- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- 2-1343-157/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00418-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- A. J.
- Kategorijos
- 99.1.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-742-368/2015 pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams bankrutavusios A. J. individualios įmonės bankroto administratoriui uždarajai akcinei bendrovei „Tytus“, V. G., uždarajai akcinei bendrovei „Dinalas“ ir A. Č. dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir nuostolių atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė solidariai priteisti iš atsakovų A. J. IĮ bankroto administratoriaus UAB „Tytus“, V. G., UAB „Dinalas“ ir A. Č. 73 102,86 Eur nuostoliams atlyginti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi nustatė ieškovui A. J. terminą ieškinio trūkumams pašalinti – sumokėti 1 751 Eur žyminį mokestį.
Nurodė, kad šioje civilinėje byloje priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje, kurioje buvo sprendžiamas A. J. ieškinio teismingumo klausimas, išaiškinta, kad ieškinys yra neteismingas Šiaulių apygardos teismui kaip A. J. IĮ bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, tačiau tuo pačiu konstatuota, kad jis teismingas minėtam teismui pagal ieškinio sumą (CPK 85 str. 1 d. 10 p.). Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovas negali būti atleistas nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nes žalos atlyginimo prašo ne iš bankrutuojančios įmonės.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovas A. J. atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui „paaiškėjus A. J. asmeninio turto vagystės faktui, nes teismas neteisingai įvertino ieškinio dydį (252 409,55 Lt), Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, nes ieškinys pareikštas bankrutuojančiai A. J. IĮ, kuri suklastojusi dokumentus neteisėtai užgrobė apelianto kilnojamą ir nekilnojamą turtą, nes taip bandoma nuslėpti sunkaus nusikaltimo įrodymus“. Nurodo, kad :
Ieškinys dėl daikto išreikalavimo turėtų būti nagrinėjamas bankroto byloje, nes tai užtikrintų proceso koncentraciją, ekonomiškumą ir padėtų nustatyti bankrutuojančios įmonės turto masę. Ieškovas visą turtą prarado dėl bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ direktoriaus V. G., UAB „Dinalas“ direktoriaus A. Č. ir komercijos direktorės R. L. padaryto nusikaltimo – V. G. pasirašydamas turto perdavimo aktą Nr. 1, perleido patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), su visu jose buvusiu turtu. Teismas pažeidė ĮBĮ 15 straipsnį, numatantį, kad visos bylos, kuriose pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, perduodamos bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Ieškinys pareikštas bankrutuojančiai A. J. IĮ, kuriai vadovauja bankroto administratoriaus UAB „Tytus“ direktorius V. G.. Šis direktorius suklastojo dokumentus ir užgrobė ieškovo asmeninį turtą: baldus, čiužinius, darbo priemones ir medžiagas.Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kai atsakovui yra iškelta bankroto byla, ieškovas yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje sprendžiama, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą – įpareigojo ieškovą sumokėti žyminį mokestį, konstatavęs, jog jis nepatenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytų asmenų sąrašą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, bylą nagrinėja pagal atskirojo skundo faktinius ir teisinius argumentus (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Kaip yra žinoma, teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra CPK nustatyta tvarka, kurios viena iš imperatyvių sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas (CPK 80, 82, 84-86 str.). Tuo pačiu įstatyme nustatyti atvejai, kuomet asmenys atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str.). Viena tokių asmenų grupių – ieškovai ir kiti turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 str. 1 d. 9 p.). Ieškovas A. J., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismu, tvirtina, kad jis patenka į šią kategoriją, todėl teismas turėjo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas A. J. ieškinį dėl nuostolių atlyginimo ir daiktų išreikalavimo pareiškė solidariems atsakovams: bankrutuojančios A. J. IĮ bankroto administratoriui UAB „Tytus“, V. G., UAB „Dinalas“ ir A. Č. (privalomas atsakovų bendrininkavimas) (CPK 43 str.). Jau minėta, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas A. J. ieškinio teismingumo klausimą, jau yra įvertinęs jo pagrindą ir dalyką bei išaiškinęs, kad ieškovo reikalavimai yra reiškiami vieno (vieningo) juridinio fakto (įvykio) pagrindu, todėl ieškinio suma turi būti skaičiuojama pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytą taisyklę. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtoje teismo nutartyje taip pat išaiškinta, kad A. J. ieškinys yra neteismingas Šiaulių apygardos teismui kaip bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nes reikalavimas reiškiamas ne pačiai bankrutuojančiai įmonei, bet jos administratoriui (CPK 27 str. 4 d., ĮBĮ 15 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. civilinė byla Nr. 2-546-330/2015, b. l. 144-147). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog po minėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties, ieškovas būtų pateikęs patikslintą ieškinį civilinio proceso įstatyme nustatyta tvarka (nurodęs naują pagrindą, dalyką, ieškinio sumą ir kt.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aukštesnės instancijos išaiškinimais toje pačioje byloje (CPK 339 str.). Pažymėtina, kad vien tik formalus bankrutuojančios bendrovės įrašymas į atsakovų sąrašą, tačiau konkrečius reikalavimus reiškiant bendrovės bankroto procedūras vykdančiam bankroto administratoriui, nepakeičia aukščiau nustatytų aplinkybių. Be to, ieškinį A. J. reiškia savo naudai.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad atsakovu laikytina bankrutavusi įmonė, nes bankroto administratorius yra jos vadovas. Visų pirma, pažymėtina tai, kad bankroto administratoriaus teisinė padėtis bendrovėje vykdant bankroto procedūras pagal Įmonių bankroto įstatymo reikalavimus nėra tapati normalią ūkinę veiklą vykdančios bendrovės vadovui, todėl, priešingai nei tvirtina apeliantas, nagrinėjamu atveju reikalavimai priteisti nuostolius, kildinamus iš bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų, yra pareikšti bankrutuojančios įmonės administratoriui. Antra, ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad administratorius privalo atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl jo kaltės, įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei, nes jis yra savo srities profesionalas, teikiantis administravimo paslaugas savo rizika ir atsakomybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010). Trečia, apeliacinės instancijos teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO, Juridinių asmenų registro duomenų nustatė, kad yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimas dėl bankrutavusios A. J. IĮ įmonės veiklos pabaigos (įsiteisėjo 2015-08-11), o įmonė jau išregistruota iš Juridinių asmenų registro (CPK 179 str. 3 d.). Tai reiškia, kad yra visa juridinių faktų sudėtis konstatuoti, jog įmonės prievolės yra pasibaigusios (CPK 18 str., ĮBĮ 32 str.).
Apelianto atskirojo skundo argumentai, kad šis ginčas nagrinėtinas bankroto, o ne atskiroje civilinėje byloje, taip pat neatitinka teisinio reglamentavimo. Pagal ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalį, bankroto bylą iškėlusiam teismui perduodamos tik tos civilinės bylos, kuriose turtiniai reikalavimai pareikšti pačiai įmonei, o šiuo atveju, kaip nustatyta aukščiau, jokie reikalavimai įmonei nėra reiškiami. Šios išvados nepaneigia ir atskirojo skundo argumentai (CPK 12, 176, 178 str.).
Taigi nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė teismas skundžiamoje nutartyje, tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su bankroto administratoriaus atsakomybe dėl nuostolių atlyginimo, padarytų galimais jo neteisėtais veiksmais ar neveikimu. Dėl to esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, ši teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, dėl ko ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263, 338 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad yra pasibaigęs teismo nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį, apeliantui nustatytinas naujas 14 dienų terminas teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti (CPK 115 str. 2 d., 302 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti ieškovui A. J. keturiolikos dienų terminą nuo šios nutarties priėmimo dienos Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti.