Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. (T.) Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš T. Š. priteista nukentėjusiajai civilinei ieškovei J. Č. 5 624,28 Lt turtinei ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 1 311,30 Lt proceso išlaidų, o nukentėjusiajam civiliniam ieškovui J. Č. – 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Š. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nužudė V. Č. (V. Č.), t. y. 2013 m. kovo 26 d., apie 20 val., S. Z. (Stanislav Zacharevič) priklausančioje pirtyje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, tyčia V. Č. sudavė ne mažiau kaip 23 kartus kojomis, rankomis ir medine pliauska (malka) į įvairias kūno vietas, tokiu būdu jam padarydamas 3 poodines kraujosruvas, poodines kraujosruvas viršutinėje lūpoje, kairiame žande, 3 poodines atskiras kraujosruvas krūtinėje, po 1 dešiniame ir kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairio kelio srityje, dešinėje pėdoje, odos nubrozdinimus su aplinkinėmis kraujosruvomis abiejų pečių priekiniuose paviršiuose, dešinio peties nugariniame paviršiuje, tarpumentyje, juosmens dešinėje pusėje, dešiniame dilbyje, epigastrio srityje, dešiniojo kelio srityje, dešinėje blauzdoje, poodinę kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje, pakauškaulio, kairiosios vidurinės bei abiejų priekinių kaukolės pamato daubų lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo ir į akių viršutinių vokų minkštuosius audinius, galvos sumušimą, t. y. sužalojimus, kurie visi kartu vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu, komplikavusius į galvos smegenų suspaudimą, sukėlusį galvos smegenų pamato hemoraginę nekrozę, galvos smegenų pabrinkimą, komą, posthemoraginę anemiją, plaučių uždegimą, ūmų kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumą, dėl kurių 2013 m. balandžio 2 d. V. Č. mirė.

Apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis) ir prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Jeigu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir (ar) proceso teisės normas, tokia klaida turi būti taisoma pačiam apeliacinės instancijos teismui priimant teisėtą bei pagrįstą baigiamąjį aktą. Apeliacinės instancijos teismas gali ištaisyti visas klaidas, padarytas nustatant tiek faktines bylos aplinkybes, tiek taikant įstatymus (kasacinė nutartis Nr. 2K-425/2012). Tikrinant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teisę apeliacinės instancijos teismui remtis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme surinkta medžiaga, o taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytomis aplinkybėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-171/2014).

Remdamasi ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo surinkta medžiaga, tiesiogiai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtais įrodymais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad T. Š. be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, pagal kurį jis pripažintas kaltu už V. Č. nužudymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuluota nuostata, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).

Motyvuojamoji dalis

Toks nuteistojo prašymas netenkintinas.

Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, naudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinamąsias išvadas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7/2014). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai ir kruopščiai išnagrinėjusi bylos aplinkybių visumą, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai objektyvių įrodymų, gautų iš skirtingų šaltinių, atskleidžiančių nuteistojo T. Š. įvykdyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, priežastinį ryšį tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių, kaltės turinį.

Įvertinusi T. Š. ir V. B. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, visų bylos įrodymų kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2013 m. kovo 26 d., S. Z. priklausančioje pirtyje, esančioje Skaistės 4-osios g. 5, Skaidiškių k., Nemėžio sen., Vilniaus r., per vykusias išgertuves tarp išgertuvių dalyvių V. B. ir V. Č. dėl nenustatytų priežasčių kilo konfliktas, kurio metu V. Č. sudavė V. B. smūgį į akį, po šio smūgio V. Č. su V. B. susikibo ir abu nugriuvo ant grindų ant kairio šono, V. Č. nugriuvo ant V. B.. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad šio griuvimo metu V. Č. būtų patyręs kokią nors galvos traumą. Tokios aplinkybės apklausų metu nenurodė nei V. B., nei T. Š.. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad V. B. būtų smurtavęs prieš V. Č., jog dėl jo panaudoto smurto prieš jį jis būtų griuvęs ir kokiu nors būdu susižeidęs. V. B. nuosekliai viso proceso metu tvirtino, kad jis smurto prieš V. Č. nenaudojo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šiais liudytojo V. B. parodymais, jie yra nuoseklūs, jų nepaneigia kiti bylos duomenys. Kita vertus, šią aplinkybę pirminių apklausų metu patvirtino ir pats nuteistasis T. Š., kuris tik vėliau iškėlė versiją, kad V. B. galbūt galėjo suduoti apie 5 smūgius į akį, krūtinę. Tačiau tokie T. Š. teiginiai nepatvirtina traumos, sukėlusios V. Č. mirtį, buvimo. Aptartos aplinkybės, priešingai nei nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde, leido apygardos teismui prieiti prie išvados, kad V. Č. ir V. B. griuvimo metu V. Č. galvos traumos nepatyrė. Tuo tarpu, aplinkybę, kad V. B. dėl V. Č. suduoto smūgio į galvą nežymiai buvo sutrikdyta sveikata, patvirtina 2013 m. kovo 27 d. specialisto išvada Nr. G 118/13 (01) (1 t., b. l. 89-90). T. Š., siekdamas nuraminti V. Č., apginti V. B. nuo V. Č. smurto, bandė juos išskirti, tačiau V. Č. pradėjo smurtauti prieš T. Š.. Kad V. Č. smurtavo prieš T. Š., patvirtina tiek paties nuteistojo, tiek liudytojo V. B. parodymai, taip pat 2013 m. kovo 27 d. specialisto išvada Nr. G 1117/13 (01) (1 t., b. l. 106-107). Taigi T. Š., vietoje to, kad būtų stengęsis kokiu nors būdu išvengti galimų muštynių, į V. Č. prieš jį panaudotą fizinį smurtą atsakė fiziniu smurtu ir tarp jų prasidėjo muštynės. Pastebėtina, kad šios aplinkybės neneigia ir pats nuteistasis. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teisme paskirtos bei atliktos teismo medicinos ekspertės išvados, kuriose, be galvos sumušimo, nustatyti ir kiti V. Č. kūne muštynių (grumtynių) metu padaryti sužalojimai, kvalifikuotini nežymiu sveikatos sutrikdymu.

Ekspertizės akte Nr. EKM 27 (116/14 (01) nustatyta, kad V. Č. mirtis yra smurtinė, jis mirė nuo pakaušio kairės pusės sumušimo, pasireiškusio kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, pakauškaulio ir kairio smilkinkaulio lūžiu, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairiojo galvos smegenų pusrutulio paviršiuje, galvos smegenų žievės sumušimu, o tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. V. Č. mirtį lėmęs galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo bei kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiais buvo padarytas nukentėjusiajam griūnant, tikėtina su pagreičiu, ir pakaušio kaire puse atsitrenkus į kietą buką paviršių. Visi V. Č. kūne nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti vienu metu. Po patirtos traumos, nukentėjusysis galėjo kurį laiką, atlikti sąmoningus veiksmus, pavyzdžiui, judėti kalbėti (1 t., b. l. 215-220).

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Asmenų duoti parodymai įrodymais yra tuo atveju, jei jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinė nutartis 2K-146/2014).

Aptarti bylos įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Tokie įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, leidžia susiformuoti apeliacinės instancijos teismo vidiniam įsitikinimui, kad V. Č. galvos traumą, lėmusią jo mirtį, patyrė būtent tarpusavio muštynių su T. Š. metu, besigrumdamas su nuteistuoju. Muštynės yra vienas iš konflikto sprendimo būdų. Muštynės be fizinio smurto neįmanomos. Fizinis smurtas – pavojingas, neteisėtas, tyčinis poveikis kito žmogaus organizmui, kuris atliekamas prieš asmens valią arba be jo sutikimo bei galintis pasireikšti žmogaus audinių arba anatominio vientisumo, arba funkcijų pažeidimais, skausmo sukėlimu, judėjimo laisvės apribojimu. Fizinio smurto padariniai gali būti įvairūs: gyvybės atėmimas, sveikatos sutrikdymas ir pan. Taigi jeigu T. Š. nebūtų mušęsis su V. Č., muštynių metu jis nebūtų nugriuvęs, patyręs galvos traumą, nuo kurios vėliau mirtų.

