- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-1195/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „ARVI“
- Ieškovas
- Agricola Bulgaria JSC
- Trečiasis asmuo
- Heimdal Enterprises Ltd
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 36.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ARVI“ ir ko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo Agricola Bulgaria JSC ieškinį atsakovui UAB „ARVI“ ir ko dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo Heimdal Enterprises Ltd.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas Agricola Bulgaria JSC kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 560 000 EUR dydžio skolą, 61 600,08 EUR palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal 2008 m. rugpjūčio 18 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, trečiasis asmuo įsipareigojo parduoti ieškovui 2 000 metrinių tonų trąšų, už bendrą 560 00 EUR kainą. Ieškovas 2008 m. rugpjūčio 19 d. savo įsipareigojimus įvykdė, sumokėjo trečiajam asmeniui 560 000 EUR už parduodamas prekes, tačiau trečiasis asmuo savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, prekių ieškovui nepateikė. Limasolio apylinkės teismas 2009 m. balandžio 8 d. sprendimu ieškovui iš trečiojo asmens priteisė 560 000 EUR dydžio skolą bei 5,5 dydžio metines palūkanas. Tarp ieškovo, atsakovo bei trečiojo asmens 2009 m. spalio 29 d. buvo sudaryta sutartis, kuria trečiasis asmuo pripažino pažeidęs 2008 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei pripažino 560 000 EUR dydžio skolą ieškovui. Minėta sutartimi atsakovas įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui, jeigu trečiasis asmuo nevykdys arba netinkamai vykdys sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Kadangi nei atsakovas, nei trečiasis asmuo savo įsipareigojimų nevykdė, 2009 m. spalio 29 d. sudaryta sutartis buvo nutraukta nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. Todėl ieškovas turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų trečiasis asmuo arba atsakovas, kaip solidarusis skolininkas. Tai, kad 2009 m. spalio 29 d. sutartis buvo nutraukta, nereiškia, kad išnyko ir atsakovo prievolės pagal garantiją. Garantija yra savarankiškas sandoris, kurio pasibaigimo pagrindai numatyti CK 6.96 straipsnyje. Sutartyje buvo numatyta solidari garanto atsakomybė, tai numato Bulgarijos teisė, nors pagal Lietuvos CK atsakomybė yra subsidiari.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „ARVI“ ir ko atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, nurodė, jog pagal LR CK 6.221 straipsnį ieškovui nutraukus sutartį nuo 2010 m. rugsėjo 28 d., nuo šios datos visos sutarties šalys yra atleistos nuo sutarties vykdymo, sutartyje įtvirtina atsakovo garantija yra laikoma pasibaigusi nuo 2010 m. rugsėjo 28 d., nuo paties ieškovo atlikto vienašališko sutarties nutraukimo dienos. Sutartį nutraukus, ieškovas įgyja teisę vėl pradėti Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo vykdymo procesą, kadangi atsakovas sutartyje garantavo tik trečiojo asmens prievolių pagal sutartį, o ne pagal Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą, įvykdymą. Atsakovo teigimu, ieškovas nepasinaudojo savo teise reikšti reikalavimus Lietuvos teisme atsakovui sutartyje nurodytos garantijos pagrindu iki sutarties nutraukimo, o, įvykdęs sutarties nutraukimą, tokios teisės neteko. Atsakovas yra garantavęs tik trečiojo asmens prievolių pagal sutartį, o ne pagal Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą, įvykdymą. Todėl sutarties 5 straipsnyje nurodyta atsakovo prievolė nelaikytina pagal savo esmę liekanti galioti po sutarties nutraukimo. Ginčo atveju atsakovo garantija nėra vienašalė ir joje nenurodyta garantijos suma. Sutarties 5 straipsnyje nurodyta atsakovo prievolė apibrėžiama kaip solidari, kai tuo tarpu garantija apibrėžiama kaip subsidiari prievolė, ribojama garantijoje nurodyta suma.