Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams; pagal BK 235 straipsnio 1 dalį 100 MGL, t.y. 13 000 Lt, dydžio bauda; pagal BK 236 straipsnio 1 dalį 100 MGL, t.y. 13 000 Lt, dydžio bauda; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Paskirtos bausmės subendrintos, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, 5 dalies 2 punkto, 6 dalies nuostatomis, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. Č. priteista 15 715,88 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB „V“ (duomenys pakeisti) naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad nuo 2008-06-16 būdamas UAB „V“ (duomenys pakeisti) (toliau - Bendrovė), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (2000-07-13 Nr. VIII-1835 redakcija) 37 straipsnio nuostatas, 2008-06-05 Bendrovės įstatų (toliau Įstatai) 5.3 punktą būdamas vienasmeniu Bendrovės valdymo organu ir veikdamas bendrovės vardu bei pagal 2008-09-18 su Bendrove, atstovaujama direktoriaus V. Č. , pasirašytą materialinės atsakomybės sutartį Nr. 9 būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtą ir perduotą automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdamas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 1 dalį („Juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai“), Įstatų 5.2 p. („Bendrovės valdymo organas privalo veikti Bendrovės ir akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų“), 2008-09-18 materialinės atsakomybės sutartį Nr. 9, kuria įsipareigojo saugoti šį automobilį nuo praradimo, 2011-09-09 Elektrėnų mieste, tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, už tyrimo metu nenustatytą atlygį pardavė jam patikėtą Bendrovei priklausantį automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, taip gavęs turtinės naudos pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą – 35 074,52 Lt vertės UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantį automobilį VW Touareg, tuo padarydamas UAB „V“ (duomenys pakeisti) didelę 35 074,52 Lt dydžio turtinę žalą.

V. Č. taip pat nuteistas už tai, kad 2011-09-10 13.00 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariate, adresu Islandijos pl. 209, Kaune, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, žinodamas, kad UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantis automobilis VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pagrobtas, melagingai pranešė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariatui apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t. y. kad 2011-09-10 laikotarpyje nuo 11.30 val. iki 12.30 val. minėtas automobilis buvo pagrobtas Savanorių pr. 375, Kaune, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00538-11 pagal BK 178 straipsnio 3 dalį.

V. Č. taip pat nuteistas už tai, kad, būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 straipsnį, 2011-09-10, laikotarpiu nuo 13.20 val. iki 13.40 val., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariate, adresu Islandijos pl. 209, Kaune, bei, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011-09-28, laikotarpiu nuo 09.10 val. iki 10.10 val., Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriuje, adresu Laisvės al. 24, Kaune, liudytojo apklausos metu davė melagingus parodymus apie automobilio vagystę, nurodydamas, kad 2011-09-10 laikotarpyje nuo 11.30 val. iki 12.30 val. Savanorių pr. 375, Kaune, buvo pagrobtas UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantis automobilis VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nors žinojo, kad minėtas automobilis pagrobtas nebuvo. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011-09-28, laikotarpiu nuo 10.30 val. iki 11.20 val., Savanorių pr. 375, Kaune, liudytojo parodymų patikrinimo vietoje metu V. Č. patvirtino savo liudytojo apklausų metu duotus žinomai melagingus parodymus.

V. Č. taip pat nuteistas už tai, kad nuo 2008-06-16 būdamas UAB „V“ (duomenys pakeisti), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, žinodamas, kad pagal 2011-07-04 su AB „Lietuvos draudimas“ sudarytą draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) Bendrovei priklausantis automobilis VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apdraustas 50 000 litų sumai, 2011-09-09 Elektrėnuose, tikslesnis laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, už tyrimo metu nenustatytą atlygį pardavęs jam patikėtą Bendrovei priklausantį automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, siekdamas apgaule Bendrovės naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – draudimo išmoką, 2011-09-10 kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariatą žinomai melagingai pranešdamas apie nebūtą automobilio vagystę bei Bendrovės 2008-06-05 įstatų 5.3 punkto pagrindu („Bendrovės vadovas išduoda ir atšaukia įgaliojimus Bendrovės darbuotojams ir kitiems asmenims vykdyti tas funkcijas ir atlikti tuos veiksmus, kurie yra jo kompetencijoje“) 2011-09-11 davė žodinį nurodymą direktoriaus pavaduotojui Š. L. , nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką, apie tariamą automobilio vagystę pranešti AB „Lietuvos draudimas“. Pastarajam šį nurodymą vykdant ir 2011-09-13 raštu pranešus AB „Lietuvos draudimas“ apie automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę bei paprašius išmokėti bendrovei draudimo išmoką – 45 000 Lt, pervedant ją į Bendrovės bankinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) , esančią AB „Swedbank“, taip pasikėsino apgaule Bendrovės naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – AB „Lietuvos draudimas“ priklausančius 45 000 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi draudimo bendrovė, gavusi duomenis apie 2011-10-13 pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-00538-11 dėl žinomai melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir melagingų parodymų davimo, atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliantas nuteistasis V. Č. savo kaltės, nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, 236 straipsnio 1 dalį ir už šias nusikalstamas veikas paskirtų bausmių neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apygardos teismo nuosprendį patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam V. Č. inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sudėties, V. Č. kaltės padarius šias nusikalstamas veikas, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Bylos duomenimis, nuteistojo V. Č. nurodoma 19358 Lt suma, kuria jis vertina pasisavintą UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantį automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra lygi šio automobilio, kaip ilgalaikio bendrovės turto, likutinei vertei, kurią įvykio dienai apskaičiavo UAB „V“ (duomenys pakeisti) vyr. buhalterė D. V. . Kaip matyti iš liudytojos D. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, o taip pat byloje esančių UAB „V“ (duomenys pakeisti) pateiktų paskaičiavimų, automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) likutinė vertė 19358 Lt buvo apskaičiuota taikant Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003-12-18 nutarimu Nr. 1 patvirtintu 12-uoju verslo apskaitos standartu „Ilgalaikis materialusis turtas“ nustatytą metų skaičiaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą (t. 1, b.l. 97, 116) bei Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą dvigubo balanso metodą (t. 2, b.l. 120-121, 135-136). Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 1 priedėliu, lengvųjų automobilių nusidėvėjimas buhalterinėje apskaitoje turi būti skaičiuojamas taikant ne minėtus metų skaičiaus ar dvigubo balanso metodus, bet Lietuvos Respublikos pelno mokesčio 18 straipsnio 5 dalyje numatytą tiesinį ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodą. Kad skaičiuojant ilgalaikio turto – lengvojo automobilio nusidėvėjimą turi būti taikomas būtent šis metodas, apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialistas Antonas Ilgevičius. Taigi, vadovautis UAB „V“ (duomenys pakeisti) pateiktais automobilio balansinės vertės paskaičiavimais nustatant V. Č. pasisavinto automobilio vertę apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo. Tuo tarpu kiti byloje surinkti duomenys apie UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausančio automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurį bendrovė įsigijo 2008-09-18 už 69 000 Lt, ir kurį 2011-09-09 V. Č. neteisėtai perleido tretiesiems asmenims, vertę nusikalstamos veikos padarymo metu, yra prieštaringi: automobilio savininkas