Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio, Daivos Jankauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Frančiako (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2018 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. (toliau – G. K.) ir A. K. (toliau – A. K.), kaltinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį, išteisinti, nes nepadaryta veika, numatyta BK 284 straipsnyje.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo kardomosios priemonės G. K. ir A. K. neskirtos.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. G. civilinis ieškinys dėl 300 (trijų šimtų) eurų neturtinės žalos atlyginimo, paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Nors nurodytas aplinkybių aprašymas iš dalies skiriasi nuo kaltinimų, aprašytų kaltinamajame akte ir nurodytų šios nutarties 1 punkte, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjimo teisme ribas nustato kaltinamajame akte aprašyta nusikalstama veika, kadangi kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų (BPK 255 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo, juo prašoma išteisintuosius pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį dėl kaltinamajame akte jiems inkriminuotų veiksmų, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nepaisant aukščiau aptartų skundžiamo nuosprendžio netikslumų, iš skundžiamo nuosprendžio motyvų akivaizdu, kad vertinant A. K. ir G. K. veiksmus, sprendžiant jų kaltės klausimą jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, iš esmės buvo analizuojami kaltinamajame akte nurodyti tiek G. K. veiksmai nustūmus M. G. nuo dviračio ir sudavus jam mažiausiai 2 smūgius ranka į veidą – skruostą bei lūpą, tiek ir A. K. veiksmai sudavus mažiausiai 5 smūgius kumščiu M. G. į galvą, todėl teigti, jog aukščiau aptartu netikslumu buvo pažeistos A. K. ir G. K. teisės ar pripažinti šį netikslumą esminiu skundžiamo nuosprendžio trūkumu, sudarančiu pakankamą pagrindą jo panaikinimui/pakeitimui, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Analogiškai pasisakytina ir dėl to, kad nuosprendyje nėra nurodyta išteisinimo pagrindą numatanti teisės norma, kadangi iš nuosprendžio rezoliucinės dalies formuluotės akivaizdu, kad A. K. ir G. K. buvo išteisinti vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Nors prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teigdamas, kad A. K. ir G. K. buvo nepagrįstai išteisinti pagal BK 284 straipsnį, tačiau, apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą bei atlikęs įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. K. ir G. K. pagal BK 284 straipsnį išteisino, šiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Sprendžiant išteisintųjų kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek nukentėjusiojo, tiek ir išteisintųjų parodymus, ir jų visumoje pagrįstai sprendė, jog A. K. ir G. K. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal BK 284 straipsnį, baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, vienas iš kurių yra įžūlus elgesys, kuris inkriminuotas ir išteisintiesiems. Įžūlus elgesys teismų praktikoje reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-54-222/2017, 2K-120-628/2018). Taikant komentuojamą teisės normą, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje. Teismų praktikoje analizuojant analogiško pobūdžio baudžiamąsias bylas viešoji vieta apibrėžiama kaip erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų asmenų teisių, rimties, netrukdyti jiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-942/2017). Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste pažymėtina, jog ginčo dėl to, kad vertinamu atveju konfliktas tarp M. G. ir A. bei G. K. kilo viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, kur bet kokiu paros metu gali laisvai patekti bet kokie asmenys, kas iš esmės atitinka viešosios vietos sąvoką BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių kontekste, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Šią aplinkybę skundžiamu nuosprendžiu pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, vien šios aplinkybės, BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos inkriminavimui, nepakanka. Sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos, tam būtina nustatyti ir aktyvius kaltininkų veiksmus – vertinamu atveju A. K. ir G. K. inkriminuotą įžūlų elgesį, bei padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Kaip teisingai konstatuota skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, byloje nenustatyta, kad A. K. ir G. K. veiksmais buvo sutrikdyti kitų žmonių darbai, planai, sustabdytas ar sutrikdytas eismas gatvėje. Kaip matyti iš konflikto dalyvių parodymų, kiek jie susiję su konflikto eiga bei smūgių sudavimu M. G., parodymai iš esmės skyrėsi; tiek nukentėjusysis, tiek ir išteisintieji skirtingose proceso stadijose nurodė skirtingas vertinamo įvykio aplinkybes, o jų parodymuose esančių prieštaravimų nepavykus pašalinti BPK įtvirtintomis priemonėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. K. ir G. K. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog analizuojamu atveju iš esmės skyrėsi tik išteisintųjų parodymai, o nukentėjusysis skirtingose proceso stadijose buvo nuoseklus, jo parodymus patvirtino ir liudytoju baudžiamojoje byloje apklaustas A. Z., įvertinus tiek skundžiamo nuosprendžio motyvus, tiek ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustų A. K. bei M. G. parodymus (G. K. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodymus duoti atsisakė), nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. G. nurodė, kad įvykio dieną jis važiavo dviračiu. A. K. ir G. K. ėjo iš parduotuvės, su savimi nešėsi alaus. Važiuodamas pro šalį, jis juos užkalbino, pasakydamas, kad „ot vyrai linksmi eina, klausosi muzikos, alaus nešasi“, tačiau tai A. ir G. K. nepatiko. A. K. kažką pasakė atgal, į ką jis (nukentėjusysis) atsakė, kad neaiškintų. Jis kaltinamojo niekaip neišvadino. Tuo metu G. K. pribėgo ir jį lėtai važiuojantį dviračiu pastūmė, nuo ko jis (nukentėjusysis) nuvirto, kartu nusiversdamas ir G. K., kuris užgriuvo ant jo. Po to, G. K. jį puolė, tačiau jis (nukentėjusysis) G. K. persivertė. G. K. sugriebė jam (nukentėjusiajam) už rankų, kad jis nesuduotų. Tuo metu iš nugaros priėjo A. K. ir kumščiu jam (nukentėjusiajam) sudavė į pakaušį apie 5 smūgius. Nuo smūgių jis jautė fizinį skausmą. G. K. smūgių jam (nukentėjusiajam) nesudavė. Veidą galimai nusibrozdino krisdamas nuo dviračio. Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, esmines analizuojamo įvykio faktines aplinkybes M. G. aiškino taip pat, tačiau tam tikrose aplinkybėse jos vis tik nesutapo. Bylą nagrinėjant apylinkės teisme M. G. patvirtino, jog analizuojamo įvykio metu G. K. jam jokių smūgių nesudavė, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis kategoriškai teigė, jog G. K. jam sudavė du smūgius į veidą, įvardindamas ir konkrečias smūgių sudavimo veido vietas – skruostą ir lūpą (b. l. 33). Perskaičius šiuos nukentėjusiojo parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu (BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka), M. G. dėl G. K. jam suduotų smūgių suabejojo, teigdamas, kad galimai jam buvo suduota ir į veidą, nes buvo paraudimas (iki tol teigęs, jog sužalojimas ant jo veido atsirado dėl jo kritimo nuo dviračio), papildomai paaiškindamas, kad jo parodymai, duoti skirtingose proceso stadijose, skiriasi dėl to, kad jis serga epilepsija, dėl kurios galėjo kažką pamiršti. Sprendžiant iš M. G. parodymų visumos, tuo metu, kai