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovui Agricola Bulgaria JSC iš atsakovo UAB „Arvi“ ir ko 560 000 EUR nuostolių atlyginimo (sumokėto ir negrąžinto avanso už prekes), 61 600,08 EUR palūkanų, 13503,06 EUR bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio ir advokato pagalbos išlaidų) ir 6 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 09 30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Priteisė valstybei iš atsakovo UAB „Arvi“ ir ko 49,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Išnagrinėjęs bylą, teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybių. Atsakovas neginčija fakto, kad trečiasis asmuo yra gavęs 560 000 EUR avansą bei tos aplinkybės, kad tas avansas nėra grąžintas ieškovui. Atsakovas ginčija savo pareigą mokėti skolą pagal trišalę sutartį, nes pats ieškovas nutraukė trišalę sutartį, todėl atsakovo prievolė pasibaigė. Analizuodamas atsakovo argumentą dėl garanto subsidiariosios, o ne solidariosios atsakomybės, teismas nurodė, kad toks susitarimas yra teisėtas, nes įstatymas nenumato draudimo šalims susitarti kitaip, nei numatyta CK normose, reglamentuojančiose garanto atsakomybės rūšį. CK 6.6 straipsnis numato galimybę šalims susitarti dėl solidariosios prievolės rūšies. Garantija yra vienas iš prievolių užtikrinimo būdų, todėl solidarioji garantija taip pat yra prievolės užtikrinimo būdas, kuriuo atsakovas solidariai užtikrino trečiojo asmens prievolių vykdymą. Tai, kad garantija yra numatyta pačioje trišalėje sutartyje, teismo nuomone, nekeičia jos kaip prievolės užtikrinimo priemonės pobūdžio. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012 išaiškinimu, kuris numato, kad garantija gali būti numatyta ir kitoje sutartyje, minėtoje byloje – paskolos sutartyje. Tuo tarpu teisės aiškinimu, numatytu LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2007 teismas nesivadovavo, nes skyrėsi šių dviejų bylų faktinės aplinkybės. Teismas pažymėjo, kad įstatymas numato galimybę pasirinkti prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, todėl šalys galėjo susitarti, kad atsakovas yra skolingas kartu su skolininku.
Teismas, spręsdamas dėl prievolių vykdymo sutarties nutraukimo, priėjo prie išvados, kad atsakovas pažeidė daugumą tarpinių mokėjimų terminų, ieškovas pateikė reikalavimą sumokėti įsiskolinimą, bet atsakovas nereagavo, todėl pagal CK 6.63 straipsnio 4 dalį nuo to momento, kai skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, jis turi atlyginti visus kreditoriaus patirtus nuostolius, išskyrus atvejus, kai skolininkas yra atleidžiamas nuo prievolės vykdymo. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutarties galiojimo termino pabaiga neatleidžia šalių nuo civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą. CK 6.217 straipsnio 1 dalis numato sutarties šalies teisę nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (CK 6.221 straipsnis). Ieškovas, nutraukęs sutartį, turi teisę į nuostolių, kurie lygūs pagal sutartį negautai sumai ir palūkanoms, atlyginimą, kurių kaip ir paskolos sutarties atveju nereikia įrodinėti.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „ARVI“ ir ko prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes akivaizdžiai peržengė ieškovo pareikšto ieškinio ribas, nes ieškovui priteisė 560 000 EUR nuostolių atlyginimą, nors ieškovas savo ieškinyje nuostolių atlyginimo priteisti neprašė. Ieškovas reikalavo priteisti skolą, tačiau teismas, nepaisydamas ieškinio dalyko, byloje net neįrodinėjant, o teismo sprendime net nevertinant ir nemotyvuojant civilinės atsakomybės sąlygų, ieškovui net neprašant, priteisė nuostolių atlyginimą.
2. Teismas, pripažindamas ieškovo teisę reikalauti iš atsakovo prievolių pagal sutartį vykdymo net ir po jos nutraukimo, pažeidė ir paneigė sutarties laisvės principą, kuriuo vadovaujamosios šalys nustatė ne tik savo teises ir pareigas, bet ir alternatyvius ieškovo pažeistų teisių gynimo būdus. Ieškovas, atsakovas ir trečiais asmuo trišalėje sutartyje susitarė, kad nevykdant arba netinkamai vykdant sutartį, ieškovas gali arba nutraukti sutartį ir pradėti Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. priimto ir įsiteisėjusio sprendimo vykdymo procesą, arba reikalauti prievolių įvykdymo iš atsakovo UAB „ARVI“ ir ko pagal sutartį. Šiuo atveju ieškovas pasinaudojo pirmuoju variantu.
3. Ieškovui nuo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutraukus sutartį, šalys buvo atleistos nuo jos vykdymo. Atsakovas buvo atleistas nuo sutartyje numatyto prievolių įvykdymo užtikrinimo, ieškovas – nuo įsipareigojimo stabdyti Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo vykdymo priemones, trečiasis asmuo – nuo įsipareigojimo sprendimą vykdyti sutartyje numatytais būdais, tvarka ir terminais. Sutarties sąlyga dėl atsakovo garantijos ieškovui negali būti laikoma liekančia galioti ir po sutarties nutraukimo, kadangi sutarties šalių susitarimu, ieškovui nutraukus sutartį, ieškovas įgijo teisę vėl pradėti Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo vykdymo procesą, o atsakovas garantavo tik trečiojo asmens prievolių pagal sutartį, o ne pagal Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą, įvykdymą. Atsakovas nepasinaudojo teise iki sutarties nutraukimo reikšti reikalavimus garantijos pagrindu, o nutraukęs sutartį, tokios teisės neteko.
4. Teismo priimtas sprendimas sukūrė tokią situaciją, kad ieškovas galėtų reikalauti priteistų sumų pagal Lietuvos teismo sprendimą iš atsakovo, tiek pagal Limasolio teismo sprendimą iš trečiojo asmens, o tai grubiai pažeistų atsakovo teises.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad:
Šalies argumentai
1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį. Ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismo nesaisto. Teismas ex officio privalo nuspręsti, koks įstatymas turi būti taikomas, įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Ginčo atveju šalių materialinių santykių kvalifikacija nesikeitė – ieškovas reikalavo priteisti iš apelianto, kaip garanto, prievolės įvykdymą. Teismas tą ir padarė, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas peržengė ieškinio ribas. Teismas nepriteisė daugiau, nei pastarasis savo ieškiniu prašė. Neteisingas teisės normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, nes įstatymas draudžia naikinti teismo sprendimą formaliais pagrindais.
2. Garantija yra vienašalis sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios išreiškimo. Toks vienašalis apelianto įsipareigojimas yra įformintas 2009 m. spalio 29 d. sutarties 5 straipsnyje. Garantija baigiasi CK 6.96 straipsnyje numatytais pagrindais. Šių pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai. Ginčo atveju nebuvo nei vienos iš sąlygų garantijai pasibaigti. 2009 m. spalio 29 d. sutarties nutraukimo pasekmės (4.2 punktas) taikomos tik pagrindiniam skolininkui – Heimdal Enterprises Ltd., tačiau tai neturi jokios įtakos apelianto atsakomybei pagal garantiją. Be to, sutarties 4, 4.2 ir 5 straipsnio nuostatos nėra alternatyvios, iš kurių tik vieną galėjo pasirinkti ieškovas. Garantija yra atskiras, savarankiškas sandoris ir prievolių pagal jį atsiradimas nėra sąlygojamas tų pasekmių, kurios kyla sutarties 4 straipsnio 4.2 punkto pagrindu. Apelianto garantija buvo suteikta laikantis sutarties laisvės principo.
3. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad sutarties nutraukimas atleidžia apeliantą nuo prievolės pagal garantiją vykdymo. Garantija yra savarankiškas sandoris, ji nebuvo tiesioginis 2009 m. spalio 29 d. sutarties dalykas ir pastaruoju dokumentu buvo įformintas tik vienašalis apelianto pareiškimas apie garantijos suteikimą ieškovui. Sutartimi įformintos savarankiškos prievolės liko liko galioti net ir kuriai nors iš šalių sutartį nutraukus. Nei pranešime apie sutarties nutraukimą, nei vėliau ieškovas nepareiškė, kad jis atsisako nuo apelianto suteiktos garantijos.
Šalies argumentai
4. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas, priteisęs skolą iš atsakovo, sukūrė situaciją, kuomet tą pačią pinigų sumą ieškovas galės išsiieškoti tiek iš atsakovo, tiek iš trečiojo asmens. Ieškovo naudai priteista suma sudaro turinį tos piniginės prievolės, kurią bendromis jėgomis turi įvykdyti apeliantas ir trečiasis asmuo. Kreditorius turi teisę pasirinkti, į kurį iš solidarių skolininkų nukreipti išieškojimą, jis taip pat gali nukreipti išieškojimą į visus solidarius skolininkus iš karto.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis).