Muštynių metu tiek V. Č., tiek T. Š. vadovavosi puolamaisiais interesais ir fizinį smurtą naudojo puolimo tikslais. Nors, kaip nurodė pats T. Š., V. Č. iš esmės jokios grėsmės nei jam, nei V. B. nekėlė, tačiau, nepaisydamas to, kai V. Č. puolė T. Š., jis nesistengė nutraukti nukentėjusiojo puolamųjų veiksmų, bet, priešingai, po nukentėjusiojo suduoto smūgio, pats puolė V. Č., buvo aktyvus (remiantis ekspertizės aktu grumtynių metu V. Č. buvo padaryta 19 nežymių kūno sužalojimų, įskaitant ir 2 trauminius poveikius medine pliauska, sumušta lūpa, o tai rodo, kad buvo smūgiuojama ir į veidą), grūmėsi su nukentėjusiuoju ir kaip parodė V. B. stengėsi jį „paguldyti“. Nors nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo griuvimas, tikėtina su pagreičiu, ir pakaušio kaire puse atsitrenkimas į kietą buką paviršių, t. y. galvos traumos, lėmusios V. Č. mirtį sukėlusius sužalojimus – pakaušio kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, pakauškaulio ir kairio smilkinkaulio lūžiu, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairiojo galvos smegenų pusrutulio paviršiuje, galvos smegenų žievės sumušimu, kurie komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, gavimas, yra tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp T. Š. tyčinių veiksmų ir nukentėjusiojo mirties. Byloje nėra duomenų, kad muštynių metu tarp nuteistojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo mirčiai. Kaip nurodo pats nuteistasis T. Š., jis nesudavė nė vieno smūgio, nuo kurio V. Č. būtų kritęs, V. Č. krito tik todėl, kad buvo šlapia ir slidu. Vadinasi griuvimas buvo ir jis buvo prieš V. Č. smūgiuojant malka (pliauska), nes pats nuteistasis parodė, kad jis bėgantį kraują iš nukentėjusiojo lūpos ir ausų matė prieš pakeliant malką ir ja jam suduodant. Byloje teigti, kad V. Č. galėjo paslysti ant šlapių grindų, nėra jokio pagrindo. Teismo medicinos ekspertas teismo posėdyje paaiškino, kad tikėtina, jog V. Č. griuvo su pagreičiu, t. y. arba pastumiant, arba su kitu žmogumi. Ekspertas nenurodė paslydimo tikimybės. Pasak eksperto, V. Č. patirtas sužalojimas, lėmęs mirtį, rodo ir tai, kad žmogui nugriuvus savaime (teisėjų kolegijos nuomone, tai apima ir paslydimą), mažiau tikėtini tokie sužalojimai, kurie buvo nustatyti aptariamu atveju nukentėjusiajam. Taigi darant prielaidą, kad V. Č. paslydo, tuo pačiu darytina išvada, jog mažai tikėtina, kad jis būtų patyręs tokius sužalojimus, dėl kurių jis mirė. Aptartų aplinkybių visumos analizė teisėjų kolegijai suponuoja išvada, kad nukentėjusiojo griuvimui įtakos turėjo tyčiniai neteisėti T. Š. veiksmai, dėl kurių V. Č. ir buvo sutrikdyta sveikata, bei vėliau jis dėl patirtų sužalojimų mirė. Tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad tuo atveju, kai dėl sveikatos sutrikdymo nukentėjusysis miršta, asmens veiksmai kvalifikuojami pagal pasekmes, t. y. kaip tyčinis nužudymas.

