Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. patikslintą ieškinį atsakovui R. B. dėl daikto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinyje nurodoma, kad 2015 m. gegužės 21 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2067 pagrindu šalys, kiekvienas po 1/2 dalį, įsigijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Buto įgijimui šalys panaudojo asmenines lėšas ir AB „Swedbank“ 2015 m. gegužės 21 d. suteiktą būsto paskolą, kuri pradinio ieškinio pateikimo dieną buvo negrąžinta. Šalių sutarimu, atsakovas kas mėnesį mokėdavo būsto paskolos įmokas, o ieškovė – kitus su butu susijusius mokesčius (komunalinius, kt.), tačiau atsakovui nustojus vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, bankas 2024 m. sausio mėnesį nuo ieškovės sąskaitos išskaitė 163,32 Eur sumą. Ieškovė, supratusi, kad atsakovas minėtos prievolės toliau nevykdys, 2024 m. sausio mėnesį bankui grąžino 2 231,70 Eur dydžio paskolos likutį ir išregistravo buto įkeitimą (hipoteką), sumokėdama 60,06 Eur, taip pat VĮ Registrų centrui už registro duomenų pakeitimą ir išrašą sumokėjo 6,41 Eur. Tokiu būdu ieškovė iš viso patyrė 2 461,49 Eur dydžio išlaidas, susijusias su butu, kurį prašo atidalinti iš bendros nuosavybės, mažinant atsakovui mokėtinos kompensacijos dydį 1 230,75 Eur suma (2 461,49 : 2). Pažymima, kad šalys įsigijo būstą šeimos interesais, siekdami suteikti tinkamas gyvenimo sąlygas nepilnametei dukrai T. B., tačiau prieš pora metų pablogėjus šalių tarpusavio santykiams ir nustojus palaikyti šeiminius ryšius, atsakovas pradėjo elgtis agresyviai, piktnaudžiauti alkoholiu, vestis į butą nepažįstamus asmenis, tokiu būdu darydamas ieškovės ir nepilnametės dukros gyvenimą namuose nepakeliamu, neleidžiant joms net išsimiegoti, tinkamai pailsėti. Atsakovas prieš ieškovę naudoja tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą, nuolat ją filmuoja, fotografuoja, seka, dėl ko į namus buvo ne kartą kviesti policijos pareigūnai. Užsitęsus atsakovo išpuoliams, ieškovė pavargo ir išseko, su vaiku buvo priversta apsigyventi nuomojamame bute. Taigi nors ieškovė su atsakovu artimų ryšių nepalaiko, tačiau jiedu priversti naudotis bendru butu, kuriame įrengta tik viena virtuvė, vienas patekimas į butą, tualeto ir vonios patalpos, kurios yra reikalingos kiekvienam bendraturčiui, todėl ieškovė neturi kitos išeities kaip prašyti atidalinti šalių bendrą nuosavybę. Paminėtina, kad atsakovas nesutiko parduoti butą ir pasidalinti gautas lėšas lygiomis dalimis, jis nesiekia ginčo išspręsti taikiai. Atsižvelgiant į tai, kad atidalijimas iš bendro turto natūra, atskiriant ir izoliuojant patalpas yra negalimas, taip pat atidalijimas natūra yra nepriimtinas dėl atsakovo elgesio su kitais šeimos nariais, prašo ieškovei paskirti butą, atsakovui už jam priklausančią 1/2 dalį iš ieškovės priteisiant piniginę kompensaciją.

Atsakovas R. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Pažymėtina, jog teismas ne kartą siūlė atsakovui pasirūpinti tinkamu atstovavimu (dėl to vykęs 2023 m. spalio 16 d. parengiamasis posėdis buvo atidėtas, taip pat vykusio 2024 m. sausio 24 d. parengiamojo posėdžio metu buvo pakartotinai išaiškinta atsakovui teisė pasirūpinti atstovavimu), tačiau atsakovas atsisakė pasinaudoti advokato ar advokato padėjėjo pagalba.

