- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- A-565-756/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05381-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- L. G.
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Kategorijos
- 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. G. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9781 ir priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 9 557,53 Lt senatvės pensijos nepriemoką.
Pareiškėjos manymu, VSDFV nepagrįstai pripažino, jog jos 2014 m. rugsėjo 23 d. prašymas VSDFV Vilniaus skyriui pateiktas praleidus nustatytą terminą. Pareiškėja yra sąžininga pilietė, vykdanti Lietuvos Respublikos įstatymus. Nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos sąžiningai galvojo bei tikėjo, kad jai mokama valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija buvo sumažinta būtent Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) pagrindu. Kadangi įstatymų nustatyta tvarka paskelbti įstatymai galioja ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, pareiškėjos teigimu, ji tinkamai vykdė tuo metu galiojusį Laikinąjį įstatymą ir tik tuo atveju, jeigu įstatymas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažįstamas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), atsiranda galimybė nagrinėti ir aiškintis, ar įstatymas nepažeidė kieno nors teisių ir teisėtų lūkesčių, o tuo atveju, jeigu pažeidė, kada apie teisių pažeidimą galėjo sužinoti (suprasti) konkretus asmuo. Pareiškėjos įsitikinimu, skundo padavimo terminą sieti su pirmosios sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo data būtų galima tik tokiu atveju, jeigu VSDFV Vilniaus skyrius būtų savavališkai, be teisinio pagrindo, sumažinęs mokamą senatvės pensiją. Tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo ji suprato, kad Laikinasis įstatymas jos teises suvaržė neteisėtai, todėl tik su minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu gali būti siejama teisės doktrinoje įtvirtinta ieškinio senaties termino pradžia. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, kad jos pažeistų teisių atkūrimo klausimas net ir po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo iki šiol nėra išspręstas. Teisinio mechanizmo nebuvimas yra valstybės, o ne juridinių ar fizinių asmenų problema, todėl tai negali užkirsti kelio ginti savo teisėtus interesus ir reikalauti įgyvendinti Konstitucinio Teismo sprendimą. Tuo atveju, jeigu ir teismas nuspręstų, kad pareiškėja praleido terminą pateikti reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką, prašo atnaujinti praleistą terminą, pripažinus, kad jis buvo praleistas dėl svarbių, su neteisėtais valstybės veiksmais susijusių priežasčių. Joks VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas dėl pensijos sumažinimo aptariamu laikotarpiu nebuvo jai įteiktas.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 23–28) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
VSDFV pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra svarbios ir objektyvios, kad pareiškėja neįrodė, jog terminą ji praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių. Nustatydama VSDFV skyriaus 2010 m. gruodžio mėnesio sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą, VSDFV vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika panašaus pobūdžio bylose, kuriose, be kita ko, buvo pažymėta, kad terminas skundui VSDFV dėl jos teritorinių skyrių sprendimų (veiksmų) mokant pagal Laikinąjį įstatymą sumažintas pensijas paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Nei Konstitucinio Teismo įstatyme, nei kitame teisės norminiame akte nėra numatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimų įsigaliojimas nutraukia priimtų sprendimų apskundimo termino eigą ir apskundimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo, todėl pareiškėjos argumentą, kad tik nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo priėmimo atsirado galimybė ginti pažeistas teises, VSDFV laiko nepagrįstu ir atmestinu. Rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriiminėjo, o sprendimu nagrinėjamu atveju laikytinas VSDFV skyriaus, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas (veiksmas) – perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies senatvės pensijos išmokėjimas 2010 metų sausio mėnesį. VSDFV nuomone, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad yra sąžininga Lietuvos Respublikos pilietė, suprato sunkią Lietuvos finansinę padėtį ir nereiškė pretenzijų dėl pensijos sumažinimo, yra tik nuo jos valios priklausiusios aplinkybės ir savaime nėra tikrai svarbios, ekstraordinarios priežastys, nulėmusios jos galimybę kreiptis į VSDFV ir objektyviai užkirtusios kelią per 3 metus paduoti skundą. Argumentas, kad praleisto termino atnaujinimas sietinas su priešingos šalies neteisėtu neveikimu, atmestinas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą bei Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. KT8-S5/2014. Taigi, kadangi pareiškėjos skundas nebuvo išnagrinėtas iš esmės privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, reikalavimas įpareigoti išmokėti senatvės pensijos nepriemoką teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės.
