Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios individualios įmonės „Montela“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-113-267/2016 pagal bankrutavusios individualios įmonės „Montela“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Katalonija“, prašymą dėl pritaikytų visų areštų bei taikomų apribojimų bankrutuojančios įmonės sąskaitai panaikinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Bylos esmė

Atsakovė bankrutavusi individualioji įmonė (toliau – BIĮ) „Montela“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Katalonija“, kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti visus areštus bei taikomus apribojimus BIĮ „Montela“ bankroto administratoriaus atidarytai a/s Nr. LT227300010123446807, esančiai Swedbank, AB, bankas bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti pareiškėjui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šiaulių skyriui taikyti priverstinį lėšų nuskaitymą minėtai atsiskaitomajai sąskaitai, skirtai bankroto procedūroms vykdyti. Teigė, jog pareiškėjas VSDFV Šiaulių skyrius nepagrįstai taiko priverstinį lėšų nuskaitymą (b. l. 1–2).Pareiškėjas VSDFV Šiaulių skyrius prašė bankroto administratorės prašymą atmesti. Teigė, kad IĮ „Montela“ už įmonės savininką N. B. nuo 2015 m. sausio 1 d. kas mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos privalo mokėti savarankiškai dirbančio VSD įmokas (b. l. 9–11).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi atsakovės BIĮ „Montela“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Katalonija“ prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad IĮ „Montela“ savininkas N. B. privalomai turėjo būti apdraustas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytų rūšių socialiniu draudimu ir IĮ „Montela“ privalėjo apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti socialinio draudimo įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nėra nuostatos, draudžiančios išieškoti mokesčius ar kitas privalomąsias įmokas, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo. Bankroto administratorius nekvestionavo aplinkybių, kad IĮ „Montela“ už įmonės savininką N. B. teisės aktų nustatytais terminais nesumokėjo 2015–2016 m. valstybinio socialinio draudimo įmokų, t. y. privalomų įmokų, atsiradusių po bankroto bylos IĮ „Montela“ iškėlimo (2013 m. birželio 7 d.). Todėl teismas sprendė, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu VSDFV Šiaulių skyrius turėjo teisę duoti nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas nurašyti iš IĮ „Montela“ sąskaitos kredito įstaigoje ir šiuos VSDFV Šiaulių skyrius veiksmus nėra pagrindo laikyti neteisėtais (b. l. 14–15).

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovė BIĮ „Montela“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Katalonija“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pagal VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punktą individuali įmonė, mažoji bendrija ar ūkinė bendrija įmokų nemoka, jeigu veiklos laikinai nevykdo ir yra tai deklaravusi Mokesčių administravimo įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal ĮBĮ 30 straipsnio 3 dalį nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos įmonė netenka teisės vykdyti ūkinę komercinę veiklą. Nuo 2013 m. spalio 24 d. BIĮ „Montela“ yra bankrutavusi ir ūkinės veiklos vykdyti negali. Taip pat atsakovė negali deklaruoti savo veiklos sustabdymo (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko įsakymo Nr. AA-135 „Dėl mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo“ patvirtintų taisyklių 34² punktas). Likvidavimo proceso metu taikomas išieškojimas už įmokas, kurios yra priskaičiuotos bankrutavusiai įmonei už jos savininką, pažeidžia BIĮ „Montela“ pirmos eilės kreditorių teises, nes antros eilės kreditoriui yra suteikiama pirmenybė. Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalį tik administratoriui yra suteita teisė naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir (ar) juo disponuoti ir nei vienas kreditorius negali perimti įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta ĮBĮ (b. l. 17–19).Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas VSDFV Šiaulių skyrius prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamąją pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais: Bankrutavusios įmonės statusas nėra numatytas tarp VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų išimčių, leidžiančių kas mėnesį nemokėti VSD įmokų nuo MMA, taip pat nėra duomenų, kad nuo 2015 m sausio 1 d. apskaičiuojant VSD įmokų prievolę BIĮ „Montela“ gali būti taikomos VSDĮ 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytos išimtys, todėl bankrutavusi įmonės už savo savininką N. B. nuo 2015 m. sausio 1 d. kas mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos privalo mokėti savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokas.BIĮ „Montela“ už įmonės savininką teisės aktų nustatytais terminais nesumokėjo VSD įmokų, paskaičiuotų už 2015 ir 2016 metus, todėl pareiškėjas į BIĮ „Montela“ sąskaitą, skirtą atsiskaitymui su kreditoriais, pateikė mokėjimo nurodymus.Šiuo atveju už bankrutavusios įmonės savininką kas mėnesį priskaičiuojama VSD įmokų suma yra sudėtinė administravimo išlaidų dalis (b. l. 21–23).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl faktinių aplinkybių

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Šiaulių apygardos teismo 2013 m. birželio 7 d. nutartimi IĮ „Montela“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „Administravimas“. Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartimi pripažinta BIĮ „Montela“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; 2015 m. spalio 13 d. nutartimi pratęstas BIĮ „Montela“ bankroto procedūros terminas iki 2016 m. balandžio 15 d.; 2016 m. kovo 17 d. nutartimi dar kartą pratęstas BIĮ „Montela“ bankroto procedūros terminas iki 2016 m. spalio 15 d. Pareiškėjas, VSDFV Šiaulių skyrius, vykdydamas einamųjų VSD įmokų skolos išieškojimą iš IĮ „Montela“ per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą (toliau – PLAIS) pateikė mokėjimo nurodymus, už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. (1446,43 Eur VSD įmokų ir 37,27 Eur delspinigių), į BIĮ „Montela“ sąskaitą Nr. LT227300010123446807, Swedbank, AB, bankas, skirtą atsiskaitymui su kreditoriais. Tarp šalių kilo ginčas, ar pareiškėjas VSDFV Šiaulių skyrius pagrįstai bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūros metu taikė išieškojimą už įmokas, kurios yra priskaičiuotos bankrutavusiai įmonei, už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., už jos savininką.

