Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Egidijos Smalakienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant atsakovų atstovams Birutei Cicilijai Petrauskienei ir Dainiui Jasui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2- ųjų pataisos namų ir Kalėjimo departamento prie LR teisingumo ministerijos, Vilniaus 2- iesiems pataisos namams dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka (b. l. 114).

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktoriaus Nutarimo, kuriuo pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 7 paroms. Pareiškėjas prašo šį Nutarimą panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą, įpareigoti Vilniaus 2- uosiuos pataisos namus skirti jam izoliaciją kameros tipo patalpoje laikant pareiškėją su nerūkančiu asmeniu, taip pat prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2- ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos, 30 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-2).

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamos bylos ginčo objektas – nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarka ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygos.

Vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas bei principus reglamentuoja Kodeksas, LR teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), LR teisingumo ministro 2003-06-04 įsakymu Nr.168 patvirtinti kiekvienos pataisos įstaigos nuostatai, šių įstaigų lokaliniai teisės aktai.

Remiantis Kodekso 70 str. 1., nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Pagal minimo straipsnio 3 d., izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (70 str. 4 d.).

Kaip minėta, byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsisakė eiti į jam paskirtą būrį ir, vadovaujantis Kodeksas 70 str. 6 d., Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktoriaus prašė skirti jam izoliaciją kamerų tipo patalpose penkiems mėnesiams. Teigė, kad pareiškėjui siūlomoje 409- joje gyvenamojoje patalpoje bausmę atliekantys nuteistieji pastoviai rūko neišeidami iš patalpos ir jie prašys jo rašyti jiems skundus bei pareiškimus.

Kodekso 70 str. 6 d. reglamentuojama, jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda (70 str. 6 d.).

Vadovaujantis Kodekso 12 str. 1 ir 2 d., nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus.

Pagal Kodekso 110 str. 1 d. 1 ir 2 p., laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo: 1) laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir 2) vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktoriaus 2007-01-11 įsakymu Nr. 3-4 „Dėl Vilniaus 2- ųjų pataisos namų vidaus tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Vilniaus 2- ųjų pataisos namų vidaus tvarkos (toliau – Tvarka) 1 ir 2 p. įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigos vidaus tvarkos bei gyventi (miegoti) tik administracijos paskirtoje vietoje. Laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama rūkyti įstaigos gyvenamosiose patalpose, virtuvėlėse, koridoriuose, laiptinėse, poilsio ir darbo vietose (4 p.)

Nuobaudų skyrimo atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems tvarką nustato Kodekso 143 str., o nuobaudų – uždaryti nuteistąjį į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį arba perkelti į kamerų tipo patalpas vykdymo tvarką reglamentuoja Kodekso 144 str.

Pagal Kodekso 143 str. 2-4 d., skiriant nuobaudas, atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, į paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriamos nuobaudos turi atitikti padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam nuteistajam. Už kelis vienu metu padarytus pažeidimus skiriama viena nuobauda. Nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per dešimt parų nuo pažeidimo atskleidimo dienos, o jei dėl pažeidimo buvo atliekamas tyrimas, – nuo tyrimo pabaigos dienos, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo pažeidimo padarymo dienos.

Kodekso 144 str. 1 d. numatyta, kad nuteistojo, kuriam paskirta nuobauda – uždaryti į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, taip pat perkelti į kamerų tipo patalpas, sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarime, kuriuo paskirtos šios nuobaudos, pažymėti, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Taisyklių 208 p.

Teisėjų kolegija, išsamiai ištyrusi ir įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, remdamasi nurodytų teisės normų sistemine analize, daro pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti bausmės vykdymo institucijos nurodymą – eiti gyventi į paskirtą būrį. Bausmės vykdymo institucijos teisėti nurodymai nuteistiesiems yra privalomi. Jų nevykdymas užtraukia drausminę atsakomybę. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė minėtas Kodekso 12 str. 1 ir 2 d. bei 110 str. 1 d. 1 p. nuostatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kodekso 70 str. 6 d. turinio analizė suponuoja išvadą, kad už atsisakymą gyventi paskirtame būryje nėra baudžiama tik tuo atveju, kai pataisos įstaigos pareigūnams nurodomos svarbios priežastys, kurių pagrįstumą jie gali patikrinti atlikę tyrimą. Tuo atveju, jeigu atlikti bausmę paskirtame būryje atsisakoma nenurodant to priežasčių arba tiesiog abstrakčiai jas paminint, bet konkrečiai neįvardijant, tai traktuotina kaip drausmės pažeidimas, už kurį gali būti skiriama nuobauda, sukelianti tam tikras teisines pasekmes.

Apibendrinusi tai, kas pasakyta anksčiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai, jog Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kad Nutarime nėra nurodyta, kokias konkrečiai elgesio taisykles jis pažeidė, jog jo sveikatos būklė, remiantis teisės aktų nuostatomis, turėjo būti patikrinta per 24 val., kad dėl pareiškėjo sveikatos būklės, jam negalėjo būti paskirta nuobauda – patalpinimas į baudos izoliatorių, jis nuo tokios nuobaudos turėjo būti atleistas.

