Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Erika Tamošaitienė, sekretoriaujant Ingai Borusevičienei, Erikai Palepšienei, dalyvaujant ieškovei N. U., jos atstovėms advokatei N. F., advokato padėjėjai Ilonai Mickevičienei, atsakovo atstovui advokatui Eligijui Karbauskui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. U. patikslintą ieškinį atsakovui A. J. (A. J.) dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. J. priešieškinį ieškovei N. U. dėl be pagrindo įgytų lėšų grąžinimo ir sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme priimtas ieškovės N. U. patikslintas ieškinys, kuriuo ji prašo priteisti iš atsakovo 12 262,94 Eur skolos, 2866,62 Eur palūkanų, 144,81 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-07-15 su atsakovu sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu paskolino atsakovui 100 000 Lt iki 2010-07-15. Visos skolos sumos atsakovas nėra grąžinęs iki šiol. 2014-08-26 25 000 Lt atsakovas pervedė J. F., kuriai ieškovė buvo laidavusi už atsakovo skolą, 2013-11-14 atsakovas grąžino 25 000 Lt, pervesdamas šią sumą į ieškovės sąskaitą, esančią AB DNB banke, 2011-11-26 buvo grąžinta 10 400 Lt, kurią pervedė Generealinė prokuratūra, kaip grąžinamą užstatą. Atsakovas liko skolingas 39 600 Lt (11 468,95 Eur). Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013-12-06 iki 2014-12-18 atsakovui paskolino dar 8711,03 Lt (2522,89 Eur), iš kurių atsakovas pavedimais per penkis kartus grąžino 1728,90 Eur, ir liko skolingas dar 793,99 Eur. Vadovaudamasi CK 6.210 str., laiko, jog jai priklauso palūkanos už negrąžintą skolos sumą pagal 2008-07-15 paskolos sutartį, kurios sudaro 2866,62 Eur, o taip pat patirti nuostoliai civilinėje byloje Nr. L2-3250-613/2015 už advokato paslaugas.

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovės palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir jame išdėstytas aplinkybes, su priešieškiniu nesutiko, papildomai paaiškino, kad ieškovė dirbo ir piniginių lėšų turėjo, 2003 metais deklaravo apie 60000 Lt pajamų. Nurodė, jog L. D. pažįsta apie 15 metų, o su S. B. bendrauja apie 30 metų. Paaiškino, jog atsakovas ieškovei nurodydavo, kada ir kam grąžinti skolas, ji taip ir padarydavo.

Liudytoja J. F. teismo posėdžio metu paaiškino, kad A. J. yra jos pusseserės tėvas. 2008 metų birželio mėnesį N. U. prašė paskolinti pinigų A. J., ji paskolino 25000 Lt, kuriuos ieškovė jai grąžino per tris kartus: 2011 metų vasarą grąžino 8000 Lt, 2012 metų žiemą grąžino 10000 Lt, 2012 metų vasarą grąžino 7000 Lt. Kiek žino, pinigus grąžinimui atsakovas pervedė ieškovei, kad ji grąžintų skolą.

Liudytoja S. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2008 metų liepos mėnesį N. U. paprašė jos paskolinti 30000 Lt atsakovui. 2008-07-15 ji dalyvavo šalims pasirašant paskolos sutartį, pati perdavė 30000 Lt A. J.. N. U. turėjo 34600 Lt, juos perdavė atsakovui. Ši suma jai buvo grąžinta per kelis kartus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Priešieškinis atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2008-07-15 tarp ieškovės N. U. ir atsakovo A. J. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu ieškovė paskolino atsakovui 100000 Lt, o atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolintą sumą iki 2010-07-15.

Teismas, įvertinęs ieškinio bei priešieškinio reikalavimų pobūdį, sprendžia, kad yra tikslinga pirmiausia nustatyti, ar yra pagrindas 2008-07-15 paskolos sutarties pripažinimui negaliojančia, o tuomet spręsti klausimą dėl skolos fakto pagrįstumo.

Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia (CK 1.86 straipsnis)

Atsakovas sandorį ginčija CK 1.86 str. 1 d. pagrindu, kaip tariamą ir sudarytą tik dėl akių. Tariamas sandoris yra fiktyvus sandoris, kai jo šalys susitaria, jog sandoris joms nesukurs jokių teisinių padarinių. Kadangi fiktyvūs sandoriai sudaromi tik dėl akių, tai šalys jų nevykdo ir todėl jie jokių teisinių padarinių nesukelia. Jeigu sandoris buvo įvykdytas, tai jis sukėlė teisinius padarinius, todėl tokiais atvejais jis neturėtų būti kvalifikuojamas kaip tariamas. Taigi sprendžiant, ar sandoris yra fiktyvus, būtina nustatyti, ar jis sukėlė teisinius padarinius.

Sprendžiant dėl sandorio fiktyvumo yra svarbus ir kitas momentas – jį sudariusių šalių valia. Valios išreiškimas yra svarbiausias kiekvieno sandorio elementas. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Tariamas sandoris negalioja todėl, kad jame nėra esminio sandorio elemento – sutarties šalių valios siekiant tam tikrų teisinių padarinių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sutarties šalių ketinimų.

CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas laikosi pozicijos, jog 2008-07-15 tarp šalių sudaryta paskolos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi 100000 Lt sumos ieškovė nei sutarties sudarymo momentu, nei vėliau jam neperdavė, apskritai byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų finansiškai pajėgi paskolinti tokią sumą pinigų. Ieškovė su tokiu atsakovo reikalavimu nesutiko ir nurodė, kad dar iki 2008-07-15 paskolos sutarties pasirašymo ji iš savo asmeninių lėšų sumokėjo Generalinei prokuratūrai 10400 Lt užstatą už atsakovą, 25000 Lt, jai laiduojant, atsakovui paskolino J. F., sutarties pasirašymo metu ieškovė atsakovui iš savo asmeninių lėšų paskolino 34600 Lt, 30000 Lt, jai laiduojant, atsakovui perdavė S. B., todėl sandoris nėra tariamas, nes buvo realiai įvykdytas.

Paskola yra realinis sandoris. Siekiant įrodyti, kad jis buvo sudarytas, būtina įrodyti pinigų perdavimo faktą. Vadovaujantis CK 6.875 str. 3 d. jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. CK 6.875 str. 1 d. nustatyta, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas, šiuo atveju atsakovas. 2008-07-15 paskolos sutarties 1.2 punkte nurodyta, jog paskolos gavėjas A. J. paskolos pasirašymo metu 100000 Lt iš paskolos davėjos N. U. gavo. Ginčo tarp šalių dėl to, kad dalį pinigų, t. y. 10400 Lt užstatą už atsakovą Generalinei prokuratūrai sumokėjo ieškovė, o 25000 Lt, ieškovei laiduojant, atsakovui paskolino J. F., byloje nėra. Tai patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai apie pinigų grąžinimą – iš 2011-11-24 mokėjimo nurodymo matyti, kad LR Generalinė prokuratūra pervedė ieškovei 10400 Lt, bei liudytojos J. F. paaiškinimai, patvirtinantys, jog 2008 metų birželio mėnesį ji paskolino 25 000 Lt atsakovui grynaisiais, ieškovei prašant, o per 2011 ir 2012 metus (2011 metų vasarą grąžinta 8000 Lt, 2012 metų žiemą – 10 000 Lt, 2012 metų vasarą – 7000 Lt) ši suma jai buvo grąžinta. Likusią 64 600 Lt sumą, ieškovės teigimu, atsakovui perdavė sutarties pasirašymo dieną, t. y. 2008-07-15. Ieškovė neneigia, jog tokios sumos neturėjo, todėl 30 000 Lt paprašė paskolinti S. B., o 34 600 Lt paskolino atsakovui iš savo asmeninių lėšų. Iš ieškovės pateiktų pajamų deklaracijų matosi, kad ieškovė vykdė individualią veiklą, taigi galimybių ir pajamų paskolinti atsakovui 34 600 Lt turėjo. Be to, įvertintinas ir ieškovės amžius sandorio sudarymo metu, todėl neatmestina ir santaupų turėjimo galimybė. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta S. B. patvirtino šias aplinkybes, nurodė dalyvavusi 2008-07-15 perduodant pinigus atsakovui, matė, kad ieškovė jam perdavė 34 600 Lt. Tokiais liudytojos paaiškinimais teismas neturi jokio pagrindo netikėti. Juolab, kad atsakovo paaiškinimai civilinės bylos nagrinėjimo metu nenuoseklūs. Priešieškinyje atsakovas nurodė, kad ieškovė jam paskolino 30 650 Lt, iš kurių 10 400 Lt jai grąžino Generalinė prokuratūra, taigi buvo skolingas ieškovei 20 250 Lt. Tačiau įvertinus byloje pateiktus mokėjimų kvitus nustatyta, jog atsakovas ieškovei iš viso pervedė 30 969,56 Lt mokėjimo paskirtį įvardinęs „skolos grąžinimas“ (2013-11-14 pervedė 25 000 Lt, 2014-05-23 – 3779 Lt, 2011-11-21 – 500 Lt, 2014-11-23 – 1000 Lt, 2015-01-29 – 100 Eur, 2015-03-12 – 100 Eur). Taigi savo aktyviais veiksmais atsakovas patvirtino, jog buvo skolingas ieškovei daugiau nei 20250 Lt, kaip nurodė priešieškinyje. Be šių mokėjimo nurodymų, laikotarpiu per 2010, 2011 ir 2012 metus iš atsakovo banko sąskaitų, esančių AB SEB banke ir AB DnB banke, į ieškovės sąskaitą buvo pervesta 76260 Lt. Nors abi šalys nurodė, jog atsakovo elektroninės bankininkystės duomenimis naudojosi ieškovė, tai nepaneigia pinigų pervedimo faktų. Atsakovas pripažino, jog tuo metu, t. y. 2008 metų vasarą, jam buvo itin reikalinga finansinė pagalba, ieškovė materialiai jam padėjo, liudytojais apklausti L. D., A. B., J. F., S. B. nurodė, jog ieškovė ieškojo pinigų pasiskolinti, kurie reikalingi A. J.. Taigi, teismo nuomone, aptartų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog šalių tikroji valia ir buvo sudaryti paskolos sutartį, t. y. atsakovo pasiskolinti, o ieškovės – paskolinti.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 straipsnis).Vertinant įrodymus, turi būti įvertinta kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė ir iš įrodymų viseto duomenų padaryta išvada. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikras faktas egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009 ir kt.). Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylai aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008).

Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus sprendžia, jog byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta tariamai, kad tarp ieškovės ir atsakovo buvo susitarimas sudaryti sandorį tik dėl akių (CK 1.86 str.). Sandorį pripažinti sudarytą tik dėl akių nėra pagrindo, nes atsakovas neįrodė, jog realiai negavo sutartyje nurodytos pinigų sumos, kad nebuvo siekiama paskolos sandorio teisinių pasekmių ir tokios pasekmės neatsirado. Priešieškinis šioje dalyje laikytinas nepagrįstu, neįrodytu, todėl atmestinu.

Dėl skolos ir palūkanų priteisimo

Ieškovė nurodo, jog atsakovas jai yra likęs skolingas 39 600 Lt (11 468,95 Eur) pagal 2008-07-15 paskolos sutartį ir 793,99 Eur vėliau pervestų piniginių lėšų. Atsakovas su tokia ieškovės pozicija nesutinka ir nurodo, jog ne tik kad grąžino visus ieškovės paskolintus pinigus, bet ir sumokėjo daugiau.

Kaip jau aukščiau nustatyta, ieškovė atsakovui iš savo asmeninių lėšų 2008-07-15 paskolos sutarties pagrindu paskolino 10 400 Lt sumokėti užstatui Generalinei prokuratūrai, kurie ieškovei yra grąžinti, ir 34 600 Lt sutarties pasirašymo metu. Nustatyta ir tai, kad likusią skolos dalį pagal paskolos sutartį ieškovės prašymu atsakovui paskolino tretieji asmenys, t.y. 25 000 Lt paskolino J. F., 30 000 Lt paskolino S. B.. Tai, kad S. B., kaip ji paliudijo teismo posėdžio metu, iki šiol nėra grąžinta visa skolos suma, šioje byloje nėra reikšminga, kadangi ji reikalavimo šioje byloje nereiškia, todėl dėl to teismas nepasisako. Taip pat nustatyta, jog atsakovas mokėjimo kvitų pagrindu su mokėjimo paskirtimi „skolos grąžinimas“ pervedė ieškovei 30 969,56 Lt, o įvertinus atsakovo SEB banko ir DNB banko pateiktus sąskaitų išrašus matyti, kad į ieškovės sąskaitą per 2010, 2011, 2012 metus buvo pervesta 76 260 Lt. Taigi iš viso iš atsakovo sąskaitų į ieškovės sąskaitas buvo pervesta 107 229,56 Lt. Įvertinus ieškovės pateiktus banko sąskaitų išrašus nustatyta, jog ji atsakovui per laikotarpį nuo 2009 iki 2014 metų pervedė 17 595 Lt, taip pat paskolino 2100 Lt pagal 2014-12-18 pakvitavimą. Taigi iš viso ieškovė atsakovui yra perdavusi 54 295 Lt. Iš ieškovės sąskaitų išrašų taip pat nustatyta, jog ji 2012 metais mokėjo UAB „Bitė Lietuva“ už A. J., 2014-02-04 sumokėjo 863 Lt už interneto paslaugas už A. J., 2011-11-24 sumokėjo 2019,53 Lt draudimo įmoką už A. J., mokėjo už atsakovo gydymo paslaugas. Ieškovė taip pat nurodė, kad mokėjo už atsakovo lėktuvo bilietus, grąžino jo skolas, mokėjo mokesčius.

Teismo nuomone, šiuo atveju yra svarbu ir tai, jog tarp šalių buvo susiklostę artimi santykiai, nors ieškovė nepripažino, tačiau atsakovo atstovo bei liudytojų parodymai patvirtina, kad šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, jų tarpusavio santykiai buvo grįsti pasitikėjimu. Ieškovė naudojosi atsakovo elektronine bankininkyste, žinojo prisijungimo duomenis, reguliavo jo finansus. Šalių artimi santykiai tęsėsi ne vienerius metus. Liudytojais apklausti L. D., J. F. patvirtino, jog jie abu kartu atvykdavo skolintis pinigų, kartu grąžindavo, kartu gyveno.

Taigi įvertinus tarp šalių susiklosčiusių santykių pobūdį, jų trukmę, byloje nustatytas ir ištirtas faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus bei liudytojų paaiškinimus, darytina išvada, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas jai yra skolingas 12262,94 Eur, nes šalys vedė bendrą ūkį, naudojosi bendrais pinigais, todėl šis ieškovės reikalavimas atmestinas, kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

Atmetus patikslinto ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo, atmestini ir išvestiniai ieškinio reikalavimai dėl palūkanų ir nuostolių priteisimo.

Dėl be pagrindo įgytų lėšų

Civilinėje teisėje pripažįstama bendro pobūdžio asmenų pareiga elgtis sąžiningai (CK 1.5 straipsnio 1 dalis). Joks asmuo negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita, padarydamas šiam nuostolių. CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgyta, išskyrus tam tikras išimtis, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.241 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje CK 6.237 straipsnio nuostatos aiškinamos taip, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisės akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau jis išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditorių veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009 ir kt.).

Reiškiant ieškinį dėl įgyto be pagrindo turto priteisimo, ieškovui pakanka įrodyti nepagrįsto turto įgijimo aplinkybes, savo ruožtu atsakovas, teigdamas, kad turtas įgytas pagrįstai, turi pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad ieškovė iš jo banko sąskaitų be jokio teisėto pagrindo persivedė į savo sąskaitą 26411,77 Eur, pasinaudodama atsakovo pasitikėjimu. Tokią poziciją grindžia tuo, kad 2008-07-15 paskolos sutartis yra tariamas sandoris, pagal kurį realiai jis pinigų negavo, taip pat savo banko sąskaitų išrašais. Ieškovė su tokia atsakovo pozicija nesutinka ir nurodo, kad pinigus iš atsakovo sąskaitų pervesdavo jo nurodymais, iš jų grąžindavo skolas, mokėjo mokesčius, už atsakovo gydymą, lėktuvo bilietus, viską darė su atsakovo žinia ir jo nurodymu.

