacinės instancijos bei pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu. Nukentėjusysis T. Š. teisminio nagrinėjimo metu tiek apeliacinės instancijos, tiek ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad privažiavus Kretingos gatvę vaikinai iš autobuso priekio perėjo į galą ir atsisėdo priešais jį. Jaunesnysis atsisuko į jį ir ėmė daryti veido grimasas. Jis paklausė, kodėl „išsidirbinėja“. Tada į pokalbį įsikišo kaltinamasis, jis ėmė sakyti, kas jam (nukentėjusiajam) yra. Kilo konfliktas. Norėjo prieiti arčiau ir su juo pakalbėti, tačiau vos tik priėjo kaltinamasis jam kumščiu trenkė į nosį. Gindamasis stengėsi jo smūgius atremti savo rankomis. Pats atgal kaltinamajam trenkė, bet tai padarė gindamasis. Kiek kartų kaltinamasis jam sudavė, nežino, bet tikrai daugiau nei vieną kartą. Nuo smūgių buvo nukritę tarp kėdžių. Kaltinamasis užvirto ant jo. Užgriuvęs jis toliau taikėsi jam į galvą, suduodamas smūgį į antakį ir į lūpą (b. l. 129). Išsamiai įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus darytina išvada, kad nukentėjusysis T. Š. iš esmės analogiškus parodymus davė apklausiamas ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 7–9).
Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas V. Ž. taip pat parodė, kad kaltinamasis ir jo draugas kurį laiką sėdėjo pakankamai ramiai, tačiau vėliau pašoko iš savo vietų, nubėgo į autobuso galą. Važiuojant išgirdo, kad autobuso gale vyksta muštynės, buvo mušamas gale ramiai sėdėjęs keleivis – nukentėjusysis. Kai priėjo, žmonės jau kaltinamąjį su nukentėjusiuoju buvo išskyrę. Viena ranka jis laikė kaltinamąjį, nes jis buvo agresyvus ir nenusiraminęs. Nukentėjusiajam bėgo kraujas, jam buvo prakirsta lūpa, kaltinamasis buvo su mėlyne paakyje, kuri, akivaizdu, buvo ne nuo muštynių, bet senesnė, nes buvo jau mėlynos spalvos. Tuo metu autobuse buvo keleivių. Atvykus policijos pareigūnams, abu jaunuoliai, kurie išprovokavo muštynes bei sumušė keleivį, buvo išvežti. Prie pareigūnų jaunesnis vaikinas elgėsi įžūliai. Žino, kad nukentėjusysis nė piršto nepajudino, nes matė, jog jis elgėsi ramiai (b. l. 130). Taigi tiek nukentėjusiojo, tiek ir šio liudytojo parodymai neginčijamai įrodo, kad fizinį smurtą neabejotinai pirmas pavartojo būtent nuteistasis. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma įrodo, kad smurtinius veiksmus – smūgį į veidą – nukentėjusiajam pirmas padarė prieš tai autobuse garsiai keikęsis nuteistasis, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo pripažinti, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis (BK 28 str.). Be to, išvardyti motyvai neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis smurtaudamas maršrutiniame autobuse prieš nukentėjusįjį sutrikdė viešąją rimtį ir tvarką (BK 284 str. 1 d.).
Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma daug teiginių apie tai, kad vairuotojas V. Ž., vairuodamas važiuojantį autobusą ir būdamas atitvertoje kabinoje, autobuse esant nemažai keleivių, negalėjo matyti ir girdėti viso konflikto ir juo labiau negalėjo matyti, kas tą konfliktą pradėjo. Tačiau teisėjų kolegija detaliai susipažinusi su liudytojo V. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei anksčiau minėtais jo parodymais, duotais teisminio nagrinėjimo metu, daro išvadą, kad tokie argumentai nagrinėjamu atveju negali būti laikomi pagrįstais.
Kaip jau buvo minėta, liudytojas V. Ž. aiškiai nurodė, kad prie „Vėtrungės“ stotelės į jo vairuojamą autobusą įlipo kaltinamasis ir jo draugas, kurie jau įlipdami ėmė keiktis. Liudytojas taip pat pažymėjo, jog įleidęs juos po išlaipinimo atgal į autobusą, liepė jiems sėdėti priekyje. Liudytojas patvirtino, kad realiai visą važiavimo laiką stengėsi stebėti kaltinamąjį ir jo draugą, be to, patvirtino, jog nukentėjusysis negalėjo pradėti konflikto, nes jis per galinio stebėjimo veidrodėlį matė, kad jis elgėsi ramiai (b. l. 130). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėtas liudytojas dėl nuteistojo M. B. galėtų būti šališkas ar suinteresuotas jį nepagrįstai apkaltinti nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Juolab, kad teisme jis pasirašė, jog yra įspėtas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., jog už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl abejoti jo parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo. Be to, jo parodymus sugretinus su nukentėjusiojo bei policijos pareigūno J. B. parodymais, neabejotina, kad būtent nuteistasis pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio ir netiesioginiais įrodymais.
Teisminio nagrinėjimo metu apylinkės teisme liudytojas J. B. parodė, kad prašo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos tvirtina (b. l. 130). Ikiteisminio tyrimo metu 2014-04-02 liudytojas J. B. parodė, kad iš budėtojų dalies buvo gautas pranešimas, jog Kretingos g. „Kretingos“ autobusų stotelėje autobuse vyksta muštynės. Nuvykus minėtu adresu juos pasitiko T. Š., kuriam buvo sukruvintas veidas, bei paaiškino, kad autobuse jį užpuolė du vaikinai, su vienu susimušė. T. Š. nurodė autobuse du jaunuolius, kurie akivaizdžiai buvo neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas. Abu jaunuoliai buvo sulaikyti ir pristatyti į 1-ąjį PK. Sulaikomas M. B. elgėsi agresyviai, mosikavo rankomis, bandė pasišalinti, vartojo necenzūrinius žodžius autobuse keleivių akivaizdoje, todėl buvo panaudoti antrankiai (b. l. 28–29). Taigi, nors šis policijos pareigūnas tiesiogiai įvykio ir nematė, tačiau jo parodymus apie agresyvų nuteistojo elgesį jį sulaikant sugretinus su nukentėjusiojo bei liudytojo V. Ž. parodymais, teisėjų kolegijai nelieka jokios protingos abejonės dėl to, kad būtent nuteistasis visą laiką buvo nusiteikęs konfliktiškai bei pirmas sudavė kumščiu nukentėjusiajam į veidą ir taip pradėjo viešoje vietoje smurtauti.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą. Nuteistojo prašymu apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas buvo apklaustas T. S., kuris parodė, kad jis iš matymo pažįsta nuteistąjį, dėl to, kad matė tą įvykį. Dėl įvykio gali papasakoti tai, kad autobuse buvo muštynės. Kai įvyko tas įvykis, jis sėdėjo autobuso gale, o priekyje jo, šiek tiek po kaire puse, nugara į jį sėdėjo nuteistasis, o šiek tiek toliau matė nukentėjusiojo veidą, kuris pirmas smogė. Jis tiksliai nežino, kodėl nukentėjusysis sudavė nuteistajam. Ten vyko kažkoks žodinis konfliktas, bet kažkokių šauksmų negirdėjo. Nukentėjusysis sudavė smūgį nuteistajam, o nuteistasis sudavė atgal (b. l. 167–168). Tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl toliau nurodomų priežasčių turi pagrindo šiuos liudytojo parodymus vertinti itin rezervuotai ir jais nesivadovauja.
Pirmiausia šio liudytojo nurodomos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo tų aplinkybių, kurias patvirtina dauguma surinktų ir anksčiau aptartų įrodymų. Akcentuotina, kad liudytojas T. S. nurodė, kad M. B. su M. K. tiesiog ramiai sėdėjo ir prie nieko nesikabinėjo. Jam nesimatė, kad M. B. ar jo draugas būtų neblaivūs. Kai atvažiavo policija, tai nuteistajam buvo uždėti antrankiai. Kodėl jam buvo uždėti antrankiai, jis nežino, bet gali tik pasakyti, jog jis tikrai nesipriešino. Kai laukė policijos, autobusas buvo uždarytas, todėl niekas negalėjo išlipti. Jie abu tada jau sėdėjo ramiai ir tarpusavyje nekonfliktavo (b. l. 167–168). Tačiau liudytojų V. Ž. (autobuso vairuotojo), nukentėjusiojo T. Š. ir policijos pareigūno J. B. parodymais nustatytos visiškai priešingos aplinkybės, t. y. kad nuteistasis su draugu M. K. autobuse rėkavo bei keikėsi, jog nuteistasis mušdamasis su nukentėjusiuoju buvo ant jo užvirtęs bei toliau taikėsi jam smogti, ir tik kiti keleiviai bei autobuso vairuotojas juos atskyrė, nuteistasis nenorėjo vykti su policijos pareigūnais bei stengėsi pasišalinti, o svarbiausia tai, jog minėtų liudytojų parodymais nustatyta, jog būtent nuteistasis priėjusiam nukentėjusiajam smogė pirmas.