nukentėjusysis parkrito ant žemės su G. K., jis (M. G.) apvertė išteisintąjį, tokiu būdu atsidurdamas jo viršuje (šios pozicijos nukentėjusysis nuosekliai laikėsi viso proceso metu), o G. K. suėmė M. G. rankas, kad šis jam nesuduotų, dėl ko neabejotina, jog nei suduoti smūgių M. G., nei atlikti kitokių aktyvių veiksmų, kurių visumoje M. G. galėjo būti padaryti sužalojimai ant jo veido, tuo metu G. K. neturėjo jokios objektyvios galimybės. Šių duomenų visumoje pastebėtina ir tai, kad 2017 m. birželio 3 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką M. G. išdėstytos aplinkybės, kiek jos susijusios su G. K. veiksmais, vėlgi užfiksuotos kiek kitaip. Jo teigimu, G. K. jį pastūmė, nukentėjusysis griūdamas parvertė ir G. K., iš karto po to prie jo pribėgo A. K. ir sudavė keletą kartų jam (nukentėjusiajam) ranka į galvą, t. y. į dešinį smilkinį, dešinį žandą ir lūpą. Tuo metu G. K. jį laikė ir sudavė ranka į veidą (apklausiamas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose M. G. teigė, jog G. K. jokių smūgių jam nesudavė, o A. K. iš už nugaros sudavė 5 kartus į pakaušį. (b. l. 8-12). Šalinant prieštaravimus nukentėjusiojo parodymuose, M. G. buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Tačiau šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, be aukščiau aptartų prieštaravimų, M. G. parodymuose atsirado ir naujų neatitikimų. Pasak M. G., tuo metu, kai G. K. jį pastūmė, jis stovėjo šalia dviračio (apylinkės teisme jis aiškino, kad G. K. jį nuvertė nuo važiuojančio dviračio), nuo jo buvo nulipęs, ką iš esmės viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino ir išteisintieji – jų teigimu, M. G. komentuojamo įvykio metu pats paguldė savo dviratį pakelėje ir atėjo pakalbėti su A. ir G. K.. Pažymėtina, kad šią aplinkybę (jog pastūmimo metu jis buvo sustojęs ir nulipęs nuo dviračio) nukentėjusysis pripažino tik atsakydamas į teismo jam užduodamus klausimus – iki to laiko, net ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog prieš konfliktą nuo dviračio nulipęs nebuvo, jį nuvertė G. K. (b. l. 159). Be to, M. G. teigimu, tuo metu, kai G. K. jį puolė, dviratis buvo tarp jų, tačiau kaip jis atsidūrė šalia ir kaip, esant tokioms aplinkybėms, G. K. galėjo užvirsti ant nukentėjusiojo, paskui nukentėjusysis – apversti G. K., nekliudant dviračio, paaiškinti negalėjo. Šios aplinkybės dar labiau verčia abejoti teismą nukentėjusiojo parodymų patikimumu, tame tarpe ir dėl susistumdymo priežasčių. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus prieštaravimus M. G. parodymuose, neabejotina, jog vadovautis vien tik jais, sprendžiant G. K. ir A. K. kaltės klausimą, priešingai nei savo apeliaciniu skundu siūlo prokuroras, teisinio pagrindo nėra. Darant šią išvadą svarbu paminėti ir tai, kad nepaisant nukentėjusiojo teiginių, jog jokių įžeidžiančių žodžių A. K. ir G. K. atžvilgiu komentuojamo įvykio metu jis nevartojo (priešingai nei teigė A. K. ir G. K.), apklausiamas tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismuose, M. G. vis tik patvirtino, jog po to, kai, jo teigimu, jis mandagiai užkalbino A. ir G. K., A. K. jam kažką atsakė, į ką nukentėjusysis atkirto, jog jam neaiškintų. Tai ne tik neatitinka jo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų – po to, kai jis mandagiai pakalbino A. ir G. K., A. K. pasiūlė jam į galvą, į ką nukentėjusysis pasakė „ką jis kalbantis“ (kas vėlgi neabejotinai leidžia pagrįstai abejoti jo parodymų teisingumu), bet ir leidžia pagrįstai manyti, jog M. G. elgesys analizuojamo įvykio metu vis tik nebuvo toks nepriekaištingas, kaip jis teigia. Išteisintųjų teigimu, nukentėjusysis G. K. pavadino „becukriu“. Tai, jog G. K. kiti asmenys vadina „becukriu“ neneigia žinojęs ir nukentėjusysis (patvirtino apklausiamas apeliacinės