Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

2019 m. vasario 21 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė Kauno TI , laikant jį teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas kaip vieną iš pagrindinių faktorių, sukėlusių jam neturtinę žalą, nurodė tai, kad Kauno TI buvo laikomas kamerose, kuriose teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 21 d. - 2018 m. birželio 21 d. Kauno TI buvo paskirtas į kameras, kurių Nr. 127, 140, 337, 221, ir jose buvo laikomas vienas arba kartu su 1-5 asmenimis (b. l. 19-21). Kauno TI pateikto 2019 m. sausio 21 d. rašto Nr. 11-333 ir 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymos Nr. 8-680 duomenys patvirtina, kad kameros Nr. 127 plotas - 13,73 kv. m; kameros Nr. 140 plotas – 13,92 kv. m; kameros Nr. 221 plotas – 19,93 kv. m; kameros Nr. 337 plotas – 15,87 kv. m (b. l. 22-24, 72-73). Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas dėl pareiškėjo argumentų apie jam tekusį kamerų plotą pagrįstumą.

Įvertinus aukščiau nurodytus duomenis, sprendžiama, kad nuo 2018 m. gegužės 12 d. iki 2018 m. birželio 21 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma - trūko 0,28 kv. m ploto. Atsižvelgus į tai, kad 2018 m. gegužės 12 d., 2018 m. gegužės 17 d., 2018 m. gegužės 18 d., 2018 m. birželio 9 d., 2018 m. birželio 10 d., 2018 m. birželio 21 d. pareiškėjas kameroje buvo tik pusdienį arba kameroje laikomų asmenų skaičius buvo sumažėjęs, teismas konstatuoja, kad Kauno TI 38 paras neužtikrino pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje.

Vertindamas nustatytą pareiškėjo teisės į kameros minimalų plotą pažeidimą, teismas atsižvelgia į tai, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nenumatyta, kad į šio įsakymo 1.3 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014 ir kt.).

Įvertinus byloje nustatytus duomenis apie kamerų, į kurias ginčo laikotarpiu buvo paskirtas pareiškėjas plotus, bei aplinkybę, kad šios kameros buvo apstatytos lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, daroma išvada, jog ginčo laikotarpiu Kauno TI 38 paras pareiškėjui neužtikrino teisės į kalinimą nustatyto dydžio ploto kameroje.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog dieną trūko natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, dėl ko kilo nepatogumų skaitant ir rašant.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau - ir Eksploatavimo taisyklės) 14.3 punktą, kamerose privalo būti įrengtas tiek dieninis, tiek ir naktinis apšvietimas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o natūralaus apšvietimo koeficiento Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja.

Objektyvių duomenų apie tai, kokia natūrali ir dirbtinė apšvieta buvo kamerose Nr. 127, Nr. 140, Nr. 221 ir Nr. 337, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, teismui nebuvo pateikta.

Spręsdamas dėl pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo ( 2017 m. gegužės 1 d. – 2018 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu galiojusi redakcija) 15 straipsnio 2 punktu, numatančiu, kad visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Kauno TI pareigūnus, administraciją ar į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamos kamerų apšvietos, paaiškinimų, kad tam tikros aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas subjektyviai nevertino, jog pažeidžiamos jo teisės, o bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo nurodytų faktų apie netinkamas kamerų Nr. 127, Nr. 140, Nr. 221 ir Nr. 337 apšvietos sąlygas negalima nustatyti. Dėl šios priežasties pareiškėjo argumentai dėl kamerų, kuriose jis buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, netinkamo apšvietimo atmetami kaip nepagrįsti. Darant tokią išvadą, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad gyvenamosiose patalpose buvo tik šaltas vanduo, o į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę, o likusį laiką turėjo praustis šaltu vandeniu.

Higienos normos HN 134:2015 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas, o šios normos 44 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Atsižvelgus į tai, jog teisės aktai reikalavimo tiekti karštą vandenį į kameras nėra nustatę, taip pat į tai, jog pareiškėjas pripažino, kad jam galimybė pasinaudoti šiltu dušu kartą per savaitę buvo sudaryta, daroma išvada, kad Kauno TI veikla, vykdant Higienos normos HN 134:2015 18 ir 44 punktus, atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisykle, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nuostata, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teisminėje praktikoje aiškinama kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir, pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Pagal susiformavusią administracinių teismų praktiką, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Atsižvelgus į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė, neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-⁴⁴⁴-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444 -619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kalinimas perpildytose kamerose sukėlė pareiškėjui diskomfortą, nepatogumus ir neigiamus pergyvenimus, už kuriuos turi būti atlyginama piniginėmis lėšomis. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma buvo pažeista 38 paras, iki nustatytos minimalios normos trūkstamas plotas sudarė tik 0,28 kv. m, bei nenustačius duomenų, kad kalinimas ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų sukėlęs sunkių ir ilgalaikių sveikatos sutrikimų, taip pat kad Kauno TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daroma išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti jo nurodytą 2 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.

Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, pagal kurią už kiekvieną praleistą dieną Kauno TI kalinamiems asmenims yra priteisiamas vidutiniškai nuo 5 Eur iki 8 Eur atlyginimas už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną (žr., pvz., 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2351-629/2018, 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2733-415/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2228-575/2018) bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžiama, kad nagrinėjamu atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtiems žalingiems padariniams adekvati priteistina suma yra 250 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2018 m. vasario 21 d. – 2018 m. birželio 21 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje, atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.