Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Panevėžio apygardos teismo teisėja Ramunė Čeknienė, sekretoriaujant Loretai Talžūnienei, dalyvaujant ieškovės atstovui administratoriui Jonui Vaisiauskui, atsakovės atstovėms L. U., V. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios D. B. įmonės ieškinį atsakovui VSDFV Kėdainių skyriui dėl 1874,98 Lt priteisimo žalai atlyginti ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Ieškovo administratorius J. Vaisiauskas CK 6.37, 6.210, 6.245, 6.246, 6.249, 6.251, 6.263 straipsnių pagrindu prašo priteisti iš atsakovo VSDFV Kėdainių skyriaus 1 874, 98 Lt žalos atlyginimą, 6 % metines palūkanas už priteistą sumą, bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniui pagrįsti nurodė, kad 2005-06-27 Panevėžio apygardos teismo nutartimi D. B. įmonei iškelta bankroto byla. Vykdant įmonės bankroto procedūrą, 2006-04-07 buvo atidaryta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) AB DnB NORD banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovas ūkinės komercinės veiklos nevykdė. Pardavus savininko butą, į minėtą sąskaitą buvo pervesta 41 000 Lt suma. 2007-04-03 atsakovas, taikydama priverstinio poveikio priemones, neteisėtai nurašė nuo minėtos sąskaitos 1 874, 98 Lt einamųjų socialinių draudimo įmokų. Mano, kad atsakovas neturėjo teisės perimti bankrutavusiai įmonei priklausančių lėšų, nes teisę valdyti, naudoti tokios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui (ĮBĮ 14 str. 1d. 1p.). Tokiais veiksmais atsakovas padarė ieškovo kreditoriams 1 874, 98 Lt žalą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Kadangi ieškovas žalą kildina iš deliktinės atsakomybės, byloje turėjo būti įrodytos civilinės atsakomybės sąlygos: žalą padariusio asmens neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų bei žalą padariusio asmens kaltė (LR CK 6.245-6.249 str.). Šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Teismo nuomone, ieškovas minėtas civilinės atsakomybės sąlygas įrodė. Ši išvada daroma vadovaujantis šia įrodymų visuma ir dėl šių motyvų.

Byloje esančių įrodymų visuma nustatyta, kad D. B. įmonei Panevėžio apygardos teismo 2005-06-27 nutartimi yra iškelta bankroto byla, jos administratoriumi paskirtas Jonas Vaisiauskas (bankroto bylos b. l. 2-3, 43-44). 2005-11-03 Panevėžio apygardos teismo nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b/b b. l. 66-67). Administratoriaus ieškinys atsakovui pareikštas ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p., 14 p., 23 p. pagrindu, vykdant šiuo įstatymu jam pavestas funkcijas imtis priemonių išieškoti skolas iš skolininkų, siekiant ginti visų kreditorių, bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Panevėžio apygardos teismo 2005-08-23, 2005-08-29, 2005-11-03, 2007-06-26 nutartimis patvirtintas ir patikslintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurie nagrinėjamo klausimo sprendimo metu sudarė: 5041 Lt - VSDFV Kėdainių skyrius, Kauno AVMI – 84 449,27 Lt (tai antros eilės reikalavimai – ĮBĮ 35 straipsnis), AB bankas „NORD/LB - 24 358,16 Lt, UAB „Tekada“ – 2500,67 Lt, UAB „Severda“ – 2205,20 Lt (b/b b. l. 50, 53, 56, 66-67, 89). Iš byloje esančių įrodymų taip pat matyti, kad po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo įmonė ūkinės veiklos nevykdė. Vadovaujantis ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir teismo nutartimi iškelti bankroto bylą, 2006-04-07 buvo atidaryta atskira bankrutavusios įmonės sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka (b. l. 7). Pardavus įmonės savininko D. B. turtą, į minėtą sąskaitą 2007-04-03 buvo gauta 41 000 Lt (b. l. 7). Tą pačią dieną, t. y. 2007-04-03, atsakovas ne ginčo tvarka nuo minėtos sąskaitos nusirašė 1874,98 Lt einamųjų socialinių draudimo įmokų nuo buhalterei priskaičiuoto darbo užmokesčio (b. l. 7). 2007-04-18 įvykęs ieškovo kreditorių susirinkimas protokoliniu nutarimu Nr. 5 nutarė už parduotą butą gautus 41 000 Lt, kurie įnešti į specialiai atsiskaityti su kreditoriais atidarytą sąskaitą, paskirstyti kreditoriams ĮBĮ 35 straipsnyje numatyta tvarka, tame tarpe - nutarta tarp antros eilės kreditorių VSDFV Kėdainių skyriaus ir Kauno AVMI per 3 dienas po susirikimo administratoriui paskirstyti 2591 Lt (b. l. 77-81).

Teismo nuomone, atsakovas 2007-04-03 neteisėtai ir nepagrįstai ne ginčo tvarka nusirašė nuo minėtos sąskaitos 1874,98 Lt einamųjų įmokų.

