- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- A-525-200-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00181-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- G. M.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės, Rietavo
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. pareiškimą trečiajam suinteresuotajam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriui dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja G. M. su pareiškimu (b. l. 3−5), kurį patikslino (b. l. 21−23), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydama:
1) atnaujinti terminą nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku pareiškėjos seneliu K. Z. patvirtintiems dokumentams priimti;
2) atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į K. Z. 5,49 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Plungės rajone, paduoti.
Nurodė, jog pareiškėjos senelis K. (K.) Z. iki žemės nacionalizacijos Kretingos apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 5,49 ha žemės. Pažymėjo, kad ir buvęs žemės savininkas – pareiškėjos senelis, ir jo įpėdinis − pareiškėjos tėvas, mirė sovietinės okupacijos metais. Atkreipė dėmesį, kad teisiniai pagrindai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atsirado tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, todėl po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo pareiškėja kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kretingos žemėtvarkos skyrių ir sužinojo, jog jokių duomenų apie K. (K.) Z. valdytą žemę nėra išlikę, nes jie sudegė. Teigė, kad tik 2012 metų vasario mėnesį, gulėdama ligoninėje, susipažino su J. Š., kuris prisiminė, kad pareiškėjos senelis turėjo žemės. Pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrių. Jai buvo paaiškinta, kad pareiškėjos tėvui nuosavybės teisės Plungės rajone nebuvo atkurtos, kartu pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad pareiškėjos tėvo tėvas (duomenys neskelbtini) kaime valdė 5,49 ha žemės sklypą. Kitų duomenų nėra. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad terminas pateikti dokumentus, įrodančius, kad pareiškėjos senelis nuosavybės teise valdė žemę, praleistas dėl svarbių priežasčių. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi (Nr. A261-505/2009), kurioje išaiškinta, kad tuo atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tokios informacijos negavo dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą, gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyrius pateikė atsiliepimą (b. l. 31−33), kuriuo prašė netenkinti pareiškėjos prašymo.
Teigė, jog pareiškėja žinojo apie nuosavybės teisių į žemę atkūrimo galimybę, tačiau sąmoningai tuo nesirūpino, nepateikė prašymo, nesistengė pasinaudoti jai suteikta teise dėl subjektyvių aplinkybių. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami, siekiant kompetentingoms valstybės institucijoms išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 57−59) patikslintą pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau − ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1, 4 dalimis, ir pažymėjo, jog šios nuostatos numato, jog piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Taip pat pažymėjo, jog kadangi įstatyme nenurodytos aplinkybės (termino praleidimo svarbių priežasčių), kurias nustačius yra pagrindas terminą atnaujinti, ir kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, spręsdamas praleisto termino atnaujinimo klausimą, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Svarbiomis Atkūrimo įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per savo atstovą ginti pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A261-912/2008, A63-529/2009, A146-772/2009), kuriose pažymėta, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Nurodė, kad atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Teismas pabrėžė, jog teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti už įstatymais apibrėžtų klausimų sprendimą laiku bei tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį veikti bei veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus, pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą − t. y. įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei kitus būtinus nuosavybės teisėms atkurti dokumentus. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, kad šiuo atveju, svarbu nustatyti, ar pretendentė savo veiksmais aktyviai siekė nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelio valdytą žemę (t. y. ėmėsi veiksmų, būtinų nuosavybės teisėms atkurti), tačiau šios teisės nerealizavo dėl nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog pareiškėja tvirtina, kad terminą prašymui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams paduoti praleido dėl silpnos sveikatos bei artimųjų netekčių, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (nutartys administracinėse bylose Nr. AS403-219/2006; Nr. A556-680/2008) nurodyta, kad tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi. Susipažinusi su byloje pateikto medicininio pažymėjimo turiniu, teisėjų kolegija konstatavo, jog juo neįrodoma, kad pareiškėjos sveikatos sutrikimai buvo tokio pobūdžio, kurie būtų objektyviai sukliudę jai pačiai, jos šeimos nariams ar per kitą įstatymų nustatyta tvarka įgaliotą atstovą iki įstatymu nustatyto termino pasirūpinti informacijos bei dokumentų apie nuosavybės teise valdytą žemę surinkimu bei jų pateikimu įgaliotai valstybės institucijai. Nors pareiškėjos nurodomos artimų žmonių mirtys laikytinos aplinkybe, nepriklausančia nuo asmens valios, tačiau Atkūrimo įstatymo nustatytas terminas sudarė realią galimybę tinkamai ir laiku realizuoti savo teises visiems asmenims, kurie elgėsi pakankami rūpestingai ir apdairiai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę pasidomėti senelio turėta nuosavybe. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat yra numatyta galimybė asmenims kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jiems reikšmingus faktus. Teismas taip pat pažymėjo, kad protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja nepateikė įrodymų, jog siekdama sužinoti apie savo senelio K. Z. turėtą žemę, atliko aktyvius veiksmus. Byloje pateikti įrodymai ir pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių domėtis buvusio savininko žeme, surasti apie žemės nuosavybę žinojusius asmenis, kreiptis į valstybės archyvus ir šiuos veiksmus atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo priežastimis, todėl patikslintas pareiškimas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėja G. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 62−64), kuriuo prašo:
1) panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-465-609/2012 ir administracinę bylą išnagrinėti iš esmės, t. y. pripažinti, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas terminas paduoti prašymą atstatyti nuosavybės teises į K. Z. turėtą žemę ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, yra svarbios;
2) atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atstatyti nuosavybės teises į K. Z. turėtą žemę ir pateikti nuosavybės teises dėl K. Z. turėtos žemės Kretingos apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime (dabar Plungės rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime) bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.
Apeliaciniame skunde nurodo:
1) teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos būklės, išsilavinimo ir sugebėjimo adekvačiai vertinti esamą padėtį. Teisme pareiškėja paaiškino, kad aiškintis dėl senelio žemės, apie kurią sužinojo iš pasakojimų ir šiek tiek iš vaikystės prisiminimų, važiavo į Tarnybos Kretingos Žemėtvarkos skyrių, tačiau ten pareiškėjai buvo nurodyta, kad jokių dokumentų nėra. Niekas neatkreipė dėmesio, jog pareiškėja sunkiai orientuojasi situacijoje, nepaaiškino, kur ji turėtų kreiptis toliau, nepatarė, nenurodė. To nepadarė ir Tarnybos Plungės ir Rietavo žemėtvarkos skyriuje ar (duomenys neskelbtini) seniūnijos žemėtvarkininkai.
2) Paaiškina, jog į Kretingos, o ne į Plungės Žemėtvarkos skyrių pirmiau kreipėsi dėl to, kad (duomenys neskelbtini) valsčius, kaip ir (duomenys neskelbtini) seniūnija, anksčiau priklausė Kretingos apskričiai.
3) Sutinka, kad laikotarpis, per kurį reikėjo rūpintis žemės nuosavybės atkūrimu buvo labai ilgas, tačiau per jį pareiškėja patyrė daug netekčių ((duomenys neskelbtini) m. mirė vyras, vėliau – sugyventinis, (duomenys neskelbtini) m. – sūnus, (duomenys neskelbtini) m. anūkas ir brolis), dėl kurių pareiškėja nesubėgėjo laiku imtis veiksmų susigrąžinti seneliui priklausančią žemę. Mano, jog pareiškėją ištikusios nelaimės turėtų įrodyti, jog įstatyme nustatytus terminus kreiptis į atitinkamas institucijas dėl žemės grąžinimo ji praleido ne šiaip sau, nerūpestingai, neapdairiai ar nesąžiningai elgdamasi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Plungės ir Rietavo skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 73−74), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
1) apeliacija į kito asmens nesąžiningumą nuosavybės teisių atkūrimo procese, kaip į objektyvią aplinkybę, sukliudžiusią paduoti reikiamus dokumentus, nepagrįsta faktiniais duomenimis, o nenustačius nesąžiningumo aplinkybės, nesant kitų aplinkybių, paneigiama bet kokia teisinė galimybė atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti.
2) Pareiškėja nepateikė įrodymų, jog siekdama sužinoti apie senelio turėtą žemę, atliko aktyvius veiksmus. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepatvirtina, jog ji, elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių domėtis buvusio savininko žeme, surasti apie žemės nuosavybę žinojusius asmenis, kreiptis į valstybės archyvus ir šiuos veiksmus atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.
3) Atsakydamas į pareiškėjos argumentus dėl jos būklės mirus jos artimiesiems, pažymi, kad, administracinių teismų praktikoje pažymėta, kad negalėdami patys realizuoti savo teisių, pareiškėjai turi galimybę pasitelkti atstovą – kvalifikuotą teisininką. Pareiškėja tokia galimybe nepasinaudojo.
4) Atkreipė dėmesį, kad iki 2001 m. gruodžio 31 d. pakako paduoti prašymą nuosavybei atkurti, o giminystę patvirtinančius ir kitus dokumentus buvo galima pateikti iki 2003 metų. Pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių, kliudžiusių jai laiku pateikti prašymą ir dokumentus nuosavybei atkurti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas, remdamasis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, prijungia prie bylos ir tiria pareiškėjos pateiktą medicininį pažymėjimą apie pareiškėjos sveikatos būklę.
Pareiškėja, su pareiškimu kreipdamasi į teismą, siekia, kad teismas pripažintų, jog terminus prašymui atkurti nuosavybės teises į senelio K. Z. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Plungės rajone, paduoti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams paduoti ji praleido dėl svarbių priežasčių, ir juos atnaujintų.
Atkūrimo įstatymo (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Šie terminai gali būti atnaujinti dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.
Taigi, įstatymų leidėjas prašymų ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui nustatė konkrečius terminus, tačiau kartu numatė galimybę teismui juos atnaujinti tuo atveju, kai piliečiai juos praleido dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu, todėl teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261‑912/2008, A444-1104/2011, A146-772/2009).
Pagal teismų praktiką, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas klausimą dėl praleistų įstatymo terminų atnaujinimo, be kita ko, yra nurodęs, kad nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A63 – 1200/2010).
Nagrinėjamu atveju, svarbiomis priežastimis, dėl kurių praleido įstatymo nustatytus terminus, pareiškėja nurodo tai, kad jai kreipusis į Tarnybos Kretingos žemėtvarkos skyrių, jai buvo nurodyta, kad jokių duomenų apie K. Z. valdytą žemę nėra, nes jie sudegė, pareiškėjai nebuvo paaiškina kur ji turėtų kreiptis, nebuvo patarta. Teigia, kad rūpintis žemės nuosavybės atkūrimu negalėjo dėl laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) metų ją lydėjusių artimųjų netekčių, dėl kurių ji neturėjo jėgų ir nesugebėjo aiškintis situacijos ir rūpintis dokumentų ieškojimu ir tvarkymu. Paaiškina, kad tik atsiradus liudytojai Š., pareiškėjai kilo noras spręsti šią problemą ir ieškoti galimybių susigrąžinti seneliui priklausiusią žemę. Be to, tik 2012 m. vasario mėnesį gulėdama ligoninėje ji susipažino su J. Š., kuris gerai žinojo, kad pareiškėjos senelis turėjo žemės. Taip pat pažymi, kad yra prastos sveikatos.
Įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos negali būti pripažįstamos svarbiomis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių prasme. Pareiškėja nepateikė įrodymų apie tai, kada ji kreipėsi į Tarnybos Kretingos skyrių, kuriame, pasak pareiškėjos, jai buvo paaiškinta, kad duomenų apie senelio valdytą žemę nėra, nes jie sudegė. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad aktyviai domėtis ir siekti atkurti nuosavybės teises į senelio žemę pareiškėja pradėjo tik po 2012 m. vasario mėnesio, t. y. įstatymo nustatytus terminus prašymui ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, praleidusi atitinkamai daugiau kaip dešimčia ir aštuoniais metais. Taip pat vertintina tai, kad nors pareiškėjos nurodytos artimųjų žmonių mirtys pripažintinos objektyviai nuo jos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, kurios manytina, galėjo daryti įtaką pareiškėjos norui imtis veiksmų, siekiant atkurti nuosavybę į senelio žemę, vis dėlto, per tokį ilgą laikotarpį (vertintina tai, kad mirusio žemės savininko mirusiojo vaiko vaikų teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą numatyta 1992 m. sausio 14 d. (įsigaliojo nuo 1992 m.sausio 17 d.) pakeitus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnį, taigi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio turėtą žemę pareiškėja galėjo pateikti nuo 1992 m. sausio 17 d. iki minėtų terminų; taip pat vertintina, kad pareiškėjos sūnus mirė (duomenys neskelbtini) metais, o kitos netektys (duomenys neskelbtini) metais) pareiškėja, norėdama atkurti nuosavybės teises, turėjo imtis aktyvių veiksmų, jei ne asmeniškai, tai pasitelkdama kitus asmenis, kreipdamasi pagalbos į kvalifikuotus teisininkus. Galimybė aktyvius veiksmus, siekiant atkurti nuosavybės teises, atlikti ne tik asmeniškai, bet per trečiuosius asmenis, teisininkus, kuria pareiškėja tokį ilgą laiką nesinaudojo, taip pat leidžia atmesti jos argumentus dėl terminų praleidimą sąlygojusios sveikatos būklės (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS403-219/2006, A556-680/2008). Be to, nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad kiek atsigavusi po sūnaus netekties, ji kartu su broliu vėl pradėjo rūpintis žemės nuosavybės atkūrimu klausimais, jokių aktyvius veiksmus ir domėjimąsi patvirtinančių įrodymų į bylą nepakeikta. Dėl argumentų, kad Tarnybos Kretingos žemėtvarkos skyriuje sužinojus, kad dokumentų nėra, jai nebuvo paaiškinta kur toliau kreiptis ir kokių veiksmų imtis, pažymėtina, kad, vien tai, jog pareiškėja neturėjo reikiamų teisinių žinių, dar nereiškia, kad egzistuoja svarbi ir objektyvi priežastis terminui atnaujinti, kadangi asmuo, net ir neturėdamas pakankamai teisinių žinių, gali pasitelkti trečiuosius asmenis, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teises (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A525-480/2009). Be to, įsigaliojus Atstatymo įstatymui, pareiškėja buvo brandaus amžiaus (gimusi (duomenys neskelbtini) m.), kuris asmeniui suteikia atitinkamą gyvenimišką patirtį, kad jis, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, pasirinktų tokį elgesio variantą, kuris jam užtikrintų įstatymu suteiktos teisės įgyvendinimą, tačiau byloje nėra duomenų, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėja elgėsi apdairiai, rūpestingai ir protingai, buvo aktyvi, pati atliko atitinkamus veiksmus, siekdama realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (pavyzdžiui kreipėsi į archyvus, kitas institucijas, informacijos nerado ar ji nebuvo suteikta).
Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad pareiškėja savo valios veiksmais ilgą laiką nesiekė ir nesiėmė priemonių gauti atkurti nuosavybės teises į senelio valdytą žemę, nebuvo pakankamai aktyvi, todėl pagrindo pripažinti, kad minėti terminai reikiamiems dokumentams pateikti praleisti dėl svarbių priežasčių, leidžiančių praleistus terminus atnaujinti, nėra.
Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika ir įvertinusi šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra.
Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto AB „Ūkio bankas“ 2012 m. spalio 30 d. mokėjimo nurodymo (b. l. 67) matyti, kad pareiškėja už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 100 (šimto) litų žyminį mokestį. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Todėl, pareiškėjai sumokėjus daugiau žyminio mokesčio nei yra nustatyta, pareiškėjai grąžintina permokėta suma – 50 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria
pareiškėjos G. M. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti pareiškėjai G. M. 50 (penkiasdešimt) litų permokėto žyminio mokesčio.
Nutartis neskundžiama.