Byloje iš tiesų nėra duomenų, kad nuteistasis T. Š. norėjo V. Č. mirties, tačiau ši aplinkybė rodo, tik tai, jog nužudymas padarytas neveikiant tiesiogine tyčia, tačiau nepaneigia, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Kaip minėta, muštynių metu nuteistasis T. Š. nieko nedarė, kad tokie padariniai nekiltų, o tai reiškia, jog jis pasirinko tokį veikos padarymo būdą, dėl kurio įstatymo nustatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė yra reali. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo padaryta išvada dėl T. Š. kaltės formos ir rūšies, nes teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Tarp T. Š. veiksmų ir V. Č. mirties yra tiesioginis būtinasis ryšys. Tokie padariniai buvo T. Š. tyčinių veiksmų pasekmė, jie yra dėsningi ir nors nuteistasis tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. T. Š. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis matė, kad iš V. Č. lūpos ir ausies bėgo kraujas, jog nuteistasis vienu momentu lyg buvo be sąmonės, nekalbėjo, buvo vangus, sėdėjo prie stalo, galvą padėjęs ant rankų (stalo), bet greitosios medicinos pagalbos nekvietė, tik pasiėmė likusios degtinės butelį ir išėjo namo. Tokie T. Š. veiksmai akivaizdžiai patvirtina, kad jis buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Todėl T. Š. nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas. Be kita ko, nors nuteistasis teigia, kad jis, palikdamas V. Č., nesuvokė, jog jo gyvybei gresia koks nors pavojus, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, T. Š., būdamas suaugęs, normaliai protiškai išsivystęs, turintis pakankamai gyvenimo patirties, specialųjų vidurinį išsilavinimą, matydamas kraują, bėgantį iš nukentėjusiojo ausies, taip pat nukentėjusiojo tokią būseną, tarsi jis būtų netekęs sąmonės, negalėjo nesuvokti, kad jis muštynių metu padarė jo sveikatai ir gyvybei pavojingą veiką, o tai suvokdamas, negalėjo nenumatyti, jog nuo tokių jo veiksmų nukentėjusiajam gali atsirasti sveikatai ar net gyvybei pavojingų sutrikdymų, įskaitant ir mirtį.

Apeliantas tvirtina, kad byloje liko nepaneigtos aplinkybės, jog nukentėjusysis galėjo nugriūti ir patirti traumą po konflikto, kad V. Č., griūdamas kartu su V. B., taip pat griūnant jiems trise, galbūt galvos pakaušiu kliudė sieną arba trenkėsi į grindis.

Šie nuteistojo teiginiai prieštarauja ištirtų bylos įrodymų visumai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas aiškiai nurodė, kad mažiau yra tikėtina, jog nukentėjusysis galėjo tokią traumą patirti griūdamas ir atsitrenkdamas į vertikalų paviršių; jeigu būtų griuvimas ir atsitrenkimas į sieną, tai taip ir būtų konstatuota, tačiau šiuo atveju taip nebuvo; nukentėjusysis galėjo būti arba pastumtas, arba griūti ne vienas; tai, kad buvo griūta su pagreičiu rodo ir pats sužalojimas. Be to, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad tarp T. Š. tyčinių veiksmų tarpusavio muštynių metu su V. Č. ir V. Č. mirties būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turėjęs lemiamos įtakos kilusiems padariniams – V. Č. mirčiai – atsirasti. Kiti sužalojimai, kurie buvo padaryti V. Č., kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, jo mirčiai tiesioginės įtakos neturėjo. Aplinkybės, kad V. Č. galėjo patirti traumą griūdamas su V. B., jog buvo griuvimas trise duše, t. y. V. Č., T. Š. ir V. B., paneigtos tiek liudytojo V. B., tiek iš dalies paties nuteistojo parodymais.

Nuteistasis teigia, kad teismas be pagrindo neįvertino aplinkybės, jog liudytojas V. B. ikiteisminio tyrimo metu vengė nurodyti, kaip nukentėjusysis griuvo.

Tokie apelianto teiginiai pripažintini neturinčiais jokios teisinės reikšmės.

Viena vertus, aplinkybė, kad liudytojas V. B. iš karto jį apklausiant detaliai neprisiminė visų įvykio aplinkybių, vėliau tikslino savo parodymus, savaime nedaro jo parodymų nepatikimais. Kita vertus, liudytojas teismo posėdyje paaiškino, kodėl jis tam tikrų aplinkybių nenorėjo nurodyti, o būtent, siekdamas nepakenkti T. Š. dėl juos siejusios draugystės. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, liudytojo V. B. parodymai yra nuoseklūs, jais pagrindo netikėti nėra, jie patikimi, nei apygardos teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, jog liudytojas būtų suinteresuotas bylos baigtimi, norėtų apkalbėti nuteistąjį, jie buvo ištirti teismo posėdyje, papildo teismo medicinos ekspertizės išvadas, teismo eksperto paaiškinimus bei kitus bylos įrodymus.

