Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu ir kitomis svarbiomis priežastimis; atlyginti nusikalstama veika padarytą 1845,5 Lt turtinę žalą UAB „GooGPS“ per 12 mėnesių; tęsti darbą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. C., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. už tai, kad jis 2012-05-26, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdamas kartu su A. C., pasinaudojęs iš UAB „GooGPS“ dirbančio A. C. tėvo M. C. pavogtu raktu ir taip įsibrovęs į UAB „GooGPS“ patalpas, esančias Vilniuje, A. Vienuolio g. 4-4, pagrobė UAB „GooGPS“ priklausančius 5 vnt. planšetinių kompiuterių „Samsung Galaxy P6200“, kurio 1 vnt. vertė 1232,47 Lt, kas bendrai sudaro 6162,35 Lt, tuo pagrobdamas UAB „GooGPS“ priklausantį 6162,35 Lt vertės turtą.

Nuteistasis D. V. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nuosprendį D. V. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d., 301 str. 2 d., 305 str. 1 d. 2, 3 punktų reikalavimus, nes apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi tik dalimi įrodymų, juos vertino vienpusiškai, nuosekliai jų neišdėstė, neatskleidė jų tarpusavio ryšio, nepašalino prieštaravimų tarp kaltinamojo A. C. ir liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, todėl padarė klaidingas išvadas. Teismas nuteistojo veiksmuose neatskleidė BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties esmės, nagrinėdamas bylą ir vertindamas įrodymus, buvo šališkas, nuteistojo D. V. argumentų bei įrodymų, patvirtinančių jo nekaltumą, iš esmės neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Nuosprendyje taip pat nepateikti argumentai, kokie įrodymai patvirtina liudytojo A. K. ir nuteistojo A. C. parodymų teisingumą, nėra aptarti jų parodymų akivaizdūs prieštaravimai bei šių prieštaravimų įtaka galimybei tokius duomenis pripažinti įrodymais. Įvertinus nuosprendžio turinį matyti, kad pirmosios instancijos teismas perrašė kaltinamąjį aktą, nepašalindamas esminių jo trūkumų. Be nuteistojo A. C. ir liudytojo A. K. prieštaringų parodymų nėra jokių kitų duomenų, kad būtent D. V. tiesiogiai būtų paėmęs planšetinius kompiuterius (ir kiek konkrečiai jis jų paėmė). Nuteistasis D. V. nuosekliai viso tyrimo bei bylos nagrinėjimo metu teisme metu teigė ir teigia, kad nebuvo įsibrovęs į UAB „GooGPS“ patalpas, esančias A. Vienuolio g. 4 - 4, Vilniuje, ir jokių planšetinių kompiuterių nepagrobė. Ši aplinkybė byloje nėra paneigta; 2) nuteistojo A. C., liudytojo M. C. bei liudytojo A. K. parodymai dėl pirmą kartą pagrobtų planšetinių kompiuterių kiekio yra itin prieštaringi: A. C. 2014-01-28 apklausiamas įtariamuoju parodė, kad 2012 m. gegužės mėn. iš namų paėmęs tėvo biuro, esančio Vienuolio g., raktus, užėjęs į vidų paėmė 5 planšetinius kompiuterius, iš kurių du davė Domui, trys liko pas jį. Kur sudėti kompiuteriai, jis žinojo, kadangi prieš tai teko tėvui padėti juos pernešti. Išėję iš biuro dviese su Domu, nes Artiomas išvažiavo namo, nuvažiavo į Kalvarijų gatvėje esantį lombardą ir dalį jų pardavė už 600 litų, o dalį užstatė už 500 Lt. Gauti pinigai liko pas jį, už juos nusipirko automobilį BMW (1t., b.l 89). Tuo tarpu 2013-03-08 vykusios akistatos metu (1t., b.l. 92 - 94) A. C. parodė, kad į ofiso patalpas užėjo trise, t.y. jis, Domas ir Artiomas. Po ofisą vaikščiojo visi kartu, jis paėmė du planšetinius kompiuterius nuo pakylos prie lango, iš kairės pusės nuo durų, o Domas paėmė vieną. Lombarde vieną kompiuterį pardavė, du užstatė. 