- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-18
- Bylos Nr.
- 2A-230/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VSDFV Kėdainių skyriaus
- Kategorijos
- 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-414-544/2007 pagal ieškovo bankrutavusios Danieliaus Beleckio įmonės ieškinį atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kėdainių skyriui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau tekste – VSDFV) Kėdainių skyriui kreipėsi ieškovo bankrutavusios Danieliaus Beleckio įmonės administratorius ir prašė priteisti iš atsakovo VSDFV Kėdainių skyriaus 1 874, 98 Lt žalos atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškinyje nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2005 m. birželio 27 d. nutartimi Danieliaus Beleckio įmonei iškelta bankroto byla. Vykdant įmonės bankroto procedūrą, 2006 m. balandžio 7 d. buvo atidaryta sąskaita banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovas ūkinės komercinės veiklos nevykdė. Pardavus savininko butą, į minėtą sąskaitą buvo pervesta 41 000 Lt suma. 2007 m. balandžio 3 d. atsakovas, taikydamas priverstinio poveikio priemones, neteisėtai nurašė nuo minėtos sąskaitos 1 874,98 Lt einamųjų socialinio draudimo įmokų. Ieškovo teigimu, atsakovas neturėjo teisės perimti bankrutavusiai įmonei priklausančių lėšų, nes teisė valdyti, naudoti tokios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti yra suteikta tik administratoriui (Įmonių bankroto įstatymo 14 str. 1 d. 1 p.). Tokiais veiksmais atsakovas padaręs ieškovo kreditoriams 1 874,98 Lt žalą. Ieškinį ieškovas grindė CK 6.37, 6.210, 6.245, 6.246, 6.249, 6.251, 6.263 straipsniais.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir nusprendė priteisti iš atsakovo VSDFV Kėdainių skyriaus ieškovui bankrutavusiai Danieliaus Beleckio įmonei 1 874,98 Lt žalai atlyginti, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2007 m. rugsėjo 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 100 Lt advokato pagalbai apmokėti. Likusią ieškinį dalį teismas nusprendė atmesti.
Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, einamąsias įmokas nuo bankrutuojančios įmonės buhalteriui priskaityto darbo užmokesčio ne ginčo tvarka nusirašydamas nuo specialiai pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau tekste – ĮBĮ) 11 straipsnio 2 dalies 5 punktą atidarytos atskiros bankrutavusios įmonės sąskaitos lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais, nesilaikė imperatyvių įstatymo nuostatų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p., 11 str. 2 d. 3 p., 14 str. 1 d. 1 p., 14 str. 2 d.). Teismo manymu, įmokos į VSDF biudžetą laikytinos apskaičiuoto darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų sudėtine dalimi, todėl jos taip pat turi būti vertinamos kaip VSDFV atitinkamo skyriaus kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, kuris tenkintinas ĮBĮ nustatyta tvarka. Tik tokiu atveju, jei įmonė būtų vertusis komercine veikla ir dėl jos būtų atsiradę privalomų įmokų nuo įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė jas turėtų mokėti vadovaudamasi įstatymais (ĮBĮ 10 str. 7 d. 5 p.). Šios pareigos nevykdant, atsakovas būtų turėjęs teisę laiku nesumokėtas įmokas nusirašyti ne ginčo tvarka nuo sąskaitos, į kurią būtų gautos pajamos iš ūkinės veiklos. Šiuo atveju įmonė ūkine komercine veikla nesivertė, todėl Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos negali būti taikomos, nes šiuos santykius reglamentuoja specialus ĮBĮ, kuris yra speciali teisės norma. Teismas taip pat nurodė, kad tai, jog ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis draudimą išieškoti mokesčius ne ginčo tvarka, taikomas fizinių asmenų socialinio draudimo sumoms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo, tačiau ne dėl įmonės ūkinės veiklos, pripažįstama teismų praktikoje. Ši ĮBĮ nuostata yra specialioji norma, nes iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonės mokestinės operacijos atliekamos laikantis ĮBĮ numatytų procedūrų ir jokie nurašymai ne ginčo tvarka nuo bankrutuojančios bendrovės sąskaitos, kuri atidaryta banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais, negalimi. Nesumokėti privalomi mokesčiai gali būti nurašomi ne ginčo tvarka nuo bankrutuojančios įmonės sąskaitos, kurioje laikomos lėšos, gautos iš ūkinės veiklos, tęsiamos po bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad buhalterio pareigybę buvo nutarta patvirtinti nuo bankroto bylos iškėlimo iki likvidacinio balanso sudarymo. Likvidacinis balansas nesudarytas. 2006 m. rugsėjo 26 d. kreditorių susirinkimas nutarė sustabdyti buhalterei nustatyto atlyginimo skaičiavimą bei mokėjimą nuo 2006 m. rugsėjo 26 d., tačiau 2006 m. sausio 27 d. susirinkime kreditoriai nutarė buhalterei kas mėnesį mokėti pusę minimalaus atlyginimo - 275 Lt, įmokos į VSDFV biudžetą - 85,25 Lt nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki likvidacinio balanso sudarymo. 2007 m. balandžio 18 d. kreditoriai patvirtino administratoriaus ataskaitos dalį, kad buhalterė atleista iš darbo nuo 2007 m. vasario 28 d. teisėtai. Kreditorių susirinkimų nutarimų dalys, kuriais nustatyta, kad buhalterės pareigybė nustatoma iki likvidacinio balanso, nebuvo pakeistos, o darbo užmokesčio mokėjimas, pagal bylos duomenis, buvo sustabdytas tik dėl iškilusių neaiškumų dėl darbo užmokesčio dydžio. Todėl administratorius neturėjo pagrindo atleisti buhalterę ar jai nemokėti darbo užmokesčio nuo 2006 m. rugsėjo 26 d., nes tokio nutarimo kreditoriai nebuvo priėmę. Teismas taip pat nusprendė priteisti 5 proc. metines palūkanas, motyvuodamas tuo, kad šalys nėra nei verslininkai, nei privatūs juridiniai asmenys (CPK 6.37, 6.210 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas VSDFV Kėdainių skyrius prašo Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies patenkintas, panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Kreditorių susirinkime buvo patvirtina buhalterio pareigybė ir išlaidos jo išlaikymui. Darbo sutartis su buhaltere pasirašyta 2005 m. spalio 5 d. 2007 m. balandžio 27 d. administratorius Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai pervedė 1 092,15 Lt pajamų mokesčio už įdarbintą buhalterę, tačiau VSDFV biudžetui įmokų nemokėjo. Laikotarpis nuo 2005 m. sausio 5 d. iki 2007 m. vasario 28 d. yra įskaitytas į O. K. valstybinio socialinio draudimo stažą.
2. Nustatyta tvarka ir terminais nemokant įmokų, VSDFV Kėdainių skyrius turėjo teisę laiku nesumokėtas įmokas išieškoti priverstine tvarka nuo ieškovo sąskaitos kredito įstaigoje pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 14, 16 straipsnius, 36 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Asmenys, dalyvaujantys darbo rinkoje, pareigos mokėti socialinio draudimo įmokas atžvilgiu yra traktuojami vienodai.
3. Priskaitytos 1 874,98 Lt dydžio VSD įmokos turėjo būti sumokėtos, nes jos priskiriamos prie administravimo išlaidų (ĮBĮ 36 str.). Prašydamas įdarbinti darbuotoją, administratorius prisiėmė įsipareigojimus nustatytais terminais mokėti einamąsias socialinio draudimo įmokas bei riziką, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadidins kreditoriaus - VSDFV Kėdainių skyriaus įsiskolinimo. Įdarbinus buhalterį, einamųjų įmokų mokėjimas tampa privalomas ir jis negali būti įrašytas į kreditorinį įsiskolinimą. Einamosios įmokos, kaip administravimo išlaidos, apmokamos pirmiausia. Negalima tenkinti kreditorinių reikalavimų, kol nepadengtos administravimo išlaidos. Mokėti einamąsias įmokas, atsiradus lėšų, kreditorių pritarimo nereikia.
4. Teismas nepagrįstai priteisė 5 proc. metines palūkanas, kadangi jokia reali žala administratoriui padaryta nebuvo (CK 6.37 str.). VSDFV Kėdainių skyrius nesinaudojo svetimais pinigais, tai buvo einamųjų įmokų įsiskolinimas. Palūkanos administratoriui negali būti kaip kompensacija už praradimus, kadangi administratorius pats pažeidė ĮBĮ nuostatas. Be to, tai pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.).
5. Teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartį Nr. 3K-3-1052/2003, nes minėtoje nutartyje aptariamas ginčo dalykas - kreditorinis reikalavimas Vikaičių ŽŪB bankroto byloje, o šioje byloje ginčo dalykas yra priskaičiuotų einamųjų įmokų mokėjimas už įdarbintą buhalterę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio, reglamentuojančio bankroto administravimo išlaidų nustatymo, apmokėjimo ir disponavimo šiomis išlaidomis tvarką, trečiąja dalimi yra nustatyta, kad administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, susijusios su darbo santykiais išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto vertinimo, pardavimo, pavojingų atliekų priežiūros, tvarkymo ir laidojimo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla. Pagal to paties straipsnio pirmosios dalies nuostatą administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).