instancijos teisme), kas įvertinus išteisintųjų nuoseklius parodymus apie šią aplinkybę, nukentėjusiojo parodymų prieštaravimus, leidžia tikėti išteisintųjų parodymais dėl konflikto pradžios ir priežasčių, juolab, kad ir pats nukentėjusysis pripažino, kad jis išteisintuosius, o ne išteisintieji jį užkalbino. Sprendžiant iš aukščiau aptartų duomenų visumos akivaizdu, jog nukentėjusiojo pozicija skirtingose proceso stadijose keitėsi, ji nebuvo nuosekli, todėl remtis vien tik jo parodymų visuma pripažįstant A. ir G. K. kaltais jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir 2017 m. birželio 3 d. asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, remiantis kuriais, apžiūrint M. G., jo dešinėje veido pusėje nustatytas paraudimas, ant abiejų rankų krumplių – nubrozdinimas, paraudimas (b. l. 20-25). Nors protokole nurodytos aplinkybės abejonių ir nekelia, tačiau vien tik jų egzistavimas A. K. ir G. K. kaltės jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nepatvirtina. Remiantis aukščiau aptartais duomenimis akivaizdu, kad pats nukentėjusysis nesugebėjo konkrečiai įvardinti, kokiu būdu ir kuriuo metu šie sužalojimai jam buvo padaryti, kas yra atsakingas už jų padarymą. Tuo tarpu nors nukentėjusysis nurodė, kad jam buvo suduoti net penki smūgiai kumščiu į pakaušio sritį – objektyviai jokie sužalojimai šioje galvos srityje neužfiksuoti. Apie tai, jog jam buvo suduoti smūgiai į pakaušį jis nenurodė ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams pildant pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką, teigdamas, jog A. K. jam sudavė į dešinį smilkinį ir žandą bei lūpą (nors ant lūpos vėlgi jokie sužalojimai nebuvo pastebėti). Tuo tarpu tiek A. K., tiek ir G. K. viso baudžiamojo proceso metu neigė sudavę M. G.. Nors G. K. neneigia buvus susistumdymą su nukentėjusiuoju, tačiau kaip jau minėta, jo priežastis nukentėjusysis ir išteisintieji nurodo skirtingas. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad išteisintasis A. K. nurodė, kad smūgių nukentėjusiajam jis nesudavė, tačiau M. G. esant ant jo sūnaus, atitraukinėjo M. G. nuo sūnaus. Tai, jog tuo metu G. K. iš tiesų buvo po juo, neneigė ir pats nukentėjusysis, nurodęs, kad jis tuo metu buvo ant G. K., kuris laikė jo rankas, todėl jis (nukentėjusysis) negalėjo suduoti smūgių. Nurodytoje situacijoje akivaizdu, jog A. K. veiksmai buvo nukreipti į tai, kad nutraukti M. G. ir G. K. iš asmeninių paskatų kilusį konfliktą, o ne tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką ar sukelti fizinį skausmą M. G., juolab, kad kaip jau minėta, objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog A. K. sudavė smūgius M. G., byloje nėra. Iš esmės analogiška išvada darytina įvertinus ir vienintelio komentuojamą įvykį mačiusio liudytojo A. Z. parodymus. Sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumos, akivaizdu, kad smūgių sudavimo M. G. fakto A. Z. vis tik nematė, įvykį stebėjo iš toli, atkreipdamas dėmesį tik į gulinčius krūvoje ir rankomis besimosikuojančius kelis asmenis, dėl ko negalėjo pasakyti ar kas nors sudavė ir kam smūgius, todėl remtis vien tik šio asmens parodymais, nepatvirtinančiais fizinio smurto panaudojimo M. G. atžvilgiu fakto, priešingai nei savo apeliaciniu skundu tai tvirtina prokuroras, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Kaip jau minėta, nukentėjusiojo parodymai šioje dalyje skirtingose proceso stadijose skyrėsi, nebuvo nuoseklūs, todėl konstatuoti, jog 2017 m. birželio 3 d. asmens apžiūros protokole užfiksuotas M. G. dešinės veido pusės paraudimas, buvo padarytas aktyviais G. K. (kuris, remiantis M. G. parodymų visuma, jokių smūgių jam nesudavė) ar A. K. (pasak M. G., sudavusio jam 5 smūgius į galvą iš nugaros) veiksmais, nėra jokios objektyvios galimybės. Nors