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo UAB „ARVI“ ir ko pareigos atsakyti ieškovui pagal 2009 m. spalio 29 d. sutartyje numatytą garantiją. Minėta sutartimi trečiasis asmuo Heimdal Enterprises Ltd ir atsakovas UAB „ARVI“ ir ko įsipareigojo grąžinti ieškovui UAB „Agricola Bulgaria JSC“ Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimu priteistą 560 000 EUR skolą. Sutartyje šalys numatė atsiskaitymo tvarką ir terminus. Joje taip pat buvo numatyta atsakovo UAB „ARVI“ ir ko garantija, pagal kurią UAB „ARVI“ ir ko garantavo tinkamą „Heimdal“ ir jo filialų įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymą laiku bei tai, kad UAB „ARVI“ ir ko pagal šią sutartį atsako solidariai (Sutarties 5 straipsnis). Be to, sutartyje numatyta, kad visi sutarties šalių santykių pasikeitimai neturės įtakos garantijos galiojimui (Sutarties 10.2 straipsnis). Sutarties šalys taip pat susitarė, kad nuostatoms dėl UAB „ARVI“ ir ko suteiktos garantijos vykdymo bus taikomi Lietuvos įstatymai (Sutarties 11.2 straipsnis).
Byloje vyksta ginčas dėl to, kad nei trečiasis asmuo (skolininkas), nei atsakovas (garantas) savo prievolių pagal minėtą 2009 m. spalio 29 d. sutartį nustatytais terminais nevykdė, todėl ieškovas 2010 m. rugsėjo 17 d. pranešimu pareikalavo iš trečiojo asmens ir atsakovo įvykdyti prievolę, o per nustatytą terminą to nepadarius, pranešė, kad sutartis bus laikoma nutraukta. Kadangi nei trečiasis asmuo, nei atsakovas prievolės grąžinti skolą neįvykdė, 2009 m. spalio 29 d. sutartis buvo nutraukta, o ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš garanto (atsakovo). Atsakovas su pareikštu reikalavimu nesutinka, nes, jo nuomone, ieškovui nutraukus 2009 m. spalio 29 d. sutartį, pasibaigė ir garantija.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį ginčą, nustatė, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį siejo pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, kurie trečiajam asmeniui netinkamai vykdant sutartį nutrūko ir trečiajam asmeniui kilo pareiga grąžinti ieškovui pastarojo avansu sumokėtą 560 000 EUR sumą. Ieškovo reikalavimo grąžinti 560 000 EUR skolą pagrįstumą patvirtino ir Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimas. Įsiteisėjus minėtam sprendimui, jis įgijo res judicata galią ir galėjo būti priverstinai vykdomas. Tam, kad teismo sprendimo priverstinis vykdymas nebūtų pradėtas, ieškovas, trečiasis asmuo bei atsakovas, kuris yra trečiojo asmens akcininkas, sudarė sutartį, kurioje susitarė dėl skolos grąžinimo būdo (išdėstė teismo sprendimo vykdymą), numatė nuolaidas bei sutartyje numatė atsakovo garantiją dėl minėtos trečiojo asmens skolos grąžinimo. Iš 2009 m. spalio 29 d. ginčo sutarties turinio matyti, kad šiame dokumente yra numatyti du sandoriai – susitarimas dėl skolos grąžinimo išdėstymo ir garantija. Tai patvirtina ir ginčo sutarties 11.2 straipsnio nuostata, kuri numato sutartiniams santykiams taikytiną teisę, tai yra susitarimui – Belgijos įstatymai, o garantijai – Lietuvos įstatymai. Tarp šalių vyksta ginčas dėl to, ar ieškovui nutraukus susitarimą dėl skolos grąžinimo išdėstymo, pasibaigė ir garantija.
Kadangi ginčo šalys nesutaria dėl 2009 m. spalio 29 d. sutarties nuostatų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą bei sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnis), sprendžia dėl garanto atsakomybės pagal minėtoje sutartyje numatytą garantiją.