UAB „V“ (duomenys pakeisti) ikiteisminio tyrimo metu kelis kartus teikė pažymas, kuriose nurodė iš esmės skirtingas šio automobilio vertes: 2011-09-19 bendrovės rašte nurodyta, kad šio automobilio vertė yra 70 000 Lt (t. 1, b.l. 31), 2011-11-29/1 rašte – kad 31803,48 Lt (t. 1, b.l. 32), o 2012-01-06 rašte jau teigiama, kad automobilio vertė yra 19358,64 Lt (t. 1, b.l. 33). Pažymėtina, jog atitinkamai pateiktiems dokumentams kito ir paties nuteistojo V. Č. pozicija dėl pasisavinto automobilio vertės: pranešdamas apie neva pagrobtą automobilį, pastarasis teigė, kad automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertė yra 80 000 Lt (t. 1, b.l. 69). Po to, kai jam buvo pranešta apie įtarimą dėl svetimo turto pasisavinimo, V. Č. parodė, kad anksčiau pateikti duomenys apie automobilio vertę nėra teisingi, automobilio vertė buvo 3180,48 Lt, nes jis buvo prastos techninės būklės ir nuolat remontuojamas, turėjo variklio, važiuoklės, atstumo jutiklių defektų, buvo didelė jo rida (t. 1, b.l. 11). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir teisme V. Č. ėmė teigti, jog visi anksčiau pateikti duomenys apie automobilio vertę yra klaidingi, tikroji jo vertė yra 19358,64 Lt (t. 1, b.l. 23, t. 2, b.l. 105-106). Be to, ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis V. Č. pateikė UAB „A“ (duomenys pakeisti) automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remonto sąmatą, iš kurios matyti, kad 2011-04-18 buvo planuojama atlikti šio automobilio remonto darbų už 52197 Lt (t. 2, b.l. 15, 16). Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo prašymu kaip liudytojas buvo apklaustas UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktorius A. P. , kuris parodė, kad UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantis automobilis VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo stipriai sudėvėtas, turėjo daug defektų, todėl dažnai remontuojamas. Kita vertus, iš byloje esančių AB „Lietuvos draudimo“ pateiktų duomenų matyti, jog sudarant automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį nuteistasis V. Č. nesutiko su draudimo bendrovės siūloma 41900 Lt šio automobilio draudimo suma. Jis teigė, kad draudžiamo automobilio vertė yra didesnė, nes jis yra labai geros būklės, maža jo rida, dėl to sudarant draudimo sutartį buvo nustatyta 50 000 Lt dydžio automobilio draudimo suma (t. 1, b.l. 66, t. 2, b.l. 111, 113-119). Iš VšĮ „Emprekis“, sudarančios naudotų transporto priemonių vidutinių kainų žinynus, pateiktų pažymų matyti, kad 2004 metų laidos automobilio VW Tuoareg vidutinė rinkos vertė Lietuvoje 2011 m. rugsėjo mėnesį buvo apytiksliai 41100 Lt, geresnės nei vidutinės techninės būklės toks automobilis 2011 m. liepos mėnesį galėjo kainuoti 50 000 Lt (t. 1, b.l. 41, 68). Taigi, įvertinęs tas aplinkybes, jog byloje esantys duomenys apie UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausančio automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertę nusikalstamos veikos padarymo metu yra prieštaringi, o šios bendrovės pateiktas automobilio likutinės vertės paskaičiavimas neatitinka Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatų, apygardos teismas, nustatydamas pasisavinto automobilio vertę, pagrįstai vadovavosi prokurorės nurodyta automobilio likutine verte, kuri buvo apskaičiuota pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje numatytą lengvojo automobilio, kaip ilgalaikio turto, nusidėvėjimo skaičiavimui taikomą tiesinį metodą, ir teisingai konstatavo, kad nuteistasis V. Č. padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje, nes pasisavino jam patikėtą UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantį automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio vertė – 35074,50 Lt viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai apygardos teismas pagrįstai tenkino prokurorės civilinį ieškinį ir iš V. Č. UAB „V“ (duomenys pakeisti) naudai priteisė neatlygintą šiai bendrovei nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos dalį, t.y. 15715,88 Lt.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2005, 2K-111/2008, 2K-10/2010, 2K-P-78/2012 ir kt.), taigi, nepagrįstas V. Č. apeliacinio skundo argumentas, kad jis, kaip vienintelis UAB „V“ (duomenys pakeisti) akcininkas, yra nuteistas už jam pačiam priklausančio turto pasisavinimą. Ta aplinkybė, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu atlygino dalį bendrovei padarytos turtinės žalos, įtakos jo veiksmų teisiniam vertinimui neturi, tai gali būti vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ką šiuo konkrečiu atveju apygardos teismas ir padarė.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje.

Apeliantas nuteistasis V. Č. , neneigdamas fakto, jog netrukus po to, kai jis melagingai pranešė policijai apie neva pavogtą UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantį automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bendrovės direktoriaus pavaduotojas Š. L. kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ su prašymu išmokėti draudimo išmoką dėl pavogto automobilio, teigia, kad jis, pranešdamas apie nebūtą minėto automobilio vagystę policijai, tikslo apgaule gauti draudimo išmoką neturėjo ir jokių nurodymų bendrovės darbuotojams dėl kreipimosi į draudimo bendrovę nedavė. Tačiau toks nuteistojo aiškinimas prieštarauja, visų pirma, jo paties parodymams apie įvykio aplinkybes, duotiems ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Bylos duomenimis, teisminio bylos nagrinėjimo metu V. Č. parodė, kad įmonėje buvo sunki finansinė padėtis, automobilis VW Touareg buvo techniškai netvarkingas, todėl jam kilo mintis parduoti automobilį ir pranešti apie nebūtą automobilio vagystę. Apie automobilio vagystę jis pranešė savo pavaduotojui Š. L. ir bendrovės buhalterei, pasakė Š. L. kreiptis į draudimo bendrovę. Žinojo, kad automobilis buvo draustas vagystės atveju, todėl gaus išmoką. Pinigai būtų išmokėti įmonei, kurioje buvo sunki finansinė padėtis. (t. 2, b.l. 105-106). Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis šiek tiek plačiau paaiškino įvykio aplinkybes. Jis parodė, kad buvo iš anksto suplanavęs kreiptis į policiją dėl automobilio VW Touareg vagystės, o vėliau tikėjosi gauti draudimo išmoką, kadangi automobilis buvo draustas Kasko draudimu draudimo bendrovėje „Lietuvos draudimas“. Toks sumanymas jam kilo dėl to, kad įmonėje buvo prasta finansinė padėtis, o pats automobilis buvo techniškai netvarkingas. Sekančią dieną po kreipimosi į policiją, t. y. 2011-09-11, jis išvyko iš Lietuvos, todėl paskambino UAB „V“ (duomenys pakeisti) buhalterei ar savo pavaduotojui Š. L. , tiksliai neprisimena, ir pasakė, kad buvo pavogtas bendrovės automobilis bei nurodė kreiptis į draudimo bendrovę ir pranešti apie vagystę. (t. 2, b.l. 5-6). Tokias nuteistojo V. Č. nurodytas aplinkybes patvirtina liudytojo Š. L. parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu, kad bendrovėje jis buvo atsakingas už draudimą, todėl, kai direktorius pranešė apie automobilio vagystę, jis kreipėsi dėl draudimo išmokos ir nurodė tokias automobilio vagystės aplinkybes, kokios jam buvo žinomos iš direktoriaus V. Č. žodžių (t. 2, b.l. 124-125), bei šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kad į draudimo bendrovę „Lietuvos draudimas“ su rašytiniu prašymu dėl draudimo išmokos automobilio vagystės atveju jis kreipėsi bendrovės direktoriaus V. Č. nurodymu, draudimo bendrovei nurodė tokias automobilio vagystės aplinkybes (data, laikas, vieta), kokias jam pasakė V. Č. (t. 1, b.l. 87). Liudytoja D. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2011-09-12 jai paskambino direktoriaus pavaduotojas Š. L. , kuris pasakė, kad 2011-09-10 Kauno mieste buvo pavogtas jų bendrovės automobilis VW Touareg ir kad dėl pavogto automobilio reikia kreiptis į draudimo bendrovę. Ji apie įvykį draudimo bendrovei pranešė telefonu, o sužinojusi, kokių reikia dokumentų, juos surinko ir elektroniniu paštu išsiuntė Š. L. , kuris sekančią dieną dėl automobilio vagystės į draudimo bendrovę kreipėsi raštu (t. 1, b.l. 88-89, t. 2, b.l. 135-136). Iš byloje esančio Š. L. prašymo AB „Lietuvos draudimas“ matyti, jog 2011-09-13, t.y. praėjus kelioms dienoms po to, kai nuteistasis V. Č. pranešė policijai apie nebūtą automobilio vagystę, Š. L. bendrovės vardu kreipėsi į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos už pavogtą UAB „V“ (duomenys pakeisti) automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išmokėjimo (t. 1, b.l. 61-62). Taigi, įvertinęs pirmiau aptartus vienas kitą papildančius faktinius duomenis, apygardos teismas, visiškai pagrįstai konstatavo, kad nuteistasis V. Č. , melagingai pranešdamas policijai apie bendrovei priklausančio ir draudimo bendrovėje „Lietuvos draudimas“ apdrausto automobilio vagystę bei duodamas nurodymus direktoriaus pavaduotojui