- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- I-8725-402/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01670-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, Pataisos įstaiga), 15 550 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-3).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2015-11-27 iki 2019-06-01 buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Nurodo, jog gyvenamos patalpos buvo per mažos, gyvenamas plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Nurodė, jog patalpose veisėsi blakės, pelės, buvo netinkamas vėdinimas, apšvietimas, nebuvo aprūpinamas valymo priemonėmis, trūko inventoriaus. Nurodė, jog buvo asbesto pastatų konstrukcijose, netinkami pasivaikščiojimo kiemeliai. Teigė, jog karštu vandeniu duše galėjo naudotis tik kartą per savaitę, nebuvo galimybės išsimaudyti po sporto. Kameros sanitariniame mazge nebuvo unitazo – tik skylė grindyse, buvo laikomas gyvenamosiose patalpose kartu su rūkančiais asmenimis. Lovos taip pat neatitinka teisės aktų reikalavimų, lovos senos, sulūžusios. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis, sveikatos sutrikimais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l 8-17) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, jog ne visada visos miegamos vietos yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Teisės aktai taip pat įpareigoja ir pareiškėją nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Nurodė, kad nuteistiesiems yra išduodamos valymo priemonės. Laikantis Pravieniškių PN-Ak direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymo Nr. V-56 9 punkto reikalavimo, valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems. Dalyvaujant pareigūnams, kamerų budėtojai nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus. Gyvenamos patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos teisės aktuose numatyta tvarka. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Įstaigai nuolat teikiama kenkėjų kontrolės paslauga pagal sutartį su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų ar patikrinimų patalpose, kuriose gyveno, todėl jo gyvenamosios patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos. Atlikdamas bausmę Pravieniškių PN į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, prilygstančių kankinimui gyvenimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė. Duomenų, kad jo asmens sveikatos istorijoje nurodytus sveikatos sutrikimus galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra nepagrįstas. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2015-11-27 iki 2019-06-01.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skundžiasi, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015-11-27 iki 2019-06-01. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo kalinimo pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į minėtos įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo jo apgyvendinimo Pravieniškių PN pradžios, t. y. kaip nurodo pareiškėjas nuo 2015-11-27, tačiau į teismą kreipėsi tik 2019-08-13 (b. l. 4).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie patalpų perpildymą kalinamais asmenimis bei kalinimo sąlygų trūkumus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Esant šioms aplinkybėms atsakovės prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015-11-27 iki 2016-08-13 taikytinas ieškinio senaties terminas. Tokiu būdu, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016-08-14 iki 2019-06-01.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu.
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis dėl neužtikrintos minimalios gyvenamojo ploto normos kamerų tipo ir bendrabučio tipo patalpose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.
Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 9-10, 19, 78), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016-08-14 iki 2016-10-05 buvo paskirtas gyventi į 9 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 60,05 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,16 kv. m;
nuo 2016-10-05 iki 2017-03-09 buvo paskirtas gyventi į 18 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 86,29 kv. m, joje įrengta 27 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,19 kv. m;
nuo 2017-03-09 iki 2019-02-18 buvo paskirtas gyventi į 10 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 64.37 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,21 kv. m;
nuo 2019-02-18 iki 2019-03-07 buvo paskirtas gyventi į 2 būrį, 2 brigadą, kurios plotas – 66,07 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,14 kv. m;
nuo 2019-03-07 iki 2019-03-13 buvo paskirtas gyventi į 11 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 60,60 kv. m, joje įrengta 19 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,18 kv. m;
nuo 2019-03-13 iki 2019-05-13 buvo paskirtas gyventi į 8 būrį, 2 brigadą, kurios plotas – 66,31 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,15 kv. m;
nuo 2019-05-13 buvo paskirtas gyventi į 1 būrį, 4 brigadą, kurios plotas – 26,29 kv. m, joje įrengta 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,28 kv. m.
Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko nuobaudas kamerų tipo patalpose:
nuo 2016-09-20 iki 2016-10-05 kameroje Nr. 6, kurios plotas – 14,20 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,73 kv. m;
nuo 2016-10-07 iki 2017-01-07 kameroje Nr. 2, kurios plotas – 14,18 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,73 kv. m;
nuo 2017-01-11 iki 2017-03-11 kameroje Nr. 19, kurios plotas – 14,43 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,60 kv. m;
nuo 2019-05-15 iki 2019-05-29 15 būrio kameroje Nr. 3, kurios plotas – 14,22 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,74 kv. m;
nuo 2019-05-29 iki 2019-06-01 15 būrio kameroje Nr. 1, kurios plotas – 14,10 kv. m, joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,70 kv. m.
Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas nepateikė jokių prieštaravimų dėl Pravieniškių PN pateiktų duomenų apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpose ir patalpų plotą.
Taigi, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytą, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotą, jose gyvenusių nuteistųjų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų (įrengtų miegamųjų vietų) skaičių.
Nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo ginčo gyvenamosiose patalpose metu jam buvo užtikrinta reglamentuota gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pareiškėjas teigia, jog gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas vėdinimas, apšvietimas, veisėsi blakės, pelės.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas nurodė, jog patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui gali būti vėdinama ir per langus. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų vėdinimas mechanine patalpų vėdinimo sistema bei per langus arba orlaides, atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Pravieniškių PN užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos keičiamos naujomis. Šį tvirtinimą atsakovės atstovas grindė Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus 2019 m. rugsėjo 5 d. pažyma Nr. 77-1354 (b. l. 22), tačiau jokių objektyvių duomenų (patikrinimo aktų ir pan.), patvirtinančių, kad vertinamuoju laikotarpiu ginčo gyvenamosiose patalpose buvo užtikrinta higienos normų reikalavimus atitinkanti dirbtinė apšvieta, nepateikė, todėl, nesant tokių duomenų, teismo nuomone, iš esmės galimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Šiuo atveju, pareiškėjas nenurodė, kokioje konkrečioje patalpoje ir kokiu metu buvo netinkama apšvieta, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo ginčo laikotarpiu reikštas pretenzijas dėl nurodytų galimų pažeidimų pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN veiksmai.
HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka .
Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Utenos deratizacija“. Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai (b. l. 23-51, 73-76), kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo atliekami darbai. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pastato konstrukcijose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2019 m. rugsėjo 5 d. pažymoje Nr. 77-1354 (b. l. 20-22) patvirtino, kad pastato stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Atsakovės atstovas pažymėjo, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Pareiškėjas skunde konkrečių atvejų, kuomet statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.
Pareiškėjas skunde teigė, jog karštu vandeniu duše galėjo naudotis tik kartą per savaitę, nebuvo galimybės išsimaudyti po sporto.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad vieną kartą per savaitę galimybė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta. Minėtame teisės akte nėra numatyta reikalavimo įrengti prie sporto salės persirengimo kambarį, dušą, tualetą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailestautina, bet ne ta, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-556/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo trukdžių apsiprausti po sporto prausykloje bei, kaip minėta, nustatyta tvarka vėliau pasinaudoti ir dušu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos problemos būtų kilusios būtent dėl nesuteiktos jam teisės kiekvieną kartą po sporto nusiprausti po dušu. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų Pravieniškių PN. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl minėtų pareiškėjo nurodytų aplinkybių buvo pažeistos jo teisės.
Pareiškėjas nurodė, kad kameros sanitariniame mazge nebuvo unitazo – tik skylė grindyse.
Higienos norma 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), tai iš esmės šalina atsakovės atsakomybę nagrinėjamame kontekste. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl kamerose įrengto „tupimo“ klozeto pablogėjo jo padėtis, kokius neigiamus išgyvenimus jis patyrė t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl tupimo klozeto įrengimo laikomos nepagrįstomis.
Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas gyvenamosiose patalpose kartu su rūkančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas ir Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje (ar pasivaikščiojimo kiemelyje) rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog Pravieniškių PN neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl turėjimo kvėpuoti tabako dūmais, atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo išduodamos valymo priemonės.
HN 134:2015 35 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka, o 37 punkte nurodyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomis asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pataisos namuose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima ir kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems išduoda Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti įrodymai (b. l. 80-98). Nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų. Teismo nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovės atstovas tinkamai vykdo aptariamų teisės aktų nuostatas. Šiuo atveju pareiškėjas nusiskundimų nekonkretizavo, t. y. nenurodė ir nepateikė konkrečių duomenų apie kameras, į kurias nebuvo išduotas valyti skirtas inventorius, taip pat, kad dėl šio nusiskundimo kreipėsi į Pravieniškių PN administraciją su prašymais išduoti valyti skirtą inventorių. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo nusiskundimai laikytini abstrakčiais, nepagrįstais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus.
Pareiškėjo teigimu, lovos taip pat neatitinka teisės aktų reikalavimų, lovos senos, sulūžusios.
Teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui skiriama viena metalinė lova.
Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaiga užtikrina tinkamą baldų būklę. Lovos tvarkingos, nesurūdijusios, nesulaužytos. Gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami (b. l. 21).
Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti dėl netinkamų lovų jokių duomenų nepateikė. Nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į administraciją su prašymu pakeisti lovą. Pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas skirtingose kamerose, gyvenamosiose patalpose, todėl tinkamai nenurodžius kada, kokiose kamerose, gyvenamosiose patalpose buvo netinkamos (sulūžusios) lovos, jo teiginiai negali būti laikomi objektyviai pagrįstais. Todėl pareiškėjo reikalavimai šiais aspektais atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad trūko inventoriaus, pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti, tačiau savo teiginiams pagrįsti jokių duomenų nepateikė. Pareiškėjui laikymo Pravieniškių PN metu nesiskundus dėl inventoriaus trūkumo, netinkamo kiemelių įrengimo teismo vertinimu, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiuo jo teiginiu susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriuose miegamuosiuose, kamerose) tariamai trūko inventoriaus, konkrečiai nenurodė ko trūko. Pareiškėjas taip pat nedetalizavo ir nepagrindė, kokias neigiamas pasekmes jam sukėlė jo nurodytos aplinkybės, o tik abstrakčiai ir deklaratyviai nurodė šias aplinkybes. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje nenustačius Pravieniškių PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.