500 Lt gavo už parduotą ir po 600 Lt už kiekvieną užstatytą kompiuterį. Iš viso gavo 1700 Lt. Pinigai buvo pas jį. Vėliau, kai pritrūko pinigų automobilio pirkimui, nuvažiavo dar kartą į ofisą. Jis vienas nuėjo į ofiso patalpas ir paėmė dar vieną kompiuterį. Tyrėjos paklaustas, kiek kompiuterių 2012-05-26 paėmė iš ofiso ir pardavė lombarde, A. C. parodė, kad 4 kompiuterius. Liudytojas A. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apie tai, jog Arnas ima kompiuterius be tėvo leidimo, nežinojo, nes jis turėjo raktus nuo ofiso, žinojo kodus, be to, kai atėjo pas Domą namo, nesakė, kad tėvas nežino, jog jis turi raktus nuo ofiso. Iš Arno žodžių suprato, kad tėvas žino, jog jis paims kompiuterius. Liudytojas M. C. (tiesiogiai matęs vaizdo įrašą) ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad vaizdo įraše buvo užfiksuota, kaip 2012-05-26 vakare, į patalpas užėjo Arnas su dviem draugais, po ko užtrukę apie 3 - 4 minutes išėjo. Pirmas užėjo jo sūnus Arnas, nes jis atrakino duris, o išėjo paskutinis, nes matėsi, kaip užrakino duris. Kai jie išeidinėjo, matėsi, kad D. V. ir trečias vaikinas kažką nešasi pasislėpę. Iš šių parodymų seka, kad jis matė, kaip kompiuterius išsineša D. V. ir A. K., tačiau nustatyta, kad pastarasis jų neėmė. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas A. K. teigė, kad kompiuterius iš ofiso paėmė A. C. ir D. V.. Į klausimą, ar už parduotus kompiuterius Arnas davė pinigų Domui, atsakė, kad neprisimena, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad išėjus iš lombardo Arnas kažkiek pinigų davė Domui. Šios aplinkybės nepatvirtina nei A. C., nei D. V.. Be to, 2013-03-18 apklausoje A. K. nemini, kad D. V. būtų paėmęs kompiuterius. Taigi, šie liudytojai akivaizdžiai painiojasi savo parodymuose, esmines aplinkybes nurodo skirtingai, kas sudaro pagrindą abejoti jų parodymų teisingumu. Byloje surinktais įrodymais nėra patikimai ir neginčytinai nustatytas pagal kaltinimą pagrobtų kompiuterių kiekis ir juos paėmę asmenys. Į bylą pateikti lombardo paskolos kvitai patvirtina tik kompiuterių pridavimo faktą, tačiau nepatvirtina fakto, kad būtent nuteistasis D. V. ėmė šiuos kompiuterius. Jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su D. V. kompiuterių pagrobimo aplinkybėmis, nenurodė ir teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas T. V., kuris teigė tiesiogiai matęs vaizdo įrašą. Jis M. C. paprašytas atsuko kamerą, kurioje matėsi, kaip trys vaikinai užėjo į UAB „GooGPS“ priklausančias patalpas, o išeinant tie patys vaikinai nešėsi po megztiniu kažką, tačiau detalizuoti, ką konkrečiai nešėsi tie vaikinai, bei patvirtinti, kad kompiuterius konkrečiai būtų nešęs nuteistasis D. V., jis negalėjo. Taigi, spręsdamas D. V. kaltės klausimą dėl jam inkriminuojamos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismas nevertino bei neanalizavo aukščiau nurodytų prieštaringų liudytojų parodymų, nelygino byloje esančių įrodymų tarpusavyje bei jų negretino. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinime nurodytas planšetinis kompiuteris IMEI 359871045522290 iš viso nebuvo pagrobtas iš UAB „GooGPS“. 