Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

dalyvaujant privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai D. Ž., jos atstovui advokatui Modestui Švažui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos D. Ž. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

N. P. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

P. S. išteisintas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ir BK 155 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. Ž. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. S. ir N. P. buvo kaltinami tuo, kad 2011 m. liepos 14 d. savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje „Lankomoji priežiūra patikėta aferistei ?“ ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje „Aferistės aukos išeina iš pogrindžio“ spaudinyje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie D. Ž. ir tokiu būdu apšmeižė D. Ž. ir kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje.

Be to P. S. ir N. P. buvo kaltinami tuo, kad 2011 m. liepos 14 d. savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje „Lankomoji priežiūra patikėta aferistei ?“ ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje „Aferistės aukos išeina iš pogrindžio“ žodžiu viešai, užgauliai pažemino D. Ž. ir kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Pasak apeliantės, Raseinių rajono apylinkės teismas savo nuosprendyje nurodo, kad „Tarptautinių žodžių žodyne žodžio „afera“ reikšmė nurodyta [pranc. Affaire] - didelė apgavystė; nesąžiningas, apgavikiškas darbas. Tokia prasme kaltinamoji N. P. ir vartojo straipsniuose žodį „afera", „aferistė“. Apgavikiškas darbas - liudytojai patvirtino, kad D. Ž. elgėsi nesąžiningai. „Afera“ nenumatyta jokiame Baudžiamojo kodekso straipsnyje, tai nuoroda į civilinius santykius – į apgavystę. Byloje yra teismo sprendimas, kuriuo priteista iš D. Ž. skola E. L.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38 straipsnio 1 dalis nurodo, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais“. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai žodį „afera“ sieja su civiliniais santykiais. Kaip tik iš teismo pateiktos žodžio „afera“ reikšmės akivaizdu, kad žodis afera dažniausiai siejamas su nusikaltimais, o visuomenėje ir žiniasklaidoje žodis „afera“ siejamas su nusikaltimais finansų sistemai. Tokia prasme šio žodžio vartojimas yra teisingas, kadangi apgavystė (apgaulė) yra keletos nusikalstamų veikų objektyviosios pusės požymiai (BK 182 straipsnis - sukčiavimas; BK 222 straipsnis - apgaulingas apskaitos tvarkymas). Tuo tarpu žodžio „afera“ civiline prasme ir juo labiau suvesti į nesąžiningą prievolės vykdymą yra neteisinga, nes nesąžiningumas ne visada užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Apeliantė taip pat nurodo, kad Raseinių rajono apylinkės teismas savo nuosprendyje nepateikė kokiais argumentais remiantis N. P. ir P. S. buvo išteisinti dėl nusikaltimo numatyto BK 155 straipsnio l dalyje padarymo. Vien deklaratyvus argumentas, kad byloje neįrodyta, jog N. P. ir P. S. būtų siekę sąmoningai viešai raštu užgauliai įžeisti, pažeminti D. Ž. nėra pagrindas daryti išvados, kad asmenys nepadarė nusikalstamos veikos.

Apeliacinio proceso metu apeliantė, privati kaltintoja D. Ž. prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji P. S. ir N. P. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų.

Kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas BPK normų nepažeidė, tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi privati kaltintoja, savaime nereiškia, jog buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Dėl BK 154 straipsnio ir 155 straipsnio taikymo

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytas šmeižimas yra paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytas vienas iš šį nusikaltimą kvalifikuojančių požymių – šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų.

Tai yra tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis) padaromos nusikalstamos veikos, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo ir įžeidimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusioji pareiškimu dėl baudžiamosios bylos iškėlimo privataus kaltinimo tvarka pagal BK 155 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 2 dalį, P. S. ir N. P. kaltinami tų pačių veiksmų atlikimu, t. y. už informacijos apie D. Ž. paskelbimu 2011 m. liepos 14 d. savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje „Lankomoji priežiūra patikėta aferistei ?“ ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) straipsnyje „Aferistės aukos išeina iš pogrindžio“, t. y. privati kaltintoja pareiškime neatribojo skirtingų sudėčių nusikalstamų veikų – šmeižimo ir įžeidimo, ir jas sutapatino.