minėtame protokole ant M. G. abiejų rankų krumplių užfiksuotas nubrozdinimas ir paraudimas, tačiau įvertinus visumą aukščiau paminėtų aplinkybių nėra pagrindo teigti, kad paminėti nubrozdinimai ir paraudimas atsirado dėl G. K. ir A. K. veiksmų, juo labiau, kai apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu M. G. patvirtino, jog nuo dviračio G. K. jo vis tik nenuvertė, kai G. K. neva jį puolė, jis (nukentėjusysis) nuo dviračio buvo nulipęs. A. Z. parodymų reikšmės nedidina ir prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojo teiginių, jog pro konflikto vietą įvykio metu pravažiavo vienas automobilis, kas prokuroro vertinimu, patvirtina, jog vertinamą konfliktą matė ne tik A. Z.. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. Z. iš tiesų teigė, jog konflikto tarp M. G., A. ir G. K. metu pro konflikto vietą pravažiavo vienas automobilis, tačiau pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu šios aplinkybės liudytojas nepatvirtino, apie ją, duodamas parodymus teisme ir atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, jis neužsiminė. M. G., A. K. ir G. K. automobilio pravažiavimo fakto taip pat nepatvirtino (apeliacinės instancijos teisme M. G. papildomai nurodė, kad grumtynių su G. K. metu jokie automobiliai nepravažiavo, nurodydamas ir tai, kad automobiliai pravažiavo jam laukiant pareigūnų), todėl remtis šia liudytojo nurodyta aplinkybe, kai jokie objektyvūs bylos duomenys jos nepatvirtina, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nevertinant A. Z. parodymų kaip išteisintuosius kaltinančių, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad prokuroro apeliaciniu skundu iš esmės yra analizuojami A. Z. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, ignoruojant jo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu išdėstytas komentuojamo įvykio aplinkybes. Toks liudytojo parodymų vertinimas, išimant iš konteksto asmenis kaltinančius duomenis ir ignoruojant juos teisinančius, nevertinant jo išdėstytų aplinkybių bendrame nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, neatsižvelgiant į kitų byloje apklaustų asmenų parodymus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negali būti pripažįstamas tinkamu ir pakankamu apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui nagrinėjamu atveju.Atsižvelgiant į visumą aukščiau išdėstytų aplinkybių (kaip nepatikimus vertinant nukentėjusiojo M. G. parodymus, nesutinkant ir su prokuroro pateiktu liudytojo A. Z. parodymų vertinimu, kadangi šis liudytojas esminių įvykio aplinkybių nepatvirtino), įvertinus tai, jog jokie kiti asmenys analizuojamo konflikto nematė, abejoti apylinkės teismo išvadomis, jog jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių A. K. ir G. K. kaltę jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, teisinio pagrindo nėra. Visuma aukščiau išdėstytų aplinkybių nesudaro pagrindo A. K. ir G. K. veiksmų vertinti ir kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nors A. K. ir G. K. parodymai iš esmės prieštarauja M. G. išdėstytoms vertinamo įvykio aplinkybėms, tam tikrose vietoje jie prieštarauja ir vieni kitiems, tačiau abejojant nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir objektyvumu, vien šiuo pagrindu atmesti G. K. ir A. K. parodymų visumą, teisinio pagrindo nėra. Šios išvados kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis, liudytojas A. Z., A. K., G. K. dėl visiškai neaiškių priežasčių apie komentuojamą įvykį buvo apklausti praėjus beveik pusei metų po įvykio (2017 m. lapkričio 27-28 dienomis), todėl natūralu, jog tam tikrų įvykio aplinkybių jie galėjo neprisiminti. Juo labiau, jog, A. K. ir G. K. teigimu, įvykio metu jie buvo išgėrę alkoholinių gėrimų (alaus), kas neabejotinai galėjo sąlygoti ir nevisiškai