Tuo tarpu, nuteistojo T. Š. parodymai, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, viso proceso metu kito, yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Pirmosios instancijos teismas teisingai T. Š. parodymų nenuoseklumą įvertino kaip gynybinę nuo kaltinimų poziciją, kurią iš tiesų paneigia byloje surinkti įrodymai, ir pagrįstai jais rėmėsi tiek, kiek jie patvirtina ar paneigia kitas bylos aplinkybes, turinčias įtakos siekiant šioje byloje nustatyti tikrąją tiesą ir įvykdyti realų teisingumą. Pastebėtina, kad T. Š., netgi neatsižvelgiant į tai, kad jam buvo nustatytas 2,09 promilių girtumas (vidutinis girtumo laipsnis), jam, jo nuomone, jį teisinančias aplinkybes atsiminė / atsimena puikiai, o kaltinančių – tiksliai neatsimina arba iš viso neprisimena, pasak jo, dėl neblaivumo (1 t., b. l. 92).

Apibendrinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai prieš T. Š. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje teismo padarytos išvados dėl T. Š. kaltės atitinka faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismas teisingai sprendė, kad T. Š. nužudė V. Č.. T. Š. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apygardos teismo išvadomis, susijusiomis su nuosprendyje įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis, ir sprendžia, kad jos neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Kaip žinia, kaltinamajame akte nurodyti duomenys jokios išankstinės įrodomosios reikšmės neturi ir neišnagrinėjus jų teisiamajame posėdyje, priimant nuosprendį, jais remtis negalima (BPK 301 straipsnio 1 dalis), nes teisingumą bylose vykdo tik teismas (BPK 6 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis). Teismas nėra pasyvus bylų proceso stebėtojas ir teisingumo vykdymas nepriklauso tik nuo to, kokia medžiaga teismui pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti juos atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad esant būtinybei kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės gali būti keičiamos tiek iš esmės, tiek ne iš esmės skirtingomis bylas nagrinėjant instancine tvarka (2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Šiuo aspektu pastebėtina tik tai, kad tokiu atveju tiek pagal nacionalinių teismų, tiek pagal tarptautinių teismų formuojamą praktiką turi būti įvykdyta vienintelė sąlyga, t. y. kaltinamajam skubiai ir nuodugniai jam suprantama kalba turi būti pranešta apie reiškiamo kaltinimo pagrindus ir motyvus bei suteikta pakankamai laiko pasirengti gynybai (kasacinės nutartys 2K-23/2013, 2K-315/2014). Ši sąlyga šioje baudžiamojoje byloje, ją nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo įvykdyta (2 t., b. l. 57-61).

Teismui su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje T. Š. pareikšti kaltinimai dėl padaryto nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad jis 2013 m. kovo 26 d., apie 20 val., S. Z. priklausančioje pirtyje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, nemažiau kaip 23 kartus rankomis, kojomis ir malka sudavė į įvairias kūno vietas atėjusiajam į svečius V. Č., padarydamas poodines kraujosruvas viršutinėje lūpoje, kairiame žande, 3 poodines atskiras kraujosruvas krūtinėje, po 1 dešiniame ir kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairio kelio srityje, dešinėje pėdoje, odos nubrozdinimus su aplinkinėmis kraujosruvomis abiejų pečių priekiniuose paviršiuose, dešinio peties nugariniame paviršiuje, tarpumentyje, juosmens dešinėje pusėje, dešiniame dilbyje, epigastrio srityje, dešiniojo kelio srityje, dešinėje blauzdoje, poodinę kraujosruvą pakaušio kairėje pusėje, pakauškaulio, kairiosios vidurinės bei abiejų priekinių kaukolės pamato daubų lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo ir į akių viršutinių vokų minkštuosius audinius, galvos sumušimą – sužalojimus, vertinant kaip visumą, sunkių sveikatos sutrikdymą, kurie komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą, sukėlusį galvos smegenų pamato hemoraginę nekrozę, galvos smegenų pabrinkimą, komą, posthemoraginę anemiją, plaučių uždegimą, ūmų kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumą, dėl kurių nukentėjusysis V. Č., nepaisant intensyvaus gydymo, 2013 m. balandžio 2 d. mirė (1 t., b. l. 150-153, 155).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, 2014 m. birželio 2 d. nuosprendžiu T. Š. pripažino kaltu padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą veiką kaltinime nurodytomis aplinkybėmis (2 t., b. l. 4-11, 40-47).