Kaip minėta, byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo patikrinta tą pačią dieną kai buvo paskirta nuobauda. Nutarime yra gydytojo įrašas, kad nuteistasis A. Č. paskirtą nuobaudą gali atlikti. Nutarime aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas, atsisakydamas eiti į paskirtą būrį, pažeidė Kodekso 110 str. 1 d. 1 p., t. y. nesilaikė nustatytos pataisos įstaigų tvarkos. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Kodekso 110 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, ji besąlygiškai įpareigoja laikytis nustatytos pataisos įstaigos tvarkos, t. y. teisės normų įtvirtintų Tvarkoje. Byloje nėra jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie nuteistųjų rūkymą gyvenamosiose patalpose. Priešingai, byloje neginčytinai nustatyta, kad nuteistieji gyvenamosiose patalpose nerūko, be to, rūkyti jiems draudžia minėtas Tvarkos 4 p. Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėjui, apsigyvenus minėtame būryje, kiltų kokia nors grėsmė jo saugumui, nėra. Atlikus tarnybinį patikrinimą, pareigūnai taip pat nenustatė, kad pareiškėjui gresia pavojus.

Nustatytos faktinės aplinkybės ir anksčiau nurodytų teisės normų analizė leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai teigti, kad Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktorius, priimdamas Nutarimą, nepažeidė nei materialinės, nei procesinės teisės normų, todėl Nutarimą naikinti, vadovaujantis LR ABTĮ 89 str. nuostatomis, skunde nurodytais ir kitais motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo reikalavimas panaikinti Nutarimą atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.)

Nurodytais motyvais atmetus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Nutarimo panaikinimo, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo skunde nurodytų motyvų, kad Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktorius, Nutarimu paskirdamas pareiškėjui nuobaudą, šiurkščiai pažeidė tarptautinių teisės aktų, kurie yra privalomi valstybėje, LR Konstitucijos, LR tabako kontrolės įstatymų reikalavimus ir nurodymus, taip pat LR seimo kontrolieriaus 2006-03-08 atilikto tyrimo išvadų reikalavimus, draudžiančius nerūkančius nuteistuosius priverstinai laikyti su rūkančiais, nes jie nagrinėjamo ginčo kontekste yra teisiškai nereikšmingi. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose. Taip pat teismas pažymi, kad LR seimo kontrolierių pateiktos išvados, vadovaujantis LR seimo kontrolierių įstatymo nuostatomis, yra tik rekomendacinio pobūdžio.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi anksčiau išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus 2- uosiuos pataisos namus skirti jam izoliaciją kameros tipo patalpoje laikant pareiškėją su nerūkančiu asmeniu, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.) Teisėjų kolegija pastebi, kad, netgi patenkinus šį pareiškėjo reikalavimą, jo įgyvendinimas neįmanomas, nes pareiškėjas yra paleistas į laisvę.

Taigi, pareiškėjo skundo dalis dėl Nutarimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Iš bylos medžiaga matyti, kad pareiškėjas dėl jam Nutarimu paskirtos nuobaudos su skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie LR teisingumo ministerijos, kuris 2008-08-05 raštu Nr. 2S-2502 (toliau – Raštas), išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jo netenkino (b. l. 4-5).

LR viešojo administravimo įstatymo 8 str. reglamentuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas savo suformuotoje teisminėje praktikoje yra pažymėjęs, kad „viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008) .

Apibendrinusi tai, kas pasakyta, ištyrusi Rašto turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad Raštas atitinka visus LR viešojo administravimo 8 str. individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, t. y. jame aiškiai išdėstomi atsisakymo tenkinti pareiškėjo skundą motyvai, tinkamai taikytos įstatymų nuostatos, išaiškinta jo apskundimo tvarka. Raštas yra motyvuotas ir pagrįstas.

Atsižvelgusi į anksčiau nustatytų faktinių bylos aplinkybių visumą ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek Vilniaus 2- ieji pataisos namai, tiek Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.

Kaip minėta, pareiškėjas taip pat teismo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2- ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos, priteisti jam 30 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, nes dėl atsakovų veiksmų jis patyrė žymius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, stresą, nepatogumus, emocinę depresiją ir diskomfortą.

LR ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. reglamentuojama, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (LR CK 6.271 str.).

LR Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, LR Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą būtina vadovautis ne tik LR ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 str. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 d. aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Kaip minėta, LR ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Ši teisės norma reiškia, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Civilinio kodekso 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Žalos, tiek turtinės, tiek neturtinės, atsiradimas gali būti įrodytas, vadovaujantis faktiniais duomenimis, numatytais LR ABTĮ 57 str.

Įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo atveju anksčiau paminėtų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Ginčo atveju, neturtinės žalos atsiradimas nepagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kaip aplinkybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra įrodytos ir, ginčo atveju, nepatenka į neturtinės žalos sąvoką. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų ir dėl neigiamų emocijų, jei tokios vis dėl to buvo patirtos, šalinimo būdų bei priemonių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į psichologą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė žymius dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, stresą, nepatogumus, emocinę depresiją ir diskomfortą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir dėl jo patirtos neturtinės žalos bei paaiškinimo, kodėl būtent 30 000 Lt suma kompensuotų teigiamą žalą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2- ųjų pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo A. Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.