Dėl VSD įmokų (1 446,43 Eur) už bankrutavusios įmonės savininką mokėjimo

ĮBĮ reglamentuoja įmonių bankroto procesą (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis). ĮBĮ taikomas visiems juridiniams asmenims, įregistruotiems Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus biudžetines įstaigas, politines partijas, profesines sąjungas, religines bendruomenes ir bendrijas. Juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose gali būti nustatyti bankroto proceso ypatumai (ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalis). Kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis). ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis draudimą išieškoti skolas ne ginčo tvarka, nėra taikomas mokesčiams ir kitoms privalomosioms įmokoms.Valstybinio socialinio draudimo rūšis, socialiniu draudimu draudžiamų asmenų kategorijas, draudėjų ir apdraustųjų asmenų teises, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (toliau – VSDĮ). Pagal VSDĮ 4 straipsnio 3 dalį (2015 m. sausio 1 d. redakcija) individualių savininkai privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos gavę šio įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas pajamas. Pagal VSD įstatymo 7 straipsnio 1 punktą individualios įmonės savininko VSD įmokų bazę vienus metus nuo pirmosios veiklos pradžios sudaro individualios įmonės išsiimama individualios įmonės savininko asmeniniams poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos. Individualios įmonės savininko VSD įmokų bazę sudaro individualios įmonės išsiimama individualios įmonės savininko asmeninimas poreikiams lėšų suma, kuri deklaruojama valstybinei mokesčių inspekcijai kaip su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, jeigu VSD įmokas už šiuos asmenis yra sumokėjusi individuali įmonė. Individualios įmonės savininko bazę sudaro individualios įmonės Fondo valdybos prie su VMI nustatyta tvarka deklaruoto ir su jos teritoriniu skyriumi bei teritorine valstybine mokesčių inspekcija suderinto dydžio lėšų kalendoriniais metais išsiimama individualios įmonės savininko asmeniniams poreikiams, ir kuri kalendorinių metų mėnesį negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga. Remiantis VSDĮ 14 straipsnio 2 dalimi draudėjai privalo teisingai ir laiku apskaičiuoti bei mokėti įmokas pagal tarifus ir terminus, nustatytus VSD ir kitų įstatymų. VSDĮ 17 dalies 1 punktas nustato, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas įmokas gali priverstine tvarka duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas įmokas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 754 straipsnyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Vyriausybės 2005 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 647 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“, 112 punktas nustato, kad priverstine tvarka išieškomas Fondo biudžetui sumas kredito įstaigos nurašo pagal Fondo valdybos skyrių pateiktus mokėjimo nurodymus, kuriuose nurodomas teisinis pagrindas - sprendimas dėl išieškojimo priverstine tvarka (data ir numeris) iš visų draudėjų sąskaitų kredito įstaigose. Mokėjimo nurodymai, remiantis sprendimais dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka, kredito įstaigoms pateikiami, kai neperveda socialinio draudimo lėšų nustatytu laiku. Priverstinio poveikio priemonių taikymo patvirtintų Fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 21 d. Nr. V-32 „Dėl priverstinio poveikio priemonių taikymo patvirtinimo“, 17 punktas nustato, kad kai skolininkas turi sąskaitą (-as) kredito įstaigoje (-ose), Fondo valdybos teritorinis skyrius nuo skolos, didesnės eurai, atsiradimo momento per aštuonias darbo dienas privalo priimti sprendimą dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka (10 priedas arba 35 priedas) ir per PLAIS pateikti vykdyti mokėjimo kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai. Apibendrinus išdėstytą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad aplinkybė, jog VSD įmokas už savininką turi mokėti individuali įmonė, reiškia, kad ši prievolė bankroto proceso metu tenka individualiai įmonei, nes įstatymų leidėjas nenumatė galimybės, iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, jos prievoles mokėti VSD įmokas perkelti įmonės savininkui. Atitinkamai ir likviduojamos įmonės statusas nepatenka į VSDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas išimtis, kurios suteikia teisę BIĮ „Montela“ nuo 2015 m. sausio 1 d. kas mėnesį ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio paskutinės dienos, už savo savininką nemokėti VSD įmokų. Taigi, įmokas į VSDF biudžetą apeliantė privalėjo mokėti VSDĮ nustatyta tokių įmokų apskaičiavimo, išskaitymo ir mokėjimo tvarka (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje 2A-230/2008). Konstatuotina, kad VSDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu pareiškėjas turėjo teisę duoti nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas VSD 1 446,43 Eur dydžio įmokas nukreipti į apeliantės, kaip draudėjos, sąskaitą kredito įstaigoje ir šiuos pareiškėjo veiksmus nėra pagrindo laikyti neteisėtais. Atskirojo skundo argumentai, susiję su BIĮ „Montela“ veiklos nevykdymu atmestini kaip nepagrįsti, kadangi ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis draudimą išieškoti mokesčius ne ginčo tvarka, taikomas fizinių asmenų socialinio draudimo sumoms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo, tačiau ne dėl įmonės ūkinės veiklos. Kiti skundo argumentai neturi esminės reikšmės tinkamam klausimo išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad VSDF valdyba išnagrinėjusi bankroto administratoriaus skundą dėl Šiaulių skyriaus 2016-05-12 sprendimo Nr.(7.6)S-17842 „Dėl informacijos pateikimo“ ir veiksmų priskaičiuojant valstybinio socialinio draudimo įmokas, nustatė, kad skundas nepagrįstas, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka Fondo valdybos sprendimas nebuvo skųstas administraciniam teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.