Bylos nagrinėjimo metu jau nustatyta, jog 2008-07-15 paskolos sutarties pripažinti negaliojančia nėra jokio teisinio pagrindo. Nustatyta ir tai, kad tarp šalių buvo susiklostę artimi santykiai, abi šalys pripažino, jog gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, jų tarpusavio santykiai buvo grįsti pasitikėjimu. Ieškovė naudojosi atsakovo elektronine bankininkyste, žinojo prisijungimo duomenis, reguliavo jo finansus ir atsakovas tai leido bei sutiko. Šalių artimi santykiai tęsėsi ne vienerius metus (nuo 2008 metų pradžios iki 2014 metų vasario). Įvertinus abiejų šalių banko sąskaitų išrašus buvo nustatyta, kad pinigai cirkuliavo tarp šalių sąskaitų – iš atsakovo į ieškovės sąskaitą pervesta iš viso 76260 Lt, iš ieškovės į atsakovo sąskaitas – 17595 Lt. 30 969,56 Lt ieškovei iš atsakovo buvo pervesta mokėjimo kvitų pagrindu su mokėjimo paskirtimi „skolos grąžinimas“. Iš ieškovės sąskaitų išrašų taip pat nustatyta, jog ji 2012 metais mokėjo UAB „Bitė Lietuva“ už A. J., 2014-02-04 sumokėjo 863 Lt už interneto paslaugas už A. J., 2011-11-24 sumokėjo 2019,53 Lt draudimo įmoką už A. J., mokėjo už gydymo paslaugas. Atsakovas pripažino, kad turėjo finansinių sunkumų, ieškovė jam padėjo tiek moraliai, tiek materialiai. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šalims artimai bendraujant, kartu gyvenant, buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, pinigais šalys naudojosi bendrai, kartu juos leido, liudytojai teisme patvirtino, kad visada kur nors išėjus mokėdavo ieškovė. Tai tik patvirtina, kad ieškovė, turėdama atsakovo prisijungimo prie banko sąskaitų duomenis, kontroliavo atsakovo išlaidas, atsakovas tam neprieštaravo. Pabrėžtina ir tai, kad teismui kelia abejonių ir ta aplinkybė, jog atsakovas tai, kad nepagrįstai iš jo sąskaitos nuimtos lėšos (26411,77 Eur) pastebėjo tik prasidėjus teisminiam procesui ir šalims pradėjus gyventi skyrium. Vertintina, kad atsakovo pervesti pinigai buvo panaudoti tiek atsakovo, tiek galimai bendriems interesams tenkinti, nes tuo laikotarpiu šalys kartu gyvenu, todėl atsakovas neįrodė, kad ieškovė šiuo pinigus valdė nepagrįstai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, konstatuotina, kad šis atsakovo priešieškinio reikalavimas atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 93 str. 1 d. nustatyta – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė už ieškinį sumokėjo 340,55 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 1600 Eur išlaidų už teisines paslaugas advokatui, 87 Eur vykdymo išlaidų bei 16 Eur už vertimo paslaugas, iš viso 2043,55 Eur. Atsakovas už priešieškinį sumokėjo 661 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 1000 Eur išlaidų už teisines paslaugas advokatui bei 130 Eur vykdymo išlaidų, iš viso 1791 Eur. Ieškovės ieškinys visiškai atmestas, todėl iš ieškovės atsakovui priteistinos visos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos 1791 Eur. Atsakovo priešieškinis taip pat visiškai atmestas, todėl iš atsakovo ieškovei priteitinos visos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos 2043,55 Eur. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju tikslinga atlikti abipusį įskaitymą ir ieškovei iš atsakovo priteisti 252,55 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

2015-03-30 nutartimi ieškovės N. U. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovo A. J. turto areštas. Teismui atmetus ieškinį, atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 150 str. 2 d.).

2015-09-04 nutartimi atsakovo A. J. reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovės N. U. turto areštas. Teismui atmetus priešieškinį, ieškovės turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 259 str., 260 str., 268 str., 269 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį ir priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. J. 252,55 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei N. U..

Panaikinti 2015-03-30 ir 2015-09-04 nutartimis A. J. ir N. U. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Įsiteisėjus sprendimui, apie turto arešto panaikinimą informuoti Turto arešto aktų registrą.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.