Š. L. apie tariamą automobilio vagystę pranešti minėtai draudimo bendrovei, siekė apgaule bendrovės naudai įgyti draudimo išmoką. Vertinti tokią teismo išvadą kaip neatitinkančią byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, kaip kad teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Nors nuteistasis teigia, kad jam nebuvo žinoma draudimo sutartyje nurodyta automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo suma, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių teisminio bylos nagrinėjimo metu pateiktų AB „Lietuvos draudimas“ elektroninių laiškų, dėl šio automobilio draudimo į bendrovės draudimo konsultantę J. P. kreipėsi būtent V. Č. , kuris derėjosi, kad draudimo sutartyje būtų įrašyta didesnė, nei jos pasiūlyta šio automobilio draudimo kaina (t. 2, b.l. 111, 113-119). Netikėti šiais duomenimis nebuvo ir nėra jokio pagrindo, nes jie atitinka tiek ikiteisminio tyrimo metu AB „Lietuvos draudimas“ pateiktus duomenis apie tai, kad automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) draudimo sutarties sudarymo metu draudėjas nesutiko su vidutine automobilio verte, todėl buvo užklausta VšĮ „Emprekis“ ir su šia įstaiga suderinta 50 000 Lt automobilio vertė (2012-03-26 AB „Lietuvos draudimo“ raštas Nr. 1205012, t. 1, b.l. 66), tiek ir paties nuteistojo V. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad drausdamas bendrovės automobilį jis pageidavo, kad jo vertė draudimo liudijime būtų kuo didesnė, tuo jis buvo suinteresuotas, nes nelaimės ar vagystės atveju būtų didesnė draudimo išmoka. Taip jis stengiasi apdrausti ir kitus bendrovės automobilius (t. 2, b.l. 23). Be to, ir teisminio bylos nagrinėjimo metu V. Č. , neigdamas, jog prašė draudimo sutartyje įrašyti didesnę automobilio vertę, tuo pačiu patvirtino, kad draudėja automobilį įvertino 50 000 Lt, o jis – V. Č. su tokia verte sutiko (t. 2, b.l. 105). Taigi, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, o taip pat tai, kad nuteistasis V. Č. nuolat naudojosi UAB „V“ (duomenys pakeisti) automobiliu VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kaip pats patvirtino, turėjo patirties draudiminiuose santykiuose, apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tiek draudimo sutartyje įrašyta automobilio draudimo suma, tiek ir draudimo išmoka draudiminio įvykio atveju, kurios dydis buvo aptartas transporto priemonių draudimo liudijime Nr. (duomenys neskelbtini) (nurodyta 10 % išskaita nuo draudimo sumos), jam buvo gerai žinoma. Ta aplinkybė, jog sutartį su draudimo bendrove pasirašė bei dėl draudimo išmokos kreipėsi ne pats nuteistasis, kaip bendrovės direktorius, o jo pavaduotojas Š. L. , šios teismo išvados, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, nepaneigia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, kadangi vienas kitą papildantys pirmiau aptarti bei kiti apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti faktiniai duomenys patvirtina, jog nuteistasis V. Č. , melagingai pranešdamas apie nebūtą automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę policijai bei duodamas nurodymą direktoriaus pavaduotojui Š. L. kreiptis į draudimo bendrovę dėl draudimo išmokos, apgaule pasikėsino UAB „V“ (duomenys pakeisti) naudai įgyti AB „Lietuvos draudimas“ priklausančius 45000 Lt. Šios nusikalstamos veikos nuteistasis nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes draudimo bendrovė, gavusi duomenis apie 2011-10-11 pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 20-1-00538-11 dėl žinomai melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir melagingų parodymų davimo, atsisakė išmokėti draudimo išmoką. Taigi, šie nuteistojo V. Č. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį.

Kaip jau minėta, apygardos teismas nustatė, kad V. Č. 45000 Lt draudimo išmoką už neva pavogtą automobilį apgaule siekė įgyti UAB „V“ (duomenys pakeisti) naudai. Tai, kad teismas nuosprendyje kiekvieną kartą neakcentavo, jog išmoką nuteistasis siekė įgyti būtent bendrovės naudai ir pacitavo jo parodymus, kad jis nežinojo, kokią išmoką būtų gavęs, nesudaro pagrindo teismo argumentus šioje dalyje vertinti kaip prieštaringus.

Nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, buvo šališkas, tačiau kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, toks apelianto teiginys iš esmės yra susijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad apygardos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo kaltinamasis, ir priėmė jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti vertinama kaip patvirtinanti teismo šališkumą. Kitų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas objektyviąja ar subjektyviąja prasme, apeliantas nenurodė, teisėjų kolegija tokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Iš byloje esančio 2012-03-27 pranešimo apie įtarimą V. Č. matyti, jog pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį pastarajam ikiteisminio tyrimo metu buvo inkriminuojama, kad jis, būdamas UAB „V“ (duomenys pakeisti) direktoriumi, žinodamas, kad pagal 2011-07-04 su AB „Lietuvos draudimas“ sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bendrovei priklausantis automobilis VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 70000 Lt vertės, apdraustas 50000 Lt sumai, 2011-09-09, tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, už tyrimo metu nenustatytą atlygį pardavęs jam patikėtą UAB „V“ (duomenys pakeisti) priklausantį automobilį VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, siekdamas apgaule bendrovės naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – draudimo išmoką, 2011-09-10 kreipėsi į Kauno apskrities VPK Kauno m. Žaliakalnio policijos komisariatą žinomai melagingai pranešdamas apie nebūtą automobilio vagystę bei Bendrovės įstatų 5.3 p. pagrindu 2011-09-11 davė žodinį nurodymą direktoriaus pavaduotojui Š. L. , nežinančiam apie daromą nusikalstamą veiką, apie tariamą automobilio vagystę pranešti AB „Lietuvos draudimas“. Pastarajam šį nurodymą vykdant ir 2011-09-13 raštu pranešus AB „Lietuvos draudimas“ apie automobilio VW Touareg, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę bei paprašius išmokėti bendrovei draudimo išmoką – 45000 Lt, pervedant ją į bendrovės bankinę sąskaitą, pasikėsino apgaule bendrovės naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – AB „Lietuvos draudimas priklausančius 45 000 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi draudimo bendrovė, gavusi duomenis apie 2011-10-13 pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl žinomai melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą ir melagintų parodymų davimo, atsisakė išmokėti draudimo išmoką (t. 2, b.l. 21-22). Analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybės išdėstytos ir kaltinamajame akte (t. 2, b.l. 64). Taigi, nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad apygardos teismas, padaręs išvadą, jog jis, pasitelkdamas Š. L. , kuriam nebuvo žinoma apie daromą nusikaltimą, pasikėsino apgaule įgyti 45000 Lt dydžio draudimo išmoką, išėjo iš kaltinimo ribų ir nuteisė jį už nusikalstamas veikas, kurios jam nebuvo inkriminuojamos.

Apygardos teismo nuosprendis V. Č. atžvilgiu keičiamas dėl nuteistajam netinkamai pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir laikydamasis kitų šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau specialiai įstatymo numatytais atvejais teismas gali paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytą. Tokia galimybė įtvirtinta BK 62 straipsnyje ir BK 54 straipsnio 3 dalyje. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina, jog įstatymas nereikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. Teismo išvada, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, paprastai daroma tada, kai nustatomos tokios aplinkybės, kurios rodo žymiai mažesnį tiek kaltininko padarytos nusikalstamos veikos, tiek jo asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-279-2011 ir kt. ).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria apygardos teismo išvadai, jog byloje nėra nustatyta sąlygų visuma, būtina BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatų taikymui. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė gali būti skiriama tik tada, kai konstatuojama, jog egzistuoja šių sąlygų visuma: 1) asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie nusikalstamą veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė, gali būti skiriama, kai: 1) yra mažiausiai dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybė; 2) bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta; 3) yra bent viena iš šio straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nurodytų aplinkybių. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2007, 2K-511/2010, 2K–289/2011 ir kt.). Taigi, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog vien nuoširdaus gailėjimosi ir padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką pakanka BK 62 straipsnio taikymu.

Šiuo konkrečiu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad V. Č. pats savo noru atvyko ar pranešė apie padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, taigi taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatas nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Nors nuteistasis iš dalies atlygino nusikalstamais veiksmais pasisavinant svetimą turtą padarytą žalą, prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau nėra nei vienos iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose numatytų sąlygų, būtinų šio baudžiamojo įstatymo taikymui. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog jis vienas išlaiko šeimą, kurioje auga mažametis vaikas, tačiau byloje nėra jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų, jų nuteistasis nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau dėl šio nusikaltimo yra tik viena nuteistojo V. Č. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliaciniame skunde V. Č. teigia, kad jis ne tik prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi, bet ir padėjo išaiškinti jo padarytas nusikalstamas veikas, kas rodo, jog yra ne viena, o kelios jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka, su nuteistojo argumentu, kad jis, duodamas parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas, padėjo jas išaiškinti. Tačiau pažymėtina, jog teismų praktikoje laikoma, kad kiekviename iš BK 59 straipsnio 1 dalies 1-13 punktų, taip pat ir šios dalies 2 punkte, numatoma tik po vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-379/2010, 2K-484/2013). Taigi, taikyti nuteistojo V. Č. atžvilgiu BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas taip pat nėra įstatyminio pagrindo.