Teismo posėdžio metu ieškovė bei jos atstovė ieškinį palaikė jame nurodytais motyvais. Papildomai pažymėjo, jog šalys ginčo buto įsigijimui panaudojo asmenines lėšas, įnešdami kiekvienas po 4 000,00 Eur dydžio sumą, bei 2015 m. gegužės 21 d. AB „Swedbank“ suteiktą banko paskolą būsto įsigijimui, kuriam 150,00 Eur/mėn. dydžio įmokos buvo išskaitomos iš atsakovo banko sąskaitos, tuo tarpu atsakovė kiekvieną mėnesį mokėdavo kitus su buto išlaikymu susijusius mokesčius. Šeimos interesų tenkinimui įgytame bute šalys kartu gyveno bei vedė bendrą ūkį nuo turto įsigijimo momento (2015 m. gegužės 21 d.) iki 2022 m. rugsėjo mėnesio, kuomet ieškovė, neapsikentusi atsakovo alkoholio vartojimo, dėl to nuolat kildavusių konfliktų, priekaištų vaiko akivaizdoje, smurtavimo, vaikymo iš namų, jos daiktų mėtymo, poilsio ir ramybės neturėjimo, kartu su šalių nepilnamete dukra išėjo gyventi atskirai, į nuomojamą būstą. Ieškovė nuo išėjimo iš šalių bendrų namų momento (2022 m. rugsėjo mėn.) mokėdavo bankui pusė paskolos kasmėnesinių įmokų, ir atitinkamai, šalys lygiomis dalimis apmokėdavo kitų su butu susijusių mokesčių apmokėjimą. Tačiau galiausiai atsakovas pradėjo apskritai nebemokėti banko įmokų dalies, dėl ko bankas iš ieškovės sąskaitos 2024 m. sausio mėn. nuskaitė pilną mėnesio įmokos sumą, todėl ieškovė 2024 m. sausio 29 d. sumokėjo likusį grąžintinos paskolos likutį, t. y. 2 231,70 Eur. Be to, ieškovei iki šiol tenka nuolat ieškoti ir reikalauti atsakovo tinkamai bei laiku sumokėti dalį su buto išlaikymu susijusių mokesčių. Dėl minėtų aplinkybių nėra kitos išeities kaip tik atidalinti šalių nuosavybę, priteisiant ieškovei butą, atsakovui – piniginę kompensaciją, kadangi priešingu atveju ieškovė su vaiku tiesiog neiškęstų gyvenimo kartu su atsakovu dėl šio elgesio. Minėtas bendros nuosavybės atidalijimo būdas tikslingiausias ne tik dėl konfliktiškų šalių santykių, tačiau ir dėl to, jog atsakovas yra nepajėgus finansiškai ir atitinkamai negebėtų ieškovei išmokėti pusės turto vertės sumos, tuo tarpu ieškovė iškart po šalių ginčo išsprendimo išmokėtų atsakovui pusės buto vertės sumą. Kadangi ieškovė sumokėjo aptarto dydžio šalių prievolės likutį bankui, todėl šia suma mažintinas atsakovui mokėtinos kompensacijos dydis, tokiu būdu jam išmokant 35 869,25 Eur.

Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė su ieškiniu sutinkantis iš dalies, pažymėdamas, jog sutinka, kad turtas būtų atidalintas ieškovei priteisiant butą natūra, jam išmokant kompensaciją, tačiau iš dalies nesutinka su kompensacijos dydžiu, kadangi už savo turto dalį norėtų gauti ne ieškovės apskaičiuotą sumą, o 38 000,00 Eur – 40 000,00 Eur. Kaip priežastį dėl didesnės mokėtinos kompensacijos nurodė tai, kad jis šalių bendro gyvenimo metu, t. y. nuo 2015 m. iki 2022 m. apmokėdavo visus su butu susijusius mokesčius (tiek komunaliniams mokesčiams, tiek paskolos mokėjimui skirtas sumas), taip pat už savo asmenines lėšas reguliariai atlikdavo buto remontą, kuris, atsakovo vertinimu, kainavo 3 000,00 Eur, iš kurių: 1 000,00 Eur – remontui skirtos medžiagos ir apie 2 000,00 Eur – įvertintinos jo paties remontui skirtos laiko sąnaudos; nurodytoms aplinkybėms įrodymų neturi. Pažymėjo, kad buto įsigijimui kiekviena šalis panaudojo ne ieškovės nurodyto dydžio, o po 3 000,00 Eur asmeninių lėšų. Bute gyveno kartu taikiai, nuo jo įsigijimo momento iki 2022 m., kuomet ieškovė susirado kitą vyrą. Patvirtino, kad ieškovė sumokėjo 2 231,70 Eur dydžio paskolos likutį, taip pat nurodė, kad ieškovės nurodyta buto vertė – 74 200,00 Eur gali būti ir reali, tačiau labiau nurodė to nežinantis, kadangi tuo nesidomėjęs ir panašaus nekilnojamojo turto skelbimų nežiūrėjęs. Šioje vietoje teismas pažymi, jog vykusio 2024 m. sausio 24 d. parengiamojo posėdžio metu atsakovas nurodė nesutinkantis su ieškovės į bylą pateiktu buto vertinimu, todėl teismas atsakovui siūlė pateikti jo poziciją atitinkantį turto vertinimą arba prašyti byloje atlikti teismo ekspertizę, tačiau atsakovas to nepadarė, nurodydamas, jog neturi piniginių lėšų nei nekilnojamojo turto vertinimams, nei advokato samdymams (teismas išaiškino atsakovui teisę kreiptis nemokamos antrinės teisinės pagalbos). Atsakovas taip pat nurodė, kad jo gaunamos pajamos per mėnesį sudaro apie 1 000,00 Eur, be to, šalių nepilnamečiam vaikui priteistą išlaikymą dėl ieškovės kaltės išieško antstolis, tad galimybės išmokėti ieškovei jai priklausančios buto dalies vertės sumą neturėtų. Kadangi teismo posėdžio metu atsakovas minėjo ir reikalavimus iš ieškovės priteisti jo anksčiau sumokėtus su butu susijusius mokesčius, teismas, kaip ir ankstesniuose posėdžiuose, išaiškino atsakovui teisę byloje formuluoti savarankiškus reikalavimus teikiant priešieškinį arba atitinkamai kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka nauju ieškiniu dėl piniginių lėšų priteisimo, kt.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas ne kartą siūlė atsakovui R. B. pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, tačiau atsakovas atsisakė pasinaudoti advokato ar advokato padėjėjo pagalba, teikti duomenis. Teismas šios kategorijos bylose nėra aktyvus, todėl negali už atsakovą formuluoti atsikirtimų į ieškinį ar juolab įgyvendinti atsakovo savarankiškų reikalavimų realizavimo sąlygų ir (ar) pan.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovei A. M. ir atsakovui R. B. 2015 m. gegužės 21 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 2067 pagrindu priklauso po 1/2 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Šalys nebuvo ir nėra sudariusios santuokos, turi nepilnametį vaiką T. B. ir minėtą turtą įsigijo šeimos interesų tenkinimui, tikslu suteikti dukrai tinkamas gyvenimo sąlygas. Nekilnojamojo turto įsigijimui šalys panaudojo kiekvieno asmenines lėšas po 3 000,00 Eur / 4 000,00 Eur bei joms AB „Swedbank“ 2015 m. gegužės 21 d. suteiktą 15 500,00 Eur dydžio būsto paskolą. Šalys bute kartu gyveno nuo jo įsigijimo momento, t. y. 2015 m. gegužės 21 d. iki 2022 m. rugsėjo mėnesio, kuomet dėl besitęsiančių konfliktų tarp šalių, ieškovė su nepilnamete dukra išsikraustė iš namų ir tokiu būdu jau apie dvejus metus negali naudotis jai priklausančia buto dalimi, nors moka su jo išlaikymu susijusius mokesčius ir pan. Aplinkybes dėl šalių itin konfliktiškų santykių patvirtina tiek šalių teismo posėdžio metu išsakyti paaiškinimai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, pavyzdžiui, Alytaus apskrities vyriausiojo komisariato raštas „Dėl informacijos pateikimo“, šalių barnių video/garso įrašai, teismo nutartis dėl išlaikymo šalių nepilnamečiam vaikui, išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir gyvenamosios vietos nustatymo, kurios pagrindu išduotas vykdomasis raštas, kt. Atsakovas į bylą pateikė savo darbovietės, DNSB bei lankomų užsiėmimų įstaigų rašytines charakteristikas, kuriose jis vertinamas vien teigiamai, tačiau paminėtina, jog šie duomenys niekaip nekeičia byloje nustatytų aplinkybių dėl šalių tarpusavio santykių konfliktiškumo.

