Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindiniai suėmimo vykdymo režimo reikalavimai yra šie: asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas (1 punktas); nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra (2 punktas); asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, laikymas atskirai šio įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka (3 punktas). SVĮ 10 straipsnyje numatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: 1) vyrai – atskirai nuo moterų; 2) nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; 3) suimtieji – atskirai nuo nuteistųjų; 4) asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių; 5) suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, anksčiau neatlikę laisvės atėmimo bausmės, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 6) nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 7) asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 8) asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 9) asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 1 dalį, nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems (1 p.); palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją (2 p.); padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą (3 p.); padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (4 p.). Pagal minėto straipsnio 3 dalį, izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (BVK 70 str. 4 p.).

Teismas, įvertinęs Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse nustatytą teisinį reglamentavimą, pažymi, kad minėtose teisės normose paminėtų kriterijų (tiek kardomojo kalinimo, tiek bausmių vykdymo) imperatyvus pobūdis reiškia, jog pirmiausia jų laikymąsi privalo užtikrinti laisvės atėmimo įstaigos administracija. Už režimo laikymąsi yra atsakinga atitinkama valstybės institucija, taigi ji turi pareigą imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar asmuo nepriklauso asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai ir tokius asmenis laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjas 2019-12-27 į laisvės atėmimo vietą pateko pirmą kartą. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai įsiteisėjusiame 2020-08-17 nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-898-1104/2020 (duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“) pažymėjo, kad iki 2019-12-27 pareiškėjui V. S. buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės jų vykdymą atidedant. Kadangi kaltinamasis ir toliau darė nusikalstamas veikas, todėl 2019-12-27 nutartimi, paskutiniu nuosprendžiu paskirtas bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir V. S. buvo pasiųstas atlikti realios laisvės atėmimo bausmės. Minėtais duomenimis nustatyta, kad iki 2019-12-27 pareiškėjas į laisvės atėmimo vietų įstaigą nebuvo patekęs. Vadinasi, pagal SVĮ 10 straipsnio 4 punktą, pareiškėjas turėjo būti laikomas atskirai nuo asmenų, kurie yra anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes. Todėl vertinant pareiškėjo argumentų pagrįstumą svarbu nustatyti, ar su juo vienoje kameroje laikyti asmenys anksčiau atliko su laisvės atėmimu susijusias bausmes.

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų (b. l. 83) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus keturvietėje kameroje kartu su šiais asmenimis: V. P. (gim. (duomenys neskelbtini)), A. J. ((duomenys neskelbtini)), M. F. (gim. (duomenys neskelbtini)), E. S. (gim. (duomenys neskelbtini)).

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų bazės duomenys patvirtina pareiškėjo argumentus, kad su juo vienoje kameroje laikyti asmenys anksčiau atliko su laisvės atėmimu susijusias bausmes. Minėtais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-11-05 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1738-295/2013 V. P. buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. M. F. laisvės atėmimo bausmės buvo skirtos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-16 nuosprendžiu, 2017-09-14 nuosprendžiu ir kt. E. S. laisvės atėmimo bausmė buvo skirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu. A. J. laisvės atėmimo bausmė buvo skirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-09-29 nuosprendžiu.

Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-12-27 iki 2020-02-10, iš viso 45 paras, atliko kardomąjį kalinimą - suėmimą Pravieniškių PN-AK 3-jo sektoriaus kameroje kartu su ne kartą teistais asmenimis, nors pats pareiškėjas iki tol nebuvo atlikęs su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Pažymėtina, kad pagal SVĮ 10 straipsnio 4 punktą, pareiškėjas turėjo būti laikomas atskirai nuo minėtų asmenų, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotini neteisėti atsakovės atstovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos veiksmai, paskyrus pareiškėją į kamerą neatsižvelgiant į izoliavimo reikalavimus.

Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad jis buvo apgyvendintas su ŽIV infekuotais ir dvigubai vyresniais asmenimis.

Teismas pažymi, kad galiojantis reglamentavimas nenumato pilnamečių nuteisųjų skirstymo į kameras pagal amžių, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami.

Vadovaujantis SVĮ 10 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kamerose atskirai nuo kitų laikomų asmenų uždaromi asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze. Reikalavimo izoliuoti sergančiuosius kitomis ligomis teisės aktuose nenumatyta. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas taip pat įtvirtina, kad atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra padaręs išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz., 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012, 2016 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-492/2016). Teisės aktai nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos.

Pareiškėjas skunde taip pat abkstrakčiai reiškė pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizuavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų ir jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio provokuojant nuteistuosius, yra atmestini.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pareiškėjas nurodo, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jis patyrė gilius išgyvenimus, įtampą, nerimą, sveikatos pablogėjimą, turėjo vartoti raminamuosius vaistus, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie nustatyto pažeidimo (45 paras paskyrus pareiškėją į kamerą neatsižvelgiant į nustatytus asmenų izoliavimo reikalavimus) poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl netinkamų įkalinimo sąlygų įtakos pareiškėjo sveikatai, į bylą nebuvo pateikta. Tačiau įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, teismo vertinimu, pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), ar, kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. S. (V. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.