2012-03-29 pareiškime UAB „GooGPS“ direktorius A. V. nurodė, kad tą dieną buvo pastebėta, jog iš patalpų dingo 5 planšetiniai kompiuteriai (IMEI numeriai: 359871045522274, 359871045342608, 359871045342343, 359871045512499, 359871045512580). Lombarde nebuvo rasta dokumentų, kad UAB „GooGPS“ kompiuteris Nr. 359871045512499 būtų užstatytas ar parduotas. Iš lombardo kvitų matyti, kad pirmą kartą buvo užstatytas kompiuteris Nr. 359871045342608 (tai patvirtina ant čekio esantis laikas 18:02 ir L. Š. parodymai, kad pirmą kartą į lombardą atvyko trys vaikinai apie 18 val.), taip pat parduotas kompiuteris Nr. 359871045522274 (tai patvirtina mažiausias registracijos numeris - R0933). Antru apsilankymu buvo parduoti kompiuteriai Nr. 359871045512580 ir 359871045342343 (tai patvirtina L. Š. parodymai, kad antrą kartą į lombardą atvyko du vaikinai apie 19 val. ir didesni iš eilės einantys registracijos numeriai su intervalu nuo pirmojo - R0935 ir R0936). Taip pat L. Š. parodė, kad vaikinai buvo atvykę ir 21 val., tačiau bylos įrodymais nustatyta, kad tokio apsilankymo nebuvo. Dėl kompiuterio Nr. 359871045522290, kuris nebuvo pagrobtas UAB „GooGPS“ (registracijos lombarde Nr. R0937) nebuvo išrašytas naujas kvitas, jis buvo įrašytas prie kompiuterio Nr. 359871045522274 (registracijos lombarde Nr. R0933). Vadinasi, lombardo darbuotojas apie 21 val. į lombardą užėjusius ir atnešusius analogiško modelio planšetinį kompiuterį klientus palaikė D. V. ir A. C., todėl jų parduotam kompiuteriui nutarė naujo kvito neišrašyti. Neginčijamas faktas, kad 2012-05-29 UAB „GooGPS“ darbuotojai pasigedo penkių kompiuterių, tačiau vienas iš jų galėjo dingti persikraustymo į kitas patalpas metu ar kitomis aplinkybėmis, juolab, kad bendrovė užsiėmė jų nuoma. Dokumentais patvirtintas faktas yra tas, kad 2012-05-26 į lombardą buvo priduoti 4 UAB „GooGPS“ priklausantys planšetiniai kompiuteriai ir vienas jai nepriklausantis. Tai patvirtina D. V. parodymus, kad iš UAB „GooGPS“ buvo paimti 4 kompiuteriai, po du kiekvieną kartą juos paėmė A. C., nes tokiam kiekiui išnešti nereikalingas antras žmogus. A. C. parodymus apie tai, kad pirmu nešimu jie išnešė 4 kompiuterius, paneigia ir kitos bylos aplinkybės - tuomet jis būtų gavęs 2300 Lt (600x3+500) ir jų būtų visiškai pakakę nusipirkti automobilį už 1700 Lt. Prieš tai, paėmęs iš tėvo planšetinius kompiuterius, A. C. už 1000 Lt nusipirko automobilį „VW Golf“. Analogiškai buvo ir 2012-05-26 - A. C. paėmė du kompiuterius, tikėdamasis rasti kitą automobilį už 1000 Lt, tokiu atveju jam 100 Lt būtų likę taksi ir maistui, tačiau jis susirado automobilį už 1700 Lt. Iš gautų 1100 Lt kažkiek jau buvo išleidęs taksi, maistui bei interneto kavinėje, todėl iki automobilio trūko daugiau kaip 600 Lt, t.y. vieno planšetinio kompiuterio kainos, todėl vėl paėmė du. Apeliantų teigimu, byloje nėra surinkta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, kad D. V. 2012-05-26 iš UAB „GooGPS“ patalpų pagrobė kaitinime nurodytus planšetinius kompiuterius; 3) pirmosios instancijos teismas taip pat nepasisakė, kodėl liudytojas A. K. neva nežinojo, kad A. C. ima kompiuterius be tėvo leidimo, tačiau nuteistasis D. V. turėjo žinoti, kad dalyvauja vagystėje. Liudytojas A. K. patvirtino, kad A. C., atėjęs pas D. V. į namus, nesakė, kad tėvas nežino, jog jis (A. C.) ketina iš ofiso paimti kompiuterius, ir kad tai jis darys su tėvo leidimu. Tačiau vertindamas nuteistojo D. V. veiksmus, pirmosios instancijos teismas formaliai konstatavo, kad pastarasis asmuo suvokė, jog darė kartu su A. C. vagystę ir sąmoningai norėjo taip veikti. Taigi, liudytojo A. K. parodymai patvirtina, kad įvykio dieną A. C., užėjęs pas D. V. į namus, nesakė ir nedavė suprasti, kad vykdami į nuteistojo A. C. tėvo biurą jie dalyvaus vagystėje. Tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nelygino minėto liudytojo parodymų su nuteistojo D. V. parodymais apie tai, kad ir jis, vykdamas į UAB „GooGPS“ patalpas, nesuprato, jog A. C., turėdamas biuro raktus, žinodamas signalizacijos išjungimo kodą, ketina paimti kompiuterius be jo tėvo M. C. žinios. Visumoje su šiais parodymais teismas nelygino ir nuteistojo A. C. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie tai, kad, užėjęs pas D. V. į namus, jis nesakė, kad ketina pagrobti tėvo biure esančius planšetinius kompiuterius; 4) byloje nėra jokių duomenų, jog būtent D. V. nešė iš UAB „GooGPS“ priklausančių patalpų paimtus planšetinius kompiuterius. Bylos medžiaga patvirtina, kad kaltinime D. V. veikos mechanizmas pasireiškė jam betarpiškai veikiant su A. K., todėl nenustačius jo kaltų veiksmų (jo supratimo, kad jis dalyvauja vagystėje) nelieka pagrindo ir D. V. kaltų veiksmų konstatavimui. Kadangi D. V. jokių kompiuterių nepagrobė ir jokio atlygio už tai negavo, jam net nebuvo kilusi mintis, kad savo vardu priduodant A. C. paimtus kompiuterius jis dalyvauja vagystėje; 5) iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, jog jis iš esmės grindžiamas vienu teiginiu: „šis kaltinamasis suvokė, jog darė kartu su A. C. vagystę ir sąmoningai norėjo taip veikti“. Tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai netyrė ir nevertino nuteistojo D. V. parodymų, nemotyvavo, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta tik nuteistojo A. C. ir liudytojo A. K. parodymus. Vien tik šių asmenų parodymų akcentavimas, neatlikus kitų byloje esančių įrodymų reikiamos analizės, jų teisinio įvertinimo, neatitinka teismo nuosprendžio formai ir turiniui keliamų reikalavimų; 6) teismo posėdyje ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. V. nuosekliai teigė, kad planšetinių kompiuterių iš UAB „GooGPS“ patalpų negrobė ir jokiais kitais būdais niekas jam nedavė suprasti, kad jis dalyvauja vagystėje. Liudytojas A. K. parodė, kad nuteistasis A. C. jam nesakė, jog kompiuterius ima be tėvo žinios. Šis liudytojas patvirtino, kad nežinojo, jog A. C. ima kompiuterius be tėvo leidimo, nes jis turėjo raktus nuo ofiso, žinojo kodus, be to, kai atėjo pas Domą namo, nesakė, kad tėvas nežino, kad jis turi raktus nuo ofiso. Jis suprato, kad Arno tėvas žino, kad jis paims kompiuterius. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis D. V. būtų gavęs kokius nors pinigus. Nuteistasis A. C. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad D. V. pinigų nedavė. Be to, tiek nuteistasis A. C., tiek liudytojas A. K. patvirtino, kad automobilį BMV įsigijo ir juo naudojosi A. C.. Taigi, minėtos aplinkybės visiškai nepatvirtina, kad D. V. suvokė, jog darė kartu su A. C. vagystę ir sąmoningai norėjo taip veikti. Anot apeliantų, esant tokiai situacijai, teismas privalėjo vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu ir visas abejones, kurių nepavyko pašalinti išnagrinėjus bylą, vertinti kaltinamojo D. V. naudai. Teismas nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių; 7) liudytojo A. K. priešiškumą D. V. galėjo sukelti pažadas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis paliudys, kad kompiuterius ėmė būtent D. V.. Bylos medžiaga patvirtina, kad liudytojui A. K. davus kaltinimui palankius parodymus, jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Taigi, byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, jog D. V. atliko kaltinime nurodytus veiksmus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nenustatė nei vieno inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymio, nesurašė išsamių veikos kvalifikavimo motyvų, nenurodė, ką nustatė teisiamajame posėdyje, kokie nusikalstamos veikos sudėties požymiai laikytini įrodytais.