teisingą situacijos suvokimą. Nors M. G. pirminiai paaiškinimai yra užfiksuoti 2017 m. birželio 3 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką, tuo metu jis buvo blaivus, tačiau šios apklausos metu jo duoti parodymai skirtingose proceso stadijose keitėsi, prieštaravo vieni kitiems, buvo nenuoseklūs. Pripažinti nukentėjusiojo parodymus patikimais, o išteisintųjų išdėstytas aplinkybes atmesti vien tik dėl galimo tam tikro išteisintųjų apsvaigimo nuo alkoholio, priešingai nei apeliaciniu skundu teigia prokuroras, nėra jokio teisinio pagrindo. Toks vertinimas neabejotinai neatitiktų BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių.Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių plotmėje atmetant prokuroro apeliacinį skundą svarbu paminėti ir tai, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių pašalinti bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Tokiu būdu akivaizdu, kad duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Būtent tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.Šios išvados kontekste, nepaisant aukščiau išdėstytų duomenų, kurių visuma, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nėra pakankama apkaltinamojo nuosprendžio A. K. ir G. K. atžvilgiu priėmimui, sutiktina ir su skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio motyvais, jog analizuojamu atveju nenustatytas ir būtinasis BK 284 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymis – padariniai. Remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį būtina nustatyti realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai dėl prieš asmenį panaudoto fizinio smurto aplinkiniai pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nutraukiamas žmonių poilsis ar darbas, padaroma didelė materialinė žala, sutrikdoma normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeliamas didelis išgąstis ar kyla sumaištis, nutraukiamas jiems skirtas renginys, sustabdomas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2013, 2K-303/2014, 2K-141-507/2015, 2K-54-222/2017, 2K-120-628/2018).Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad vertinamą įvykį matė vienas objektyviais bylos duomenimis nustatytas asmuo – A. Z.. Tačiau, kaip teisingai pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, atvažiavęs į vietą prie sandėlio, komentuojamo konflikto pradžioje jis nepastebėjo, paskui pamatė, kad kažkas vyksta, konfliktą stebėjo 150-200 metrų atstumu, tačiau atstumas buvo per didelis, kad jis galėtų įžiūrėti konkrečius konflikte dalyvavusių asmenų veiksmus, jis matė tik gulinčius ir besimosikuojančius asmenis, prie jų priėjęs nebuvo, sušvilpė jiems (remiantis A. K. ir G. K. parodymais, nei vienas iš jų A. Z. švilpimo negirdėjo, to nepatvirtino ir M. G.), po ko, nuėjo savais keliais. Visos šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog A. Z., t. y. vienintelis pašalinis asmuo matęs įvykį, dėl jo šokiruotas nebuvo, jokių emocijų jam šis įvykis iš esmės nesukėlė, asmuo nebuvo atitrauktas nuo savo darbo ar reikalų – į įvykio vietą jis atvyko savais reikalais, kuriuos, nepaisant komentuojamo įvykio, jis ir ėjo tvarkytis, todėl teigti, jog vertinamu atveju A. K. ir G. K. pareikštuose kaltinimuose išdėstytomis aplinkybėmis buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, kas tik patvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas M. G. civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Toks sprendimas priimtas remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Kadangi apylinkės teismas A. K. ir G. K. išteisino, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys pagrįstai buvo paliktas nenagrinėtas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Lino Frančiako apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.