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama išieškoti skolas iš įmonės teismo ir ne ginčo tvarka. Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 11 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui, o nei vienas kreditorius neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta įstatymo. ĮBĮ 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visi sandoriai, sudaryti pažeidžiant šio straipsnio 1 dalies nuostatas, yra negaliojantys nuo jų sudarymo. Tai yra imperatyvios įstatymo nuostatas, ir jų atsakovė nesilaikė, nes einamąsias įmokas nuo bankrutuojančios įmonės buhalteriui priskaityto darbo užmokesčio nusirašė ne ginčo tvarka nuo specialiai pagal ĮBĮ 11 straipsnio 2 dalies 5 punktą 2006-04-07 dieną atidarytos atskiros bankrutavusios įmonės sąskaitos lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Įmokos į VSDF biudžetą laikytinos apskaičiuoto darbo užmokesčio ar jam prilygintų išmokų sudėtine dalimi, todėl jos taip pat turi būti vertinamos kaip VSDFV atitinkamo skyriaus kreditorinis reikalavimas bankrutuojančiai įmonei, kuris tenkintinas ĮBĮ nustatyta tvarka. Kitaip aiškinant šį atvejį būtų paneigti ĮBĮ reglamentuoti kreditorių reikalavimų tenkinimo pagrindai ir tvarka, pažeistas specialiųjų normų veikimo viršenybės bendrųjų teisės normų atžvilgiu principas (ĮBĮ 1 str. 3 d.). ĮBĮ nustatyto kreditorinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo bei tvarkos turi būti laikomasi visais atvejais, nežiūrint bankrutuojančioje įmonėje sukauptų lėšų, skirtų atsiskaityti su kreditoriais, dydžio. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą, tik tokiu atveju, jei įmonė būtų vertusis komercine veikla ir dėl jos būtų atsiradę privalomų įmokų nuo įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, tai įmonė jas turėtų mokėti vadovaudamasi įstatymais, o, šios pareigos nevykdant, atsakovas būtų turėjęs teisę laiku nesumokėtas įmokas nusirašyti ne ginčo tvarka nuo sąskaitos, į kurią būtų gautos pajamos iš ūkinės veiklos. Kaip minėta, šiuo atveju įmonė ūkine komercine veikla nesivertė, todėl VSD įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, kurios leidžia atsakovui laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas priverstine tvarka duodant nurodymą kredito įstaigai nurašyti jas nuo draudėjo sąskaitos kredito įstaigoje CPK 754 straipsnyje nustatyta tvarka, negali būti taikomos, nes šiuos santykius reglamentuoja specialus ĮBĮ, kuris yra speciali teisės norma.

Tai, kad atsakovas pasielgė neteisėtai, iš esmės pripažino ir VSDFV prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri 2007-07-26 rašte Nr. (9.8) I-4831 nurodė, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte numatytas draudimas išieškoti mokesčius taikomas socialinio draudimo sumoms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo, tačiau ne dėl įmonės ūkinės veiklos, tęsiamos po bankroto bylos iškėlimo, ir jos negali būti ne ginčo tvarka nurašomos nuo bankrutuojančios įmonės sąskaitos, kuri atidaryta banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais (b. l. 9).

Bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos tampa įmonės kreditoriams dalintinu turtu ir yra jiems paskirstomos bendra tvarka tik atlikus įstatyme numatytas bankroto procedūras. Negalimas vienašalis bet kurio kreditoriaus reikalavimų tenkinimas iki to momento, kol ĮBĮ numatyta tvarka kreditoriams paskirstomos sumos, gautos iš parduoto įmonės turto. Šiuo atveju atsakovas lėšas ne ginčo tvarka nusirašė dar iki kreditorių susirinkimo nutarimo tas lėšas paskirstyti tarp kreditorių. Kai lėšų visiems kreditorių reikalavimams tenkinti nepakanka, atskiro kreditoriaus turimas reikalavimas negali būti išskirtinis ir gali būti tenkinamas tik kartu su kitų kreditorių reikalavimais ĮBĮ 35 straipsnyje numatyta tvarka ir terminais, laikantis proporcingumo principo tarp tos pačios eilės kreditorių. Atsakovas savo veiksmais šį proporcingumo principą pažeidė ir įmokas nusirašė išskirtine ne ginčo tvarka.