Apeliacinės instancijos teisme, atlikus dalinį įrodymų tyrimą, buvo apklausti liudytojai T. V., E. V., civilinio ieškovo atstovas A. V., nuteistieji D. V. ir A. C.. Taip pat teismo buvo išreikalauti dokumentai, patvirtinantys planšetinio kompiuterio „Samsung Galaxy P6200“, kurio IMEI Nr. 359871045522290, įsigijimą.

Liudytojas T. V. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad anksčiau dirbo ūkvedžiu įmonėje, kurioje UAB „GooGPS“ nuomojosi patalpas. A. C. tėvas buvo tos įmonės direktoriumi. Pasak liudytojo, atėjęs pastarasis pasakė, kad iš įmonės kažkas dingo, paprašė atsukti vaizdo įrašus, kadangi patalpos buvo stebimos. Liudytojui atsukus vaizdo įrašus, jie pamatė tris vaikinus, kurie priėjo iki įmonės patalpų, atsirakino duris, užėjo į vidų, po kurio laiko išėjo. Pasak liudytojo, jie lyg kažką turėjo po rūbais, bet teigti jis šito negali. Rankose vaikinai nieko nesinešė. Anot liudytojo, lyg ir du vaikinai kažką turėjo po rūbais. Vienas lyg buvo pasirengęs juodu džemperiu. Liudytojas paaiškino, kad į teismo posėdį atvyko, kadangi jam paskambino teismo posėdžių sekretorė. Iki teismo posėdžio su niekuo nebendravo, niekas jam nesakė, ką jis turi sakyti teisme. Vaizdo įrašas nėra išlikęs, kadangi praėjus tam tikram laikui rašoma „ant viršaus“.

Liudytojas E. V. teisme parodė, kad po įvykio buvo susitikęs tiek su A. C. tėvais, tiek su pačiu A. C. ir A. K.. Pastarajame susitikime dalyvavo ir jo sūnus D. V.. Liudytojo teigimu, Domas ir Artiomas jam paaiškino, jog apie kompiuterius jie sužinojo tik taksi automobilyje. Kompiuterių nenešė, du kompiuterius buvo pasiėmęs A. C., kuris paaiškino, kad juos reikia parduoti tam, kad jis galėtų nusipirkti automobilį. Anot liudytojo, tai jau buvo ne pirmas kartas, kadangi A. C. jau prieš tai analogišku būdu buvo nusipirkęs automobilį Golf. Pasak liudytojo, jo sūnus galvojo, jog A. C. pasiėmė šeimos turtą. Apie jų veiksmų legalumą visai negalvojo. Gavus pinigus, A. C. nusipirko BMW automobilį, kuriuo jo sūnus D. V. nesinaudojo. Tiek rakteliai, tiek dokumentai buvo pas A. C.. Prieš perkant automobilį, dalį pinigų jie kartu išleido picerijoje. Liudytojo teigimu, vienintelis jo sūnaus veiksmas buvo asmens dokumento pateikimas ir dokumentų pasirašymas lombarde.

