Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), 145 straipsnio 1 dalį, bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą jam nutraukti.

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 140 straipsnio 1, 4 dalis, 145 straipsnio 1, 3 dalis ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimus, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad buvo prašoma perduoti bylą kartu su kaltinamuoju aktu prokurorui, nes kaltinamajame akte neatskleista, kuo konkrečiai pasireiškė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai kiekvienos nukentėjusiosios atžvilgiu. Tačiau šio prašymo pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino. Anot kasatoriaus, kaltinamajame akte jam priskirtos frazės, išsakytos nukentėjusiosioms, nesudaro šios nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, taip pat ir jo atlikti veiksmai, kurie buvo nukreipti ne į nukentėjusiąsias, o į joms priklausantį turtą. M. R. žodžiai nukentėjusiosioms nereiškia grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą. Teismai netinkamai aiškino grasinimo realumą. Šis požymis tik preziumuotas, remiantis nukentėjusiųjų įsivaizdavimu. Teismai privalėjo įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas ir buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl jo ketinimų, taip pat, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusiąsias. Grasinimo realumo kriterijai, neleidžiantys sureikšminti nukentėjusiojo įsivaizdavimo dėl išsakomų frazių bauginančio pobūdžio, yra atskleisti teismų praktikoje, nuo kurios abiejų instancijų teismai nukrypo. Be to, tam, kad būtų išvengta tokio pobūdžio veiksmų kriminalizavimo, turi būti įvertintas jų pavojingumas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio).

Pasak kasatoriaus, teismai nepagrįstai konstatavo, kad tarp specialistų išvadų ir konsultacinių išvadų nėra prieštaravimų. Nuteistojo vertinimu, eksperto Gregoire Abi Chaker konsultacinėje išvadoje nurodyti patikimesni šaltiniai, kuriais buvo remtasi pateikiant išvadas, negu teismo medicinos specialistės pateiktoje išvadoje. Teismai nuvertino konsultacinių išvadų teisinę reikšmę ir, esant aiškiems prieštaravimams tarp specialisto išvados Nr. G2769/2020 (01) ir eksperto Gregoire Abi Chaker pateiktos konsultacinės išvados, be pagrindo nepaskyrė teismo medicinos ekspertizės, kaip tai išaiškinta teismų praktikoje. Dėl to nagrinėjant bylą buvo pažeistas rungtyniškumo principas, BPK 20 straipsnio reikalavimai ir nukrypta nuo teismų praktikos, pagal kurią draudžiama esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Kasatorius taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2019 m. spalio 10 d. veikų ir 2020 m. rugsėjo 25 d. veikos buvo pradėtas neteisėtai, nesant nukentėjusiųjų pareiškimų ar skundų. Taip buvo pažeisti BPK 166 straipsnio 2, 3 dalių, 167 straipsnio 1 dalies reikalavimai, nesilaikyta esminių baudžiamojo proceso principų. Nuteistasis pažymi, kad dėl to apeliacine tvarka nesiskundė, nes apeliacinio skundo surašymo metu dar nebuvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu reikšminga nutartis. Remiantis naujausia teismų praktika, bylą nagrinėję teismai be pagrindo netyrė ir nenustatė, ar pradedant ikiteisminį tyrimą kasatoriaus atžvilgiu, buvo laikytasi ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvarkos.