Telšių apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorui Šarūnui Vaicekavičiui,

uždarame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir prokuroro nutarimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo

R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusiai (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietei, gyvenančiai adresu (duomenys neskelbtini), išsiskyrusiai, dirbančiai restorane (duomenys neskelbtini), neteistai,

padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G., dėl savo psichikos būklės lėtinio psichikos sutrikimo, pasikartojančio depresinio sutrikimo, sunkios depresijos epizodo be psichozės simptomų, psichikos elgesio sutrikimo dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromo, kai reikia atkreipti dėmesį ar gydyti, dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, 2024 m. spalio 11 d., apie 20.40 val., namuose, adresu (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi (girtumas nenustatytas), paėmusi į rankas peilį, grasino savo blaiviam vyrui E. G., kad, kai jis ir nepilnamečiai vaikai A. G., gimęs (duomenys neskelbtini), O. G., gimęs (duomenys neskelbtini), ir N. G., gimęs (duomenys neskelbtini), užmigs, ji atsikėlusi nužudys juos ir nusižudys save, taip sudarydama pagrindą bijoti, kad grasinimai yra realūs ir gali būti realizuoti, dėl ko nukentėjusysis E. G. iškvietė policijos pareigūnus.

Baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką numatyta Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje.

Dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo

Kad R. G. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje neginčijamai įrodyta teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais:

R. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad supranta, kokia nusikalstama veika jai yra inkriminuota. Nurodė, jog nieko apie šitą įvykį neprisimena. Pamena, kad vyras ją parsivežė namo ir viskas. Pamena, kad pas draugę vartok alkoholį – alų. Kas vyko namuose nepamena, nes buvo neblaivi bei vartojo antidepresantus. Teigė, jog priklausomybės alkoholiui neturi. Šiuo metu alkoholio nevartoja. Lankosi pas psichiatrą poliklinikoje, vartoja jai paskirtus vaistus. Depresija serga jau 7 metus. Kodėl vartoją alkoholį kartu su vaistais, nežino. Šiuo metu gyvena su vyriausiu vaiku, kuriam 16 metų, nuomojamame bute. Turi tėvus, su jais palaiko gerus santykius. Sutinka, jog jai būtų taikomos priverčiamosios medicinos priemonės;

teisiamajame posėdyje duotais nukentėjusiojo E. G. parodymais, kad R. G. yra jo buvusi sutuoktinė. R. G. girtavo ir jos nebuvo namuose parą ar pusantros. Įvykio dieną R. G. paskambino jam ir jis ją parsivežė namo. Žino, jog prieš tai ji buvo pristatyta į ligoninę dėl vaistų perdozavimo. Namuose ji buvo nerami, emocionali, agresyvi, reiškė pretenzijas. Po to užsidariusi vonioje bandė su skustuku pjaustytis rankas, dėl to teko išlaužti vonios duris. Vėliau, būnant virtuvėje-svetainėje, ji iš stalčiaus čiupo virtuvinį peilį, kurio geležtė maždaug 20 cm., o jam bandant jį atimti, ji pasakė, kad kai visi užmigs, ji visus nužudys ir nusižudys pati. Ji priešinosi peilio atėmimui. Prieš save pakėlė ranką jau ne pirmą kartą, tačiau anksčiau nėra grasinusi jam ir vaikams. Kažkada yra grasinusi, jog sunaikins turtą, bet niekad taip nepadarė. Tokių grasinimų labai neišsigando, jam tik nepatiko, kad buvo grasinama vaikams, o grasinimus išsakė neblaivus asmuo, kuris prieš 20 min. bandė nusižudyti vonioje. Su vienkartiniu skutimosi peiliuku ji prasipjovė odą. Atvažiavusi greitoji medicinos pagalbą žaizdą sutvarstė. Įvykio metu namuose buvo vaikai, bet jie to nematė, nes jau gulėjo lovose. Policiją kvietė todėl, kad jai būtų paskirstas priverstinis gydymas, nes R. nesuvokia, jog turi priklausomybė alkoholiui. R. G. jau pora metų ištisai vartoja alkoholį. Bandė gydytis, bet nepavyko. Depresiją gydosi apie 4 metus. Šiuo metu du bendri jo ir R. G. vaikai gyvena su juo;

2024 m. spalio 11 d. protokolu-pareiškimu, kuriame užfiksuotas E. G. pranešimas, kad 2024 m. spalio 11 d., apie 20.40 val., būnant namuose adresu (duomenys neskelbtini), jo žmona R. G. būdama neblaivi paėmusi peilį į rankas pradėjo grasinti, kam jam su vaikais užmigus, ji atsikels ir nužudys jį, vaikus, o tada ir save (t. 1, b. l. 1-8);

2024 m. spalio 12 d. įvykio vietos apžiūros protokolu su fotolentele, kad įvykio vieta yra adresu (duomenys neskelbtini), įvykiui reikšmingų pėdsakų nepastebėta (t. 1., b. l. 25-32).

Motyvuojamoji dalis

BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant BK 145 straipsnį, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t. y. kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Iš nukentėjusiojo E. G. duotų parodymų ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu matyti, kad R. G. paėmusi didelį virtuvinį peilį, kurio geležtės ilgis apie 20 cm, grasino peiliu, išsakydama nukentėjusiajam, jog jam ir vaikams užmigus ji nužudys jį, vaikus bei nusižudys pati. Nors R. G. nurodė neatsimenanti įvykio aplinkybių dėl buvusio girtumo ir kartu su alkoholiu vartotų psichotropinių vaistų, neneigė galėjus būti konfliktui namuose su E. G.. Iš ekspertizės akte esančių duomenų iš medicininių dokumentų matyti, kad dvi dienos prieš aptariamą įvykį R. G. buvo pristatyta į ligoninę dėl suicidinio bandymo, GMP medikams teigė, jog nusižudys jei liks namuose. Nukentėjusiojo nuoseklūs parodymai viso proceso metu, dėl R. G. išsakytų grasinimu laikant rankoje peilį, jos būsenos įvykio metu, taip pat tai, kad nukentėjusysis iš karto po įvykio kvietė tiek policijos pareigūnus, teik medikus, leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas manyti, kad neblaivios ir jau anksčiau prieš save smurtavusios, agresyviai nusiteikusios R. G. grasinimas nužudyti jį, vaikus bei nusižudyti pačiai gali būti įvykdytas realiai. Teismo vertinimu, visuma byloje esančių įrodymų patvirtina, kad R. G. padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Dėl R. G. nepakaltinamumo

2024 m. balandžio 2 d. – gegužės 2 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. Nr. 86TPK-95/2025 nurodyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu R. G. nustatomas (duomenys neskelbtini), pasikartojantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) dėl alkoholio vartojimo, (duomenys neskelbtini), dėl kurių baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu ji negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Šiuo metu R. G. yra nustatomas (duomenys neskelbtini), pasikartojantis (duomenys neskelbtini), medikamentinė remisija, bei (duomenys neskelbtini) dėl alkoholio vartojimo, (duomenys neskelbtini), šiuo metu susilaiko. R. G. baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos metu buvo sunkios depresijos laikino paūmėjimo ir intoksikacijos alkoholiu būsenoje, kuri praėjo jau po baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos. R. G. dėl savo sveikatos stovio šiuo metu gali dalyvauti ikiteisminiame tyrime ir teisme. R. G. rekomenduojama taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą (t.1, b. l. 91-95).