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 42–45) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, jis pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, išmokėdamas pareiškėjai senatvės pensiją laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įvertinus tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas, dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą, pareiškėjos reikalavimas patenkinti skundą ir įpareigoti atsakovą išmokėti negautą senatvės pensiją, sumažintą pritaikius Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, atmestinas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu (b. l. 65–69) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos L. G. reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 9 557,53 Lt senatvės pensijos nepriemoką, kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja siekia jai paskirtos ir pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies, priteisimo.
Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2008 m. birželio 7 d. senatvės pensija paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 11-11-6847 (b. l. 46). Pareiškėjos senatvės pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. l. 8–9). 2014 m. rugsėjo 23 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama apskaičiuoti ir išmokėti pensijos nepriemoką už 2010–2011 m., susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo (b. l. 6). VSDFV Vilniaus skyriaus 1-asis pensijų skyrius 2014 m. spalio 1 d. raštu Nr. (10.1)3-117184 pareiškėjos prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti VSDFV (b. l. 7), o 2014 m. spalio 8 d. raštu Nr. (10.1-02)3-121057 pateikė pareiškėjai jai mokėtos senatvės pensijos skaičiavimus (b. l. 8–9). VSDFV 2014 m. spalio 13 d. sprendime Nr. (6.5)I-8255 pareiškėjai buvo nurodyta, kad ji praleido Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas; 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, todėl jai pasiūlyta iki 2014 m. lapkričio 10 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 10–11). 2014 m. lapkričio 7 d. rašte pareiškėja nurodė VSDFV, jog tikėjo, kad jai mokama pensija buvo sumažinta ne individualaus administracinio akto pagrindu, o Laikinojo įstatymo pagrindu, joks VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas dėl pensijos sumažinimo jai nebuvo įteiktas ir apie jį sužinojo tik daug vėliau, apie savo teisių pažeidimą ji sužinojo tik Konstituciniam Teismui paskelbus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl ir terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. vasario 6 d. Minėtame rašte taip pat teigė, kad praleisto termino atnaujinimas taip pat sietinas ir su valstybės neteisėtu neveikimu, kadangi po pasaulinės ekonominės finansinės krizės pabaigos nėra vykdomas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. VSDFV skundžiamu 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9781 termino kreiptis dėl senatvės pensijos išmokėjimo neatnaujino ir todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo (b. l. 13–16).
Teismas, remdamasis Pensijų įstatymas 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, taip pat LVAT praktika, suformuota 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, pažymėjo, kad pareiškėjai pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl darytina išvada, kad apie savo galimai pažeistas teises ji sužinojo būtent 2010 m. sausio mėn., t. y. pirmą kartą gavusi pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą senatvės pensiją. Šiuo atveju pareiškėjos VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2014 m. rugsėjo 23 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama minėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai jai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta pensija, todėl pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Teismo vertinimu, termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo praleidimo nepateisina ir pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad vis dar nėra nustatytas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas.
Pažymėtina, kad pagal Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131, 31 punktą, jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per VSDFV nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba VSDFV direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos skundžiamame VSDFV 2014 m. gruodžio 10 d. sprendime Nr. (6.5)I-9781 atsakovas teisingai įvertino pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į ją praleidimo priežastis ir pagrįstai nusprendė pareiškėjos skundo nenagrinėti, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą VSDFV sprendimą. Pareiškėjos reikalavimas dėl šio sprendimo panaikinimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Skundžiamu 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (6.5)I-9781 VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 23 d. prašymą dėl nepriemokos išmokėjimo, taigi pastarasis liko iš esmės VSDFV, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, neišnagrinėtas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad byla nutraukiama, jeigu pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bylos dalis dėl reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką nutrauktina.
III.
Pareiškėja L. G. apeliaciniu skundu (b. l. 73–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jos reikalavimas priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos dalį, ir priimti naują sprendimą –pensijos nepriemoką priteisti.
Pareiškėja nurodo, kad atsakovas byloje yra nurodytas tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas neteisėtai atmetė jos skundo reikalavimą priteisti susidariusią pensijos nepriemoką. Pensiją sumažino ne VSDFV, o valstybė, kuriai atstovauja VSDFV teritorinis skyrius. Valstybės kaltės forma – neveikimas. Skųsti sumažintos pensijos mokėjimą nuo pirmos tokios pensijos išmokėjimo dienos buvo nelogiška, beprasmiška. Pareiškėjos įsitikinimu, po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., jai atsirado subjektinė teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad valstybei nenustačius kompensavimo tvarkos dirbantiems pensininkams, susidaro situacija, kai ši pensininkų grupė diskriminuojama kitų grupių atžvilgiu.
