Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,

2016 m. spalio 19 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. U. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016-07-14 sprendimo Nr. 16-IL-30-01106-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus šį sprendimą pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo 2016-07-01 prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Teisiniu skundžiamo sprendimo priėmimo pagrindu nurodytas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Faktiniu atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pagrindu nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas Kretingos rajono apylinkės teismo 2007-03-22 nuosprendžiu pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje (plėšimas), paskiriant 60 parų arešto bausmę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas). Pažymėtina, kad ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2014-10-04 iki 2016-09-01). Minėto įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (1 straipsnio 2 dalis). Pagal įstatyme pateiktą ginklų grupavimą į kategorijas (3-6 straipsniai), medžioklei skirti ginklai patenka į B ir C kategorijos ginklų grupes. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų rašytinius prašymus arba elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą arba Policijos elektroninių paslaugų sistemą, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį.

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose pateikiamas sąrašas atvejų, kada fizinis asmuo negali įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų. Viena iš tokių aplinkybių, ribojančių fizinio asmens teisę įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų – fizinis asmuo nėra nepriekaištingos reputacijos (17 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnyje sureglamentuota, koks asmuo šio įstatymo prasme laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Minėto įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame įstatyme nepriekaištingos reputacijos asmeniu laikomas asmuo, kuriam netaikomos šio straipsnio 2 dalies nuostatos. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 dalies 1-12 punktuose nurodyti atvejai, kuriais pagal šį įstatymą asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Nagrinėjamam ginčui yra aktualus atsakovo nustatytas atvejis, numatytas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte, pagal kurį nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Iš administracinėje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Kretingos rajono apylinkės teismas 2007-03-22 nuosprendžiu pripažino T. U. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje (plėšimas) ir paskyrė 60 parų arešto bausmę. Baudžiamajame kodekse nėra detalizuota tyčinio smurtinio nusikaltimo sąvoka, todėl tyčinio smurtinio nusikaltimo vertinimas turėtų būti atliekamas pagal konkrečios bylos aplinkybes. Paprastai smurtu suprantamas sąmoningas jėgos taikymas, siekiant sužeisti ar įžeisti kitą asmenį. Baudžiamosios teisės doktrinoje fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos (atimama gyvybė, sukeliamas sveikatos sutrikdymas, skausmas ar kitos fizinės kančios, atimama laisvė, sukeliama bejėgiškumo ar kita nenatūrali būklė). Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir kt. Taigi smurtiniais nusikaltimais gali būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, jeigu vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 15 straipsniu bei atsižvelgiant į Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendyje nustatytas pareiškėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo atlikta nusikalstama veika yra priskirtina tyčinių smurtinių nusikaltimų kategorijai. Pažymėtina, jog Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už plėšimą didžiausia galima skirti bausmė siekia 6 metus laisvės atėmimo. Konstatuotina, kad vadovaujantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjas nėra priskiriamas nepriekaištingos reputacijos asmenims, todėl, atsižvelgiant į minėto įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016-07-01 prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas atsakovo nustatytų aplinkybių neginčija, tačiau mano, kad atsakovas nepagrįstai priėmė sprendimą, kad jis nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, vien atsižvelgdamas į jo praeityje turėtą teistumą. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, turėjo prievolę atsižvelgti į visas aplinkybes, apibūdinančias jo asmenybę ir nustatyti, jog jis yra nepriekaištingos reputacijos asmuo. Tuo tarpu atsakovas teigia, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme, fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskrekciją subjektui, pačiam vertinti, kuriuo atveju pretendentas gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinto reguliavimo prasme fizinio asmens nepriekaištinga reputacija nėra vertinamoji kategorija, suteikianti diskreciją specialiam subjektui, kurį įstatymų leidėjas įgaliojo priimti sprendimus dėl leidimų laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo (nagrinėjamu atveju – Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui), pačiam nuspręsti, kuriuo atveju pretendentas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu pagal šį įstatymą, o kuriuo nelaikytinas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-464-756/2015, 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1158-756/2015, 2015 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-116-146/2015). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Klaipėdos AVPK, nagrinėdamas pareiškėjo 2016-07-01 prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, neturėjo teisės savarankiškai spręsti, ar pareiškėjas laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu ir privalėjo vadovautis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo reglamentuota tvarka. Kadangi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas teigia, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekso numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo ir, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas skunde akcentuoja, jog 2007-03-22 Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra įvykdyta, teistumas yra išnykęs, todėl aplinkybė, kad jis pripažintas kaltu, atlikus Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, neturėtų pareiškėjui neribotą laiką kelti neigiamas pasekmes. Vertinant pareiškėjo nurodytas aplinkybes, būtina paminėti, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, nustatant sąlygas, pagal kurias šio įstatymo prasme asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, vartojama formuluotė „įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą“ (kiekviename punkte nurodant atitinkamus nusikaltimus pagal Baudžiamojo kodekso ypatingąją dalį ir didžiausią įstatyme numatytą už tokį nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę) negali būti siejama su teistumo išnykimu pagal Baudžiamajame kodekse nustatytas teistumo išnykimo sąlygas. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų taikymas pagal minėtose įstatymo normose įtvirtintą teisinį reguliavimą, siejamas su sąlygomis, kad fizinio asmens, kuris prašo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) B ir C kategorijų ginklus, atžvilgiu yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis (nuosprendžiai), kuriuo (kuriais) asmuo pripažintas padaręs nusikaltimą (nusikaltimus), nurodytus aptariamo įstatymo 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, už kuriuos Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo; todėl pareiškėjo teistumai už atitinkamas Baudžiamajame kodekse numatytas veikas, nors jie ir yra išnykę baudžiamosios justicijos požiūriu, tačiau yra pareiškėjo biografijos faktai, kurie Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingi, vertinant pareiškėjo atitikimą nepriekaištingos reputacijos reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-146/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-04-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1158-756/2015 ir kt.). Akivaizdu, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindas, kuriam esant asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nesiejamas su teistumu ar jo išnykimu, teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimu. Darytina išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl išnykusio teistumo ar atliktos bausmės nėra reikšmingi nagrinėjamos administracinės bylos kontekste.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka Pakeitimo įstatymo 4 straipsnyje (nei originalios redakcijos, nei 2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2156 redakcijos) nustatytų sąlygų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo buvo įsigijęs ginklą, ir turėjo leidimą ginklui įsigyti, todėl teisiniai santykiai tarp jo ir atsakovo, reglamentuojami Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis, atsirado tik 2016-07-01, pareiškėjui pateikus prašymą leidimui laikyti (nešiotis) ginklus išduoti. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pareiškėjui netaikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatytų griežtesnių apribojimų, taikomų nustatant asmens nepriekaištingą reputaciją.

Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti bendruosius Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis bei juos priimant turi būti laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytų principų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

Klaipėdos AVPK 2016-07-14 sprendime „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ Nr. 16-IL-30-01106-e nurodyta konkreti teisės norma bei faktinės aplinkybės, kuriomis atsakovas grindžia leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimą. Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu, teismas daro išvadą, kad individualus administracinis aktas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus yra teisėtas ir pagrįstas, todėl skundas dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo netenkintinas. Netenkinus reikalavimo dėl Klaipėdos AVPK 2016-07-14 sprendimo „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ Nr. 16-IL-30-01106-e panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016-07-01 prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo T. U. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.