CK 6.90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Įstatymas taip pat numato, kad garanto atsakomybė yra subsidiari, tačiau tai nereiškia, kad garantas negali įsipareigoti atsakyti solidariai su skolininku. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Be to, CK numato, kad garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti išduota garantija, net tais atvejais, kai garantijoje ta prievolė nurodyta (CK 6.90 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš ginčo sutarties turinio, šioje sutartyje ginčo šalys, ieškodamos konsensuso, susitarė tiek dėl skolos grąžinimo terminų, kurie šiuo atveju buvo reikalingi ir naudingi trečiajam asmeniui, tiek numatė garantiją, kuri turėjo užtikrinti ieškovo interesus tuo atveju, jeigu trečiasis asmuo vis dėlto nesilaikys susitarimo ir neįvykdys savo pareigos grąžinti skolą dalimis. Toks šalių susitarimas atitinka tiek CK normas, tiek ir tuo metu buvusią situaciją. Vien tas faktas, kad ieškovas, turėdamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, nesikreipia dėl jo priverstinio vykdymo, o sutinka prievolės įvykdymą priimti dalimis per nustatytus terminus, reikia, kad jis padidina riziką, jog dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimo įvykdymo galimybės gali pasunkėti arba teismo sprendimą bus neįmanoma įvykdyti, todėl atsakovo suteikta garantija yra logiška ir proporcinga trečiojo asmens prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė.
Apelianto nuomone, tas faktas, kad ieškovas savo iniciatyva nutraukė 2009 m. spalio 29 d. sutartį, reiškia, kad pasibaigė ir atsakovo suteikta garantija. Teisėjų kolegija su tokiu apelianto argumentu nesutinka. Pažymėtina, kad CK 6.92 straipsnio 4 dalyje yra numatytas vienintelis atvejis, kada garantas gali atsisakyti tenkinti kreditoriaus reikalavimą, tai yra tuomet, kai reikalavimas ar dokumentai neatitinka garantijos sąlygų arba pateikti pasibaigus garantijos terminui. Nagrinėjamu atveju šios sąlygos nėra nustatytos.
Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pagal ginčo sutarties 4.2 punktą trečiajam asmeniui ir atsakovui nesilaikant savo įsipareigojimų pagal sutartį, jis turėjo teisę nutraukti sutartį ir privalėjo pradėti Limasolio apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo vykdymą. Pažymėtina, kad minėta sutarties sąlyga suteikė ieškovui teisę pasielgti minėtu būdu, tačiau tai nereiškia, kad ieškovas, esant esminiam sutarties pažeidimui, negalėjo nutraukti susitarimo dėl skolos grąžinimo remdamasis CK 6.217 straipsnio nuostatomis ir pareikalauti prievolės įvykdymo iš garanto. Be to, CK 6.221 straipsnio 3 dalis numato, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Taigi įstatymas leidžia nutraukus susitarimą dėl skolos grąžinimo išdėstymo, atsakovo suteiktą garantiją palikti galioti. Šią aplinkybę patvirtina aptartos CK nuostatos bei ieškovo atsakovui ir trečiajam asmeniui pateiktas pranešimas dėl skolos sumokėjimo ir sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 36-37). Iš šio pranešimo matosi, kad ieškovas, trečiajam asmeniui nevykdant įsipareigojimų mokėti skolą dalimis, pareikalavo iš trečiojo asmens (skolininko) ir atsakovo (garanto) sumokėti skolą, o to nepadarius, pareiškė, kad sutartis bus laikoma nutraukta ir bus kreiptasi į teismą dėl skolos priteisimo. Šis ieškovo pranešimas aiškiai parodo, kad jis neturėjo tikslo pasinaudoti Sutarties 4.2 punkte numatyta teise pradėti Limasolio apylinkės teismo sprendimo vykdymą (nes tokiu atveju nereiktų dar kartą priteisinėti skolą), o ketino šios sumos reikalauti iš garanto, ką jis ir padarė šioje byloje pareikšdamas ieškinį.