Tiek bendrosios, tiek administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas, numatantis draudimą išieškoti mokesčius ne ginčo tvarka, taikomas fizinių asmenų socialinio draudimo sumoms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo, tačiau ne dėl įmonės ūkinės veiklos. Laikomasi nuomonės, kad minėta ĮBĮ nuostata yra specialioji norma kitų privalomų mokėjimų į VSDFV biudžetus įstatymų atžvilgiu, kadangi, iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonės mokestinės operacijos atliekamos laikantis ĮBĮ numatytų procedūrų ir jokie nurašymai ne ginčo tvarka nuo bankrutuojančios bendrovės sąskaitos, kuri atidaryta banke lėšoms bankroto proceso metu kaupti ir atsiskaityti su kreditoriais, negalimi. Tačiau nesumokėti privalomi mokėti mokesčiai gali būti nurašomi ne ginčo tvarka nuo bankrutuojančios įmonės sąskaitos, kurioje laikomos lėšos, gautos iš ūkinės veiklos, tęsiamos po bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 1 straipsnio 1 dalis, pvz., LAT CBS skyriaus 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1052-03, kat. 39.6.2.13; 2002-03-05 Vyriausiojo administracinio teismo konsultacija 3-K „Dėl Įmonių bankroto įstatymo 14 str. 6 d. 3 p.“ (pagal šiuo metu galiojantį įstatymą – 10 str. 7 d. 3 p.); LAT 2002-03-01 konsultacija A3-63 „Dėl Įmonių bankroto įstatymo normų taikymo“.

Atsakovo argumentai, dėl kurių prašoma ieškinį atmesti, vertintini nepagrįstais, kadangi iš 2005-09-20 ieškovės kreditorių susirinkimo nutarimo matyti, kad buhalterio pareigybę buvo nutarta patvirtinti nuo bankroto bylos iškėlimo iki likvidacinio balanso sudarymo (b/b b. l. 59-61). Likvidacinis balansas iki šiol nesudarytas. 2006-09-26 kreditorių susirinkimas nutarė sustabdyti buhalterei nustatyto atlyginimo skaičiavimą bei mokėjimą nuo 2006-09-26 (b/b - b. l. 83), tačiau 2006-01-27 susirinkime kreditoriai nutarė buhalterei kas mėnesį mokėti pusę minimalaus atlyginimo - 275 Lt, įmokos į VSDFV biudžetą - 85,25 Lt nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki likvidacinio balanso sudarymo (b.b - b. l. 70). Iš 2007-04-18 kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 5 nutarimų matyti, kad kreditoriai patvirtino administratoriaus ataskaitos dalį, kad buhalterė atleista iš darbo nuo 2007-02-28 teisėtai (b. l. 77-81). Pagal VSD įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalis, nuo patvirtinto buhalteriui darbo užmokesčio administratorius privalėjo skaičiuoti ir mokėti VSDF biudžetui einamąsias įmokas. Taigi, kreditorių susirinkimų nutarimų dalys, kuriais nustatyta, kad buhalterės pareigybė nustatoma iki likvidacinio balanso, nebuvo pakeistos, o darbo užmokesčio mokėjimas, pagal bylos duomenis, buvo sustabdytas tik dėl iškilusių neaiškumų dėl darbo užmokesčio dydžio. Todėl, esant virš nurodytam kreditorių susirinkimų nutarimų turiniu, administratorius neturėjo pagrindo atleisti buhalterę ar jai nemokėti darbo užmokesčio nuo 2006-09-26, nes tokio nutarimo kreditoriai nebuvo priėmę. Tai, kad administratorius nevykdė ar netinkamai vykdė 2007-04-18 kreditorių susirinkimo nutarimą per 3 dienas po susirikimo atsakovui ir Panevėžio AVMI paskirstyti 2591 Lt bei kad neteisingai priskaitytos įmokų permokos ar nedamokos, kad laiku neatleista buhalterė, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje teismas nesprendžia skundo dėl kokių nors administratoriaus veiksmų teisėtumo, atlikimo ar neatlikimo klausimų. Net jeigu administratorius ir neįvykdė ar netinkamai įvykdė tam tikrus nutarimus ar pareigas, tai vis tiek nesuteikė teisės atsakovui nesilaikyti virš nurodytų ĮBĮ imperatyvių nuostatų ir ne ginčo tvarka nuo ieškovo sąskaitos, kuri atidaryta specialiai kaupti lėšoms atsiskaityti su kreditoriais, nusirašyti ginčo sumą.

Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 6 % metines palūkanas tenkintinas dalinai priteisiant 5 % metinių palūkanų, nes šalys nėra nei verslininkai, nei privatūs juridiniai asmenys (CPK 6.37, 6.210 straipsniai).

Ieškovei, kurios naudai priimamas sprendimas, iš atsakovės priteisiamos išlaidos, advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str., b. l. 6). Šalys atleistos nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės pajamas, todėl šios bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš biudžeto lėšų (CPK 83 straipsnio 1 dalies, 7, 8 punktai, 96 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

NUSPRENDĖ:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo VSDFV Kėdainių skyriaus ieškovui bankrutavusiai D. B. įmonei (į. k. 161628031, a. s. (duomenys neskelbtini) AB DnB NORD bankas) 1874 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt keturis) Lt 98 ct žalai atlyginti, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2007-09-12, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės VSDFV Kėdainių skyriaus ieškovui bankrutavusiai D. B. įmonei 100 (vieną šimtą) Lt advokato pagalbai apmokėti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos Apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per šį teismą.