Teismo posėdžio metu, teismo psichologas, ekspertas Gintaras Butkus, dalyvavęs nuotoliniu būdu, patvirtino ekspertizės akte pateiktą išvadą, kad R. G. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas, pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų, psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, ūminė intoksikacija, dėl kurių baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos metu ji negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti. Nurodė, kad alkoholio ir didelio kiekio vaistų suvartojimas galėjo turėti tam tikros įtakos R. G. atmintiems procesams. Kadangi ji tuo metu pati negalėjo suprasti savo veiksmų, nelabai jų gali ir atsiminti dėl tos paūmėjusios būklės ir detoksikacijos alkoholiu. Esant pasikartojančiam depresiniam susirgimui, kai yra paūmėjimas, kyla problema dėl gebėjimo valdyti savo veiksmus ir juos suprasti. Jis asmeniškai atliko kognityvinį tyrimą ir tuomet buvo normoje kognityviniai procesai. O paūmėjimo būklėje visuomet yra ir kognityvinė depresija, tuomet ženkliai pablogėja ir kognityviniai procesai. Sunku atsakyti, ar tai gali būti kontroliuojama vartojant savanoriškai vaistus. R. G. serga tuo susirgimu jau senai, paauglystėje ji jau buvo gydyta vaikų psichiatrijos skyriuje. Tuomet jai diagnozavo depresiją, buvo suicidinių minčių, 15 metų amžiuje. Greičiausiai ta depresija yra gilesnė, sunku atsakyti ar ji endogeninė, ar psichogeninė, tačiau mano, kad reikalingas tiek psichoterapinis, tiek medikamentinis gydymas depresijos. Alkoholis padeda slopinti depresiją. Pradžioje slopina, pagerėja nuotaika, tačiau vėliau pablogina situaciją. Ta problema yra gili ir reikalingas sudėtingesnis gydymas. Turėtų būti taikomas kompleksinis gydymas. Pirma alkoholio atsisakymas, o tada reikėtų gydyti depresiją, pagal visas metodines rekomendacijas. Ambulatoriškai gydantis, problemą su alkoholiu galima išspręsti, yra „Minesotos“ programos priklausomybių centruose. Nevartojant alkoholio yra mažesnis socialiai pavojingo asmens lygis. Šiuo atveju nevertina, kad rizika būtų labai didelė socialiai pavojingo elgesio, dėl kurio R. G. būtų reikalingas stacionarinis stebėjimas.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad R. G., būdama nepakaltinamumo būsenoje, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BK 17 straipsnio nuostatas asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų ir toks asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą už padarytą pavojingą veiką. Asmenį konkrečioje baudžiamojoje byloje nepakaltinamu ir tik dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos bei tik tos veikos darymo metu pripažįsta teismas.

Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų.

Kadangi R. G. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl ji pripažintina nepakaltinama (BK 17 straipsnis). Bylos duomenimis nustačius, jog R. G. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė būdama nepakaltinama, jai skirtina priverčiamoji medicinos priemonė.

Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialiojoje dalyje nustatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020).

BK 98 straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai.

Teismų praktikoje laikoma, kad pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, ir šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos, tačiau tai nereiškia, kad šis kriterijus yra vienintelis. Kaip pirmiau minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. G. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, kuri priskirtina prie nesunkių nusikalstamų veikų. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad R. G. po inkriminuojamo įvykio buvo konsultuota psichiatro, taikyta stebėjimo paslauga, eigoje psichinė būklė stabilizavosi, tolimesnio gydymo atsisakė, todėl išrašyta iš ligoninės. Šiuo metu dirba, lankosi pas psichiatrą. Byloje dalyvavęs ekspertas nurodė, kad dėl susirgimų šiuo metu matoma remisija, vartojant medikamentus, būklė pagerėja. Kadangi vartoja alkoholį, turėtų būti taikomas kompleksinis gydymas: pirma alkoholio atsisakymas, o tada reikėtų gydyti depresiją, pagal visas metodines rekomendacijas. Rekomendavo R. G. skirti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Teismas, įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių konstatuoja, jog šiuo metu R. G. pagal padarytos veikos pobūdį, jos gyvenamąją aplinką bei psichinę būseną, esant medikamentinei remisijai, galimai nėra pavojinga kitiems asmenims, sau ir aplinkai, tačiau jai būtinas stebėjimas ir medikamentinis gydymas nuo psichikos elgesio sutrikimo dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromo, bei pasikartojančio depresinio sutrikimo, sunkios depresijos epizodo be psichozės simptomų, kas sudaro pagrindą išvadai, jog R. G. būtina taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą (BPK 403 straipsnio 2 dalies 1 punktas, BK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Ikiteisminio tyrimo metu R. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paliktina galioti iki nutarties įsiteisėjimo dienos (t. 1, b. l. 15-17).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 401, 403, 404 straipsniais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu,

nutaria:

R. G., padariusią baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, pripažinti nepakaltinama ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, taikyti jai priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamąją vietą.

Nutarčiai įsiteisėjus panaikinti R. G. 2024 m. spalio 17 d. nutarimu paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Teismo nutartį taikyti priverčiamąją medicinos priemonę per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo dienos turi teisę apskųsti apeliacine tvarka asmuo, kurio byla buvo nagrinėjama, jo atstovas pagal įstatymą, šeimos nariai ar artimieji giminaičiai, gynėjas, nukentėjusieji, jų atstovai ir prokuroras apeliacinį skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.