Ieškovė prašė atidalinti jai prikausančią buto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, jai priteisiant butą natūra, o atsakovui išmokant piniginę kompensaciją. Atsakovas sutiko su minėtais ieškovės reikalavimais.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ketvirtojoje knygoje įtvirtinti du skirtingi teisinius padarinius sukeliantys bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai: naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu tvarkos nustatymas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.81 straipsnis) ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnis). Esminis jų skirtumas, kad nustačius naudojimosi bendrąja nuosavybe tvarką bendrosios nuosavybės dalyviai ir toliau lieka bendraturčiais, tik įgyja teisę savarankiškai naudotis jiems paskirtomis daikto dalimis, tam tikras nekilnojamojo daikto dalis paprastai paliekant bendraturčiams naudotis bendrai, t. y. atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybė nepasibaigia, o atidalijus iš bendrosios dalinės nuosavybės ši teisė pasibaigia, buvę bendraturčiai tampa jiems paskirtų dalių savininkais ir kiekvienas iš jų naudojasi jam tekusia dalimi savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis) arba vienas (ar keli) iš bendraturčių tampa viso turto savininku, o kitam (kitiems) priteisiama kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis) arba nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis bendrąja daline nuosavybe valdomo namo patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise (CK 4.81 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose, pasisako, kad atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų. Atidalijimas galimas bendraturčių tarpusavio susitarimu arba kai bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo, teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik nesant tokio atidalijimo galimybės, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata yra bendrojo reikalavimo atidalyti daiktą išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteisiama kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008, 2011-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011).

Teismas, parinkdamas optimaliausią atidalijimo būdą, turi diskrecijos teisę, kurią įgyvendina vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais. Sprendžiant dėl atidalijimo būdo teismas turi pasirinkti atidalijimo būdą, kuris geriausiai apgintų bendraturčių teises, taip pat nepaneigtų nė vieno iš bendraturčių teisės į jam priklausančią dalytino turto dalį. Turto atidalijimo būdo parinkimas yra ne tik ginčo šalių, bet ir teismo diskrecijos teisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2009).

Bendrosios dalinės nuosavybės objekto valdymo, juo naudojimosi ir disponavimo bendraturčių sutarimu principas (CK 4.75 straipsnis) leidžia daryti išvadą, kad piniginės kompensacijos sumokėjimas vietoje daikto dalies išskyrimo natūra yra leistinas, esant atidalijamo bendraturčio (ar kelių bendraturčių) sutikimui. Jeigu nėra bendraturčių sutarimo dėl šio nuosavybės teisės įgyvendinimo būdo, tai jis paprastai gali būti taikomas, minėta, tik tuo atveju, kai nėra galimybės nei atidalyti turtą natūra nepadarius jam neproporcingos žalos, nei nustatyti naudojimosi bendru turtu tvarką. Tai reiškia, kad šis atidalijimo būdas yra subsidiaraus, išimtinio pobūdžio.

Byloje nėra ginčo, kad daikto natūra atidalinti neįmanoma, nes butas yra nedalus ir nėra galimybės atidalinti patalpas į atskirus turto objektus, kurie atitektų buto bendraturčiams, be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Taip pat byloje nėra ginčo, kad ieškovė apie du metus bute gyventi negali dėl konfliktų su atsakovu. Nagrinėjamu atveju negalima nustatyti ir naudojimosi daiktu tvarkos, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią itin konfliktišką situaciją (konfliktai tik didėtų, nes šalims tektų naudotis bendromis patalpomis), todėl vienintelis galimas turto padalinimo būdas būtų išmokėjimas kompensacijos pinigais, ko reikalavo ne tik ieškovė, bet su tuo sutiko ir atsakovas, pažymėdamas, jog pats išmokėti ieškovei piniginės kompensacijos negebėtų.

Taigi ieškovė prašė ginčo turtą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, jai priteisiant turtą natūra, o atsakovui išmokant 35 869,25 Eur piniginę kompensaciją. Iš byloje esančio 2024 m. balandžio 15 d. ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad joje yra 35 793,44 Eur suma, taigi ieškovė iškart galėtų pilnai atsiskaityti su atsakovu. Tačiau pažymėtina, kad su minėtos kompensacijos dydžiu atsakovas nesutiko, kadangi jo vertinimu, kompensacija turėtų sudaryti 38 000,00 Eur / 40 000,00 Eur sumą.

Tokiu atveju, kai atidalijama vienam bendraturčiui sumokant kompensaciją, turi būti nustatyta bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto rinkos kaina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu ir pagal tai, atsižvelgiant į atidalijamo bendraturčio dalies dydį, apskaičiuojama jam priteistinos kompensacijos suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2012). Vertinant nekilnojamąjį turtą, gali būti remiamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, taip pat individualaus vertinimo išvadomis.