Kita vertus, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo padarytų nusikaltimų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, pobūdį, šių nusikalstamų veikų bei V. Č. asmenybės pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, daro išvadą, jog yra pagrindas nuteistojo V. Č. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Bylos duomenimis, V. Č. padarė keturias nusikalstamas veikas: du nesunkius nusikaltimus teisingumui, numatytus BK 236 straipsnio 1 dalyje ir 235 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 3 dalis), ir du sunkius nusikaltimus nuosavybei, numatytus BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (BK 11 straipsnio 5 dalis). Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad visi keturi nusikaltimai buvo iš anksto suplanuoti, jais nuteistasis siekė gauti turtinės naudos sau ir savo vadovaujamai bendrovei. Kita vertus, visi nusikaltimai buvo padaryti per pakankamai trumpą laikotarpį, trys iš jų sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, kadangi nuteistasis V. Č. , melagingai pranešdamas policijai apie žinomai nebūtą nusikaltimą ir duodamas melagingus parodymus apie automobilio vagystę, iš esmės įgyvendino vieningą nusikalstamą sumanymą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, t.y. draudimo išmoką. Nuteistojo V. Č. pasisavinto svetimo turto vertė nežymiai viršija BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą, turtinė žala šiuo nusikaltimu padaryta uždarajai akcinei bendrovei, kurios vienintelis akcininkas yra pats nuteistasis V. Č. . Be to, pranešus apie įtarimą dėl svetimo turto pasisavinimo, pastarasis atlygino didesnę dalį nusikalstamais veiksmais UAB „V“ (duomenys pakeisti) padarytos turtinės žalos (t. 1, b.l. 98). Nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, reali žala šiuo nusikaltimu nebuvo padaryta. Bylos duomenimis, nuteistasis V. Č. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs visas keturias jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, duodamas parodymus nurodė visas esmines jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tuo padėdamas išaiškinti jo padarytus nusikaltimus, ir nuoširdžiai dėl savo veiksmų gailėjosi. Kad jis neigiamai vertina savo veiksmus, V. Č. patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Taigi, visos šios aplinkybės teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, jog V. Č. iš tiesų kritiškai vertina savo neteisėtus veiksmus, ir kad ikiteisminis tyrimas bei teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė nuteistajam teigiamą poveikį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis V. Č. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumai už ankstesnius nusikaltimus yra išnykę (t. 2, b.l. 27), todėl jis laikomas neteistu. Jis buvo baustas administracine tvarka, tačiau visos jam paskirtos administracinės nuobaudos susijusiosios su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, be to, paskutinis pažeidimas fiksuotas 2009 m. liepos 27 d. (t. 2, b.l. 30-36), po šių nusikaltimų padarymo naujų nusikaltimų ar teisės pažeidimų nuteistasis nepadarė. V. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu dirba UAB „V“ (duomenys pakeisti) direktoriumi ir yra vienintelis šios bendrovės akcininkas, charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b.l. 37-38, t. 2, b.l. 129), turi šeimą. Taigi, įvertinusi V. Č. padarytų nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, pobūdį bei pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamų veikų padarymo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir švelniausių BK 183 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies sankcijose numatytų bausmių paskyrimas šiam nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šiuo konkrečiu atveju atsižvelgtina ir į UAB „V“ (duomenys pakeisti) interesus, kadangi paskyrus nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, sumažėtų pastarojo galimybės atlyginti nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į visas pirmiau aptartas aplinkybes, BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti pasiekti V. Č. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, pritaikius 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskiriant baudos bausmes, jų dydžius nustatant mažesnius už BK 47 straipsnio 3 dalies 4 dalyje nustatytą šios bausmės vidurkį. Kadangi, kaip jau minėta, nusikaltimai, numatyti BK 236 straipsnio 1 dalyje, 235 straipsnio 1 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį, V. Č. už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės bendrinamos taikant bausmių apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį pakeisti:

V. Č. , pripažintam kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 120 MGL (15600 Lt) dydžio baudą.

V. Č. , pripažintam kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirti 130 MGL (16900 Lt) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, V. Č. šiuo nuosprendžiu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirtą 120 MGL (15600 Lt) dydžio baudą, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtą 130 MGL (16900 Lt) dydžio baudą subendrinti su Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda ir pagal BK 236 straipsnio 1 dalį paskirta 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 150 MGL (19500 Lt) dydžio baudą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.