Nuteistasis D. V. apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad eidamas į ofisą neturėjo jokio ketinimo kažką vogti. A. C. apie tai nieko nebuvo užsiminęs. Kad pirks automobilį, sutarė po to, kai D. V. pardavė kompiuterius. Nuteistojo teigimu, A. C. nesakė, ko jie važiuoja į ofisą. Minėjo, kad jam reikia kažką padaryti. Atvažiavę, D. V. ir A. K. vaikščiojo, A. C. nematė. Išeidamas A. C. rankose nieko nesinešė. D. V. ir A. K. taip pat nieko nesinešė. Į lombardą sugalvojo važiuoti, kai A. C. taksi automobilyje išsitraukė kompiuterius. Pardavę vieną kompiuterį bei užstatę kitą, iš viso gavo 1100 Lt. Pasak nuteistojo, tuomet visi kartu nuvažiavo į Akropolį, kur pavalgė ir Interneto kavinėje pasižiūrėjo automobilių puslapį. Pritrūkus pinigų BMW automobiliui, vėl sėdo į taksi automobilį ir nuvažiavo iki ofiso. A. C. nuėjęs vidun grįžo dar su dviem kompiuteriais. Taigi iš viso lombarde buvo užstatyti 4 kompiuteriai. Nuteistasis nurodė nežinantis iš kur atsirado penktas. Anot D. V., užstatydamas kompiuterius jis darė draugui paslaugą. Pats jokios naudos iš to neturėjo. Viską suplanavo A. C..

Nuteistasis A. C. paaiškino, kad vagystėje dalyvavo dviese, o pastate buvo trise. A. C. teigimu, kompiuterius jis nešėsi kartu su D. V.. Pirmą kartą išnešė 3 ar 4 kompiuterius. D. V. už kompiuterių pridavimą į lombardą davė daugiau nei 100 Lt. Nuteistasis negalėjo nurodyti, ar sakė draugams, jog kompiuterius ima be leidimo. A. C. teigimu, jiems nuvažiavus antrą kartą į ofisą, paėmė vieną kompiuterį. Nuteistasis negalėjo nurodyti kiek iš viso kompiuterių buvo paimta.

Liudytojas A. V. parodė, kad pareiškimą policijai rašė jis. Pasak liudytojo, įvykus vagystei buvo gana sunku iš karto nustatyti kurie kompiuteriai yra dingę, nes jie buvo naudojami ir savo reikmėms, ne visi buvo ofise. Už kompiuterių apskaitą buvo atsakingas M. C.. Jis ir pateikė IMEI numerius, kuriuos liudytojas įrašė į pareiškimą. Anot liudytojo, jie galėjo apsirikti, kadangi kompiuterių buvo virš 200 vienetų. Dalies kompiuterių nebuvo ofise, nes jiems buvo rašomos programos, jie buvo testuojami. Iš sąrašo pažiūrėjo kurių kompiuterių trūksta ir įrašė į pareiškimą. Liudytojas patvirtino, kad kompiuteris, dėl kurio iškilo klausimas bylos nagrinėjimo metu, irgi priklausė jų bendrovei ir buvo pirktas tuo pačiu metu kaip ir visi kiti. Patvirtindamas šiuos savo žodžius, liudytojas pateikė teismui garantinę pažymą ir PVM sąskaitą – faktūrą. Liudytojas paaiškino, kad PVM sąskaitoje – faktūroje nėra nurodyti IMEI numeriai, bet kiekvienam kompiuteriui buvo išrašyta garantija, kurioje yra identifikacinis numeris, pagal tai ir sprendžia, kad kompiuteriai tikrai yra jų bendrovės. Dėl pareikšime nurodyto kompiuterio, kuris baigiasi skaičiais 2499, liudytojas negalėjo pasakyti, ar jis buvo rastas jų bendrovėje. Liudytojas nurodė esantis įsitikinęs, jog kompiuteris, kurio IMEI Nr. baigiasi skaičiais 2499, irgi priklausė jų bendrovei, nes to skaičiaus parašyti iš galvos jie negalėjo, tik remdamiesi dokumentais. Rašant pareiškimą dėl vieno kompiuterio IMEI buvo suklysta, kiekis nesikeičia, buvo dingę penki kompiuteriai.

Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, liudytojas A. V. paaiškino, kad kompiuteris, kuris buvo įrašytas per klaidą, nebuvo dingęs. Galimas dalykas, kad tuo metu jo ofise nebuvo. Į pareiškimą jis buvo įrašytas dėl to, kad jie turi sąrašą IMEI, iš to sąrašo M. C. išrinko tuos, kurie jo manymu buvo dingę.

Liudytojo A. V. pateikta Garantine pažyma Nr. 51180332 patvirtina, kad planšetinis kompiuteris „Samsung P6200 Gray“, IMEI Nr. 359871045522290, nuosavybės teise priklausė UAB „GooGPS“.

Teismo posėdžio metu nuteistasis D. V. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl D. V. nuteisimo yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog nuteistasis D. V. padarė jam įkaltintą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Pirmos instancijos teismo yra teisingai konstatuota, jog byloje yra pakankamai objektyvių duomenų (kito nuteistojo, liudytojų parodymai, daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolai, transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutartis), patvirtinančių, jog D. V., veikdamas kartu su A. C., įsibrovęs į UAB „GooGPS“ patalpas, pagrobė UAB „GooGPS“ priklausančius 5 vnt. planšetinių kompiuterių „Samsung Galaxy P6200“. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu A. C. ir A. K. nurodė, jog D. V., užsikišęs už megztinio, išnešė iš UAB „GooGPS“ patalpų pastarajai bendrovei priklausančius planšetinius kompiuterius, tokiu būdu juos pagrobdamas. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šiuos A. C. ir A. K. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti ir teismo išnagrinėti įrodymai. Tokiais įrodymais laikytini liudytojų T. V. ir M. C. parodymai, kur jie nurodė, jog vaizdo įrašo peržiūrėjimo metu aiškiai matė, jog du asmenys užsikišę už drabužių nešė planšetinius kompiuterius. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog aukščiau aptarti nuteistojo ir liudytojų parodymai yra prieštaringi. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis A. C. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog planšetinius kompiuterius jie iš UAB „GooGPS“ patalpų išnešė kartu su D. V.. Šią aplinkybę nuteistasis patvirtino ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, paaiškindamas, jog vagystėje jie su D. V. dalyvavo dviese, o pastate buvo trise. A. C. teigimu, kompiuterius jis nešėsi kartu su D. V.. Analogiškus parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu davė ir A. K., kuris nurodė, jog A. C. ir D. V. kompiuterius nešėsi po megztiniais (b. t. 2, b. l. 43). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti šiais nuteistojo ir liudytojo parodymais, tad teismas neturi pagrindo jais netikėti. Juo labiau, kad juos patvirtina kiti byloje surinkti teismo aukščiau aptarti įrodymai.

