Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui T. K., jo įgaliotajam atstovui – iki 2020-10-15 advokato padėjėjui, nuo 2020-10-15 advokatui Karoliui Ušinskiui,

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) atstovui Andrejui Bondarenko,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo T. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dirbančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, vedusio, faktiškai gyvenančio (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), administracinio nusižengimo bylą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

T. K., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įm.kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, nevykdė Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo (toliau – UĮ) 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus nurodymo (įdarbinant trečiosios šalies pilietį ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nebuvo gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, susijęs su įdarbinimu UAB „(duomenys neskelbtini)“), pažeisdamas Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – UTPĮ) 62 straipsnio 2² dalyje numatytą imperatyvų reikalavimą, jog Užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas,

nuo 2019-11-12 įdarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ trečiosios šalies (Rusijos Federacijos) pilietį E. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir leido jam dirbti įmonės naudai.

Tuo T. K. pažeidė UTPĮ 62 straipsnio 2² dalies, UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Pagal UTPĮ 62 straipsnio 2² dalį, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Apibendrindamas surinktus duomenis, teismas konstatuoja, kad byloje nėra ginčo, jog nuo 2019-11-12 E. M. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, suši šefo darbo funkcijoms atlikti, darbas buvo atliekamas realiai, darbas buvo dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus, su pastaruoju pasirašytoje darbo sutartyje buvo numatytas jo darbo pobūdis, laikas ir atlyginimas, atlikdamas savo darbines funkcijas asmuo laikėsi įmonės jam nustatyto darbo grafiko, darbo taisyklių, už atliktą darbą gavo sutartą atlyginimą. Darbas buvo atliekamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai. Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo laikėsi pozicijos, kad E. M. darbas neturėtų būti laikomas nelegaliu, kadangi su juo buvo sudaryta oficiali raštiška darbo sutartis, apie šio asmens įdarbinimą pranešta VSDFV, už jį valstybei mokami nustatyti mokesčiai. Teismas pažymi, jog dėl šių aplinkybių asmens darbas neabejotinai būtų laikomas legaliu, jei tokiu būdu būtų įdarbintas Lietuvos Respublikos pilietis. Tačiau trečiosios šalies piliečio įdarbinimui įstatymų leidėjas kelia daugiau reikalavimų. Aukščiau minėtas UĮ 56 straipsnio 1 dalis numato alternatyvias situacijas, kurioms esant bus pagrindas konstatuoti nelegalaus darbo atvejį. Pažeidus bent vieną iš UĮ 56 straipsnio 1 dalyje numatytų imperatyvių reikalavimų asmens įdarbinimui, bus konstatuojama, kad asmuo dirba nelegaliai. T. K. nurodė, kad nepažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, tačiau jam, kaip darbdavio, įdarbinančio trečiosios šalies pilietį, atstovui buvo privalu laikytis ir UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų ir atitinkamai aktualių UTPĮ nuostatų, susijusių su teisėtu trečiosios šalies piliečio įdarbinimu. Kaip minėta, E. M. pagal UTPĮ 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu buvo atleistas nuo pareigos gauti leidimą dirbti Lietuvoje, tačiau jo leidimas gyventi Lietuvoje ir teisėtas buvimas šalyje buvo susietas su konkrečia darbo vieta. E. M. leidimas gyventi Lietuvoje buvo išduotas būtent UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto numatytu pagrindu. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 2¹ dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą gali pateikti užsienietis arba jį įdarbinti įpareigojantis darbdavys (UTPĮ 44 str. 4 p.).

Nagrinėjamu atveju E. M. įdarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dienai , t.y. 2019-11-12 dienai, E. M. galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuriam tarpininkaujant UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu buvo gautas leidimas dirbti ir gyventi Lietuvoje, t.y. UAB „(duomenys neskelbtini)“. UTĮ 62 straipsnio 2² punktas numato, jog užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Atitinkamai tiek E. M., tiek jo darbdaviui galiojo ši įdarbinimo sąlyga. Norėdamas pakeisti darbdavį, E. M. privalėjo laikytis UTPĮ 44 straipsnio 7 dalyje numatytos tvarkos, pagal kurią užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidaudamas pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Atitinkamai UTPĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, kad Užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Tik po šių procedūrų atlikimo E. M. įdarbinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų laikomas teisėtu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, VDI pagrįstai konstatavo, jog darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), neįvykdė UĮ 56 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatų, Įmonė įdarbino trečiosios šalies pilietį E. M. pažeidžiant UTPĮ 62 straipsnio 2² dalyje numatytą imperatyvų reikalavimą, minėto užsieniečio darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai laikomas nelegaliu neatsižvelgiant į tai, kad su juo buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

Nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo ir jo atstovas teigė, kad nei įmonė, nei jos direktorius, vadovaujantis ANK 21 straipsnio nuostatomis, neturėtų būti traukiami atsakomybėn dėl to, jog buvo suklaidinti tiek galiojančio E. M. leidimo gyventi Lietuvoje, kuriame tėra nurodyta leidimo galiojimo data, tačiau pats leidimas neatspindi kitų jo galiojimo apribojimų, susijusių su darbo vieta, be to gavo netikslias konsultacijas iš valstybinių institucijų dėl galimybės įdarbinti asmenį. Tačiau teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti ANK 21 straipsnio nuostatų. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad bendrovei tikrai buvo suteikta oficiali klaidinga konsultacija, visų antra, iš paties pažeidėjo parodymų matyti, kad bendrovei dar iki sutarties pasirašymo kilo abejonių dėl galimybės įdarbinti trečiosios šalies pilietį, nepaisant jo turimo ir pateikto leidimo gyventi Lietuvoje. Pats T. K. pripažino, kad iš Užimtumo tarnybos gavo nedviprasmišką paaiškinimą, kad užsienietis ar jį siekianti įdarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ negali atlikti UTPĮ numatytų procedūrų, reikalingų užsieniečio teisėtam įdarbinimui kitoje įmonėje, kol nebus gautas ankstesnės asmens darbovietės – UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimas apie darbo santykių pabaigą. Atitinkamai T. K. suvokė, kad nepaisant E. M. jam pateikto leidimo gyventi Lietuvoje, darbo sutarties pasirašymas su E. M. neatlikus UTPĮ numatytų procedūrų nebus laikomas teisėtu. Nepaisant to, jis pirmenybę suteikė ne teisės aktų reikalavimams, o įmonės naudai ir pasirašė su E. M. darbo sutartį, žinodamas, kad pastarasis teisėtos galimybės įsidarbinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi ir jo įdarbinimu yra pažeidžiami norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, reikalavimai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes T. K., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)” direktoriaus – veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį.

T. K. ir jo įgaliotasis atstovas laikėsi pozicijos, jog T. K. negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, nes to paties fakto (E. M. nelegalaus darbo), atsakomybėn yra patraukta pati bendrovė - UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip darbdavys, ir jai vadovaujantis UĮ 56 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatomis jau yra paskirta 1000 Eur bauda. Tuo tarpu UĮ 56 straipsnio 10 dalis numato, jog šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą.

Tačiau teismų praktikoje nėra laikoma, kad dėl to paties nelegalaus darbo fakto darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimas pagal UĮ 56 straipsnio nuostatas ir to paties juridinio asmens vadovo nubaudimas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį pažeidžia UĮ 56 straipsnio 10 dalies punkto nuostatas ir non bis in idem principą. Patraukimas atsakomybėn juridinio asmens kaip darbdavio, ir įmonės vadovo, kaip darbdavio įgalioto asmens, nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju piniginę sankciją gauna iš nelegalaus darbo naudą gavęs subjektas - juridinis asmuo. Užimtumo Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 292¹ straipsnį (Regionų apygardos administracinio teismo nutartis byloje I-1488-402/2019).

T. K. atsakomybę lengvina tai, kad nusižengimo faktines aplinkybes jis iš esmės pripažino (nesutiko tik su savo veiksmų teisiniu įvertinimu) ir gailisi dėl susidariusios situacijos (ANK 35 str. 1 d. 1 p.), sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta.

Vienas iš nuobaudos tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimas. Administracinių nusižengimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio nusižengimo pavojingumą. Individualizuodamas pažeidėjui skiriamą nuobaudą teismas turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis nusižengimas. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. ir kt. nutarimai). Nustačius visumą konkrečios bylos aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas asmeniui būtų akivaizdžiai neadekvatus, prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant, pažeidėjui gali būti taikomos ANK 34 straipsnio 5 dalies (iki 2017-01-01 ATPK 30¹ straipsnio) nuostatos. Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (nutartis byloje Nr. 2AT-37-2013, 2AT-54-2014).

Skirdamas administracinę nuobaudą, teismas atsižvelgia į nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, pažeidimo padarymo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju nelegalus darbas truko neilgą laiko tarpą, bendrovė neturėjo tikslo užsieniečio darbo nuslėpti nuo valstybės, nemokėti už jį mokesčių, nusižengimu nebuvo siekiama padaryti žalos nei įdarbintam asmeniui, nei valstybei, kai tik Užimtumo tarnyba gavo pranešimą apie įdarbinto asmens ankstesnių darbo santykių pabaigą, bendrovė nedelsdama ėmėsi veiksmų ištaisyti situaciją ir asmenį įdarbinti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgtina į tai, kad bendrovė, siekianti įdarbinti užsienietį, nuo pat pradžių siekė įdarbinimo procedūrą atlikti įstatymų numatyta tvarka, tačiau tapo įkaitais situacijos, kai kita bendrovė nevykdė įstatymų jai nustatytos imperatyvios pareigos per 7 dienas nuo darbo santykių pabaigos informuoti Migracijos departamentą apie darbo sutarties nutraukimą (UTPĮ 36 str. 3 d.), tačiau galimai piktybiškai to nedarė, nenustatyta pažeidėjo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, į T. K. asmenybę (dirbantis, byloje nepateikta duomenų apie ankstesnius baustumus administracine tvarka, bet LITEKO duomenimis, praeityje už šios rūšių administracinius nusižengimus, nebaustas). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad padarytos veikos ir pažeidėjo asmenybės pavojingumas nėra proporcingas ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai nuobaudai ir jam, taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, skirtina švelnesnė nuobaudos rūšis įspėjimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

T. K. už administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, paskirti įspėjimą.

Nutarimas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.