BK 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Šmeižimas nuo įžeidimo (BK 154 straipsnis) yra atribojamas pagal objektyviuosius požymius. Šios veikos skiriasi tuo, kad šmeižimo atveju paprastai nenurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys nukentėjusįjį, o neigiamai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes, bruožus ir pan. Taigi visais atvejais, sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta konkreti nusikalstama veika, atitinkanti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius (kasacinė byla Nr. 2A-4/2011).

Nagrinėjamojoje byloje privati kaltintoja nepateikė jokių įrodymų, kad P. S. ar N. P. viešoje vietoje, matant ar girdint pašaliniams asmenims privačią kaltintoją būtų įžeidę žodžiu, raštu ar veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos išteisino pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms, privačiam kaltintojui, kaltinamieji savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės paskleidimą apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus (išteisintųjų, nukentėjusios, liudytojų parodymus, rašytinius duomenis), nenustatė visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių P. S. ir N. P. veiksmuose, todėl juos išteisino, nuosprendyje pateikdamas išsamius tokio savo sprendimo motyvus.

Apeliantė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl žodžio „afera“ reikšmės ir nurodo, kad šis žodis siejamas su nusikaltimais finansų sistemai.

Frazės ir posakiai gali turėti keletą reikšmių, jų turinys priklauso nuo aplinkybių, todėl turi būti įrodinėjamas, t. y. turi būti įrodyta, kad konkrečiu atveju konkreti frazė turėjo būtent tokią reikšmę, kokią konstatavo apeliantė apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė įrodymų, pagrindžiančių, kad šia fraze N. P. ir P. S. apkaltino D. Ž. padarius nusikaltimus finansų sistemai. Straipsniuose panaudotas žodis „aferistė“ yra įžeidus, tačiau jis nėra kaip tiesioginis kaltinimas padarius nusikaltimą, tiesiogine prasme vartojamas tiek buitinėje kalboje, tiek literatūroje. Pavartotas žmogaus atžvilgiu toks žodis irgi nėra tiesioginis kaltinimas padarius nusikaltimą, tačiau visuotinai vertinamas kaip užgaulus ir žeminantis.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Tokie apribojimai galimi tais atvejais, kai jie įtvirtinti įstatyme ir yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant tam tikrų tikslų – apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką. Griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti kitas dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Vienas aktualiausių saviraiškos laisvės apribojimo aspektų – asmens garbės bei orumo gynimas, kai kuriais atvejais kartu ginant ir kitas vertybes. Iš esmės, kiekvieną kartą ginant vieną šių vertybių (saviraiškos laisvę bei asmens garbę ir orumą), neišvengiamai apribojama kita, todėl, nagrinėdamas bylą, teismas privalo priimti tokį sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje užtikrintų šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Pagal EŽTT suformuotą praktiką saviraiškos teisės apribojimas, nuteisiant asmenį už nusikalstamas veikas kito asmens garbei ir orumui, turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje; atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį baudžiamoji atsakomybė turi būti proporcinga priemonė, siekiant apsaugoti nukentėjusiojo teises ir reputaciją (EŽTT sprendimas Almeida Azevedo prieš Portugaliją). Siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje leidinio straipsniuose buvo aptariami tam tikri nukentėjusios D. Ž. veiksmai, todėl viešas jų aptarimas vertintinas ne kaip siekis apšmeižti D. Ž., o kaip visuomenės informavimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad N. P. ir P. S. išsakyti tam tikrų faktų, susijusių su D. Ž. veiksmais, vertinimas, nors ir pateiktas gana aštriai, neperžengė leistinų kritikos ribų. Dėl to baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju nebūtų adekvati priemonė ginant asmens garbę ir orumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

privačios kaltintojos D. Ž. apeliacinį skundą atmesti.