Antra, teisėjų kolegijai tam tikrų abejonių kelia paties liudytojo T. S. suradimo aplinkybės. Pats liudytojas nurodė, jog jį surado nuteistasis, kai jį užkalbino einantį namo. Iki to laiko jie nebuvo pažįstami, o susitiko netyčia, kai jis ėjo Tauralaukio tiltu. Nuteistasis paklausė jo, ar jis matė įvykį, ar gali paliudyti. Jis atsakė, kad gali. Nuteistasis jį susirado vasarą, bet nežino, kurį mėnesį. Tada jie apsikeitė telefono numeriais (b. l. 167). Toliau liudytojas nurodė, kad M. B. jį susirado, nes jie gyvena tame pačiame rajone, todėl taip ir išėjo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas M. K., kuris yra nuteistojo draugas ir įvykio metu buvo kartu su juo, parodė, kad jis M. B. buvo parodęs liudytojo T. S. namą, kur jis gyvena. Tą namą jis Mariui rodė vasarą. Jis tą namą Mariui parodė todėl, kad Marius jo prašė to (b. l. 183). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas negali atmesti prielaidos, jog nuteistasis kartu su juo įvykio metu važiavusiu M. K. sąmoningai ieškojo asmens, kuris galėtų duoti nuteistajam palankius parodymus. Kitaip tariant, yra pagrindo manyti, kad T. S. su nuteistuoju arba jo draugu M. K. gali būti pažįstamas iš seniau.
Be to, teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojo T. S. parodymus, duotus įrodymų tyrimo apygardos teisme metu, daro išvadą, kad jie nėra visiškai logiški. Tokią išvadą galima daryti todėl, kad tuo atveju, jeigu liudytojas iš tikrųjų būtų matęs iš matymo pažįstamą vaikiną, kuris, anot jo, buvo pirmas užpultas, t. y. jam pirmam suduotas smūgis, jis šias aplinkybes, tikėtina, iš karto būtų papasakojęs į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams ar vėliau pats kreipęsis į teisėsaugos institucijas norėdamas informuoti, jog policijos pareigūnai tikrai sulaikė ir išsivežė nekaltą asmenį, t. y. išsivežė ne tą asmenį, kuris sukėlė muštynes. Tačiau šis liudytojas norą duoti parodymus, kurie prieštarauja visiems kitiems byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams, išreiškė tik apeliacinės instancijos teisme. Dėl visų išvardytų motyvų teisėjų kolegija liudytojo T. S. parodymus vertina itin rezervuotai ir jais nesivadovauja.
Apeliantas pateiktame skunde taip pat nurodė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas nepagrįstai atmetė liudytojo M. K. parodymus. Tačiau teisėjų kolegija su tokia nuteistojo pozicija taip pat nesutinka. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodė motyvus, kodėl liudytojo M. K. parodymus vertina kaip neobjektyvius ir jais netiki. Klaipėdos apygardos teismas atlikęs byloje įrodymų tyrimą ir išklausęs liudytojo M. K. parodymus (b. l. 183), šioms apylinkės teismo išvadoms visiškai pritaria. Konstatuotina, kad liudytojas M. K. yra nuteistojo draugas, buvo kartu su juo įvykio vietoje, be to, nuosekliais bei logiškais nukentėjusiojo bei liudytojo V. Ž. parodymais nustatyta, jog būtent jis, M. K., savo veiksmais ir išprovokavo konfliktą. Todėl tikėti liudytojo M. K. parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi nėra pagrindo abejoti, kad taip šis liudytojas siekia padėti apeliantui išvengti baudžiamosios atsakomybės už jo įvykdytą nusikalstamą veiką.
Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. yra visiškai pagrįstai. Jo kaltė yra įrodyta visiškai.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis T. Š. elgesys ir todėl prašo paskirti jam švelnesnę bausmę. Tačiau tokie nuteistojo argumentai bei pareikštas reikalavimas sumažinti paskirtą bausmę yra taip pat nepagrįsti.
Nuteistojo keliamas klausimas dėl lengvinančios atsakomybę aplinkybės – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys – pripažinimo. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tokia aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Sprendžiant klausimą apie provokuojančius veiksmus atsižvelgiama į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką jam nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jam artimą asmenį, buvo smurtinių ar kitokių pavojingų veiksmų ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K- 377/2011, 2K-450/2011). Pripažindamas nukentėjusiojo elgesį provokuojančiu ar rizikingu, teismas privalo įvertinti nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykius, jų asmenybės bruožus, nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau. Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, nukentėjusysis turi sąmoningai skatinti kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nustatydami, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymui, ir atsižvelgti į tai, kiek jis esmingai prieštaravo moralės ir dorovės normoms, pažeidė žmogaus garbę bei orumą ir kaip tai paveikė kaltininką (Baudžiamoji byla Nr. 2K-364/2014).
Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad nukentėjusiojo T. Š. elgesys būtų buvęs provokuojantis, prieštaraujantis moralės ir dorovės normos. Be to, nukentėjusysis kreipėsi ne tiesiogiai į nuteistąjį, o į kitą, šalia jo sėdėjusį asmenį, norėdamas išsiaiškinti, kodėl pastarasis šaiposi iš jo. Todėl darytina išvada, kad byloje pagrįstai nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
Apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam M. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d. laisvės atėmimą 7 (septyniems) mėnesiams, tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, padarymo stadiją, kaltininko asmenybę (praeityje teistas, nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, be to, praėjus tik pusei metų išėjimo iš laisvės atėmimo vietos) jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), todėl paskirta bausmė atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. 2 d. reikalavimus.
Nors nuteistasis nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, tačiau tokie apelianto teiginiai yra atmestini kaip nepagrįsti. Byloje apklaustų liudytojų parodymais neginčijamai nustatyta, kad apeliantas buvo akivaizdžiai neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Be to, Asmens blaivumo testas patvirtina, jog policijos pareigūnai 2014-02-06 21.42 val. nustatė jam 1,42 promilių girtumą (b. l. 38). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog M. B. buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos jo elgesiui. Atsižvelgdamas į tai, apylinkės teismas visiškai pagrįstai pripažino tai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.).
Nuteistasis M. B. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 3 d). Pažymėtina, kad nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 1 d., sankcija numato viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas M. B. tyčinę nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas, be to, iš laisvės atėmimo vietos išėjęs tik prieš pusę metų, t. y. 2013-06-06 (b. l. 57). Šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nagrinėjamu atveju tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę bausmės tikslai gali būti pasiekti, kadangi byloje esantys duomenys patvirtina, kad kitomis priemonėmis teisingumo bei nusikalstamų veikų užkardymo tikslai nebūtų pasiekti.
Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir į nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nuteistojo asmenybę (anksčiau teismo yra teistas ir naują nusikalstamą veiką padarė teistumui išnykus) ir juos charakterizuojančius duomenis ir kitas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nuteistojo M. B. prašoma skirti švelnesnė bausmė būtų per švelni, neatitinkanti bausmės paskirties, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d. Apylinkės teismas, išnagrinėjęs visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su pačia nuteistojo asmenybe, padarė pagrįstą išvadą, kad tinkamiausia bausmių rūšis nuteistajam bus laisvės atėmimas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 str. 2 d. numatyta, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvidešimties metų. Jeigu skiriama bausmė pagal šio kodekso 64 straipsnį, kai neatlikus bausmės padaromas naujas nusikaltimas, gali būti paskirta iki dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Taigi už apelianto padarytą tyčinę nusikalstamą veiką turėjo būti paskirta bausmė jos dydį nustatant tarp 3 mėnesių (minimumas) ir 2 metų (maksimumas). Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė bausmę, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Konstatuotina, kad nustatydamas bausmės dydį apylinkės teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 str. numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir nuteistajam už padarytą tyčinį nesunkų nusikaltimą skirdamas laisvės atėmimo bausmę 7 (septyniems) mėnesiams, pagrįstai paskyrė bausmę, kuri savo dydžiu yra žymiai mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį. Todėl darytina išvada, kad apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo nuostatų nepažeidė, nes iš bylos duomenų matyti, kad kitokiais būdais neįmanoma pasiekti bausmės tikslų.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo M. B. apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo bausmės rūšies bei dydžio parinkimo pagrįstumo nuteistajam, todėl laikyti už nusikalstamą veiką paskirtą bausmę aiškiai per griežta ir ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Baudžiamosios bylos įrodymai ir nuteistojo asmenybė neleidžia jam mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmės. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismo paskirta bausmė nuteistajam M. B. tiek savo rūšimi, tiek savo trukme yra optimali (teisinga ir protinga).
Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms tenkinti nuteistojo M. B. apeliacinį skundą nėra pagrindo, todėl jis atmestinas. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 10 d. nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.