Apeliantas savo skunde taip pat yra nurodęs, kad jis 2009 m. spalio 29 d. sutartimi garantavo tik prievolių pagal ginčo sutartį įvykdymą, bet negarantavo Limasolio apylinkės teismo sprendimo įvykdymo. Teisėjų kolegijos nuomone, toks atsakovo aiškinimas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei iškreipia faktinę situaciją. Trečiojo asmens skola ieškovui atsirado dėl to, kad jis, pažeidęs pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, negrąžino ieškovui sumokėto 560 000 EUR avanso. Ši skola buvo priteista Limasolio apylinkės teismo sprendimu, ji taip pat numatyta 2009 m. spalio 29 d. sutartyje. Tiek sprendime, tiek susitarime yra numatyta ta pati skola, todėl atsakovo teiginiai, kad jis garantavo susitarimo įvykdymą, bet negarantavo sprendimo įvykdymo yra nepagrįsti.
Apeliantas kaip vieną iš pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo argumentų nurodo ir tai, kad ginčijamą sprendimą priėmęs teismas sukūrė tokią situaciją, kuomet ieškovas galės tą pačią sumą išsireikalauti ir pagal Limasolio apylinkės teismo sprendimą ir pagal ginčo sutartį, kurioje numatyta garantija. Teisėjų kolegija su šiuo apelianto argumentu nesutinka ir pastebi, kad pagal CK 6.6 straipsnio 7 dalį, jeigu solidariąją prievolę visiškai įvykdo vienas iš skolininkų, tai atleidžia kitus skolininkus nuo jos vykdymo kreditoriui. Be to, CK 6.90 straipsnio 3 dalis numato, kad įvykdęs už skolininką prievolę, garantas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę skolininkui. Kadangi šalys ginčo sutarties 5.1 straipsnyje aiškiai numatė, kad garanto atsakomybė yra solidari, todėl atsakovui, kaip garantui, įvykdžius susitarimu prisiimtą solidarią prievolę, trečiasis asmuo, remdamasis minėtomis teisės normomis, atsisakytų vykdyti teismo sprendimą dėl skolos priteisimo, nes tą skolą jau įvykdė solidarią prievolę turintis garantas.
Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei atsižvelgdama į teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija atmeta apelianto skundą, nes byloje esantys įrodymai neleidžia sutikti su atsakovu, kad ieškovui nutraukus susitarimą dėl skolos grąžinimo išdėstymo (teismo sprendimo vykdymo išdėstymo) pasibaigė ir atsakovo garantija. Kaip jau buvo minėta, tiek 2009 m. spalio 29 d. ginčo sutarties, tiek pranešimo apie šios sutarties nutraukimo, tiek CK nuostatų analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad susitarimo dėl skolos išdėstymo nutraukimas nereiškia garantijos nutraukimo. Priešingas sutarties nuostatų ir tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių aiškinimas pažeistų sutartinių santykių šalių interesų pusiausvyrą ir paneigtų garantijos, kaip reikalavimo užtikrinimo priemonės, esmę. Pažymėtina, kad sutarties nutraukimas nėra tapatus sutarties pripažinimui negaliojančia. Ieškovui nutraukus sutartį dėl to, kad trečiasis asmuo ją iš esmės pažeidė, nepaneigia to fakto, kad iki sutarties nutraukimo ieškovas vykdė savo įsipareigojimus ir nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl priverstinio skolos išieškojimo, todėl jam, pasinaudojus įstatyme numatyta teise nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo (dėl trečiojo asmens ir atsakovo kaip solidaraus skolininko kaltės), negali būti paneigta jo teisė į prievolės įvykdymo užtikrinimą. Kaip minėta, iš tarp šalių buvusių santykių matyti, kad atsakovo garantija iš esmės buvo suteikta už tai, kad ieškovas nereikalaus visą skolą grąžinti iš karto, o sutiks priimti prievolės įvykdymą dalimis ir nustatytais terminais. Negalima sutikti su apeliantu, kad jo vienašališkas įsipareigojimas visiškai įvykdyti trečiojo asmens prievolę buvo nutrauktas paties ieškovo pranešimu apie sutarties nutraukimą, nes tai paneigia tiek CK normos, tiek pranešimo turinys, kuriame ieškovas aiškiai nurodo, kad ketina kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš atsakovo kaip iš garanto buvo priteista trečiojo asmens skola, yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, nes ir kiti apelianto nurodyti argumentai dėl netinkamo sprendime nurodyto teisinio pagrindo nepaneigia jo pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.