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog A. C. ir A. K. parodymai nėra nuoseklūs, kalbant apie konkretų paties A. C. ir D. V. išneštų kompiuterių skaičių, tačiau ši aplinkybė D. V. veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi. Byloje neginčytinai nustatyta, jog iš UAB „GooGPS“ kaltų asmenų buvo pagrobti penki planšetiniai kompiuteriai. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu iškilus klausimui dėl vieno iš į lombardą priduotų kompiuterių priklausomybės civilinio ieškovo bendrovei, buvo išreikalauti atitinkami dokumentai ir papildomai apklaustas šios bendrovės atstovas A. V., kuris patvirtino, jog iš bendrovės buvo pagrobti 5 kompiuteriai. Pasak A. V., pareiškime įsivėlė klaida vietoj kompiuterio, kurio IMEI Nr. 359871045522290, nurodant kompiuterį, kurio IMEI Nr. 359871045512499, tačiau bendras pagrobtų kompiuterių skaičius nesikeičia. Pažymėtina, kad būtent toks kompiuterių skaičius, t. y. 5 kompiuteriai, buvo D. V. priduotas į lombardą. Visų kompiuterių IMEI numeriai sutapo su civilinio ieškovo atstovo nurodytais iš jų bendrovės pagrobtų kompiuterių IMEI numeriais (b. t. 1, b. l. 34, 35-36, Garantine pažyma Nr. 51180332). Byloje nustačius, jog kompiuteriai, įsibrovus į patalpas, buvo pagrobti bendrais A. C. ir D. V. veiksmais, konstatuotina, kad D. V. neteisėti veiksmai pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kvalifikuoti tinkamai, o civilinio ieškovo patirta žala yra abiejų nuteistųjų veiksmų padarinys. Tuo tarpu pagal susiformavusią teismų praktiką bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai (vykdytojai, organizatoriai, kurstytojai, padėjėjai), nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos, atsako solidariai. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad konkretus kiekvieno iš nuteistų asmenų išneštų kompiuterių skaičius nagrinėjamos bylos kontekste nei nuteistų asmenų veikų kvalifikavimui, nei civilinio ieškinio atlyginimo klausimui esminės reikšmės neturi.

Išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog D. V. suvokė dalyvavęs nusikalstamos veikos padaryme. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje pakanka duomenų šiai išvadai pagrįsti. Taip byloje yra neginčytinai nustatyta, jog A. C. ir D. V. išnešė iš UAB „GooGPS“ patalpų planšetinius kompiuterius, užsikišę juos po megztiniais, t. y. paslėpę juos nuo aplinkinių ir stengdamiesi, kad jų veika liktų nepastebėta. Taigi net ir sutikus su D. V. aiškinimu, jog A. C. pas jį namuose nieko neminėjo apie vagystę, po pastarųjų veiksmų atlikimo (kompiuterių išnešimo paslėpus juos po megztiniu) D. V. neturėjo likti jokių abejonių dėl savo elgesio neteisėtumo. Be to, lombarde D. V. pasirašė kaip šių kompiuterių savininkas, nors tam momentui jau neabejotinai suvokė, jog kompiuteriai buvo gauti neteisėtu būdu ir jis nėra teisėtas jų savininkas. Tačiau net ir vėliau D. V. savo neteisėtų veiksmų nenutraukė, o kartu su A. C. leido pinigus Akropolyje bei savo vardu sudarė automobilio BMW pirkimo – pardavimo sutartį. Sutiktina su apeliacinio skundu argumentu, jog byloje nėra nustatyta, kad D. V. naudotųsi pastaruoju automobiliu, tačiau tai neįtakoja jo ankstesnių veiksmų (kompiuterių pagrobimo iš bendrovės patalpų, jų pridavimo į lombardą ir t.t.) vertinimo teisėtumo aspektu.

Apeliaciniame skunde taip pat yra nepagrįstai akcentuojamas A. K., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo (b. t. 1, n. l. 163-170), veiksmų vertinimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis BPK 255 str., šios bylos nagrinėjimo metu, gali būti sprendžiamas tik A. C. ir D. V. kaltės klausimas, padarius jiems įkaltinamą nusikalstamą veiką. Įstatymas neleidžia teismui pasisakyti dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, veiksmų vertinimo ir spręsti jų kaltės klausimo, kadangi nagrinėdamas bylą, teismas negali išeiti už nagrinėjimo ribų, kurios nustatomos prokuroro kaltinamajame akte ir teismo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Apeliacinio skundo teiginiai dėl galimo A. K. bendradarbiavimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais, jam duodant parodymus prieš D. V. tam, kad A. K. atžvilgiu būtų nutrauktas ikiteisminis tyrimas, laikytini niekuo nepagrįstais apeliantų samprotavimais, todėl teisėjų kolegija atskirai jų nevertina ir plačiau dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-07 nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo D. V. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-07 nuosprendį palikti galioti nepakeistą.