Taigi, įstatymas nustato, kad įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, susijusios su darbo santykiais išmokos yra priskiriamos bankroto administravimo išlaidoms ir turi būti apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo Danieliaus Beleckio įmonė ūkinės veiklos nevykdė. Šios aplinkybės apeliantas neginčija. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad buhalterio pareigybę bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas patvirtino laikotarpiui nuo bankroto bylos iškėlimo iki likvidacinio balanso sudarymo. Ši aplinkybė taip pat nėra ginčijama. Iš byloje esančio administravimo išlaidų ataskaitos nuorašo (b.l. 19) bei apelianto pateikto kreditorių susirinkimo 2007 m. balandžio 18 d. protokolo Nr. 5 nuorašo matyti, kad atlyginimą buhalterei kreditoriai traktavo kaip administravimo išlaidų sudėtinę dalį ir nutarė jį išmokėti iš lėšų, gautų už parduotą bankrutuojančios įmonės savininko turtą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad buhalterės pareigybė bankrutuojančioje Danieliaus Beleckio įmonėje buvo patvirtinta bankroto procedūrų vykdymo laikotarpiui, kaip darbuotojo, kuriam būtina dalyvauti bankroto procese, pareigybė, todėl į darbą priimtai buhalterei priskaičiuotas atlyginimas (darbo užmokestis) yra sudėtinė bankrutuojančios, o šiuo metu – bankrutavusios įmonės, administravimo išlaidų dalis ir todėl turi būti išmokamas iš įmonės visų rūšių lėšų, tarp jų gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą (ĮBĮ 36 str. 1 d.).
Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau tekste -VSDĮ) 4 straipsnio nuostatą asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis privalomai draudžiami šio įstatymo 3 straipsnyje nustatytų rūšių socialiniu draudimu. Taigi, pagal sudarytą darbo sutartį priėmus į darbą buhalterę, ji privalomai turėjo būti apdrausta Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatytų rūšių socialiniu draudimu ir ieškovas, kaip darbdavys, taigi ir kaip draudėjas, nuo tos dienos, kurią į darbą priimta darbuotoja (buhalterė), kaip apdraustasis asmuo, pradėjo dirbti, privalėjo apskaičiuoti, išskaityti ir mokėti socialinio draudimo įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą (VSDĮ 9 str. 1, 2 d.), nepriklausomai nuo to, kad draudėjas yra bankrutuojanti įmonė.
Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmokos į VSDF biudžetą, apskaičiuotos nuo darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų, šiuo atveju taip pat turi būti vertinamos kaip VSDFV atitinkamo skyriaus kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, kuris tenkintinas ĮBĮ nustatyta tvarka. Kaip jau minėta, į darbą ieškovo priimtai buhalterei priskaičiuotas atlyginimas (darbo užmokestis) yra bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų dalis ir, kaip ir visos administravimo išlaidos, turi būti išmokamas iš įmonės visų rūšių lėšų. Taigi, darbo užmokestis buhalterei turėjo būti mokamas ne Įmonių bankroto įstatymo nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, o ĮBĮ bei kreditorių susirinkimo nustatyta administravimo išlaidų bei darbo įstatymų nustatyta darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka. Todėl ir įmokas į VSDF biudžetą, apskaičiuotas nuo darbo užmokesčio, ieškovas privalėjo mokėti ne ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tokių įmokų apskaičiavimo, išskaitymo ir mokėjimo tvarka.
ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu yra nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie atsakovo veiksmų teisėtumą, padarė išvadą, kad atsakovas, einamąsias įmokas nuo bankrutuojančios įmonės buhalteriui priskaityto darbo užmokesčio nusirašydamas ne ginčo tvarka, pažeidė šią imperatyvią įstatymo nuostatą ir nurodė, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis draudimą išieškoti mokesčius ne ginčo tvarka, taikomas fizinių asmenų socialinio draudimo sumoms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo. Tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo išvada negalima sutikti. Minėta ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostata pirmiausia draudžia vykdyti finansines prievoles, kurios nebuvo įvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, į kurias įskaitomos palūkanos, netesybos, mokesčiai ir kitos privalomosios įmokos. Taigi, tokios prievolės, kurios nebuvo įvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, atsirado taip pat iki bankroto bylos iškėlimo. Minėta nuostata taip pat draudžia išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Sprendžiant iš minėtos normos nuostatos, draudžiančios vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taigi ir atsiradusias iki bankroto bylos iškėlimo, nuostata, draudžianti išieškoti skolas, taip pat turėtų būti taikoma toms skoloms, kurios atsirado iki bankroto bylos iškėlimo. Tačiau ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nėra nuostatos, draudžiančios išieškoti mokesčius ar kitas privalomąsias įmokas, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo. Tai iš dalies paaiškina ir to paties straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostata, pagal kurią dėl ūkinės komercinės veiklos atsiradusius mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas įmonė moka vadovaudamasi įstatymais. Kadangi ieškovo priimtai buhalterei priskaičiuotas darbo užmokestis yra bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų, kurios mokamos ne kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka, dalis, tai ir nuo šio darbo užmokesčio apskaičiuotas įmokas į VSDF biudžetą ieškovas privalėjo mokėti, vadovaudamasis įstatymais, šiuo atveju Valstybinio socialinio draudimo įstatymu.
Kaip jau minėta, pagal ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatą į darbą priimtai buhalterei priskaičiuotas atlyginimas (darbo užmokestis), kaip sudėtinė bankrutavusios įmonės administravimo išlaidų dalis, turi būti išmokamas iš įmonės visų rūšių lėšų, tarp jų gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą. Todėl iš šių lėšų turi būti mokamos ir nuo darbo užmokesčio apskaičiuotos įmokos į VSDF biudžetą. Dėl šios priežasties aplinkybė, jog atsakovas ne ginčo tvarka įmokas į VSDF biudžetą nusirašė nuo specialiai pagal ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punktą 2006 m. balandžio 7 d. atidarytos atskiros bankrutavusios įmonės sąskaitos, neleidžia teigti, kad jis nesilaikė imperatyvių ĮBĮ nuostatų.
Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad tai, jog ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis draudimą išieškoti skolas ne ginčo tvarka, taikomas fizinių asmenų socialinio draudimo sumoms, yra pripažįstama teismų praktikoje. Tačiau pirmosios instancijos teismo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1052/2003, šioje byloje, aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, negali būti taikoma, nes bylose iš esmės skiriasi nagrinėjamos faktinės aplinkybės: pirmosios instancijos teismo nurodytoje LAT 2002 m. lapkričio 11 d. nutartyje buvo nagrinėjama situacija, kai valstybinio socialinio draudimo įstaiga iškėlė reikalavimą dėl privalomųjų įmokų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo įmonei, išieškojimo ne ginčo tvarka. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl analogiškų išmokų, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, išieškojimo. Pažymėtina, kad pagal CPK 4 straipsnio nuostatą teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus. Tuo tarpu konsultacijų teisėjams, kaip vienodos teismų praktikos formavimo šaltinio, įstatymas nenumato.
Pažymėtina, kad tai, jog ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis draudimą išieškoti skolas ne ginčo tvarka, nėra taikomas mokesčiams ir kitoms privalomosioms įmokoms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo, ieškovas faktiškai pripažino, 2007 m. balandžio 27 d. Kauno apskrities VMI pervesdamas 1 092,15 Lt pajamų mokesčio už įdarbintą buhalterę (b.l. 18).
Remdamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu atsakovas VSDFV Kėdainių skyrius turėjo teisę duoti nurodymą kredito įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas nurašyti iš ieškovo, kaip draudėjo, sąskaitos kredito įstaigoje ir šiuos atsakovo veiksmus nėra pagrindo laikyti neteisėtais. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, nėra pagrindo jo civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.246 str. 1 d.), todėl ieškinys dėl tokiais veiksmais padarytos žalos turi būti atmestas. Dėl šių priežasčių skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo patenkintas ieškovo bankrutavusios Danieliaus Beleckio įmonės ieškinys dėl žalos, atsiradusios ne ginčo tvarka išieškojus privalomąsias socialinio draudimo įmokas, turi būti panaikinta, nes teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias privalomųjų socialinio draudimo įmokų mokėjimo bei bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo tvarką, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir bylą išsprendė neteisingai (CPK 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti šio sprendimo dalį, kuria iš atsakovo VSDFV Kėdainių skyriaus ieškovui bankrutavusiai Danieliaus Beleckio įmonei priteista 1 874,98 Lt žalai atlyginti, 5 % dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos t. y. nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 100 Lt advokato pagalbai apmokėti, ir ieškovo bankrutavusios Danieliaus Beleckio įmonės ieškinį atmesti.
Kitą Panevėžio apygardos teismo 2007 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.