Pareiškėjos manymu, teismas neteisingai vertino byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, todėl neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašė priteisti žalą iš valstybės (negautą pensijos dalį), todėl jokia išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka pareiškėja neturėjo pasinaudoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažeidė konstitucinį lygybės prieš įstatymą principą, nes daugelyje bylų administraciniai teismai priteisė asmenims jiems neišmokėtas pensijų dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 82–85) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime.
Atsakovas VSDFV prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti (b. l. 86–90).
VSDFV pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėja iškėlė reikalavimą dėl valstybės veiksmais padarytos žalos atlyginimo, t. y. pareiškė civilinio pobūdžio reikalavimą, kuris gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jei yra visos būtinos prielaidos šiai atsakomybei kilti. Šiuo atveju nėra valstybės institucijos – VSDFV, neteisėtų veiksmų, nes atsakovas vykdė tuo metu galiojančius įstatymus, o galimybė išieškoti iš įstatymo leidėjo padarytą žalą (dėl įstatymo priėmimo) Lietuvos Respublikos įstatymuose nenumatyta.
Be to, Lietuvos Respublikos Seime 2015 m. balandžio 30 d. yra įregistruotas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymo projektas, kuriam pritarta Vyriausybės 2015 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 436 ir kuriuo nustatyta kompensuoti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo negautas senatvės pensijos dalis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 20 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos L. G. reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 9 557,53 Lt senatvės pensijos nepriemoką, o likusią pareiškėjos skundo dalį, t. y. reikalavimą panaikinti VSDFV 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. (6.5)I-9781, atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėja L. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka tik su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 9 557,53 Lt senatvės pensijos nepriemoką.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.).
Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnio nuostatomis, taip pat remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nagrinėjamu atveju skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio mėnesio. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išdėstytų argumentų nekartoja, o tik pažymi, jog šių teisės aiškinimo taisyklių nuosekliai laikomasi administracinėse bylose, kurių aplinkybės iš esmės analogiškos kaip ir nagrinėjamu atveju (žr., pvz., LVAT procesinius sprendimus administracinėse bylose: 2014 m. rugsėjo 10 d. Nr. AS624-618/2014; 2014 m. lapkričio 18 d. Nr. A143-1522/2014; 2015 m. sausio 7 d. Nr. AS-156-556/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015; 2015 m. sausio 29 d. Nr. AS-17-520/2015; 2015 m. kovo 4 d. Nr. AS-241-756/2015 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad ji nepraleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų termino kreiptis į VSDFV, kaip į ginčus išankstine privaloma ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, termino, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėja nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi (bei teismo argumentais), kuria atsisakyta atnaujinti jos praleistą terminą skundui paduoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose (t. y. bylose dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas, susidariusios nepriemokos išmokėjimo), pateiktais išaiškinimais. Minėtoje LVAT praktikoje ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos tik individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju tokių individualių priežasčių pareiškėja nei VSDFV, nei teismui nenurodė. Atsakovui pateiktame 2014 m. lapkričio 7 d. prašyme atnaujinti praleistą 3 metų terminą (b. l. 12–13), taip pat teismui pateiktame skunde (b. l. 1–5) bei apeliaciniame skunde (b. l. 73–75) pareiškėja nurodė nežinojusi apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (paskelbimo). Šias pareiškėjos nurodytas aplinkybes pagrįstai ir teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija dar kartą pažymi, jog tokie bendro pobūdžio teiginiai administracinių teismų praktikoje termino praleidimą pateisinančia priežastimi nepripažįstami (žr., pz., LVAT nutartis adm. bylose: 2015 m. sausio 22 d. Nr. eA-59-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-62-143/2015; 2015 m. sausio 22 d. Nr. A-66-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-167-143/2015; 2015 m. sausio 27 d. Nr. A-171-143/2015 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių šioje administracinėje byloje turėtų būti nukrypta nuo minėtos aktualios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos (ABTĮ 13 str.).
Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, nes ji prašė susidariusią pensijos nepriemoką priteisti iš valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus. Pareiškėjos teigimu, susidariusi pensijos nepriemoka yra žala, kurią jai padarė valstybė, priimdama netinkamus įstatymus, todėl teismas, neatsižvelgęs į šias aplinkybes, neteisingai taikė materialinės teisės normas.
Atmesdama šiuos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde suformulavo reikalavimą „priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus L. G. 9 557,53 Lt senatvės pensijos nepriemoką“, t. y., civilinio pobūdžio reikalavimo dėl žalos atlyginimo nepareiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo civilinės atsakomybės pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį sąlygų.
Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamam ginčui aktualias materialinės teisės normas, be to, teisingai taikė aktualią teismų praktiką, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos L. G. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.