Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 20 punkto pagrindu, atsisakyta teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2024-07-18 kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą pakartotinai teikti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui civilinėje byloje Nr. 2A-1217-967/2024 (b. l. 20-22).

Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos prašymą, 2024-07-29 sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-06334, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 20 punktu, atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjai antrinė teisinė pagalba yra reikalinga toje pačioje byloje, t. y. teikti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui civilinėje byloje Nr. 2A-1217-967/2024, kai antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu atveju (b. l. 25-26).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau, kaip savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4709-415/2019; kt.). Administracinių teismų praktikoje pažymima, kad net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 20 punktą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui teisinė pagalba yra reikalinga tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, kai sprendimo teikti antrinę teisinę pagalbą galiojimo laikas pasibaigė pareiškėjui nesikreipus į antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtą advokatą arba po pirmos konsultacijos, taip pat kai antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu atveju. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu pareiškėjas pateikia prašymą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant svarbiausius teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba galėtų būti teikiama, Įstatymas nustato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriuos nustačius antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Kaip jau nustatyta, pareiškėja 2024-07-18 prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, kad jai antrinė teisinė pagalba reikalinga pakartotinai teikti skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui civilinėje byloje Nr. 2A-1217-967/2024.

Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, nustatė, kad Tarnybos 2024-06-14 sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-05120 pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-02-26 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-298-909/2024 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-20244-2022-7) ir Vilniaus apygardos teismo 2024-05-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1217-967/2024 peržiūrėjimo kasacine tvarka. Tarnyba, atsižvelgdama į 2024-06-27 pareiškėjos prašymą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2024-06-14 sprendimą ir vadovaudamasi Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2024-07-04 sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-05725 nutraukė pareiškėjai Tarnybos 2024-06-14 sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-05120 skirtos antrinės teisinės pagalbos teikimą (b. l. 27-29, 42-43, 44, 45, 46).

Teismas pažymi, kad pareiškėja apie galinčias kilti teisines pasekmes nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjos prašymu buvo informuota Tarnybos 2024-06-14 sprendimo 6.8 papunktyje ir Tarnybos 2024-07-04 sprendimo 2 punkte.

Taigi šiuo atveju pareiškėjos 2024-07-18 prašymas suteikti jai antrinę teisinę pagalbą, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 20 punktu, pagrįstai netenkintas.

Vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 10 dalimi, Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas ir (ar) asmens pajamos viršija nustatytą turto ir pajamų lygį arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15–20 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai apmokėti, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja Tarnybai būtų pateikusi prašymą dėl savo papildomo individualios situacijos įvertinimo, nei Įstatymo, nei kitų teisės aktų nuostatos nenumato galimybės pačiai Tarnybai savo iniciatyva vertinti pareiškėjos individualią situaciją be pareiškėjos prašymo dėl jos individualios situacijos įvertinimo.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Tarnybos paskirto advokato parengtas skundas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui buvo atmestas dėl teisinių trūkumų.

Advokato teisinį statusą numato specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, kuriame nurodoma, kad Lietuvos advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Pažymėtina, kad Tarnybai priėmus sprendimą teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, pačią teisinę pagalbą teikia paskirtas advokatas, su kuriuo tarnyba yra sudarius teisinių paslaugų teikimo sutartį. Advokatas yra nepriklausomas ir jo veikla gali būti kontroliuojama tik sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kurios pavyzdinę formą yra patvirtinęs Teisingumo ministras, suderinęs su Lietuvos advokatūra, ribose. Administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta Tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1549/2014). Pažymėtina, kad Tarnybos atliekama kontrolė vykdoma nenukrypstant nuo teisinio reglamentavimo: užklausimų parengimas advokatui pagal pareiškėjų skundus, situacijos vertinimas gavus advokato atsakymą ir atitinkamų sprendimų priėmimas dėl advokato pakeitimo, teisinės pagalbos nutraukimo arba skundo persiuntimas nagrinėti kompetentingam subjektui. Pareiškėjos skundą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo kokybės, advokato teikiančio antrinę teisinę pagalbą veiklą gali įvertinti tik Lietuvos advokatūra (Įstatymo 10 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama visiems asmens, kurie atitinka sąlygas valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti, ir nenustatyta pagrindų, kuriems esant valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama. Tad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir naikinti ginčijamą sprendimą, juolab, kad konkrečių skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo argumentų pareiškėja ir nepateikė.

Šioje administracinėje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų prielaidas teigti, kad ginčijamas sprendimas neatitinka jam keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas ar neišsamus. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjos A. A. skundą kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.