Ieškovė, įrodinėdama buto vertę, pateikė į bylą turto vertintojo J. P. IĮ atliktą nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 3050, pagal kurią šalių buto, adresu (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2024 m. balandžio 25 d. yra 74 200,00 Eur, su kurios nustatymu teismas nesutikti neturi jokio pagrindo. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad teismas atsakovui siūlė į bylą pateikti pilnai jo poziciją atitinkantį buto įvertinimą ar prašyti teismo skirti teismo ekspertizę, tačiau atsakovas šiuo klausimu išliko pasyvus, galiausiai iš esmės sutiko su ieškovės pateiktu buto rinkos vertės nustatymu, pažymėdamas, jog pats net nesidomėjo panašių į ginčo butų kaina, nežiūrėjo skelbimų ir pan. Tačiau kartu deklaratyviai nurodė, jog ieškovė turėtų jam išmokėti apie 3 000,00 Eur didesnę negu siūloma kompensacija, kadangi jis atliko turto remontą, kuriam reikalingos medžiagos kainavo 1 000,00 Eur, o jo atliktų darbų vertė sudarytų apie 2 000,00 Eur, taip pat mokėjo su butu susijusius mokesčius. Minėtus atsakovo argumentus teismas vertina kritiškai, nes nepaisant to, jog nurodytoms aplinkybėms pagrįsti atsakovas nepateikė visiškai jokių įrodymų, tačiau net klausiamas negebėjo atsakyti, ką ir už kokią kainą jis konkrečiai atliko, kokiu būdu ir metodais nustatė savo darbo ir laiko sąnaudas, ir pan. Pažymėtina, jog šalys civilinės bylos iškėlimo metu jiems banko suteiktos būsto paskolos nebuvo pilnai grąžinę, tačiau ieškovė bylos nagrinėjimo metu pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, jog atsakovui nustojus vykdyti įsipareigojimus bankui, šis iš jos sąskaitos išskaitė 163,32 Eur sumą, 2024 m. sausio 29 d. ieškovė grąžino bankui 2 231,70 Eur dydžio paskolos likutį ir išregistravo buto įkeitimą (hipoteką) (paslaugų kaina 66,47 Eur), tokiu būdu iš viso patyrė 2 461,49 Eur su butu susijusių išlaidų, atitinkamai kurių 1/2 dalies dydžiu pagrįstai mažina atsakovui mokėtinos kompensacijos dydį (2 461,49 Eur : 2 = 1 230,75 Eur).

Tokiu būdu, nustačius, jog buto vertė yra 74 200,00 Eur, atsakovui R. B. priklausančio buto 1/2 dalis, kas atitinka 37 100,00 Eur vertę, priteistina ieškovei A. M., o iš ieškovės atsakovo R. B. naudai priteistina 35 869,25 Eur kompensacija (37 100,00 Eur – 1 230,75 Eur).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė patyrė 1 511,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro: 110,00 Eur žyminis mokestis, 1,00 Eur jo sumokėjimo mokestis, 1 200,00 Eur išlaidos už advokatės teisines paslaugas, 200,00 Eur už turto vertinimo paslaugas. Tokiu būdu, patenkinus ieškinį, iš atsakovo R. B. priteistinos minėto 1 511,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos ieškovės A. M. naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93 straipsnis, 98 straipsnis), pažymint, jog nurodytos advokatės išlaidos vertinamos kaip protingos ir pateisinamos, įvertinus bylos eigą bei įrodymų, kuriuos šalys kiekviena turėjo teikti vadovaujantis joms CPK 12, 178 straipsniuose numatytomis pareigomis, teikimo eigą (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8 punktas, CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Šioje byloje išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 21,21 Eur, todėl ši suma priteistina iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 – 268 straipsniais, 270 straipsniu,

nusprendžia:

Patikslintą ieškinį tenkinti visiškai.

Atidalinti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir priteisti asmeninės nuosavybės teise ieškovei A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančią 1/2 buto dalį, įpareigojant atsakovą R. B. išsikelti iš buto su visais savo daiktais.

Priteisti iš ieškovės A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 35 869,25 Eur (trisdešimt penkių tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimt devynių eurų ir 25 ct) dydžio kompensaciją.

Priteisti ieškovės A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 511,00 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų vienuolikos eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 21,21 Eur (dvidešimt vieno euro 21 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą atsakovo pasirinktame banke, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5662, mokėjimo paskirtį – už procesinių dokumentų įteikimą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.