Kaip matyti iš T. Š. kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo ir teismo nuosprendžio, kuriuo jis, beje, nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už V. Č. nužudymą kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, nei kaltinime, nei teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kad T. Š. tarpusavio muštynių su nukentėjusiuoju V. Č. metu, jam sudavė smūgius ir šis griuvo bei pakaušiu atsitrenkęs į kietą buką paviršių, patyrė mirtiną sužalojimą. Pagal suformuluotą kaltinimą, kuriuo remiantis T. Š. nuosprendžiu nuteistas, nukentėjusiojo V. Č. mirtį lėmė visi kaltinime išvardyti 23 sužalojimai. Tuo tarpu, iš paminėtų ekspertizės akto išvadų ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje medicinos eksperto duotų paaiškinimų, akivaizdu, kad V. Č. padarytų sužalojimų mechanizmas yra kitoks, nei nurodytas kaltinime, o veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, T. Š. padarė iš esmės skirtingomis aplinkybėmis, nei jis buvo kaltinamas ir nuteistas.

Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia apygardos teismo padaryta klaida taisytina ir kaltinime nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su T. Š. padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, objektyviąją pusę apibūdinančiais požymiais, keistinos iš esmės skirtingomis, t. y. pripažįstant, kad T. Š. 2013 m. kovo 26 d., apie 20 val., S. Z. priklausančioje pirtyje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio muštynių metu nužudė V. Č., t. y. tyčia V. Č. suduodamas ne mažiau kaip 23 kartus kojomis, rankomis ir medine pliauska (malka) į įvairias kūno vietas, tokiu būdu jam padarydamas 3 poodines kraujosruvas viršutinėje lūpoje, kairiame žande, 3 poodines atskiras kraujosruvas krūtinėje, po 1 dešiniame ir kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairio kelio srityje, dešinėje pėdoje, odos nubrozdinimus su aplinkinėmis kraujosruvomis abiejų pečių priekiniuose paviršiuose, dešinio peties nugariniame paviršiuje, tarpumentyje, juosmens dešinėje pusėje, dešiniame dilbyje, epigastrio srityje, dešiniojo kelio srityje, dešinėje blauzdoje, pakaušio kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva minkštuose audiniuose, pakauškaulio ir kairiojo smilkinkaulio lūžiu, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairiojo galvos smegenų pusrutulio paviršiuje, galvos smegenų žievės sumušimu, kuris komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą. Nukentėjusysis V. Č. mirtį lėmusį galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo ir kaukolės skliauto bei pamato kaulo lūžius patyrė tarpusavio muštynių su T. Š. metu, jam (T. Š.) sudavus smūgius ir V. Č. griūnant, tikėtina su pagreičiu, pakaušio kaire puse atsitrenkus į kietą buką paviršių. Dėl patirtų sužalojimų V. Č. 2013 m. balandžio 2 d. mirė (BPK 255 ir 256 straipsniai).

Apeliantas T. Š. apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su jam paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu, priteistos turtinės ir neturtinės žalos bei proceso išlaidų dydžių.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apygardos teismas teisingai įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą T. Š. paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Pastebėtina, kad T. Š. paskirta vos 1 metais didesnė nei už tokio nusikaltimo padarymą įstatymo leidėjo sankcijoje nustatyta minimali laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pagal BK 66 straipsnio nuostatas į paskirtos bausmės laiką įskaitė ir T. Š. sulaikyme išbūtą laiką nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. kovo 29 d.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje be kita ko tinkamai išspręsti civilinių ieškinių ir patirtų proceso išlaidų atlyginimo klausimai. Apygardos teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų (BPK 106 straipsnio 2 dalis, 109, 113, 115 straipsniai; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis). Nukentėjusiesiems priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžiai yra pagrįsti bylos duomenimis, neturtinės žalos dydžiai adekvatūs nuteistojo padarytai tyčiniai nusikalstamai veikai, dėl kurios nukentėjusieji neteko artimo žmogaus – vyro ir tėvo, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, iš esmės atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per dideli. Nukentėjusios J. Č. patirtų advokato pagalbai apmokėti išlaidų suma reali ir pagrįsta.

Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo pateikti įrodymai, kad nukentėjusioji J. Č. advokatei už jos suteiktą teisinę pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka patyrė 500 Lt dydžio išlaidas, kurias prašė priteisti iš nuteistojo T. Š. (2 t., b. l. 29).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi advokatės suteiktų teisinių paslaugų apimtį, apeliacinio proceso trukmę, konstatuoja, kad nukentėjusiosios advokatei sumokėta už atstovavimą nukentėjusiųjų interesams apeliacinės instancijos teisme suma yra reali, pagrįsta ir protinga. Todėl paminėtas nukentėjusiosios J. Č. prašymas tenkintinas ir iš nuteistojo T. Š. jai priteistina 500 Lt (144,81 Eur) proceso išlaidų, patirtų Lietuvos apeliaciniame teisme advokato pagalbai apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Nuteistojo T. Š. gynėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodytų argumentų, susijusių su neva pažeidžiant BPK normas atliktais ikiteisminio tyrimo veiksmais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina ir dėl jų nepasisako, nes jie neturi įtakos svarstant klausimą, ar T. Š. (ne)pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes dėl T. Š. pareikšto kaltinimo, jo nuteisimo, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymus tyrimas ir nustatyta, kad T. Š. padarė priešingą teisei veiką, aprašytą BK 129 straipsnio 1 dalies dispozicijoje. Kita vertus, pastebėtina, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus dalyvavo T. Š. gynėjos. Byloje nėra duomenų, kad T. Š. ir (ar) jo gynėjos įstatymo nustatyta tvarka būtų ginčiję kokius nors ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, priimtus aktus.

Sutiktina su nuteistojo argumentais, kad nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu apžiūrint malką, rasta dėmė, panaši į žmogaus kraują. Iš tiesų 2013 m. balandžio 29 d. Daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūros metu ant malkos kraujo žymių, kitų pėdsakų, reikšmingų tyrimui, neaptikta (1 t., b. l. 25-27). Tačiau šis nuosprendyje esantis netikslumas savaime nedaro paties teismo baigiamojo akto neteisėtu ir nepagrįstu, nes byloje neginčytinai nustatyta, kad T. Š. smūgiai su malka (pliauska) nukentėjusiajam V. Č. neturėjo jokios įtakos jo mirčiai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad šioje nutartyje nurodytais motyvais Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendis keistinas, o nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 2 d. nuosprendį.

Pripažinti, kad T. (T.) Š. nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė šiomis aplinkybėmis:

„T. (T.) Š. 2013 m. kovo 26 d., apie 20 val., S. Z. (S. Z.) priklausančioje pirtyje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio muštynių metu nužudė V. Č. (V. Č.), t. y. tyčia V. Č. suduodamas ne mažiau kaip 23 kartus kojomis, rankomis ir medine pliauska (malka) į įvairias kūno vietas, tokiu būdu jam padarydamas 3 poodines kraujosruvas viršutinėje lūpoje, kairiame žande, 3 poodines atskiras kraujosruvas krūtinėje, po 1 dešiniame ir kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairio kelio srityje, dešinėje pėdoje, odos nubrozdinimus su aplinkinėmis kraujosruvomis abiejų pečių priekiniuose paviršiuose, dešinio peties nugariniame paviršiuje, tarpumentyje, juosmens dešinėje pusėje, dešiniame dilbyje, epigastrio srityje, dešiniojo kelio srityje, dešinėje blauzdoje, pakaušio kairės pusės sumušimą, pasireiškusį kraujosruva minkštuose audiniuose, pakauškaulio ir kairiojo smilkinkaulio lūžiu, kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo kairiojo galvos smegenų pusrutulio paviršiuje, galvos smegenų žievės sumušimu, kuris komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą ir pabrinkimą. Nukentėjusysis V. Č. mirtį lėmusį galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo ir kaukolės skliauto bei pamato kaulo lūžius patyrė tarpusavio muštynių su T. Š. metu, jam (T. Š.) sudavus smūgius ir V. Č. griūnant, tikėtina su pagreičiu, pakaušio kaire puse atsitrenkus į kietą buką paviršių. Dėl patirtų sužalojimų V. Č. 2013 m. balandžio 2 d. mirė“.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti nukentėjusiajai J. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš nuteistojo T. (T.) Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 144,81 Eur (500 Lt) (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus ir 81 ct) proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme advokato pagalbai apmokėti.